Profesorius Salezijus Pavilonis – mokslininkas, pedagogas, visuomenininkas

Turbūt Lietuvoje nėra gydytojo, kuris nebūtų girdėjęs apie Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto ilgametį dekaną profesorių Salezijų Pavilonį. Tai iškili asmenybė Lietuvos medicinos istorijoje, talentingas mokslininkas, neeilinių gabumų pedagogas, visuomenininkas, taurus ir principingas žmogus.

S. Pavilonis gimė 1919 m. gegužės 1 d. Kupiškio miestelyje. 1936 m. baigė Panevėžio berniukų gimnaziją ir įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto medicinos skyrių, kurį baigė 1941 metais. Nuo 1941 m. dirbo pedagoginį darbą Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos katedroje. Vokiečių okupacijos metais, uždarius Vilniaus universitetą, rūpinosi katedros turto, muziejaus ir bibliotekos išsaugojimu. 1948 m. apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją ir buvo išrinktas Anatomijos katedros vedėju. Nuo 1952 m. vadovavo jungtinei Anatomijos, histologijos ir embriologijos katedrai, 1953 m. jam suteiktas mokslinis docento vardas. 1969 m. apgynė habilituoto medicinos mokslų daktaro disertaciją, 1971 m. suteiktas profesoriaus vardas. S. Pavilonis ištisus dešimtmečius skaitė anatomijos kursą Medicinos fakulteto studentams, o nuo 1969 m. – ir antropologijos kursą Istorijos fakulteto psichologijos specialybės studentams.

Prof. Salezijus Pavilonis labai intensyviai dirbo mokslo tiriamąjį darbą, parašė per 500 mokslo darbų, tarp jų knygų, brošiūrų, metodinių rekomendacijų, straipsnių ir kt. Svarbiausieji darbai, jau pradedant daktaro disertacija Veido, burnos ir dantų morfologija, yra antropologijos temomis ir nagrinėja žmogaus biologiją. Dauguma jų skirti vaiko organizmo normos ir patologijos amžiaus ypatumams. Didžiausias darbas šia tema yra habilituoto mokslų daktaro disertacija Lietuvių vaikų lytinio brendimo periodo ypatumai. Disertacijoje apibendrinami 16 475 ištirtų asmenų (7–25 metų) antropometriniai rodikliai. Šiame darbe pateikta išsami miesto ir kaimo lietuvių vaikų bei jaunuolių fizinio išsivystymo charakteristika, proporcijų ypatybės, augimas. Čia taip pat plačiai nušviečiama lietuvių fizinio vystymosi epochinė tendencija per pastarąjį šimtmetį ir vaikų akseleracija, parodytos šių žmogaus biologijos poslinkių paralelės su visuomenės gyvenimo evoliucija. Ypač nuodugniai ištirtas lytinio brendimo periodas. Parengus patobulintą brendimo diagnostikos ir statistikos metodą, išsamiai ištirti lytiniai požymiai, jų chronologija ir vystymosi gradientas, lytinio brendimo periodo fazės, kai kurių socialinių veiksnių įtaka brendimui.

Profesorius siekė, kad būtų ištirti ir įvertinti lietuvių vaikų ir jaunimo visų amžiaus grupių antropometriniai duomenys, kad visuomenei būtų pateikta plati fizinio vystymosi charakteristika, sukurtas vaikų ir jaunimo populiacijos normos pagrindas, kuriuo galėtų remtis tyrinėtojai ir praktikai. Šį uždavinį atliko jo vadovaujami bendradarbiai, nuodugniai ištyrę naujagimystės, kūdikystės, mokyklinio amžiaus periodo, studentiško jaunimo augimo ir fizinio išsivystymo ypatybes. Šie duomenys vėliau buvo patvirtinti kaip fizinio vystymosi standartai ir naudojami ne tik gydymo įstaigose, bet ir sprendžiant kai kuriuos pramoninės gamybos standartų klausimus (pavyzdžiui, drabužių, avalynės, mokyklos baldų ir kt.).

Prof. S. Pavilonis parašė ir išleido kelias monografijas (su bendraautoriais), tarp jų Vaikų lytinis brendimas (1971), Žmogaus augimo ir brendimo diagnostika (1974), Lietuvių antropologijos metmenys (1991), Lietuvos antropologijos bibliografija (1974), parengti Lietuvos antropologijos istorijos bruožai, paskelbta daugybė straipsnių. Jam vadovaujant antropologijos tematika parengtos ir apgintos 10 daktaro disertacijų.

Prof. S. Pavilonio pastangomis Medicinos fakultete reorganizuota antropologijos laboratorija, kurioje galima atlikti visus svarbiausius mokslinius tyrimus somatologijos ir paleoantropologijos srityse.

Pastarąjį dešimtmetį profesorius kartu su bendradarbiais tyrinėjo patologinių veiksnių (vaistinių medžiagų, įgimtų širdies ydų, gimdymo traumų) bei socialinės aplinkos įtaką vaiko fiziniam vystymuisi.

Salezijus Pavilonis daug nuveikė rengdamas žmogaus anatomijos vadovėlius lietuvių kalba. Dar 1944–1946 m. buvo išleisti anatomijos konspektai: Angiologija, Limfinė sistema, Simpatinė sistema. Jais ilgai naudojosi studentai medikai. 1957–1958 m. profesorius su kitais išvertė į lietuvių kalbą V. Tonkovo Žmogaus anatomijos vadovėlį, o 1972 m. kartu su kolegomis kauniečiais parengė originalų vadovėlį Žmogaus anatomija. Antrasis pataisytas šio vadovėlio leidimas pasirodė 1984 metais.

Profesorius S. Pavilonis – vienas iš lietuviškos medicinos terminijos kūrėjų ir puoselėtojų. Lietuviškus medicinos terminus kūrė versdamas iš kitų kalbų ir redaguodamas ne tik anatomijos, bet ir fiziologijos, terapijos bei kitų medicinos šakų vadovėlius. Daugiausia nuveikė normindamas anatomijos terminus. Sukurta iš esmės nauja raumenų, sąnarių, kraujagyslių ir nervų nomenklatūra. Per 25 metus su bendraautoriais parengė kapitalinį Medicinos terminų žodyną lotynų, lietuvių ir rusų kalbomis, kuris išėjo iš spaudos 1980 metais. Būdamas redakcinių kolegijų narys, konsultantas ir daugybės straipsnių autorius, profesorius taip pat labai prisidėjo prie įvairių lietuviškų enciklopedijų rengimo.

Nesvetimas prof. S. Paviloniui buvo ir mokslo populiarinimo darbas: jis skaitė paskaitas visuomenei daugelyje Lietuvos miestų ir rajonų, kalbėdavo per radiją ir televiziją. Dažniausia paskaitų tema – mokslinė pasaulėžiūra.

Prof. Salezijus Pavilonis – ilgametis Medicinos fakulteto dekanas. Administraciniam darbui jis atidavė beveik tris savo gyvenimo dešimtmečius. 1948–1950 m. S. Pavilonis buvo Medicinos fakulteto prodekanas, o 1956–1984 m. (su nedidele trejų metų pertrauka 1965–1968 m.) – dekanas. Tai ilgiausiai, net 25 metus, tokiame poste dirbęs universiteto darbuotojas, dėl to neoficialiai jis buvo vadinamas dekanų dekanu. Per tą laiką Medicinos fakultetas smarkiai išaugo ir sustiprėjo. Buvo išugdyti nauji mokslo daktarai, šalia prityrusių senųjų profesorių buvo suburtas jaunų ir perspektyvių darbuotojų būrys. Iš visų universiteto fakultetų tik Medicinos fakultete buvo tiek daug mokslinius laipsnius ir vardus turinčių darbuotojų, o iš visų universiteto habilituotų daktarų pusę sudarė Medicinos fakulteto habilituoti daktarai. Tik prof. S. Pavilonio pastangomis Medicinos fakultete buvo įkurtas higienos ir sanitarijos specialybės skyrius, vakarinis pediatrijos skyrius (vėliau jis išaugo į pediatrijos dieninį skyrių) ir gydytojų tobulinimosi skyrius, kuris ilgainiui tapo savarankišku Gydytojų tobulinimosi fakultetu. Dekanas Salezijus Pavilonis visada buvo labai palankiai nusiteikęs jaunosios medikų kartos atžvilgiu, mielai dalyvaudavo įvairiuose studentų renginiuose, rūpinosi studentų reikalais, todėl buvo visų labai gerbiamas ir mylimas.

Prof. S. Pavilonis pasižymėjo ypatingai plačia ir aktyvia visuomenine veikla. Žinijos draugijoje nuo jos įsteigimo buvo medicinos sekcijos valdybos narys, dirbo Vilniaus universiteto ir Medicinos fakulteto profsąjungų komitetuose, buvo Medicinos fakulteto studentų mokslinės draugijos mokslinis vadovas. Nuo 1952 m. S. Pavilonis buvo Vilniaus universiteto Medicinos mokslo darbų serijos redkolegijos sekretorius ir atsakingasis redaktorius, vėliau Lietuvos aukštųjų mokyklų Medicinos mokslo darbų serijos redkolegijos narys. Būdamas dekanu vadovavo Medicinos fakulteto tarybai, o Lietuvos aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijoje, Sveikatos apsaugos ministerijoje, Respublikiniame kūno kultūros ir sporto komitete buvo įvairių mokslinių metodinių ir kitokių tarybų bei komisijų narys. 1959–1991 m. laikotarpiu S. Pavilonis vadovavo Lietuvos anatomų, histologų ir embriologų draugijai, kartu su kitais atkūrė Vilniaus medicinos draugiją, ją puoselėjo, mylėjo ir nuo 1977 m. kovo 11 d. iki pat mirties buvo jos pirmininkas.

Profesorius buvo didelis sporto entuziastas ir propaguotojas, dirbo sporto organizacijose Kauno ir Vilniaus universitetuose, subūrė Medicinos fakultete sporto mylėtojų grupę, aktyviai sportuodavo, propagavo sveiką ir aktyvų gyvenimo būdą. Ypač mėgdavo žaisti krepšinį. Nenuostabu, kad jo pavyzdžiu pasekė sūnus Algimantas ir vaikaitis Šarūnas.

Salezijus Pavilonis kaip žymus mokslininkas ir profesorius eruditas, plačiai apsišvietęs visose gyvenimo srityse, talentingas pedagogas ir didelis darbo entuziastas yra žinomas ne tik Respublikoje, bet ir už jos ribų. Profesorius artimai bendravo su Erfurto ir Greifsvaldo (Vokietija), Lenkijos, Kanados, JAV ir Rusijos mokslininkais, turėjo daug bendraminčių ir mokinių pasekėjų, kurie tęsia jo darbus ir vysto jo mokslines mintis.

Už mokslo pasiekimus ir gerą darbą prof. S. Pavilonis ne kartą buvo apdovanotas ir pagerbtas Respublikos vadovybės, aukštojo mokslo ministro, universiteto rektoriaus.

Taigi Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius, habilituotas medicinos mokslų daktaras, nusipelnęs mokslo veikėjas nutiesė nepaprastai platų savo gražaus ir doro gyvenimo kelią. Retas kuris galėtų pasigirti išdirbęs universitete 52 metus, 40 metų – katedros vedėju, 25 metus – fakulteto dekanu.

Salezijus Pavilonis mirė 1998 m. liepos 13 d. eidamas 80-uosius metus. Užgeso nepaprastai ryški Lietuvos mokslo žvaigždė. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Doc. Antanas Adomaitis

Prisimenant profesorių Salezijų Pavilonį – ilgametį Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekaną, Vilniaus medicinos draugijos iškiliausią Prezidentą, kuriam š. m. gegužės 1 d. būtų sukakę 90 metų

Profesoriui Salezijui Paviloniui (1919–1998) paskutiniaisiais gyvenimo metais Vilniaus medicinos draugija buvo paskutinė visuomeninės veiklos sfera.

Prof. Salezijus Pavilonis vadovavo Draugijai tęsdamas savo pirmtakų dvasią ir giliai suprasdamas Draugijos vaidmenį.

Visada turėjo platų požiūrį, savo nuomonę. Jau pirmajame Vilniaus medicinos draugijos valdybos posėdyje jos pirmininkas suformulavo Draugijos kryptis (cituoju protokolą): „Vilniaus medicinos draugija turi rūpintis medicinine sociologija, gydytojų etika ir deontologija, Vilniaus medicinos istorija, mokslo įdiegimu į praktiką, gydytojų kvalifikacijos kėlimu ir skatinimu, žymių gydytojų ir datų pažymėjimu.“

1977 m. prof. S. Pavilonio siūlymu įsteigta Vilniaus medicinos draugijos premija už geriausią mokslo darbą, įdiegtą į praktiką. Premija iki šiol teikiama kasmet.

Vilniaus medicinos draugijos plati veikla vadovaujant pirmininkui prof. Salezijui Paviloniui smulkiai aprašyta Draugijos leidiniuose, pirmajame, kurį ir redagavo prof. S. Pavilonis Vilniaus Medicinos draugija (1805–1985) (Vilnius, 1988 m.), Vilniaus Medicinos draugija (1805 –1998) (Vilnius, 1999 m.) ir Vilniaus Medicinos draugija 200 Societas medica Vilnensis (Vilnius, 2005 m.).

Prof. S. Pavilonio autoritetas Draugijoje buvo didžiulis. Tai lėmė Draugijos veiklos sėkmę.

Vilniaus medicinos draugijos prezidiumo ir valdybos posėdžiai vykdavo reguliariai, o paskutiniaisiais Profesoriaus gyvenimo metais Jo namuose.

Tai būdavo įdomių pašnekesių metas – profesorius kartais leisdavosi į prisiminimus ir labai vaizdžiai nušviesdavo fakulteto istoriją, vertindavo asmenybes. Profesoriaus akys entuziastingai blizgėdavo, jeigu kalba nukrypdavo į krepšinį, sūnų Algimantą ar Universiteto senjorų sporto klubą.

Prof. P. Čibiras sakė (užrašyta Vilniaus medicinos draugijos valdybos posėdžio protokole), kad tik prof. S. Pavilonis galėtų parašyti fakulteto istoriją, nes tik jis geriausiai žino fakulteto rezistenciją (ne ginklu), visus fakulteto reikalus, prisitaikymą, ir turi teisingą situacijos supratimą.

1994 m. paskutinis klinikose (Vilniaus medicinos draugijos būstinėje – Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje) vykęs Vilniaus medicinos draugijos valdybos posėdis buvo skirtas prof. Salezijaus Pavilonio 75-mečiui. Pirmasis Draugijos prezidentą sveikino prof. Ch. Kibarskis, Terapeutų draugijos pirmininkas, žodžiais (iš protokolo) – „Jūs iškėlėte aukštai Medicinos fakulteto vėliavą už Lietuvos ribų, išugdėte daug gerų gydytojų ir mokslininkų, kurie garsina Lietuvą, Jūsų gražiausias žmogiškas savybes mini su pagarba ir meile jūsų mokiniai.“ Prof. S. Pavilonis atsistojo, priėjo ir pabučiavo prof. Ch. Kibarskį. Profesorių sveikino visų specialiųjų draugijų pirmininkai, jie pabrėžė reiklumą ir žmogiškumą dekano, kurio pavydėjo visi fakultetai. Prof. Salezijus Pavilonis tuomet paskutinį kartą pasidalijo prisiminimais iš 50 darbo metų. Tenka apgailestauti, kad nepadarėme įrašo, o liko tik paskiri protokoliniai įrašai.

Vilniaus medicinos draugijos istorijoje prof. Salezijus Pavilonis išliks iškiliausiu Prezidentu, ilgiausiai puoselėjusiu Draugiją, o man – Profesoriumi, Mokytoju, kurie nepamirštami.

Profesoriaus įkvėpta tęsiu Vilniaus medicinos draugijos veiklą.

Doc. Dalia Triponienė