O taip, mes galime!

Pasak L. Saukos, B. Genzelis neabejotinai laikytinas vienu žymiausiu Lietuvos valstybininkų ir humanistų, jo darbai atvėrė plačius tarpdisciplininės filosofijos, kūrybinės minties ir idėjų istorijos barus. Daug kur B. Genzeliui teko būti pionieriumi, jo darbai nesensta, ligi šiol nepraranda aktualumo. Kaip ypač reikšmingą L. Sauka vertina laureato pasiūlytą kultūrų sąveikos koncepciją – ji pasitarnavo ne tik humanitarinių mokslų plėtotei Lietuvoje, bet ir šalyse kaimynėse. Todėl šio mokslininko išskirtiniam kūrybos bruožui ir tinka sąvoka mokslinės kūrybos polifoniškumas.

Vienas ar su bendradarbiais B. Genzelis yra parašęs 16 monografijų, sudarė 9 knygas, parašė 90 mokslinių ir 60 publicistinių straipsnių. Lietuvos kultūros istoriją jis pradėjo tyrinėti dar 1965 m., o Lietuvos mokslo premijų konkursui pateikė ciklą tik tų darbų, kurie buvo padaryti ir paskelbti 1988–2006 metais. Tie tyrinėjimai apibendrinti monografijose: Kultūrų sąveika (1989), Lietuvos kultūros istorijos metmenys (2001), Jokūbas Minkevičius (2003), Kelias į 1918 metų Vasario 16-ąją (2005), Socialinės ir politinės minties raida Lietuvoje (2005), Imperijai griūvant: žmonės, įvykiai, procesai (2006), The restitution of Lithuania’s statehood (2007). Taip pat autorius pristatė ir monografijose nepanaudotus svarbiausius savo straipsnius, skelbtus lietuvių, anglų, lenkų, rusų, vokiečių kalbomis, nes įvairiose tarptautinėse konferencijose pasaulio mokslo visuomenę teko supažindinti su reikšmingiausiais Lietuvos kultūros fenomenais.

Dėstydamas šalies aukštosiose mokyklose B. Genzelis išugdė daugybę aktyvių mokslininkų ir dabartinės valstybės veikėjų, o pats mokslininkas niekada nesišalino politinės ir visuomeninės veiklos, yra 1990 m. Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras.

Įvertintas lietuvių kalbos tarmių žinovas

Prof. Aleksui Stanislovui Girdeniui 2008 m. Lietuvos mokslo premija skirta už darbų ciklą Fonologijos, dialektologijos ir kalbos istorijos tyrimai (1996–2003 m.).

Kaip trumpoje pateiktų darbų anotacijoje rašo Lietuvių kalbos instituto laikinai einanti pareigas mokslinė sekretorė Violeta Meiliūnaitė, A. S. Girdenio pateiktieji premijai gauti darbai rodo jo kaip mokslininko interesų daugiakryptiškumą, sugebėjimą drąsiai sužadinti ir plėtoti naujas mokslines idėjas ir jas tvirtai pagrįsti kruopščiai surinktais gausiais faktais. Tuo netenka stebėtis, nes A. Girdenis yra tarptautiniu mastu pripažintas Lietuvos fonologinės mokyklos kūrėjas, išugdęs didžiulį šios srities kalbos specialistų būrį. Beje, iš trijų pateiktųjų mokslo premijai darbų vienas kaip tik ir skirtas fonologijai – Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai (2003). Paminėsime ir kitus du darbus: Taip šneka tirkšliškiai: Šiaurės žemaičių telšiškių tekstai su komentarais (1996) ir Kalbotyros darbai (2000–2001, 3 t.).

Ne tik kalbininkai žino, kad A. S. Girdenis su prof. Zigmu Zinkevičiumi yra naujos lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos sudarytojai. Pagal kilmę pats būdamas iš Tryškių, iki panagių išgliaudė savo gimtąją žemaičių tarmę. Savo darbe profesorius pateikė ne tik reikšmingos dialektologijai faktinės medžiagos, bet ir pateikė įvairių tarminių faktų paaiškinimus.

Reikšmingi A. S. Girdenio kalbos istorijos tyrinėjimai, ypač diachroninės fonologijos ir morfologijos darbai. Jais naudojasi ir ateityje naudosis ir kitų baltų kalbų tyrinėtojai.

Kaip susilaikyti nepasakius, kad 2008 m. išėjo naujausia A. S. Girdenio knyga Žemaičių dzūkai, kurią kaip ir tris išvardytas profesoriaus knygas išleido Mokslo ir enciklopedijų institutas. Tai labai įdomiai ir savitai šiaurės žemaičių patarmei skirta knyga – kretingiškių šnektai, vadinamiesiems žemaičių dzūkams. Deja, kartu su autoriumi apgailestaujame, kad daugeliu atvejų jau ne patiems tiems žemaičių dzūkams, bet jau jų palikuonims, kurie kilę iš Endriejavo–Judrėnų–Veiviržėnų–Gargždų keturkampio. Užtat džiugina tai, kad profesorius išlieka kūrybingas, darbštus ir jokios premijos jo kaip mokslininko nesustabdys, ilsėtis nenukreips, sulauksime ir naujų A. S. Girdenio darbų.

Istorijai į pagalbą ateina technologijos

Humanitarinių ir socialinių mokslų srities taikomosios mokslinės veiklos (eksperimentinės plėtros) Eugenijaus Jovaišos darbų ciklas Istorija ir kompiuteriai (1997–2007 m.) taip pat įvertintas 2008 m. Lietuvos mokslo premija. Vargu ar kas dėl tokio aukšto įvertinimo nustebo – seniai žinojome, kad tai išties vertas premijos darbas.

Mokslo Lietuvoje gan išsamiai esame pristatę Vilniaus pedagoginio universiteto doc. dr. E. Jovaišos daugialypės terpės (multimedijos) technologijos priemonėmis atliktą projektą Įdomioji Lietuvos istorija. Lietuvoje E. Jovaiša yra šios technologijos pritaikymo archeologijos ir istorijos mokslų propagavimui pradininkas ir didelis entuziastas. Jis subūrė kūrybingus įvairių sričių specialistus ir jam vadovavo. Pavyko sukurti ne tik labai gyvą, nuotaikingą, bet ir giliomis žiniomis – archeologinių tyrinėjimų duomenimis ir archyvų šaltiniais pagrįstą Lietuvos istorijos koncepciją. Visų siužetų sudarytojas, mokslinis redaktorius, vertintojas, sąsajų sisteminės dalies projektuotojas, dalies tekstų autorius ir bendraautoris yra E. Jovaiša. Šis didžiulis darbas yra tikra dovana mūsų moksleiviams, studentams, mokytojams ir dėstytojams, taip pat ir visiems istorijos mokslu, apskritai mūsų tautos ir valstybės praeitimi besidomintiems žmonėms.

Ciklą pristatęs akad. L. Sauka atkreipė dėmesį į gausų gamtos ir kultūros regimųjų formų panaudojimą. Tai ne šiaip istorija, bet istorijos ir kultūrologijos technologinė versija. Tenka tik pritarti L. Saukai, kad E. Jovaišos sumanytas ir įgyvendintas darbų ciklas Kompiuteriai ir istorija pakeitė Lietuvos istorijos dėstymą šalyje, nes žodinį dėstymą dabar galima derinti su vaizdu, simboliu, ženklu.

Beje, pats žodis istorija šiuo atveju lyg ir per siauras, nes aprėpia ir tolimus priešistorės laikus. E. Jovaišos darbas pradedamas nuo pirmųjų poledynmečiu dabartinės Lietuvos teritorijoje įsikūrusių žmonių, kai apie jokią istoriją dar niekas nė nesapnavo, bet žmonės gyveno, medžiojo, žvejojo, rinko gamtos teikiamas gėrybes, prisijaukino ugnį, pradėjo gamintis pirmuosius darbo įrankius. Žvelgiant į pateiktus vaizdus ar siužetus, visur jauti didelę autoriaus pagarbą bet kurios gyvenimo sanklodos ar ekonominės farmacijos žmogui ir jo veiklai. Ar ne iš tos pagarbos ir išsirutuliojo siekis suprasti daug vėliau susiformavusių atskirų baltų genčių savitumus, ateiti ir iki lietuvių tautos, valstybingumo pirmųjų darinių, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės susiformavimo ir iki pat mūsų laikų.

Nuo 1998 iki 2006 metų ciklo darbus išleido Elektroninės leidybos namai ir Vilniaus pedagoginis universitetas 18 tūkst. kompaktinių plokštelių tiražu. Kai kuriuos ciklo darbus Žvilgsnis į „Aukso amžių“, Gimtoji istorija, Įdomioji istorija – galima rasti internete. Taikomiesiems darbams archeologijos moksle skirti du darbai – Žvilgsnis į „Aukso amžių“. Baltai pirmaisiais amžiais po Kristaus (1998) ir Lietuva iki Mindaugo (1999, 2003). Pirmajame darbe naudojama daugialypė terpė kuriant interaktyvų siužetą skirtą I–V a. Lietuvos laidojimo paminklams, Dauglaukio kapinyno žemėlapiams ir kitiems dalykams. Antrajame (Lietuva iki Mindaugo) pristatoma Lietuvos priešistorė.

Daugialypės terpės galimybes E. Jovaiša naudoja ir mokslinės periodikos reikalams, leisdamas Istorijos žurnalą; 64-asis numeris išleistas ir kompaktinėje plokštelėje. Vaizdo siužetas, dvimatė animacija ir vaizdo interviu forma pagyvina tokius straipsnius kaip Baltų visuomenė ankstyvųjų viduramžių pradžioje (V–VI a.) ir Skalvių istorijos šaltiniai.

Nepamiršti ir istorijos vadovėliai, dvi kompiuterinės Lietuvos istorijos versijos panaudotos vadovėliams Gimtoji istorija. Nuo 7 iki 12 klasės (2002–2004) ir trijų dalių Įdomioji Lietuvos istorija. Valstybingumo, meno ir visuomenės istorija nuo seniausių laikų iki mūsų dienų (2004–2006, 2007).

Kultūros paveldas pristatomas trijuose darbuose: Atstatykime Lietuvos valdovų rūmus (2003), Lietuvos dvarai (2005) ir Tauragės kraštas priešistorėje (2006). Pirmajame iš šių darbų sukurti trimačiai Valdovų rūmų modeliai, renesansinės koklinės krosnies modeliai, specialiose ekspozicijose rodomi archeologiniai Valdovų rūmų radiniai.

Galima tik pritarti L. Saukai, kad šis darbų ciklas – didžiulė parama pačiam Lietuvos istorijos mokslui, edukacijai, pedagogikai ir Lietuvos įvaizdžio pasaulyje formavimui, nes kai kurios šių darbų versijos yra ir anglų kalba.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas