O taip, mes galime!

Nepaisant piktokų krizės grimasų, kasmetė mokslininkų šventė atėjo laiku kartu su pirmaisiais kalendorinio pavasario ženklais. Šiemet 2008 m. Lietuvos mokslo premijos buvo įteiktos įprastuose mokslo namuose – atnaujintoje Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje. Prieš tai dvejus metus iš eilės ši šventinė procedūra buvo atliekama Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmuose.

Lietuvos mokslo premijų komisijos pirmininkas akad. Zenonas Rokus Rudzikas, Lietuvos MA prezidentas, iškilmę pradėjęs įžangos žodžiu, priminė neseniai gautą elektroninį laišką iš JAV. Ten lietuviškoje aplinkoje taip pat vyksta diskusijos apie Lietuvos mokslą, jo galias ir negalias. Tai štai ką rašo laiško autorius.

Ateik ne su problemomis, bet su sprendimais

Ne tik atskiri žmonės, bet ir tautos gali būti skirstomos į galinčias padaryti ir negalinčias padaryti – angliškai tai skamba stilingiau. Štai lietuviai yra ryškus pavyzdys negalinčios padaryti tautos. Jeigu lietuviams pateikiama nauja idėja, jie laužo galvas stengdamiesi įrodyti, kad to padaryti negalima, nes apskritai neįmanoma. Todėl net ir nemėgina daryti. Tai viena iš priežasčių, kodėl lietuviai tvirtai užima vieną akivaizdžią poziciją – nykstančios tautos; nepateikiančios bent kiek ryškesnio įnašo į pasaulio mokslą, verslą, technologijas.

Karti tiesa, bet – tiesa. Prieš naujoves dažniausiai sukyla legionai kritikų ir neigėjų, gerai įsisavinusių išmoningus būdus, kaip sudoroti pačią idėją, o kartu ir išsišokėlį jos autorių. Laiške siūloma įsivaizduoti lietuvį, kuris prieš 150 metų būtų pasiūlęs mintį sukurti lėktuvą, arba prieš 50–60 metų – imtis kurti tai, ką šiandien vadiname kompiuteriu. Tautiečių būtų išjuoktas, ne vienas dar pasukiotų pirštu prie smilkinio. Todėl ir esame pasaulio autsaideriai, nieko negalintys pasiūlyti, kas išeitų iš įprastų ribų.

Taip teigia laiško autorius. Jis taip pat primena, kad Amerikoje vertinamas ne tas darbuotojas, kuris skundžiasi dėl neįveikiamų problemų, bet tas, kuris siūlo, kaip spręsti problemas. Ateik ne su problemomis, bet su sprendimais – tai amerikiečių principas.

Štai to laiško minčių perteikėjas prof. Z. R. Rudzikas, parodęs rankos mostu į ant pakylos sėdinčius 2008 m. mokslo premijų laureatus, savo prakalbą užbaigė šiek tiek viltį žadinančiais žodžiais: šie mūsų lietuviai savo darbais įrodė, kad neįmanoma galima paversti įmanomu – net ir Lietuvos sąlygomis.

Ką galime

Apie tas sąlygas toliau mintį plėtojo jau Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius, dalyvavęs premijų teikimo iškilmėse kartu su švietimo ir mokslo ministru Gintaru Steponavičiumi. Premjero žodžio mokslo žmonės visados klausosi itin ausylai, bent tarp eilučių tikėdamiesi išgirsti vieną kitą vilties teikiantį žodį. Šį sykį ir paties Premjero asmenybė savaip intriguojanti: žymaus profesoriaus filologo Vytauto Kubiliaus sūnus, bet pasirinkęs ne humanitarines, o fizikos studijas. Mokslus tęsė aspirantūroje, buvo Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto mokslo darbuotojas, bet prasidėjus Sąjūdžiui įsiurbė politika. Ne pirmas fizikas, kuriam toks virsmas įvyko: atsikūrusioje valstybėje vis daugiau reikėjo politikų ir vis mažiau fizikų. Kaip ir kiekvienas perbėgėlis į kitą stovyklą A. Kubilius gali pasiteisinti, kad nėra buvusių fizikų, yra tik dirbančių kitą darbą. Kas ką besakytų apie „blogą Lietuvos aukštąjį mokslą“, bet per tuos studijų metus bent jau būsimųjų fizikų smegenėlės taip būdavo surikiuojamos, kad į alchemikų ar balanos gadynę jie nei patys nesiveržia grįžti, nei savo tautiečius vilioja.

Geriau paklausykime, ką mokslo vyrams ir moterims pasakė Premjeras fizikas, šiandien dėl aplinkybių dirbantis kitą darbą.

Iš Premjero prakalbos paaiškėjo, kad jis sugeba ne tik klausytis, bet ir girdėti. Labai gerai įsisavino, ką savo pristatomajame žodyje pasakė Lietuvos mokslo premijų komisijos primininkas Z. R. Rudzikas, o į delikačiai potekste užduotus klausimus, kuriuos buvo galima suprasti ir kaip retorinius, Premjeras atsakė trumpai drūtai JAV prezidento Barako Obamos žodžiais: Taip, mes galime!

Toliau buvo aiškinama, ką mes galime. O galime ir turime bent jau mokslo srityje toliau plėtoti tokius darbus, tokio lygmens, kokius dirba mūsų Mokslo premija apdovanojami laureatai. Jie yra orientyras ir visiems kitiems Lietuvos mokslininkams, akivaizdus įrodymas, kad nepaisant visų sunkumų Lietuvoje galima atlikti tarptautinio lygio mokslo darbus. Už tai ir kad dirba Lietuvoje, neiškeitė savo darbo vietos į užsienio viliones, Premjeras tarė jiems padėkos žodį.

Priminė ir dabartinės LR Vyriausybės tikslus: siekti, kad Lietuvoje formuotųsi kurianti, morali, pilietiška ir teisinga žinių bei galimybių visuomenė, veržli, šiuolaikiška ir atvira valstybė su išplėtota žinių ekonomika. Valstybę ištikęs sunkmetis teikia galimybes sutelkti, konsoliduoti visuomenės politinę valią esminėms permainoms. Permainos būtinos iš esmės pertvarkant valstybės valdymą, pertvarkant mokslo, švietimo ir sveikatos apsaugos sistemas, formuojant naują šalies ekonomiką. Šiems ambicingiems tikslams pasiekti, pasak Premjero, būtina politinė valia, būtinas ir mokslo indėlis. Lyg ir visi sutaria, kad reikia siekti verslo ir mokslo kuo glaudesnio bendradarbiavimo.

Tačiau nepaisant visų gražių kalbų, kurias tenka girdėti metai iš metų, Premjeras pripažino ir nedžiuginančią realybę: pagal lėšas, skiriamas vienam studentui, Europos Sąjungoje esame, ko gero, paskutiniai; prastai įgyvendiname Lisabonos strategijos tikslus. Lietuvos mokslą smukdo protų nutekėjimas, 30–40 proc. ir daugiau geriausias mokyklas baigusiųjų Lietuvos moksleivių renkasi studijas užsienyje. Mokslo finansavimo lygis Lietuvoje yra vienas iš žemiausių Europos Sąjungoje. Šie faktai menkai dera su siekiu gyventi išplėtotos žinių visuomenės, žinių ekonomikos šalyje.

Mokame strategiškai mąstyti, bet ne veikti

Toliau Premjeras priminė, kad per pastaruosius keletą metų pirmiausia mokslo žmonių dėka buvo parengtos geros strategijos minėtiems atsilikimams įveikti, tačiau net ir turint strategiją dar nereiškia, kad ji bus įgyvendinama. Viena svarbiausių Lietuvos problemų: mokame strategiškai mąstyti, bet mums labai sunkiai sekasi strategiškai veikti.

Ten, kur mokslas prisiima atsakomybę, didesnių problemų neiškyla, bet ten, kur už strateginį veikimą atsakomybę prisiima politikai, prasideda sumaištis ir kyla daugybė problemų. Tai A. Kubiliaus žodžiai. Premjeras siūlė kelią šiems sunkumams įveikti, apjungiant intelektualios minties bei politinės valios jėgas ir siekiant bendrų tikslų.

Gaila, bet Premjeras nepasakė, kas turėtų tas jėgas sutelkti vieningai veiklai. Mūsų gyvenimo realybė ta, kad politikams labai dažnai jokie mokslininkai ar intelektualai nereikalingi, nes politikai viską žino patys, proto trūkumu dar nė vienas nėra pasiskundęs. Mokslininkai gali kiek nori tampyti politikus už skvernų, kad šie atkreiptų žvilgsnį į juos, labai protingus, bet didžiai abejotina, kad proto pareikalavimas Lietuvoje bent kokius artimiausius 50 metų didėtų. Protai turi žinoti savo vietą. Beje, ne tik Lietuvoje. Regis, Napoleonas Bonapartas buvo pareiškęs, kad filosofai, intelektualai visiškai netinka valstybei valdyti. Ką ne ką, o šią mintį mūsų politikai yra gerai įsisavinę, nors gal ir nežino ištakų. Kita vertus, gal išties geriausia, kai kiekvienas dirba savo darbą.

Mokslinės kūrybos polifoniškumas

Laikas dėmesio skirti laureatams, dėl kurių juk ir susirinkta. Humanitarinių ir socialinių mokslų sričių laureatų – filosofo Bronislovo Genzelio, kalbininko Alekso Stanislovo Girdenio ir istoriko Eugenijaus Jovaišos darbus apibūdino šios sekcijos pirmininkas akad. prof. Leonardas Sauka.

Prof. Bronislovui Genzeliui 2008 m. Lietuvos mokslo premija skirta už darbų ciklą Lietuvos kultūros istorijos tyrinėjimai (kultūrologiniai ir politologiniai aspektai) (1988–2007 m.).