Tokie skirtingi ir svarbūs mano gyvenime (4)

Pilną vežimą tų jau niekam nereikalingų daikčiukų parvarėm į Agluonėnus, į mano tėvų daržinę. Po to daviau žinią Liaudies buities muziejui Rumšiškėse, kuris Mažosios Lietuvos sektorių steigė ir aš ten kur ne kur bandžiau nagus prikišti. Muziejininkai nedelsdami parūpino sunkvežimį, kartu su vairuotoju sukrovėm tuos daiktus ir išvežėm į muziejų. Evei už visą jos gerą mokėjau, rodos, 160 rublių. Galvoju, kad ano meto kainomis nemažai. Panašiai karvė arba bent jautukas tiek kainavo. O muziejus man pinigus grąžino, esą eksponatus nupirko. Tai štai iš visų tų rakandų tada paprašiau man palikti tik stalo lempą su gaubtu ir kavos malūnėlį. Jis buvo virtuvėje ant visiškai sutrešusios lentutės pritvirtintas. Man šie daiktai yra Mažosios Lietuvos kaimiškos kultūros lygį liudijančios ir atmintį žadinančios relikvijos. Apie Evę ir jos turtus straipsnį sumečiau ir Šilutės rajono laikraščiui nusiunčiau. Išspausdino. Matyt, netrukus straipsnį kažkas iškirpo, į Vakarų Vokietiją nusiuntė, o buvęs Mantvydų mokytojas jo turinį klaipėdiškių vokiškame žurnaliuke perpasakojo. Taip garsas apie mudu su Eve ir už Lietuvos sienų pasklido.

Kur baigėsi Vakarų Europa

Ta Evės trobelė buvo iš molio drėbta, tvartelis menkas, su mažyte daržinėle, – skurdžiai gyveno mažažemiai žmonės. Bet trobelėje gražios vokiškos lėkštės, kurias moteriškė kaip vienintelę savo brangenybę pasakė išsivešianti į Šilutę – liks atminimas giminėms. Vokiškos buities kultūros atšvaitas. Buvo apie ką su ta pagyvenusia moterimi pasišnekėti. Visada su knyga bendravusi, apsiskaičiusi, šviesaus proto. Ji daug visokių tikybinių knygų turėjo, bet jų nedavė ir nepardavė, nors ir pinigų siūliau. Vis dėlto už tai, kad gražiai pabendravom, atsisveikinant vieną lietuvišką knygelę gavau dovanų – XIX a. biblinius skaitinius kaimo mokyklai.

Miestietiškuose Domo Kauno namuose yra senas vokiškas kavos malūnėlis – relikvija ir susitikimų su tam tikrais žmonėmis, buvusių laikų atminimas. Bet ar daugeliui žmonių tie atminimai brangūs? Sentimentalumas, romantiškumas išeina iš mados, kaip ir prisirišimas prie senų daiktų. O Italijoje gaji tradicija – atsikratyti senų daiktų kaip nereikalingo prisirišimo prie seno ir nereikalingo pasaulio. Ką pats apie visa tai galėtumei pasakyti?

Kultūros suvokimas priklauso nuo kiekvienos šalies gyventojų tradicijų ir ugdymo. Sakysime, italai savęs nenusiskriaus, jeigu išmes dalį senų daiktų. Jų pilys ir rūmai pergrūsti vertingiausio meno ir daiktų. Panašiai Vokietijoje – ko tik ten nėra, antikvariatai lūžta nuo daiktų pertekliaus. Bet Lietuvoje meno ar meniškesnių kūrinių ir antikvarinių daiktų socialinėje aplinkoje yra labai mažai. Daug kas buvo sunaikinta per karus, suirutes, išplėšta. Ką apie kultūros dalykus baudžiauninkas galėjo suvokti? Pagaliau kada mūsų baudžiauninkai buvo paleisti iš baudžiavos – 2011 m. sukaks tik 150 metų. Pradinį mokslą dauguma Lietuvos gyventojų baigė tik Smetonos laikais. O Mažojoje Lietuvoje dar 1736 m. buvo įvestas privalomasis pradinis mokymas, XVIII a. pabaigoje jau nebebuvo neraštingų žmonių, 1811 m. seminarijose pradėta rengti mokytojus kaimų mokykloms. Be to, pradinis mokslas Mažojoje Lietuvoje tęsėsi 7 metus.

Nesunku suskaičiuoti, kiek Didžioji Lietuva atsiliko nuo Mažosios.

Pradinę mokyklą baigęs Mažosios Lietuvos gyventojas galėjo ne tik skaityti ir rašyti, kaip Didžiojoje Lietuvoje, bet ir laikraštuką redaguoti, giesmelę sudėti ar eilėraštuką sueiliuoti. Jau nekalbant, kad galėjo žinutę ar straipsnelį į laikraštį parašyti.

Visa tai reikėtų turėti mintyje, kaip ir tai, kad Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimas 1923 m. juk nebuvo broliškas aktas. Mažlietuviai matė didžiulį skirtumą tarp savojo gyvenimo ir to, kurį regėjo anapus buvusios dviejų imperijų sienos. Inteligentija suvokė tautos susijungimo svarbą ir jį priėmė, bet ne viskas buvo taip paprasta ir vienareikšmiška kaip kartais kai kas norėtų ar įsivaizduoja buvus. Didelė gyventojų dalis negalėjo taip abejingai priimti jėga įvykdyto net tos pačios tautos narių apgyventų teritorijų suliejimo. Jis labai veikiai mums atsirūgo, nors buvo istoriškai motyvuotas ir neišvengiamas.

Jums pačiam yra tekę susidurti su tomis problemomis?

Visą laiką tą įtampą jutau, žinojau esant ir ši įtampa išliko ilgam. Dabar mažlietuviai gal tyli, bet nuoskaudas jaučia. Regis, Prancūzijos vyriausybės skirtas vyriausiasis komisaras Klaipėdos kraštui aukštus užsienio svečius arba žurnalistus savo prašmatniu automobiliu atveždavo prie sienos ties Gargždais ir rodydavo: čia baigiasi Vakarų Europa… Tai buvo akivaizdu: vienoje sienos pusėje stūksojo mūrinė statyba, geri ūksmingais medžiais apsodinti keliai ir tvarka, kitoje – purvina Gargždų gatvė, daugybė medinių lūšnų, basi vaikai, skarmaloti žydai.

Tais laikais negyvenau, tad ir atmintyje nieko nelaikau, bet užtenka pasižiūrėti į senas nuotraukas iš Klaipėdos ir Tilžės turgų. Klaipėdiškio būro – didelis vežimas, du arkliai su gūniomis ir su maišais avižų po kiekvieno snukiu… Ant gūnios – kaimo pavadinimas arba savininko pavardė, ant vežimo galo – liktarna, kad tamsų paros metą degtų. Visa tai buvo privalu. O šalia – žemaičio vežimas. Vienkinkis, arklelis perkaręs, šonkauliai išsišovę, abrakas avižinis užmautas, bet užlopytas. Pats žemaitis su rusiškais auliniais batais, rusiška kareiviška kepurė užmaukšlinta, susijuosęs pančiu. Kuo galėjome tuos mažlietuvius tokie būdami patraukti?

Antilietuviškos propagandos gniaužtai

Tikra tiesa, dėl to nepasiginčysi. Bet svarstydami mano primintas aplinkybes, lėmusias mažlietuvių nuotaikas ir apsisprendimą 1923 m., įlįskime į jų kailį. Kitaip nesuvoksime kontraversiško laiko atmosferos ir politikos realijų, mąstymo ir elgsenos anatomijos. Aišku, pirmuoju pokariu ir prancūzų valdymo laikais bent jau klaipėdiškių apsisprendimui buvo argumentų ne tik prieš, bet ir už. Buvę pasiturintieji mažlietuviai taip pat nuskurdo, net miestų tarnautojai ir darbininkai atlyginimo gaudavo milijonais visiškai nuvertėjusių markių. Griuvusioje Vokietijoje kilo baisus skurdas. Visa ko buvo. Veikiai didelę protų sumaištį sukėlė revanšo politika. Vokietijoje 1933 metais atėjus į valdžią Hitleriui, naciai ėmė varyti kryptingą propagandą į prarastąsias žemes – į Sudetus, Lotaringiją, Klaipėdos kraštą. Berlyne buvo įkurti slapti fondai, iš kurių buvo finansuojama ardomoji veikla. Klaipėdos vokiečių laikraščiai varė bjaurią antilietuvišką agitaciją. Tie laikraščiai Lietuvos valdžios buvo traukiami baudžiamojon atsakomybėn, bet baudą matomi ir nematomi savininkai tuojau pat sumokėdavo ir toliau tęsė antilietuvišką isteriją. Tie laikraščiai ėjo didžiuliais tiražais. Naciai dažnai, ypač rinkimų išvakarėse, imdavosi provokacijų: sprogdindavo savo redakcijų patalpas – neva lietuvių šunybės… Labai profesionaliai ardomoji veikla buvo varoma. Nacių pogrindžio darbą koordinavo Vokietijos konsulatas Klaipėdoje. Per jį ėjo nurodymai ir pinigai. Lietuva nė iš tolo negalėjo atsispirti milžiniškos galios Vokietijai. Pralaimėjome. Nelaimėjo ir apkvailinti klaipėdiškiai. Berlyno pinigais maitinti laikraščiai buvo nusavinti, redaktoriai ir ginklą pakeliantys vyrai tuoj atsidūrė fronte. Dauguma jų sudėjo galvas pelkėse prie Leningrado. Kas ten dėjosi, kartą Bonoje pasakojo buvusio Lapynų dvaro netoli Šilutės savininkų įpėdinis. Jam pasisekė: karą baigė tik su keturiais sužeidimais.

Ko iš viso to išmokome?

Hm… Nežinau tiksliai, ko ir kiek išmokome. Kartais, kai žvelgiu į panašiai besirutuliojančią dabartinę Vilnijos problemą, atrodo, kad nieko neišmokome. Mus politikos ir ideologijos kovoje vėl nuginkluoja. Kitą kartą galvoju, kad gal ko nors ir išmokome. Ko? Įgijome patirties. Suvokėme, kad pirmiausia reikia kantriai dirbti, nes niekas savaime nepasidaro. Į kultūros pažangą, dvasinį suartėjimą, kolektyvinį ir asmeninį žmonių bendravimą reikia investuoti kapitalą ir nebūtinai pinigais.

Klaipėdos krašte kai kas atsakingai ir nuosekliai buvo daroma ir pirmaisiais Nepriklausomybės laikais, negali nuneigti. Uostamiestyje buvo įsteigtos dvi nepilnos aukštosios mokyklos – Respublikos pedagoginis institutas ir Prekybos institutas, iš Šiaulių perkeltas dramos teatras, pradėjo veikti Radijo stotis, Lietuvos kapitalo remiama Ryto leidykla ir spaustuvė, leidžiamas dienraštis Lietuvos keleivis. Susidarė sąlygos kilti ir prabilti naujajai inteligentijai. Valdžios palaikomos vis aktyviau ir prasmingiau reiškėsi jaunimo organizacijos, šauliai, ūkininkų rateliai. Nutvisko Aukštujų Šimonių likimo autorės žvaigždė. Buvo glaudžių autonominio Klaipėdos krašto ir Lietuvos Respublikos ekonominių sąsajų. Stiprėjo Klaipėdos uostas ir krašto ūkis, bet provincijos dvasinis gyvenimas buvo paliktas likimo valiai. Padaryta didžiulė klaida: bandyta skubiai šimtmetinių kultūrinių ir dvasinių tradicijų protestantinę klaipėdiškių bendruomenę niveliuoti, dirbtinai integruoti į didesniąją, mažiau išprususią ir dar fundamentalistinių katalikiškų tradicijų tautos dalį.

Smerkti paprasčiau, negu suprasti

Čia kalba ne apie smerkimą. Kalbame apie trumparegiškumą, klaidas ir aplinkybes, kurios nuo Lietuvos nepriklausė. Per trumpą valdymo laikotarpį Lietuvos vyriausybė ir sąmoningoji piliečių bendrija daug įžvalgų numatė ir padarė, bet noriu pabrėžti, kad į praeitį ne vien per rožinius akinius turime žiūrėti. Juk reikia paaiškinti, kodėl minia ekstazėje klykė, kai Klaipėdos gatvėmis Hitleris važiavo. Vokietijoje sutiktas vieno klaipėdiškio sūnus pasakojo apie tėvo reakciją. Išgirdęs žinią apie hitlerinės kariaunos įžygiavimą, šis kaimietis lietuvis, pavarde Liepa, sustabdė vežimą, iškinkė arklį ir suklupęs meldėsi: išlaisvinimas... Ką į tai pasakysite? Daug ką reikia matyti ir įvertinti. Reikia matyti ir įžvalgius, ryžtingus to meto mažlietuvius, ne tik klaipėdiškius, priminti jų likimus. Kad ir Tilžės lietuvininkus Jagomastus, nacių sušaudytus. Kad ir Jurgį Reizgį. Jis buvo Klaipėdos krašto pirmosios Direktorijos narys, vėliau net dukart ir direktorius, taigi viso krašto prezidentas. Jis lietuvis patriotas iš prigimties ir tėvų namų. Nužudytas nacių koncentracijos stovykloje. Minėkime Erdmoną Simonaitį – labai reikšmingą krašto lietuvių politinę figūrą. Veiklą tęsė ir išeivijoje, buvusiems naciams skundžiant pokario Vakarų Vokietijoje net pensijos negavo. Iškilus lietuvių kultūros, tautinio sąjūdžio ir politikos veteranas buvo Jonas Birškus iš Sudmantų. Jis dalyvavo Simonaičio vadovaujamoje vadinamojoje sukilėlių direktorijoje, vėliau – įvairiose organizacijose ir, kas man ypač svarbu, buvo labai aukštos knygos kultūros asmenybė. Jo asmeninė biblioteka – viena vertingiausių ir didžiausių visame Klaipėdos krašte. Kai klaipėdiškių delegacija lemtingu momentu vyko į Paryžių kovoti dėl Klaipėdos krašto likimo, vežėsi Birškaus įteiktų dvi dešimtis istorinių veikalų, įrodančių Mažosios Lietuvos lietuviškumą. Knygos iš Paryžiaus negrįžo – buvo prijungtos prie bylos. Birškus liko Lietuvoje ir pokariu. Jo biblioteka buvo išblaškyta, pats nukaršo po svetimu stogu. Su širdies skausmu seku šios asmenybės atminimo pėdsakų nykimą. Vienos žymiausių, net Gedimino ordinu 1928 m. apdovanotos mažlietuvių figūros sodyba pačioje Klaipėdos pašonėje riogso negyvenama, privatizuota, kone griuvėsiuose, šalia esančiose Lužų kaimo kapinėse jo kapą ženklina jau svyrantis medinis krikštelis. Beje, ir tą patį 1991 m. kartu su keliais supratingais talkininkais stačiau.

Tokios asmenybės ir šiandien kai kam Vokietijoje yra tarytum rakštis minkštoje vietoje. Juk ten pakanka tokių, kurie dar tebeaudžia senas koncepcijas apie „faterlando“, Reicho interesų išdavystes. Vienas dalykas – ką matome oficialioje Vokietijos politikoje, ir visai kas kita – kai kurių buvusios Rytų Prūsijos organizacijų, dažniausiai vadinamųjų žemietijų veikloje. Štai ką tik pasirodė Helmuto Jenkio straipsnis apie Vilių Gaigalaitį kaip apie renegatą…

Renegatą? Taigi lietuvis iki kaulų smegenų.

Nuo jaunystės V. Gaigalaitis pasižymėjo tautiniais įsitikinimais, Tilžėje bendravo su lietuviškojo Atgimimo sąjūdžio veikėjais – varpininkais, studijuodamas Karaliaučiuje ir rengdamas daktaratą – su Amerikos lietuvių laikraštininkais, jo tautinė orientacija visada buvo labai aiški ir nuosekliai įgyvendinama. Įdomiausia, kad minėtasis Jenkis pats kilęs iš lietuvių. Jis – Herderio gimnazijos, Šilutėje įkurtos 1918 m., auklėtinis. Beje, gimnazijoje mokyta vokiečių kalba ir tik 1928 m. pradėta atkurti lietuvišką mokyklą.

Puikus tikro renegato pavyzdys.

Istorija – gan slidus dalykas. Štai kad ir 1918-ieji, Vasario 16-oji – paskelbiama Lietuvos Respublikos nepriklausomybė. Tačiau beveik visus likusius 1918-uosius metus Lietuva gyveno viltimi – karaliumi Mindaugu II karūnuoti Viurtembergo hercogą Vilhelmą fon Urachą (Wilhelm von Urach). Tapo nevainikuotu Lietuvos karaliumi (1918 m. liepos 11 d.–lapkričio 2 d.), dėl neilgos karaliavimo trukmės pavadintas „šimto dienų karaliumi“. Jeigu ne Vokietijos revoliucija tų pačių metų lapkričio mėnesį, kai buvo nuverstas kaizeris, labai tikėtina, kad Lietuva būtų tapusi nuo Vokietijos Reicho priklausanti karalystė. Visi laikraščiai pleškėjo ta mintimi. Tai buvo ir savotiško kompromiso paieškos, kai Lietuvos politinė, ekonominė ir karinė padėtis buvo labai komplikuota. Šiandien mums lengva samprotauti, bet to meto sąlygos buvo itin sudėtingos, todėl bet kuria kaina buvo svarbu išlaikyti valstybingumą, kad ir tam tikru laikotarpiu priklausomą nuo kitų valstybių.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas