Ką mums byloja seniausios Lietuvos plytos (3)
Nesusipratimų nebuvo, restauratoriai neširdo? Juk natūrinių tyrimų duomenys buvo jų?
S. Abramauskas cituodavo restauratorius savo straipsniuose, pagirdavo jų darbus ir to užteko. To meto sąlygomis tai buvo normalu. Juk tai buvo „pirmos kartos nuo žagrės“ specialistai, tokios specialybės kaip restauratorius ar juo labiau mūro studijų nebuvo. Panašiai galima pasakyti apie į paminklų restauravimo darbus atėjusius istorikus ir architektus. Buvome išmokyti matyti tai, kas realu po nosimi: imk XX a. plytas ir statyk. O seni pastatai, mūrai – tai esą tik didesnio formato plytos… Toks buvo požiūris.
Suprantu, kad nuo pokario buvo praėję vos 10, gal 15 metų. Visose veiklos srityse reikėjo ugdyti, kaip tada sakė, nacionalinius kadrus. Bet juk buvo lenkų, rusų mūro tyrinėtojų patirtis. Ar ja nesirėmėte?
Mūro analizių darbų ne kažin kiek buvo padaryta ir užsienyje. Prieš Antrąjį pasaulinį karą dar buvo nelabai išpopuliarėjusi ši tyrimų sritis. Po truputį tą tyrimų metodą mums patiems teko įsisavinti ir skleisti.
Specialiai šiam pokalbiui atsinešiau 1942 m. autoriaus Armin Tuulse vokiečių kalba Dorpate (Tartu) išleistą knygą Die Burgen in Estland und Letland (Estijos ir Latvijos pilys). Baigiantis karui jis pasitraukė į Švediją. Toje knygoje štai kas įdomu. Autorius analizuoja Estijos ir Latvijos pilis, bet niekur neužsimena apie tų pilių sienų mūro plytų perrišos būdus, detaliau neaprašo ir mūrijimo technikos ypatumų. Tie dalykai mokslui dar nebuvo aktualūs. Reikia pastebėti, kad Armin Tuulse savo knygoje pamini vieną tyrinėtoją, pradėjusį taikyti naują tyrimų metodą, tikslesnį, atskleidžiantį naujų mūro požymių. Bet kokie jie, nenurodo.
Kad plytos tvirčiau susirištų Dar neaptarėme termino „vendinis“, siejamo su plytų perrišos būdu, kuris būdingas kraštams prie Baltijos jūros – vokiečiams, lenkams, lietuviams. Aišku, neišskiriant ir Baltarusijoje esančių LDK pilių – Lydos, Krėvos, Naugarduko liekanų, kur taip pat to vendinio plytų perrišos būdo mūro randama.
Gotikinėje plytų perrišoje ilgainę plytą keičia trumpainė, t. y. plyta mūrijama šonu – galu – šonu ir pan., o kitoje eilėje plytos perslenkamos.
Ar tai esminis dalykas architektūrinio stiliaus raidoje? Nejau vien plytų perrišos būdas lėmė architektūrinio stiliaus raidą? Perėjus nuo dviejų ilgainių ir trumpainio prie ilgainio trumpainio su perstūmimu kitoje plytų eilėje jau iš romanikos peršokom į gotiką? Gal lėmė tam tikri statybos kanonai, kurie buvo svarbūs viduramžių kultūroje, bet apie tai lyg ir pamirštame? Kitaip tariant, ar vien išorinės priežastys lėmė stilių kaitą, gal buvo gerokai gilesnių dalykų?
Kaip iš pradžių buvo mūrijama? Plytos buvo brangios, jas pagaminti reikėjo išmanymo ir darbo – paruošti molį, formuoti iš molio, išdegti ir t. t. Medininkų pilyje sienų paviršius dažniausiai buvo mūrijamas iš lauko riedulių, bet fasadinėje pusėje jau buvo įterpiama ir 2 m plytų juosta per visą sienos ilgį. Tai dar vadinamoji kiautinė konstrukcija. Siena būdavo 1,5–2 m storio: iš lauko būdavo mūrijama lauko akmenų eilė, taip pat ir iš vidaus, o vidus tarp šių akmenų mūrų buvo užpildomas mažesniais akmenimis, plytų nuolaužomis, bet sutvirtinama skiediniu. Iš lauko sudėtos tvarkingos akmenų eilės. Kadangi plytos buvo brangios, buvo mėginama laimėti sienos ploto: dvi ilgainės ir kiek giliau į mūrą lendanti trumpainė – taip plyta tvirčiau susiriša. Antraip greit atšoktų nuo sienos.
Kai atsirado daugiau plytų, buvo išmokta paprasčiau pagaminti, lengviau įsitvirtino ir gotikinei architektūrai būdinga plytų perriša: ilgaines keitė trumpainės ir t. t. Buvo mūrijamos platesnės plytų juostos, nes plytos jau ne taip buvo branginamos. Taigi lėmė taupumo ir ekonomiškumo sumetimai.
Bizantija išsaugojo Senovės Romos tradicijas
Minėjome Kijevo Rusios iš Bizantijos perimtas plonąsias plintas, jos dažniausiai buvo kvadratinės – nei ilgos, nei trumpos. Jų forma lėmė ir mūrijimą – kartais net ir rišimo nereikėjo. Buvo atskiri plintų mūrijimo būdai. Stačiatikių teritorijoje todėl ir paplito bizantiškas mūras.
Reikia turėti galvoje, kad Bizantijoje nenutrūko buvusiosios Rytų Romos imperijos egzistencija ir tradicijos, nes turkai Bizantiją užkariavo tik 1453 metais. Buvo laiko perduoti savo tradicijas ir X a. krikščionybę priėmusios Kijevo Rusios žmonėms. Krikščionybė dar nebuvo suskilusi į Rytų ir Vakarų, nes skilimas įvyko 1054 metais.
Griūvant Romos imperijai tų skilimų būta ir anksčiau. Jau X a. Konstantinopolyje buvo perimta graikų kultūra, kalba ir apeigų būdas, o Roma laikėsi lotynų kalbos ir lotyniškų apeigų. VI a. Romą nusiaubė langobardai, žlugo Romos imperija. Vokietijos žemėse atgijo Šv. Romos imperija, į naują imperiją buvo įtraukti Vidurio Europos krikščioniškieji kraštai – Vengrija, Čekija. Šv. Romos imperija mažai ką bendro turėjo su senosios Romos kultūra, tradicijomis taigi ir su buvusia Romos imperija. Aišku, Šv. Romos imperijoje vyravo lotynų kalba, bet buvusios Romos imperijos tradicija buvo nutrūkusi. Rytų krikščionybės bažnyčia buvo tęstinė kartu su Bizantija, o Vakarų Romos senoji tradicija nutrūko.
Ar to trūkio pėdsakai atsispindi mūrinėje architektūroje?
Šv. Petro bazilikos, esančios Romoje, požemiuose yra seniausiųjų mūrų liekanų, panašiai kaip ir po Vilniaus Katedra. Tik Romoje tos liekanos vos ne iš šv. Petro laikų. Jau pirmaisiais amžiais po Kristaus ir net anksčiau Romoje buvo statomi mūriniai pastatai – imperatoriaus ir patricijų rūmai. Naudotas tašytas akmuo, bet Romoje galima aptikti ir to laikotarpio plonų plytų. Lombardijoje, Šiaurės Italijoje, buvo pradėtos gaminti pailgos plytos iš molio.
O senovės romėnų betonas?
Tiesa, senovės romėnai mokėjo statyti akvedukus iš betono: maldavo tufą ir gaminosi puikią statybinę medžiagą – betoną.
Romos imperija buvo išplitusi į daugybę tuometės Europos kraštų, romėnai statė įtvirtinimus anapus Lamanšo sąsiaurio dabartinės Didžiosios Britanijos saloje, taip pat vokiečių (alemanų) žemėse, jau nekalbant apie prancūzų žemes. Ar to savo statybos būdo kartu su plytomis iš molio neperteikė kolonizuotiems kraštams?
Kelne, Vokietijoje, kur siekė Senovės Romos imperija, buvo mūrinių statinių, kuriuos statant buvo vartotos ir raudonos degto molio plytos. Bet IX–X a. Europoje įsismarkavo normanai, buvo sustiprėjusi vengrų karalystė. Longobardai jau buvo pamiršti, bet išaugo kitos jėgos, kurios negailestingai siaubė Europos kraštus. X a. pab. Europa ruošėsi pasaulio pabaigai, visuotinis nuosmukis buvo milžiniškas, nebuvo nė kalbos apie naujas statybas ar pan. Vokiečių mokslininkai rašo, kad tame nuosmukio laikotarpiu netgi buvo užmiršta plytų deginimo technologija. Kiek geresnėje padėtyje buvo atsidūrusi Kijevo Rusia ir su Bizantija susiję kraštai, kurie buvo toliau nuo Europą užgriuvusių sumaiščių.
Tik XI a. Europa pradėjo atsigauti, prasidėjo kryžiaus žygiai į Palestiną ir Jeruzalę. Energijos perteklius iš Prancūzijos buvo nukreipiamas į Artimuosius Rytus, kur eita vaduoti iš musulmonų Kristaus karsto.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
