Kas sieja slibiną ir dvigubąjį kryžių? (5)
Pradžia Nr. 5
Violeta Rutkauskienė jau 20 metų domisi ir renka medžiagą apie dvigubąjį kryžių ir jo istoriją, Šv. Jurgio ir Slibino (Order of Dragon) ordinus, tyrinėja šių Ordinų sąsajas su Lietuva ir jos valdovais. Šiai temai buvo skirtas JAV gyvenančios lietuvės pranešimas XIV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume, kuris vyko 2008 m. pabaigoje Čikagos priemiestyje Lemonte. Violeta Rutkauskienė gimė Kaune, Vilniaus universitete įgijo istorikės specialybę, 17 metų dirbo Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Numizmatikos skyriuje, pradėjo nuo vyresniosios mokslo darbuotojos, fondų saugotojos, tapo skyriaus vedėja. JAV gyvena jau 15 metų. Triskart karalius Užsiminėte apie Vilniaus Katedros Šv. Kazimiero koplyčioje esančias Jogailos ir Vytauto skulptūras, kur Vytautas stovi ne su Lietuvos didžiojo kunigaikščio, bet su karaliaus karūna. Šiuo atveju neišsiversime be tam tikrų komentarų, kurie turėtų praturtinti ir mūsų pokalbio temą, nes Jogaila ir Vytautas yra vieni iš pagrindinių aptariamos temos herojų.
Iš tikrųjų Vytautą su karaliaus karūna ir karališkomis regalijomis matau pirmąsyk, nors Vytautas Didysis karaliumi buvo paskelbtas net tris kartus.
1388 m. pasirašant Salyno sutartį, Kryžiuočių ordino magistrui iškėlus puotą, Lietuvos bajorai triukšmingai Vytautą paskelbė karaliumi. 1421 metai. Čekijos bajorai ir miestiečiai Vytautui pasiūlė savo karalystės karūną, kurią Lietuvos valdovas sutiko priimti. Tų pačių metų rugpjūtį Kutnos Horos seimas Vytautą oficialiai išrinko Čekijos karaliumi. Apie tai rašo E. Gudavičius (Lietuvos istorija, 251 p.), V. Daugirdaitė-Sruogienė ir kiti.
1429 m. Lucko suvažiavimas. Jogaila, dalyvaujant imperatoriui Zigmantui Liuksemburgiečiui, pasiūlė Vytautą karūnuoti Lietuvos karaliumi. Išlydint Zigmantą Liuksemburgietį, prie Lietuvos sienos buvo sutikti imperatoriaus pasiuntiniai su Slibino ordinu ir jo regalijomis… Jau prieš karūnavimo iškilmes Lietuvą pasiekė oficialus leidimas Vytautą karūnuoti karaliumi, tačiau Niurnberge pagaminta ir per Lenkiją vežama karūna nepasiekė Lietuvos. Lenkų vyskupo Z. Olesnickio įsakymu karūna pagrobta, jos likimas neatskleistas iki mūsų dienų. Kalbama, kad vyskupas Olesnickis Vytautui skirtą karūną perkirtęs pusiau, o vėliau ją paslėpęs vyskupo kepurėje (pagal Bychovco kroniką).
Tačiau visiems šiems Vytautą išaukštinusiems įvykiams nepakanka vienos toli gražu ne smulkmenos – bent vieno karūnavimo fakto. Paskelbtas karaliumi – taip, ir net tris kartus, bet nespėtas karūnuoti, arba sutrukdė kitos aplinkybės. Ar Jūs manote kitaip?
Lietuvos įvykius žinome. Tačiau Čekijoje galėjo būti ir kitaip. Tai buvo išskirtinis ir netradicinis karaliaus pasirinkimo ir pripažinimo atvejis, kuris leistų įtarti Vytautą buvus jei ne Lietuvos, tai Čekijos karaliumi. Kai kurie istorikai mano, kad čekai karūną buvo atsiuntę, ir Vytautas kaip čekų karalius šalį valdė per savo atstovą Žygimantą Kaributaitį. Jei nebūtų čekų karalius, to negalėtų daryti. V. Daugirdaitė-Sruogienė rašo, kad Vytautas sutiko priimti čekų karališkąjį vainiką ir pasižadėjo laikytis husitų keliamų sąlygų. Husitai – Jano Huso pasekėjai – kovojo ne vien prieš vokiečius, bet ir prieš popiežių, siekė atsiskirti nuo Romos. Taigi husitų pasirinktas Vytautas galėjo būti paskelbtas karaliumi ne visai tradiciniu būdu.
Formuokime drąsios Lietuvos įvaizdį Sakote, būtų galima atsekti Vytauto karūnos likimą?
Kodėl bent jau nepabandžius? Gal ji kur nors Niurnbergo ar Lenkijos muziejuose išlikusi tebestovi? Žinoma, Vytauto iš numirusiųjų neprikelsime, bet išsiaiškinti Vytauto karūnos ir jo palaikų paslaptis būtina. Ar tai ne mūsų pareiga? Susidaro įspūdis, kad tą istoriją vengiama prisiminti. Gal lenkai ar vokiečiai mielai padėtų, jei patys būtume aktyvesni. Europa dabar atvira, ir ne tokie sudėtingi klausimai nagrinėjami, dar didesnės paslaptys įmenamos. Drąsios Lietuvos įvaizdį pradėkime formuoti nuo ryžtingesnio žvilgsnio į mūsų istoriją, nebijokime klausti ir ieškoti. Kartais gal netradicinis žvilgsnis praverstų, ypač į išskirtinius mūsų istorijos atvejus. Gal turėtume pripažinti, kad nors neilgai – 1422–1423 m., – bet Vytautas vis dėlto buvo Čekijos karalius.
Nereikėtų perdėtai visko romantizuoti, bet nebūtina ir menkinti. Mūsų istorijoje daug su karalių titulais susijusių dviprasmybių, kurių iki šiol nebandome taisyti. Vyrauja samprata, kad karaliumi vadinamas gali būti tik tas, kuris priėmė krikščionybę ir kuriam tą titulą suteikė popiežius. Iš istorijos žinome Biblijos laikų karalius Saliamoną ir Dovydą, o Kristus buvo nužudytas valdant karaliui Erodui. Garsūs buvo Persijos ir Etiopijos karaliai, turėjo jų gotai ir daugybė kitų tautų, nepažinojusių krikščioniškų tradicijų.
Mūsų valdovai nuo seniausių laikų arba patys skirdavo save karaliais arba būdavo kitų tituluojami. Tai byloja ir išlikęs istorijos palikimas. Apie karalių Gediminą byloja jo laiškai, apie Jogailą – išlikę antspaudai, apie kitus – metraštininkų užrašytos žinios. Vienintelis išlikęs Jogailos lietuviškasis antspaudas, šiuo metu žinomas ir saugomas Vokietijos Slaptajame Prūsijos archyve, skelbia: {Jagal * dey * gratia* rex * m * lettow*} – Jogaila Dievo malone – lietuvių karalius. Pirmasis Jogailos antspaudas, ant kurio pirmą kartą Lietuvos herbe pasirodo dvigubasis kryžius, turi tokią legendą: { + WLADISLAVS DEI GRA REX POLONIE LITWANIEq PNC SUPREMUS T HE‘S RUSS}, taigi Lenkijos ir Lietuvos karalius. Po metų pasirodžiusiame majestotiniame antspaude Jogaila tituluojamas Lenkijos, Krokuvos, Kujavijos, Sandomiro ir Lietuvos karaliumi, pagrindiniu Pomeranijos ir Rusijos žemių valdovu. Taip jį pristato ir Lenkijos tyrinėtojai. Mes to tarsi nematome... Prieš keletą metų domėjausi, ką apie Lietuvos valdovų titulus rašo metraščiai bei Lietuvos ir užsienio mokslininkai. Rezultatas įdomus. Surinktoji medžiaga buvo skelbta užsienio lietuvių spaudoje ir Lietuvoje. Istorikai prie Lietuvos valdovų titulų dar turės sugrįžti.
