Mitas – kaip ateities šauklys
Ištikimybė LDK idealams
Kartais gyvenime nutinka kaip gražioje sakmėje ar pasakoje: susitiko trys bendraminčiai, paskelbė būtinybę išleisti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiąją knygą, o penkeriems metams prabėgus tas iškilus foliantas jau tampa kūnu, yra ne tik sudarytojų ir leidėjų, bet ir trijų tautų – lietuvių, lenkų ir baltarusių – pasididžiavimas.
Šį ilgą sakinį galima išskleisti, papildant būtiniausia informacija. Pirmiausia – geografinio pobūdžio. Trijų veikalo sumanytojų susitikimas vyko konkrečioje vietoje – Mačkova Rudos kaime Seinų krašte netoli Lietuvos ir Lenkijos sienos. Veiksmo laikas – 2004-ieji metai. Veikėjai – 1980 m. Nobelio literatūros premijos laureatas Česlavas Milošas (1911 06 30–2004 08 14), poetas, rašytojas, publicistas, visuomenės veikėjas Tomas Venclova ir sodybos Mačkova Rudoje šeimininkas, plačių kūrybinių užmojų asmenybė Andžejus Strumila. Visus tris vienijo ne vien bičiulystės saitai, bet ir labai svarbus, gal net esminis jų savimonės elementas – save suvokti kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietį. Tiksliau gal palikuonį, nes pilietybė turėtų būti įteisinta, patvirtinta valstybės mastu, o tokia realybė abejotina, kai nėra valstybės, jėga ištrintos iš Europos žemėlapio 1795 metais. Vis dėlto kultūroje ir kūryboje, žmonių psichologijoje ir gyvenimo nuostatose gali veikti ir kiti dėsniai, kai savivokos veiksnys gali tapti gal net lemiamas.
Šiuo atveju taip ir yra, nes Česlavas Milošas, Tomas Venclova ir Andžejus Strumila ne vien pareiškimais ir patikinimais, bet ir visa savo kūrybine ir visuomenine veikla nuolat įrodydavo ištikimybę LDK idealams. Vadinasi, LDK piliečių kaip paskutinių nebesančios valstybės mohikanų gali būti ir mūsų laikais, net jeigu tas pilietiškumas suprantamas kaip savimonės faktas. 
Kad toks pilietiškumo suvokimas, būdingas šioms trims asmenybėms, nėra iš piršto laužtas postmodernistinis įnoris, patvirtina ir autoritetai, kurių nuomonė šiuo atveju yra labai svarbi. Pirmiausia jau minėtas vienas iš pristatomos naujosios knygos sudarytojų Kšyštofas Čiževskis, Seinuose nuo 1990 m. veikiančio Paribio fondo įkūrimo vienas iš iniciatorių ir vadovų, Č. Milošo kūrybos tyrinėtojas. Patvirtina ir istorikas, pagal veiklos pobūdį ir pareigas labiau politologas (Mykolo Romerio universiteto Politinių mokslų katedros vedėjas), Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas Antanas Kulakauskas. Jam yra tekę apie šiuos dalykus kalbėti su pačiu Č. Milošu važiuojant iš Vilniaus į gimtuosius poeto ir rašytojo Šetenius Kėdainių rajone. Tai štai iš pirmųjų lūpų turime patvirtinimą, kad LDK piliečio savivoka Č. Milošui buvo, o jo bendraminčiams A. Strumilai ir T. Venclovai ir šiandien yra pagrindinis asmenybės vidinės tapatybės dalykas. Žmogaus apsisprendimas – labai svarbus ir gerbtinas dalykas.
Suskambo kaip manifestas
Tai štai trijų intelektualų, LDK piliečių, susitikimas Lenkijos ir Lietuvos paribyje, mažame Mačkova Rudos kaimelyje, paliko pėdsaką, svarbų trijų tautų kultūrai. Norintieji tą svarbą suvokti pirmiausia atkreips dėmesį į šios trijulės diskusijos vaisių, įgavusį laiško, gal būtų teisingiau pasakius – savotiško manifesto pavidalą. Šį laišką pacitavo Lina Vildžiūnaitė, pradėjusi ir vedusi A. Strumilos parodos ir LDK skirtosios knygos pristatymo renginį Vlado Vildžiūno galerijoje. Pacituosime laišką ir mes:
„Šiais Europai reikšmingais laikais, kai tautos stengiasi sukurti bendrą ūkinę, politinę ir kultūrinę erdvę, mes, žemiau pasirašiusieji, jausdami pareigą prieš protėvius, siūlome parengti ir išleisti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Didžiąją Knygą. Prieš šimtmečius didžiuliuose Rytų Europos plotuose įsikūrusi lietuvių, lenkų ir rusinų valstybė tapo sąlyga tautų, kultūrų ir religijų bendram egzistavimui lygybės ir tolerancijos principais. Trimis kalbomis išleista Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Didžioji Knyga, į kurią susidėlios žymių Baltarusijos, Lietuvos ir Lenkijos autorių esė, istorikų darbai, istorinė ikonografija ir fotografija, parodanti šiandienį istorinių susijusių vietų vaizdą, mūsų tautoms primins ankstesnių kartų pralaimėjimus ir pergales, padės teisingiau suprasti bendros istorijos esmę.“
Šį laišką 2004 m. kovo 21 d. pasirašė Česlavas Milošas (Krokuva), Andžejus Strumila (Mačkova Ruda) ir Tomas Venclova (Vilnius).
Dvasios namų paieškose
K. Čiževskis siūlo įdėmiau pažvelgti į tam tikrus semantinius šios knygos gimimo ženklus: mažytį kaimelį Mačkova Ruda Lenkijos ir Lietuvos paribyje, bene paskutinius LDK piliečius, kurie taip save pristato visuomenei ir pasauliui, pagaliau ir solidų visų trijų amžių, kupiną įgytos gyvenimiškos patirties ir išminties. Visa tai labai svarbu norint suvokti naujosios knygos atsiradimo paskatas ir aplinkybes.
Aišku, tų aplinkybių yra ir daugiau, akylesnis tyrinėtojas neturėtų pro akis praleisti detalių, kurios gali apaugti naujomis prasmėmis, reikšmėmis ir iš smulkių faktų virsti esmingomis kitų įvykių priežastimis ir pasekmėmis. Jau aptarėme, kas šią trijulę riša į tvirtą mazgą, kokie savimonės ir savivokos saitai.
Kai kuriuos sutapimus, o gal dėsningumus, atsižvelgiant į vertinimą, galima traktuoti įvairiai. Antai K. Čiževskis pabrėžia tą aplinkybę, kad visi trys to susitikimo dalyviai gimę Lietuvoje. A. Strumila užsiėmė pedagogine ir kūrybine veikla, daug keliavo po pasaulį, trejus metus (1982–1984) dirbo Jungtinų Tautų Generalinio sekretoriato Graphic Presentation Unit Niujorke vadovu, o į Mačkovą Rudą gyventi atvyko būtent iš JAV. Č. Milošas, gimęs Šeteniuose ant Nevėžio kranto netoli Kėdainių, taip pat atvyko į Lenkiją iš Amerikos, kurioje gyveno 1951 metais pasitraukęs iš socializmą „stačiusios“ Lenkijos, buvo Berklio universiteto (Kalifornija) slavų kalbos ir literatūros katedros profesorius, o į Lenkiją grįžo kritus geležinei uždangai. Tomas Venclova juk taip pat gyvena JAV, yra Jeilio universiteto slavistikos ir rusų literatūros profesorius.
Tam tikru požiūriu visa trijulė – išeiviai iš gimtųjų vietų. A. Strumilai tie gimtieji penatai yra Vilnius, kurį jam teko apleisti aplinkybių verčiamam – apie tai Mokslo Lietuvoje išsamiai rašėme 2008 m. spalio 9 d. Nr. 17(395) publikacijoje Braunantis per gyvenimo kasdienybės materiją, kai Lenkų institute buvo pristatoma jo dienoraščių knyga Factum est. Dzienniki 1978–2006.
Taigi visi trys gali būti vertinami kaip esantys nuolatinėje kelionėje, kurioje ieško savo dvasios namų. Būtų galima teigti, kad LDK ir yra jų dvasios namai. Valstybė, kurios nebėra, išlieka kaip vizija, kaip savotiškas orientyras, į kurį galima lygiuotis ir mūsų kartos, XXI a. žmonėms.
Dvasinės benamystės amžiaus klajonėse
Pastebėsime, kad kalbėdamas apie Č. Milošą, A. Strumilą ir T. Venlovą sąvoką „išeiviai“ K. Čiževskis taiko ne vien geografiniu, kaip buvimo vietos pakeitimo, požiūriu. Visų pirma tai kultūrinių ir dvasingumo paieškų kelias. Ko gero, tris aptariamus asmenis visai logiška laikyti išeiviais, pirmiausia iš savo tautos ir valstybės tam tikros apibrėžtos ir mitinės erdvės, kurios jau nebebuvo naujai susiformavusiose XX a. valstybėse. Todėl panašiai jautėsi tam tikrų bendrų vertybių paveldėtojai, tačiau kokių vertybių? Jų kontūrai tebuvo tik silpnas prarastos visumos atšvaitas. Štai šiuo požiūriu tokių nuojautų ir konkrečios XX a. istorinės patirties asmenims jiems lemtas amžius buvo išeivystės iš gyvenimo realybės amžius, dvasinės benamystės laikas. Ar surado jie tuos dvasios namus, kurių gal tik pasąmoningai ieškojo? Nebent kūryboje. Būtų galima pateikti ne vieną įrodymą, kad svetima ligi galo taip ir nevirsta sava, svetimi dievai kad ir kokie palankūs būtų, bet vis viena netampa savais. Šiose nuojautose K. Čizevskis įžvelgia labai svarbaus kultūrinio mito esatį, nieko bendro neturinčią su politinėmis ar istorinėmis vizijomis.
Įdomus ir kiek paradoksalus kitas dalykas: atrodytų, kad tie LDK piliečiais užsiangažavę asmenys turėjo gyventi įsivaizduotame laike nuo istorinės arenos seniai nuėjusios valstybės vertybėmis. Kitaip tariant, neišvengiamai turėjo iškristi iš realaus laiko reikalavimų. Ar taip ir nutiko? Veikiau priešingai – esmingais gyvenimo momentais šie LDK piliečiai labai adekvačiai reagavo į gyvenimo aktualijas, niekada neprarado teisingos įvykių vertinimo perspektyvos. K. Čiževskis priminė kad ir tokią labai tvirtą Č. Milošo nuostatą: naujosios nepriklausomos Lietuvos valstybės sostinė turi būti Vilnius ir joks kitas miestas. O juk Lenkijoje (ir kai kur pietryčių Lietuvoje) buvo ir kitokių nuostatų.
Būtų galima priminti žaibišką Česlavo Milošo, Tomo Venclovos ir Josifo Brodskio reakciją į 1991 metų Sausio 13-osios įvykius Vilniuje, prie Televizijos bokšto, kai sovietų tankai traiškė taikius Lietuvos gyventojus, stojusius ginti Lietuvos nepriklausomybės. Trys garsūs literatai vienareikšmiai ir nedvejodami pasmerkė Sovietų Sąjungos agresiją prieš Nepriklausomos Lietuvos valstybę.
Mūsų pasakojime visiškai natūraliai atsirado poeto Josifo Brodskio pavardė, nors knygos pristatymo metu ji ir nenuskambėjo. Niekas taip nesuartina žmonių kaip idealai. Tie patys laisvės idealai į A. Strumilos sodybą Mačkova Rudoje nuolat vesdavo Lenkijos Solidarumo ir Lietuvos Sąjūdžio veikėjus. Ar tai nebuvo adekvati kultūros žmonių reakcija į svarbias gyvenimo aktualijas?
