Taikos nebuvo ir sudarius taikos sutartį

Prof. Arnoldas PIROČKINAS

1925 m. balandžio 25 d. įvykęs Klaipėdoje lietuvininkų susirinkimas pradėjo sąjūdį dėl Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų bažnyčios atskyrimo nuo Vokietijos bažnytinių institucijų priklausomybės. Aktyvios batalijos tarp patriotiškai nusiteikusių lietuvių jėgų ir vokietininkų truko dvejus metus ir tris mėnesius – iki 1925 m. liepos 25 d., kai Berlyne Lietuvos vyriausybės įgaliotinis Vaclovas Sidzikauskas, Klaipėdos krašto direktorijai atstovaujantis Endrius Borchertas ir Vyriausiosios evangelikų bažnyčios tarybos (Vokietija) įgaliotas jos prezidentas dr. Kapleris pasirašė Sutartį dėl Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios (apie ją plačiai rašyta šios straipsnio autoriaus 2008 m. Mokslo Lietuvoje).

Skaitytojams, nesusipažinusiems su tada Mokslo Lietuvoje duotu 1925 m. sutarties įvertinimu, gal vertėtų trumpai nurodyti, kad Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų bažnyčia formaliai buvo atpalaiduota nuo Karaliaučiaus konsistorijos administracijos ir sudarė visateisę sinodalinę bažnyčių sąjungą. Sinodalinė sąjunga – tai tokia sąjunga, kuri turi sinodą, t. y. dvasininkų ir pasauliečių atstovų kolegiją bažnyčios reikalams spręsti. Sutartis nustatė, kad lietuvių kalba šalia vokiečių kalbos tampa oficialia bažnytine kalba.

Vis dėlto buvo nutraukti ne visi Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų ryšiai su Vokietijos bažnytinėmis institucijomis. Pridėtuose prie sutarties dokumentuose būta punkto, kad klaipėdiškė bažnyčia lieka Vokietijoje veikusioje Senprūsių bažnyčių sąjungoje ir yra pavaldi tos sąjungos generaliniam sinodui bei Vyriausiajai evangelikų bažnyčių tarybai Berlyne. Antra vertus Klaipėdos evangelikų bažnyčia padaryta laisva nuo bet kokios Lietuvos valdžios kontrolės: neprivalėjo jokio aukščiausių pareigūnų tvirtinimo, jų veiklos įteisinimo, kaip tai praktikuota Vokietijoje ir kituose kraštuose. Antai Didžiosios Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorijos prezidentą iš kandidatų, kuriuos pasiūlydavo pasirinkti trys sinodai (lietuvių, vokiečių ir latvių), skirdavo Respublikos prezidentas. Tuo tarpu Klaipėdos krašte šios bažnyčios vadovo superintendento nereikėjo tvirtinti nei centrinei Lietuvos valdžiai, nei krašto seimeliui ar direktorijai. Jis buvo „sau ponas“. Todėl Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčia, nejaučianti nė menkiausio moralinio įsipareigojimo valstybei, buvo kreipiama prieš lietuvininkų interesus.

Sutartyje būta 6-ojo straipsnio, kuris leido iki 1932 m. sausio 1 d. Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčiai „skirti dvasininkais ir bažnytiniais valdininkais“ tiek kitų šalių piliečių, „kiek ji ras reikalinga, kad bažnytinis aprūpinimas krašto parapijų būtų užtikrintas“. Šis straipsnis surišo Lietuvos organams rankas, kad užkirstų kelią Vokietijos piliečiams užimti kunigų vietas Klaipėdos krašto bažnyčiose. Vokiška bažnytinė vadovybė, kviesdamasi kunigus iš Vokietijos, nepasakė, kiek jie bus lojalūs Lietuvai ir lietuviškumui, kiek jie mokės lietuviškai.

Dėl kunigų ir kitų bažnyčios darbuotojų rengimo Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčioms, atrodo, lietuviškai orientuoti klaipėdiškiai bus turėję šiokių tokių vilčių iš tuo metu imto kurti Lietuvos universitete Evangelikų teologijos fakulteto. Tokio fakulteto idėją pirmieji iškėlė Didžiosios Lietuvos evangelikai liuteronai 1924 m. birželio 24–26 d. Sudarge vykusiame jų sinode. Sinodas, pripažinęs savų dvasininkų rengimo sunkumus, nutarė prašyti Lietuvos valdžią įsteigti evangelikų teologijos fakultetą. Šiai idėjai netrukus pritarė ir Lietuvos evangelikai reformatai.

Susikūrusioje nepriklausomoje Lietuvoje (be Vilniaus ir Klaipėdos kraštų) 1923 m., Artūro Hermano (Arthur Hermann) straipsnio Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia 1915–1995 m. (kn. Lietuvos evangelikų bažnyčios, Vilnius, 2003, p. 224) duomenimis, iš tikrųjų galėję būti apie 62 tūkst. liuteronų: 22 tūkst. lietuvių, 28 tūkst. vokiečių ir apie 12 tūkst. latvių. Enciklopedija Lietuva (t. I, 2008, p. 395) jų nurodo buvus apie 80 tūkst. ir turėjusių 50 parapijų bei filijų.

Evangelikų reformatų Didžiojoje Lietuvoje buvo gerokai mažiau – apie 15 tūkst. Jie buvo susispietę šiaurės rytų kampe, daugiausia tuometėje Biržų apskrityje. Nors reformatai skaičiumi nusileido liuteronams, bet jie buvo tautiškai labiau apsisprendę ir turėjo palyginti stiprių inteligentų jėgų. Užtat jų dalyvavimas Lietuvos valstybės gyvenime buvo kur kas aktyvesnis ir svaresnis negu ketveriopai gausesnių liuteronų, susiskaidžiusių į tris nesutariančias tarp savęs tautines grupes. Lietuviai liuteronai tuo metu dar tik pradėjo vaduotis iš vokiečių hegemonijos ir stokojo savų dvasininkų. Daugumas liuteronų kunigų ir kitų bažnyčios darbuotojų buvo vokiškos orientacijos ir griežtai stojo prieš savo parapijiečių lietuvių pradėtą skyrimąsi nuo vokiečių: visais būdai stengėsi slopinti jų tautinį sąmonėjimą.

Lietuvos Respublikoje evangelikų liuteronų skaičius ypač smarkiai padidėjo po 1923 m. sausio įvykių prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos. Klaipėdos kraštas, galima sakyti, buvo liuteronybės bastionas: 1925 m. sausio 1 d. iš 141 645 jo gyventojų 129 888 (91,1 proc.) buvo liuteronai (žr. Mažosios Lietuvos enciklopedija, t. I, p. 174), taigi dvigubai daugiau negu Didžiojoje Lietuvoje. Sudėjus visus valstybėje gyvenančius evangelikus, susidaro po katalikų didžiausia religinė grupė, skaičiuojanti po 220 tūkst. žmonių. Tad visai suprantama, kad idėja kurti Lietuvos universitete Evangelikų teologijos fakultetą, kuris rengtų tokiai nemažai grupei gyventojų dvasininkus, rodėsi gana reali.

Lietuvos valdžia, kurioje dominavo katalikiška krikščionių demokratų partija, į projektą steigti evangelikų teologijos fakultetą pažiūrėjo palankiai. Tą jos palankumą tikriausiai lėmė manymas, kad lojalūs Lietuvai fakulteto absolventai galės papildyti ir Klaipėdos krašto liuteronų kunigų gretas. Todėl, nepaisant visokių neigiančių fakulteto reikalingumą balsų, 1925 m. kovo 31 d. Lietuvos Seimas priėmė Universiteto statuto pakeitimus, kuriais jame įrašomas Evangelikų teologijos fakultetas, penkios jo katedros ir nustatomi fakulteto etatai. Netrukus paskelbiamas Lietuvos Respublikos Prezidento Stulginskio ir Ministerio Pirmininko V. Petrulio pasirašytas aktas, kad Seimo priimti pakeitimai patvirtinami (Vyriausybės žinios, 1925 04 20, Nr. 189, p. 1 ir 4).

Evangelikų teologijos fakultetas visą laiką – nuo jo įkūrimo iki uždarymo 1936 m. – buvo atakuojamas įvairių priešiškų jam ir evangelikų liuteronų bažnyčių lietuvinimui jėgų. Apie tą priešiškumą nemažai rašoma minėtame A. Hermano straipsnyje Marijos Gražinos Slavėnienės darbe Evangelikų teologijos fakultetas Kaune 1925–1936 m. (kn. Lietuvos evangelikų bažnyčios, p. 399–415). Neturėdami tikslo apibūdinti visas fakulteto veiklos aplinkybes norime kreipti dėmesį į vieningą Didžiosios Lietuvos vokiečių, Klaipėdos krašto evangelikų bažnytinės vadovybės ir Vokietijos bažnytinių institucijų frontą, kuris iš esmės tęsė iki sutarties varytą akciją prieš lietuviškumo pozicijas liuteronų bažnyčiose.

Didžiosios Lietuvos vokiečių pastangos priešintis fakulteto steigimui išryškėjo pačioje pradžioje, kai buvo sudaromas fakulteto mokslo personalo branduolys, į kurį turėjo įeiti reformatų kolegijos viceprezidentas superintendentas (apytikriai vyskupo rango dvasininkas) kun. dr. Konstantinas Kurnatauskas, evangelikų liuteronų lietuvių sinodo senjoras (pirmininkas) ir Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorijos prezidentas dr. V. Gaigalaitis, taip pat Lietuvos vokiečių liuteronų sinodo senjoras probstas (apytikriai dekano rango dvasininkas) Paulis Titelbachas (Paul Tittelbach). Tačiau šis veikiai apreiškė atsisakąs nuo paskyrimo. Tada jo vieton nariu paskiriamas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios generalinis superintendentas Povilas Jakubėnas. Jis to branduolio posėdyje išrenkamas fakulteto dekanu. Taigi fakultete ėmė dominuoti reformatai, o tai buvo viena dingstis karingosioms vokiečių antilietuviškoms jėgoms reikšti nepasitenkinimą fakultetu.

Prieš lietuvišką evangelikų teologijos fakultetą stojantys vokiečiai labiausiai stengėsi diskredituoti skelbdami esant jo menką mokslinį lygį. Kaip rašo M. G. Slavėnienė, „pirmiausiai pasipylė skundai prieš lietuvių reformatų „kaimo klebonus“ (Landespfarrer), perimsiančius fakulteto kontrolę“ (p. 403). Iš tikrųjų abu reformatai buvo pirmiausia „kaimo klebonai“: K. Kurnatauskas kunigavo Kelmėje (1920–1925 m. net buvo Kelmės progimnazijos direktoriumi), o P. Jakubėnas – Biržuose (nuo 1919 m. dar dėstė gimnazijoje ne tik religiją, bet ir vokiečių bei lotynų kalbas). Taigi darbo aukštojoje mokykloje patirties jų neturėta, kaip ir daugumos įsikūrusio Kaune Lietuvos universiteto pirmųjų dėstytojų. Tačiau abiejų reformatų mokslinis lygis nebuvo visai menkas. K. Kurnatauskas studijavo teologiją Tartu (Dorpato) ir Karaliaučiaus universitetuose (šį baigė 1901 m.), o filosofiją ir istoriją – 1901–1903 m. Leicige ir Erlangene (Bavarija, 1743 m. įkurtas universitetas). Pastarajame 1903 m. apgynė daktaro disertaciją. Iki 1925 m. turėjo spausdintų darbų vokiečių, lenkų ir anglų kalbomis. P. Jakubėnas 1899 m. buvo baigęs Tartu (Dorpato) universiteto teologijos mokslus teologijos kandidato laipsniu ir dar vieną semestrą po to klausė paskaitų Erlengeno universitete. Tais laikais kandidato (teologijos, filosofijos ir kt. mokslų) laipsnis neprilygo mokslų daktaro laipsniui: apytikriai tolygus diplominį darbą apgynusiam aukštosios mokyklos absolventui), bet Lietuvos universitete, kaip ir kitų šalių universitetuose, ne vienas dėstytojas pradėdavo savo karjerą turėdamas tokį laipsnį. Liuteronas Vilius Gaigalaitis teologiją ir filosofiją studijavo Karaliaučiaus ir Berlyno universitetuose 1892–1896 metais, be to, papildomai – lyginamąją kalbotyrą, istoriją ir žemės ūkio mokslą. 1900 m. Karaliaučiaus universitete Filosofijos fakulteto mokslo taryba jam už disertaciją 1573 m. Volfenbiutelio lietuviškos postilės rankraštis suteikė filosofijos mokslų daktaro laipsnį. Tad, jeigu turėsime galvoje, kad įsikūrusiame prieš kelerius metus Kauno universitete dėstė net keli aukštojo mokslo diplomo neturintys dėstytojai (Sofija Čiurlionienė, Juozas Tumas-Vaižgantas) ir nemaža žmonių be jokių mokslinių laipsnių, šie Evangelikų teologijos fakulteto branduolio nariai, laikantis vokiečių universitetų standartų, buvo užtektinai kvalifikuoti specialistai darbui aukštojoje mokykloje.

Netrukus dėstytojų kadrai buvo papildyti keliais užsieniečiais. Nuo 1927 m. sausio 1 d. fakultete pradėjo dirbti slovakas Jonas Beblavis (Beblavý), studijavęs evangelikų teologiją Bratislavoje, Edinburge, Paryžiuje ir Strasbūre (čia 1924 m. įgijo teologijos daktaro laipsnį). Po metų jis Kaune jau skaitė paskaitas lietuviškai, netrukus išleido kelias studijas lietuvių kalba. 1927–1929 m. docento teisėmis dėstė kelias teologines disciplinas kitas slovakas evangelikas Mykolas Lučianskis. Šis paskaitas skaitė vokiškai. Apskritai kauniškiame Evangelikų teologijos fakultete vokiečių kalba tiek dėstytojams, tiek studentams buvo įprastas dalykas. Paskutiniais keleriais metais prieš uždarant fakultetą dirbo du klaipėdiškiai – 1931 m. baigęs šį fakultetą ir 1931–1933 m. Bazelio universitete studijavęs sistematinę teologiją (čia 1933 m. gavo teologijos licenciatą) Jonas Pauperas ir Martynas Gervinas. Apie jį išsamesnių duomenų neturime. Nurodoma, kad jis buvęs diplomuotas teologas, dirbęs misionieriumi (pasiuntiniu) Indijoje (K. Gudaitis. Lietuviai evangelikai. – Hamilton, Ont.: Rūta, 1957. – P. 114).

Evangelikų teologijos studijų Lietuvos universitete niekinimas ir Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų bažnyčios vadovybės atsisakymas fakulteto absolventams duoti vietas krašto bažnyčiose, žinoma, gerokai atbaidė klaipėdiškių ryžtą čia studijuoti. Per tuos dešimt metų fakultetas išleido 32 asmenis, išėjusius teologijos mokslus. Iš jų 23 buvo evangelikai liuteronai: 13 lietuvių (dalis jų tikriausiai klaipėdiškiai), 7 – vokiečiai ir 3 – latviai. Tačiau, atrodo, nė vienas iš jų negavo kunigo vietos Klaipėdos krašto parapijose. Vokiečių valdoma konsistorija „nerado“ tarp jų nė vieno tinkamo kandidato. Kaip tai buvo „atrenkama“, pailiustruosime vienu pavyzdžiu iš lietuviškoje spaudoje duotos korespondencijos. 1935 m. Klaipėdos karšto evangelikų bažnyčios konsistorija, kuriai nuo 1933 m. vadovavo superintendentas Otas Obereigneris (Otto Obereigner), atsisakė priimti į laisvą Pagėgiuose vietą kunigą Bumbulį, baigusį 1931 m. Kaune Evangelikų teologijos fakultetą. Paskyrimą gavo Berlyne misionierių mokyklą (vidurinė specialioji mokykla) baigęs Labrencas (Labrenz) (žr. Lietuvos aidas, 1935 03 11, Nr. 57(2320), p. 7). Aukštąjį teologijos mokslą baigęs Martynas Bumbulis, gimęs Smeltėje, prie Klaipėdos, nuo 1930 m. kunigavo Vištytyje, tad jam abi bažnyčioje vartojamos kalbos – lietuvių ir vokiečių – buvo lygiai savos. Apskritai iš visų fakulteto studentų reikalauta laisvai mokėti vokiečių kalbą. Tačiau vokiška Klaipėdos konsistorijos vadovybė to nepaisė.

Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios vadovybė, numatydama, kad pasibaigus teisės laisvai verbuoti kunigus iš Vokietijos terminui, gali labai trūkti parapijoms dvasininkų, stengėsi skatinti klaipėdiškius studijuoti teologijos mokslus Karaliaučiaus ir kituose vokiškuose universitetuose. Šias pastangas efektyviai parėmė Berlyno vyriausioji bažnyčios taryba, imdama skirti dideles stipendijas Klaipėdos krašto studentams, studijuojantiems Vokietijos universitetuose. Jiems buvo teikiama ir kitokių lengvatų. Tokiu būdu pavyko parengti nemaža iš Klaipėdos krašto kilusių kunigų. Mažosios Lietuvos enciklopedijos duomenimis (t. III, p. 175), 1933 m. iš 40 krašto kunigų 13 vis dėlto buvo Vokietijos piliečiai, tik 3 – lietuviai. Kito šaltinio nurodoma, kad 1932 m. vasario 1 d. krašte dirbę su leidimais 24 dvasininkai Vokietijos piliečiai ir 1 optantas (t. y. klaipėdiškis, apsisprendęs priimti Vokietijos pilietybę) (Kiek ir kokių svetimšalių bei optantų yra Klaipėdos krašte // Rytas, 1932 03 14, Nr. 48(2324), p. 3). Tikriausiai tarp tų 23 svetimšalių būta kelių kitų religijų dvasininkų.

Tačiau Lietuvos valdžia neskubėjo tuos svetimšalius dvasininkus išsiųsti iš Klaipėdos krašto.

1933 m. sausio 30 d. Adolfas Hitleris paskiriamas Vokietijos reichskancleriu. Netrukus jis paskelbė įjungiąs Vokietijos evangelikų liuteronų bažnyčią į valstybinę sistemą, t. y. padarė ją savo kėslų paklusnia talkininke. Šiam aktui pritarė Klaipėdos krašto konsistorija, paskelbusi tų metų rugpjūčio 10 d. sutinkanti prisiekti naujajai prohitlerinei Vokietijos bažnytinei vyresnybei. Toks pareiškimas iš esmės pakeitė Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios teisinę padėtį. Į tai Lietuvos vyriausybė rugpjūčio 24 d. reagavo priimdama sprendimą denonsuoti 1925 m. liepos 25 d. sutartį.

Denonsavus šią sutartį, Lietuvos vyriausybė užsibrėžė griežtinti savo reikalavimus Klaipėdos krašte dirbantiems svetimšaliams dvasininkams, neišmokusiems lietuvių kalbos: nutarta atimti iš jų darbo leidimus. Liuteronų dvasininkai ateityje, baigę Karaliaučiaus universitete Teologijos fakultetą, privalėjo laikyti pirmuosius egzaminus Vytauto Didžiojo universiteto Evangelikų teologijos fakultete (A. Juška, cit. veik., p. 214). Tačiau sutarties nutraukimo vis dėlto dar neužteko, kad iš krašto būtų išsiųsti svetimšaliai dvasininkai: centrinės valdžios užsibrėžtas tikslas galėjo būti įgyvendintas gavus šiokį ar tokį autonominį valdžios – direktorijos pritarimą. Tik 1934 m. birželio 28 d. Klaipėdos gubernatoriui atstačius visą vokiečio Otomaro Šreberio vadovaujamą direktoriją ir sudarius naują ryžtingo lietuvininko Martyno Reizgio pirmininkaujamą direktoriją, tai buvo padaryta. Klaipėdos gubernatorius atėmė iš 9 evangelikų kunigų (septyni Vokietijos piliečiai, vienas – Rumunijos ir vienas – be pilietybės), neišmokusių lietuvių kalbos, darbo leidimus ir nustatė terminus jiems išvykti iš Lietuvos. Analogiškas leidimas anuliuotas taip pat Viešvilės katalikų kunigui Leo Olšavskiui (Olschawski).

Šitas ryžtingas Lietuvos vyriausybės žygis, kurio jau kuris laikas laukė patriotiškai nusiteikę lietuvininkai, buvo triukšmingai pasmerktas vokiečių nacionalistų. Mes galėtume sakyti, kad ši priemonė buvo smarkiai pavėluota ir kovoje dėl Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios neutralizavimo (jos sulietuvinimo nebuvo ko tikėtis) nedavė lietuviams kokios apčiuopiamos naudos.

Po 1925 m. svetimšaliai kunigai kartu su Klaipėdos krašto vokietininkais įstengė smarkiai nuteikti prieš lietuvius didžiąją dalį liuteronų. Ypač priešiškumas sustiprėjo įsigalint Vokietijoje nacistams. Tą pastebėjo patys lietuviai. Antai iš Gargždų kilęs Lietuvos evangelikų liuteronų veikėjas, 1927–1940 m. dirbęs Lietuvos vyr. prokuroro padėjėju Martynas Kavolis šios akcijos išvakarėse publikuotame straipsnyje Didelis nesusipratimas Klaipėdos krašto evangelikų bažnytinių reikalų tvarkyme padarė tokią išvadą: „… Klaipėdos krašto evangelikų parapijos pasidarė Vokietijos tautiniai vokiškosios evangelikų Prūsų filijos dalis“ (Lietuvos aidas, 1933 08 16, Nr. 183(1855), p. 3).

Nepaisant visų trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos valdžios ir patriotiškai nusistačiusių lietuvininkų pastangų, krašto vokietėjimas kaskart spartėjo. Pavyzdžiui, keli atvejai iš to meto lietuviškos spaudos. Raidėmis eg. pasirašęs autorius, tikriausiai klaipėdiškis, lietuvininkų dienraštyje apgailestaudamas nurodė, kad prieš 50 metų netoli Katyčių (Šilutės raj.) esančio Šlaunių kaimo kapinaičių paminkluose buvę ištisai rašomi vardai ir pavardės lietuviškai – Marikė Peteraitienė. Dabar tos pačios šeimos ši pavardė rašoma „Petereit“ (Kapinių užrašų kalba. Pagėgiai // Lietuvos keleivis, 1936 01 24, Nr. 18, p. 7). Tais pačiais metais Kaune ėjusiame tautininkų žurnale spausdinamas straipsnis, kuriame vokietinimas iliustruojamas, be kitų, tokiu pavyzdžiu: „Kuriose gana lietuviškų kraštų parapijose įžegnodavo 80–90 proc. lietuviškai, o 10–20 proc. vokiškai, šiemet del svetimo įtakos ir ekonominės politikos klaidų, įžegnotuvės buvo atliktos tik vokiškai“ (J. Žibuntas. Klaipėdos krašto lietuvių rūpesčiai // Vairas, 1936, Nr. 9, p. 19).

Tarp evangelikų liuteronų dvasininkų atsirado net nacistinės ideologijos šalininkų ir propaguotojų. Nacizmas, kaip žinome, kurstė neapykantą visoms Vokietijoje ar jos kaimynystėje gyvenančioms tautoms. Antai po I pasaulinio karo Klaipėdoje įsikūręs ir gavęs krašto pilietybę kunigas Teodoras Zasas (Sass) nuo 1929 m. priklausė A. Hitlerio sukurtai Nacionalistinei vokiečių darbininkų partijai ir vadovavo slaptam jos Klaipėdos skyriui. 1933 m. jis įkūrė nacistinę Krikščionių socialistų darbininkų sąjungą (Christlich Sozialistische Arbeitsgemeinschaft des Memelgebietes), turėjusią jau tais metais 2258 narius. Vadinamoje Noimano–Zaso byloje 1935 m. T. Zasas buvo nuteistas 8 metus kalėti. Kadangi jo veikla kompromitavo Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčią, jis buvo pašalintas iš kunigų. Lietuvos spaudoje buvo rašyta (žr. Lietuvos aidas, 1935 03 11, Nr. 57(2320), p. 7), kad Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios superintendentas O. Obereigneris buvęs kitos krašte veikusios nacistinės organizacijos SOVOG (Sozialistische Volksgemeinschaft) narys. Gal šis kaltinimas iš tikrųjų nėra pagrįstas, bet O. Obereignerio pritarimas nacių politikai nekelia abejonių. Čia galime pasiremti faktu, kurį pateikia cituotame straipsnyje A. Hermanas (p. 287). Kai 1939 m. kovo 22 d. Hitlerio kariuomenė užėmė Klaipėdos kraštą, krašto bažnyčios vadovybė (jos priešakyje stovėjo O. Obereigneris!) „džiūgavo ir tuojau Hitleriui pasiuntė telegramą: „Neapsakomo džiaugsmo apimta Klaipėdos krašto bažnyčia dėkoja Jums, mano Fiureri. Mes prižadame Jums nesikeičiančią ištikimybę.“ Telegrama, kaip pažymima Nuorodose (64), siųsta 1939 m. kovo 23 d. generalinio superintendento Obereignerio (p. 290). Kiek Klaipėdos krašto liuteronų kunigų buvo susijusių su nacių veikla, dar laukia specialus tyrimas. Tačiau jų būta ne vieno kito.

Savo ruožtu nederėtų sakyti, kad visi Didžiosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto liuteronų kunigai vokiečiai buvo priešiški lietuviškumui. Turime duomenų, kad būta vokiečių kunigų, kurie nepainiojo religijos ir politikos. Jie buvo vokiškos bažnyčios vadovybės net persekiojami. Apie tai yra užsiminęs Arnoldas Endzinas slapyvardžiu J. Vindikas pasirašytame straipsnyje Kas tolina nuo mūs Klaipėdą (Rytas, 1932 05 18,
Nr. 93(2369), p. 1).

Nei kitų autorių straipsniai šia tema, nei čia pateikiamas rašinys neišsemia Klaipėdos karšo evangelikų liuteronų bažnyčios veiklos 1923–1939 m. problematikos. Vis dėlto, apibendrinant ją lietuviškumo požiūriu, galima pasakyti, kad ši religinė institucija žymiu mastu paspartino lietuvininkų vokietinimą ir orientavimąsi į Vokietiją.

Nuotraukose: 

Lietuvos universiteto Kaune Evangelikų teologijos fakulteto profesoriai ir studentai. 1929 m. I eilė iš kairės: doc. M. Lučianskis, doc. J. Beblavis, e. o. prof. K. Kurnatauskas, dekanas prof. P. Jakubėnas, prof. V. Gaigalaitis ir dr. M. Yčas. II eilė: A. Balčiauskas, H. Jekelis, P. Jašinskas, P. Dagys, R. Vymeris, A. Grybė, G. Vagneris, V. Kurnatauskas, E. Lejeris; III eilė: Vaškys, J. Stanaitis, J. Mizaras, A. Gelžinius, Barnelis, M. Bumbulis, J. Pauperas, Martynas Preikšaitis ir Mikas Preikšaitis

Viliaus Gaigalaičio disertacija apie Volfenbiutelio lietuviškos postilės rankraštį (1900 m.)