Andrius Rudamina: tarp legendos ir tikrovės

Pradžia Nr. 12

Su prof. Romualdu ŠVIEDRIU tęsiame pokalbį apie jėzuitą misionierių Andrių Rudaminą (1596–1631), Vilniaus akademijos (universiteto) auklėtinį, 1625 m. iškeliavusį į Ki-niją ir ten užsiėmusį misionieriška veikla. Šio-je dalyje dėmesį toliau telkiame į A. Rudaminos naudoto teleskopo ištakas, bandydami pateikti platesnį vaizdą apie jėzuitų indėlį į astronominius tyrinėjimus, apskritai į jų pastangas skleisti mokslo žinias pasaulyje, vadinasi, civilizacinę pažangą.

Iš to, kas jau buvo pasakyta, aiškėja, kad mūsų Andrius Rudamina Kinijoje nebuvo vienišius astronomijos mėgėjas, bet gyveno tarp panašių užsiėmimų ir pomėgių jėzuitų.

Be to, kyla dar viena galimybė Rudaminai gauti teleskopą iš jo aplinkos jėzuitų. Prisiminkime: 1619 m. J. Šrekas atsiveža pirmą teleskopą į Kiniją. Jo bendras Johanas Adamas Šal fon Belas (Johann Adam Schall von Bell) parašo pirmą knygą apie teleskopus kinų kalba. Jo mokinys, krikščionis kinas, į vieną kinų enciklopediją įdėjo teleskopo techninį aprašą ir piešinį. Tai universalaus pobūdžio enciklopedija, joje aprašyta daug Vakarų pasaulio technologijų.

Dabar pabandykime iškelti štai kokią versiją. A. Rudaminos teleskopas galėjo būti vienas iš Pekine buvusių teleskopų, kuriuos galėjo atvežti J. Šrekas ir J. A. Šal fon Belas. Galėjo būti ir kitaip. Jeigu Belo mokinys kinas išspausdino teleskopo aprašą enciklopedijoje, neatmestina galimybė, kad koks nors kinų auksarankis galėjo pagaminti teleskopą pagal gautą aprašymą. A. Rudamina būtų galėjęs tą teleskopą nupirkti ir naudoti Fukieno provincijoje.

Jūsų vaizduotė neturi ribų.

Vis daugiau atsiranda galimybių ką nors pasakyti apie teleskopus, ypač kai apie juos jau yra publikuotos medžiagos ir dar su iliustracijomis. Nors tikslių atsakymų šiandien dar neturime, neabejoju, kad laikui bėgant daug naujų dalykų gali paaiškėti.

Kol kas galime sakyti, kad patirtas dar vienas pralaimėjimas?

Dar nelaimime, bet vieną kartą laimėsime. Vieną dieną gal teks važiuoti į Kiniją, į Pekiną, kur yra išlikusi 6 tūkst. tomų jėzuitų sukurta biblioteka. Joje gausu mokslinių veikalų. Mat jėzuitai vežėsi iš Europos įvairias knygas, vertė jas iš kitų kalbų ir publikavo kinų kalba. Kitos išliko originalo kalba. Nesistebėčiau, jeigu jose rasčiau atsakymus į mums rūpimus klausimus Romos jėzuitų archyvuose arba Romos kolegijos, o gal asmeniniame Kristoferio Grynbergerio archyve. Šiandien atsakyti į šiuos klausimus nėra paprasta. Aišku viena: kol Andriaus Rudaminos knygos vertimas nebuvo išleistas anglų kalba kartu su faksimiliniu leidimu kinų kalba, net nežinojome, kad A. Rudamina Kinijoje turėjo teleskopą ir jį demonstravo vietos kinams. Tai jau mokslo istorijos naujiena, kuri atveria visiškai iki tol nežinotą A. Rudaminos biografijos ir istorijos puslapį. Kaip ir visi, ar beveik visi XVII a. jėzuitai misionieriai, vykę į Kiniją, taip ir A. Rudamina buvo puikiai parengtas matematikas ir astronomas. Bet ligi šiol tokio A. Rudaminos mes nežinojome. Jis buvo žinomas kaip misionierius, laivo keleivių, džiovininkų ir kitų ligonių slaugytojas.

Mūsų pokalbio trečiojoje dalyje užsiminta, kad beveik tuo pačiu metu, kai Kinijoje teleskopą kaip didelę naujovę demonstravo A. Rudamina, 1632 m. Vilniaus universiteto prof. Osvaldas Krygeris (Krüger, 1598–1655 m.) savo studentams per teleskopą rodė Mėnulį ir Jupiterio palydovus. Apie tą faktą tik užsiminėme, bet jis, ko gero, vertas didesnio dėmesio. Jeigu jau sau leidžiame prisiminti ir su nagrinėjama tema susieti lyg ir toli nuo A. Rudaminos nutolusias asmenybes – anglų fiziką Robertą Huką (Hook) ar su egzotiškąja kamelija iš Filipinų europiečius supažindinusį jėzuitą Kamel, tai Vilniaus universiteto prof. Osvaldą Krygerį prisiminti ir susieti su A. Rudamina būtų tikra būtinybė. Tik ar pavyktų susieti?

Būtų galima susieti, jeigu apie tai bent kiek daugiau žinotume. Deja, nors tie įvykiai vyko tuo pačiu metu ir skirtinguose žemynuose, apie tai nieko nežinome, skirtumas nebent tas, kad A. Rudaminai Fukieno provincijoje Kinijoje buvo sudėtingiau, žinant, kad astronomija toje šalyje buvo imperatoriaus prerogatyva. Vilniuje Osvaldui Krygeriui buvo paprasčiau viešai rodyti teleskopo galimybes, su savo studentais stebėti Mėnulio kraterius ir Jupiterio palydovus.

Žinant, kad Kinijoje galiojo labai griežti kalendoriaus sudarymo reglamentai, apskritai astronomija buvo imperatoriaus užsiėmimo ir tiesioginio valdymo sritis, kyla klausimas: ar ne per lengvai jėzuitai išsikovojo teisę „kištis“ į kinų astronomijos ir kalendoriaus sudarymo reikalus?

Kitaip tariant, kaip jėzuitams pavyko įsitaisyti Pekine, prieiti prie imperatoriaus ir daugiau kaip 160 metų tvarkyti kinų kalendoriaus reikalus? Jau buvome užsiminę apie keturis jėzuitus, kurie sugebėjo apskaičiuoti keturis Saulės užtemimus. Nemažas nuopelnas tenka ir trims kinų imperatoriams, kurie įvertino jėzuitų misionierių astronominius gebėjimus. 30 metų prireikė, kad jėzuitai įrodytų savo pranašumą prieš kinų astronomus, pradedant nuo 1610 m. numatyto Saulės užtemimo, kurį apskaičiavo jėzuitas Sabatino de Ursis. Teisę reformuoti kinų kalendorių gavo Johanas Šrekas 1629 m.,bet 1630 m. jis mirė, o juk jam kinų imperatorius buvo patikėjęs atlikti kinų kalendoriaus reformą. J. Šreko pradėtą darbą tęsė kitas mums jau pažįstamas jėzuitas, pagal tautybę vokietis J. A. Šal fon Belas kartu su J. Šreku atvykęs į Kiniją, kai daugelis jų kelionės bendrų paprasčiausiai neišgyveno. 1640 m. pirmuoju kinų observatorijos Pekine direktoriumi tapo jėzuitas J. A. Šal fon Belas. Jis teisingai prognozavo 1641 m. ir 1644 m.vykusius Saulės užtemimus.