Lėk, žirge, lėk, nešk žinią apie tautą ir kalbą

Mūsų aptariamai temai svarbu tai, kad F. Fortunatovo pastangomis Maskvos universitete apie 1878 m. buvo pradėtas skaityti lietuvių kalbos kursas – bent jau tokios datos linkęs laikytis Lietuvoje gimęs Maskvos kalbininkas Grigorijus Venediktovas. Fortunatovo lietuvių kalbos seminarą lankė daug žymių būsimų Rusijos ir kitų šalių kalbininkai, tad tie seminarai įgijo tarptautinę reikšmę, jų svarbą vėlesniems lietuvių kalbos tyrinėjimams sunku būtų pervertinti. Juos lankė ir Maskvoje besimokantys lietuviai studentai. Tarp jų būsimasis Lietuvos prezidentas Kazys Grinius, Marijampolės gimnazijos auklėtinis (1879–1887), Maskvos universiteto Medicinos fakulteto studentas (1887–1893). F. Fortunatovo ir V. Milerio palankūs atsiliepimai apie lietuvių kalbą, jos senumą, grožį ir vertingumą lyginamajai kalbotyrai padarė didelę įtaką ir Jonui Jablonskiui. 1881 m. baigęs Marijampolės gimnaziją įstojo į Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, kur suvokė, kad lotynų ir graikų kalbos užtikrins jam duonos gyvenime, o gilindamasis į lietuvių kalbą, literatūrą, etnografiją ir istoriją galės būti naudingas savo tautai. Tokią nuostatą J. Jablonskiui universitete padėjo suformuoti ir žymusis prof. Fiodoras Koršas (1843–1915). Jablonskis tapo žymiausiu lietuvių kalbos normintoju, bendrinės lietuvių kalbos „tėvu“, jo bareljefas neatsitiktinai atsirado paminkle Tautai ir Kalbai Marijampolėje, taigi visa tai gula į priežasčių ir pasekmių pynę. O pradžią davė Andriaus Botyriaus sprendimas vasarai į savo gimtąjį kaimą atsivežti du mokslininkus kalbininkus, kurie lietuviškos spaudos draudimo laikais ir tapo lietuvių kalbos propaguotojais žymiausiame imperijos universitete.

Kai idėja įgyja sparnus

Minint A. Botyriaus gimimo 160-ąsias metines Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje vyko mokslinė konferencija, jos dalyviai aplankė ir „Botyrinę“ – per stebuklą nuo melioracijos nenukentėjusią Botyrių sodybą. Vieninteliu buvusiu Triobiškių kaimo ženklu ir liko ši sodyba. Tai štai du bene svarbiausi šios konferencijos organizatoriai – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto prof. habil. dr. Olegas Poliakovas ir Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos Informacijos skyriaus vedėja Elvyra Kalindrienė, Botyrių sodyboje ant stubos laiptelių savo prakalbose išsakė mintį: būtų gerai lietuvių kalbai, kuri tokia svarbi lyginamajai kalbotyrai ir indoeuropeistikai, pastatyti paminklą ar bent atminimo ženklą. Jis būtų svarbus Botyrių sodybos idėjinis ir meninis akcentas, į šią sodybą tikriausiai priviliotų ir lankytojų, o sodyba sulauktų daugiau dėmesio iš Marijampolės savivaldybės.

Žodis po žodžio išsirutuliojo mintis, kad dar geriau būtų, jeigu toks simbolinis paminklas atsirastų Marijampolėje. Jeigu tiesa, kad rankraščiai nedega, tai panašiai ir su idėjomis. Laiku ir vietoje ištartas geras pasiūlymas nenunyksta, tik svarbu, kad būtų kas išgirsta. Tąkart išgirdo tarp konferencijos dalyvių buvęs Marijampolės savivaldybės Tarybos narys Gediminas Kuncaitis, atsakingas už paminklosaugos reikalus. Geros idėjos G. Kuncaitis nepamiršo, ją gludino ir platino tarp savivaldybės Tarybos narių ir visuomenėje. Didžiausia tikimybė, kad idėja subrendo ir išsišakojo iš daugelio įvykių ir vietų, įvairių žmonių pasiūlymų, kartais ir mažų, bet turėjusių reikšmingų padarinių.

Rezultatą galime įvertinti Sūduvos sostinės J. Basanavičiaus aikštėje. Tada dar niekam į galvą nešovė, kad tokia originali idėja – paminklas Kalbai – gali įgauti tokį užmojį. Idėja įgijo daug gilesnę prasmę, kai Kalba buvo susieta su Tautos idėja kaip istorinis ir kultūrinis vienis.

Kaip vadinsime paminklą

Kaip ir bet kuris kitas visuomeninę reikšmę turintis sumanymas, taip ir paminklas Tautai ir Kalbai iššaukė gan karštas diskusijas ir ypač elektroninėje terpėje. Vieni giria, kiti peikia. Kai kam atrodo, kad tokie monumentai – tai lėšų švaistymas: paminklui aukojančios kai kurios įmonės vos suduria galą su galu, yra gatvių, kuriose nesutvarkoma kanalizacija ir vandentiekis.

Kai ką užgavo, kad į 19 m aukštį iškeltas jaunikaitis ant žirgo joja nuogas. Kitam nepatinka, kad bareljefe šalia Jono Jablonskio iškalti Mikalojaus Daukšos – juk ne sūduvio, ne marijampoliečio – žodžiai. Dar kitiems sunku suvokti, kaip galima statyti paminklą tautai ir kalbai – juk paminklai statomi mirusiesiems atminti, o lietuvių tauta ir kalba gyvos ir nežada iškeliauti pas protėvius. Štai dėl šio argumento išties būtų galima kai ką pasakyti.

Diskutuodami su Kauno technologijos universiteto doc. dr. Dariumi Kučinsku priėjome štai kokios išvados. Didiesiems įvykiams, datoms, pergalėms, lemtingiems mūšiams pažymėti įvairiose šalyse statomi simboliniai žymenys – triumfo arkos, obeliskai, stelos ir kiti įvykį ir atmintį įprasminantys monumentai, įgaunantys simbolio prasmę. Nebūtina juos vadinti paminklais, jeigu kam nepatinka, nors prasmė ta pati. Tautos įsiamžina istorijoje palikdamos tam tikrus ženklus laike ir erdvėje.

Pagaliau kas yra paminklas? Tai materialus objektas, kuriuo norima ką nors įamžinti, atminti. Siauresniu požiūriu tai monumentas kuriam nors įvykiui ar asmeniui atminti. Pagaliau juk yra gamtos, kultūros paminklai. Stelmužės ąžuolas yra gamtos paminklas, bet juk gyvas. Pagaliau dėl šventos ramybės ir Marijampolėje kas nori naują meninį akcentą J. Basanavičiaus aikštėje juk gali vadinti obelisku ar monumentu. Nekiltų nereikalingo šurmulio.

Išlieka darbo ir kūrybos vaisiai

Sunkmetis sunkoku vėzdu užtvojo marijampoliečiams, nes Lietuvos Vyriausybė paminklui statyti skyrė tik 100 tūkst. litų, Marijampolės savivaldybė – 1,3 mln. litų. Pristigo dar apie 1 mln. litų. Kreiptasi paramos į visuomenę, bendroves, kurios sunkmečiu taip pat labai atsargiai vertina savo finansinius išteklius ir paramos galimybes. Paskelbta, kad paaukojusiųjų po tūkstantį ir daugiau litų pavardės bus iškaltos ant paminklo pjedestalo. Ši paramos teikimo akcija bus tęsiama visus šiuos metus, tad paminkle atsiras naujų rėmėjų vardų. Kai kuriuos galime išvardyti ir šiandien.

Be Marijampolės savivaldybės ir Lietuvos Vyriausybės, tai Rytis ir Elida Balčiūnai (paaukojo 10 tūkst. litų), Arvi ir Ko įmonių grupė, UAB Sūduvos vandenys, Irena ir Valentinas Kušliai, UAB CIE LT Forge, Klemencas ir Palmyra Agentai, Birutė ir Mangirdas Kronkaičiai, UAB Juodeliai, Marijampolės prokuratūra, Algis Rimas Justinas Karosas, Audrius Siaurusevičius, Bernardas Labukas, Magdalena Birutė Stankūnė, Jonas Kaminskas, Juozas Olekas, Juozas Kalėda, Birutė Kižienė, Vytautas Šilingas, Romualdas Matenis, Vytenis Povilas Andriukaitis, Albinas Mitrulevičius, Marijampolės Rotary klubas, UAB Ugira, Vytautas Marcinkevičius, Juozas Vaičiulis, Monika Vaičiulytė, Povilas Vaičiulis, Lilija Vaičiulienė, Lukas Vaičiulis, UAB Marijampolės švara, Kęstutis Subačius, Vidmantas Brazys, Asta Kemeraitienė, Eugenijus Misiūnas, Titas Radžiūnas, Skaidrė Gražina Urbanavičienė, Svinkūnai iš Gudelių, Vytautas Sigitas Draugelis, Vytautas Antanas Stankevičius, Valdas Tumelis, Žilvinas Kynas, Gintas Rudzevičius, Algirdas Butkevičius.

Gal dar anksti teigti, kad visa tauta statė šį monumentą, nes privatūs rėmėjai į specialią banko sąskaitą rugsėjo pradžiai buvo pervedę apie 68 tūkst. litų, bet atsirado ir daugiau rėmėjų. Po labdaros koncerto Marijampolės kultūros centre organizatoriai užsiminė, kad tikisi iš aukotojų sulaukti 100 tūkst. litų, o trūkstamų pusės milijono litų viliasi surinkti iki šių metų pabaigos.

Regis, niekur pasaulyje nėra tokio Tautai ir Kalbai sukurto paminklo, sūduviai ir lietuviai pirmeiviai, deramai įprasmino savo krašto išskirtinumą ir Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Vadinasi, mąsto ne vienadieniškai, bet jausdami ateities perspektyvą. Sunkmečiai ateina ir praeina, darbų ir kūrybos vaisiai išlieka. Išliks ir šis tautą per kalbą vienijantis monumentas.

Gediminas Zemlickas

Nuotraukose: 

Paminklas „Tautai ir Kalbai“ iškilo Marijampolės Jono Basanavičiaus aikštėje

Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys, LR Seimo narys marijampolietis Algis Rimas ir skulptorius Kęstutis Balčiūnas atidengia paminklą „Tautai ir kalbai“

Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis MIC atliko paminklo šventinimo ceremoniją　

Kalbininkas prof. Olegas Poliakovas, Marijampolės globėjo Šv. Jurgio medaliu apdovanotasis orkestro vadovas prof. maestro Saulius Sondeckis ir muzikologas prof. Karolis Rimtautas Kašponis po paminklo „Tautai ir Kalbai“ atidengimo ceremonijos

Prakalbos žodį taria paminklo kūrėjas skulptorius Kęstutis Balčiūnas　

Žodis Lietuvių kalbos komisijos pirmininkei Irenai Smetonienei

Daug jaunų marijampoliečių dalyvavo atidengiant paminklą

„Botyrynėje“, buvusiame Triobiškių kaime, 2005 m. vykusios konferencijos metu buvo išsakyta mintis, kad indoeuropeistikai tokia svarbi lietuvių kalba nusipelno įamžinimo