Lėk, žirge, lėk, nešk žinią apie tautą ir kalbą

1973–1977 m. mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume, kur įgijo dailininko juvelyro specialybę. 1977–1980 m. dirbo Liaudies kūrybos gaminių įmonėje Minija vyriausiojo dailininko pavaduotoju. Matyt, jautė savyje glūdinčias kūrybines jėgas ir turėjo ambicijų, tad 1980 m. įstojo į Leningrado (Sankt Peterburgas) meno akademijos I. Repino instituto skulptūros fakultetą, kur jo studijų vadovas buvo žymus skulptorius prof. Michailas Anikušinas. 1986 m. K. Balčiūnas su pagyrimu baigė Leningrado meno akademiją ir įgijo skulptoriaus pedagogo specialybę.

Grįžęs į Lietuvą daug kūrybinių jėgų skiria portretinei, dekoratyvinei ir monumentaliajai skulptūrai. Sukūrė paminklą trečiajam Lietuvos prezidentui Kaziui Griniui, pastatytas Mondžgirėje (Maumedžių giraitėje) netoli K. Griniaus gimtojo Selemos Būdos kaimo (Kazlų Rūdos savivaldybė Marijampolės apskrityje). Toje vietoje 1994 m. perlaidota urna su K. Griniaus palaikais. Nasrėnuose (Kretingos rajone) sovi K. Balčiūno sukurtas paminklas Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui. Vilniečiai gali pasigrožėti K. Balčiūno sukurtąja Šv. Jurgio skulptūra, kuri papuošė buvusį Jurgio viešbučio pastatą Gedimino prospekte. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje galima išvysti jo sukurtas paminklines lentas Šv. Tėvui Jonui Pauliui II, Vilniaus arkivyskupams Mečislovui Reiniui ir Julijonui Steponavičiui.

Paminėsime ir diplominį K. Balčiūno darbą Leningrado meno akademijoje. Tai sėdinčio susimąsčiusio mokslininko iš Gedučių Teodoro Grothuso skulptūra, kurią galima išvysti Žeimelio Žiemgalos kraštotyros muziejuje. Skulptūra sukurta 1986 m. iš gipso, tačiau padengta bronzos sluoksniu, tad sudaro iš tvaraus metalo nuliedintos skulptūros įspūdį. Elegantiško mąslaus jauno vyro povyza (o juk Teodoras Grothusas niekada ir nebuvo bent jau pagyvenęs, nes tragišką likimo baigtį pasitiko būdamas vos 37-erių metų). T. Grothuso figūroje sugebėta perteikti nuo istorijos arenos nuėjusios aristokratiškosios mūsų krašto praeities subtilius niuansus. Pati mokslininko asmenybė ir jos įprasminimas nusipelno, kad tokia skulptūra iškiltų tam tinkamoje vietoje viename iš miestų.

Kalbant apie monumentą Tautai ir Kalbai lyg ir neišeitų teigti, kad tai penkiasdešimt vienų metų skulptoriaus gulbės giesmė. Tikriausiai ne, bet save patį prašokti bus nelengva.

Kelias veda į Triobiškius

Atidengiant monumentą juostelę perkirpo Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys, LR Seimo narys marijampolietis Algis Rimas ir skulptorius Kęstutis Balčiūnas. Šventinimo ceremoniją atliko Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis MIC. Prakalbas pasakė Marijampolės apskrities viršininkė Birutė Kažemėkaitė, paminklo kūrėjas skulptorius Kęstutis Balčiūnas, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto prof. habil. dr. Olegas Poliakovas ir daug kitų iškilių svečių.

Prakalbose skambėjo žodžiai: „Iškilus tokio paminklo idėjai“, „kilus minčiai sukurti paminklą lietuvių kalbai“ ir pan. Kadangi paminklo idėjos ar minties autorius nebūdavo įvardijamas, kito klausytojo galvoje galėjo kilti mintis, kad štai šis kalbėtojas ir yra tos idėjos autorius. Patirtis rodo, kad ilgainiui pradedamos minėti ir konkrečios pavardės, idėjos „tėvų“ ar „mamų“ gali atsirasti ne vienas. Kol taip neatsitiko, tegu bus leista šių eilučių autoriui priminti įvykį, kurio liudininku jam pačiam teko būti.

2005 m. Marijampolėje ir Želsvoje buvo paminėtos kraštiečio mokytojo Andriaus Botyriaus 160-osios gimimo metinės, Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ta proga vyko konferencija Sūduvos krašto kalba ir tautosaka. Trumpai priminsime, dėl ko Andriaus Botyriaus (apie 1845–apie 1900) asmenybė įsimintina.

Jis buvo vienas pirmųjų šio krašto gimnazistų, kuris 1867 m. baigęs Suvalkų gimnaziją, gavo vadinamąją lietuvišką stipendiją – ji Botyriui suteikė galimybę studijuoti Maskvos universitete. Carinės valdžios 10 skiriamų stipendijų turėjo padėti atitraukti Užnemunės lietuvių jaunimą nuo lenkiškos įtakos. Mat gabiausi abiturientai vykdavo studijuoti į Varšuvos universitetą ir „įklimpdavo į lenkystės liūną“ – bent jau taip buvo traktuojamas carinės valdžios pareigūnų. Tai štai norint pakreipti užnemuniečių lietuvių jaunimą į Rusijos universitetus, carinė valdžia ir įsteigė stipendijas. Norintieji jas gauti turėjo būti lankę lietuvių kalbos pamokas, kurios šiaip jau to meto krašto gimnazijose nebuvo privalomos. A. Botyrius šias sąlygas atitiko.

Gavęs lietuviškąją stipendiją ir studijuodamas Maskvos universitete Istorijos-filologijos fakultete, šis lietuvis 1871 m. vasarą į gimtąjį Triobiškių kaimą Liudvinavo valsčiuje Marijampolės apskrityje atsivežė du jaunus to paties fakulteto dėstytojus – kalbininką Filipą Fortunatovą (1848–1914) ir būsimąjį etnografą Vsevolodą Milerį (1846–1913). Jiedu Triobiškiuose ir kituose aplinkiniuose kaimuose užrašinėjo lietuvių liaudies dainas ir kitą kalbinę medžiagą. A. Botyrius rusų tyrinėtojams parūpindavo daug dainų mokančių kaimo dainininkų. Tos vasaros ekspedicijos rezultatas – apie 150 užrašytų lietuviškų dainų, apie 20 pasakų ir smulkiosios tautosakos. Botyrius savo bičiuliams aiškino lietuviškų žodžių reikšmes, padėjo į rusų kalbą išversti dainas. 1872 m. F. Fortunatovas ir V. Mileris Maskvos universiteto žiniose (Moskovskije universitetskije izvestija Nr. 1, 2, 4) išspausdino Triobiškiuose ir aplinkiniuose kaimuose užrašytas lietuviškas dainas su vertimais į rusų kalbą. Tais pačiais metais Maskvoje buvo išleista F. Fortunatovo ir V. Milerio atskira knygelė su lietuviškomis dainomis ir straipsnis Apie Liudvinavo tarmę.