Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu

Pradžia Nr. 15

Liepų gatvė – Klaipėdos puošmena

Jurgis Zauerveinas – tai ne šiaip europinio masto asmenybė, palikusi savo pėdsaką ir Klaipėdoje, bet tautas ir valstybes jungiantis tiltas, jo atminimas negali būti pamirštas. Klaipėdoje atminimą įprasmina J. Zauerveino gatvė, bus ir jam skirtas paminklas. Pasak Bernardo Aleknavičiaus, geriausia vieta Jurgio Zauerveino paminklui Klaipėdoje būtų Liepų gatvė, kur lankydavosi, viešbutyje apsistodavo ir kūrybiškai reiškėsi didysis poliglotas. Esama ir kitų pasiūlymų. Tiktų skveras prie Didžiosios Vandens gatvės senamiestyje, kur stovėjo istoriniai pastatai, o juose lankėsi ar net gyveno ir kūrė J. Zauerveinas. Nebloga vieta paminklui ir Ferdinando aikštė prie J. Zauerveino gatvės. Kuo daugiau tinkamų vietų, tuo geriau, bet Bernardas laikosi savo nuomonės: geriau kaip Liepų gatvėje nerasime.

XIX a. dabartinėje Liepų gatvėje stovėjo užeigos namai, kuriuose apsistodavo į Klaipėdą atvykdavęs poliglotas ir didysis humanistas J. Zauerveinas. Čia į įvairias pasaulio kalbas vertė Bibliją pagal Biblijos draugijos užsakymus ir taip panaudodavo savo kaip daugybės pasaulio kalbų mokovo sugebėjimus. Iš to faktiškai ir gyveno, tad dažnai eidavo į netoliese buvusį paštą teirautis, ar Biblijos draugija iš Londono neatsiuntė jam priklausančio honoraro. Kartais tekdavo ilgokai laukti vėluojančių pinigų ir profesoriui būdavo striuka, užeigos namuose gyvendavo į skolą.

Dabartinės Liepų gatvės vietoje kadais driekėsi užmiesčio pievos ir ganyklos, vėliau kūrėsi sodybos, davusios pradžią priemiesčiui, kuris XVI a. pabaigoje pavadintas Krūmamiesčiu. Jame daugiausia gyveno neturtingi lietuviai, kurie nebuvo įleidžiami į miestą anapus Danės upės. Upė skyrė miestą nuo užmiesčio, ja ėjo Klaipėdos senamiesčio riba. Tik XVIII a. pabaigoje į miesto sudėtį pateko ir upė, iki tol miestas plėtojosi saloje, vėliau tik kairiajame Danės krante. Dešiniajame krante, t. y. užmiestyje stovėjo pašto pastatas, netoliese užeigos namai. Atvažiavę į Klaipėdą pašto karietų vežikai ir pirkliai ten iškinkydavo arklius, paleisdavo į žardžius ganytis, o patys apsistodavo užeigos namuose. Jokių kitų pastatų nebuvo, ganėsi arkliai, todėl ta vieta ir buvo vadinama Žardžiais.

1780 m. dabartinė Liepų gatvė Klaipėdos miesto plane pažymėta kaip arklių ganykla – Krūmamiestis, būta ir Žąsų turgaus pavadinimo, nors jau plito ir ilgainiui prigijo Naujamiesčio vardas. Gatvės dar nebuvo, bet jau stovėjo karčema. Dešiniajame Danės krante buvo statomi sandėliai, miško medžiagos uostai, lentpjūvės ir kitos įmonės. Naujamiestyje pradėjo kurtis pirkliai, amatininkai, kerčemų savininkai. Nutiesta pirmoji Naujamiesčio gatvė, kurią vokiečiai vadino Rosgarten, t. y. žirgų aptvaras. Kai 1923 m. Klaipėda prijungta prie Lietuvos, pavadinimas sulietuvintas, pakeistas į Žardžių (irgi reiškė aptvarą) gatvę – tai dabartinė Vytauto gatvė.

Matyt, XVIII a. pabaigoje ar XIX a. pradžioje per Žąsų turgų nutiesta antra tranzitinė gatvė, lygiagretė Žardžių gatvei. Apsodinta liepomis, o leidus statyti gyvenamuosius namus ėmė formuotis viena gražiausių miesto gatvių – Liepų alėja. XIX a. antrojoje pusėje karčema paversta nuomos namu. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Liepų alėja pervadinta į Aleksandro gatvę. Šiuo vardu galėjo patekti ir į J. Zauerveino dienoraščius, kuriuose mokslininkas savo mintis ir įspūdžius užrašinėjo apsistojęs Klaipėdoje.

Nuo 1923 m., kai Klaipėda tapo Lietuvos miestu, gatvių pavadinimai buvo lietuvinami, nors provokiškas magistratas neskubėjo jų keisti. Vokiečiai ir toliau gatves vadino vokiškais vardais, o lietuviai – sulietuvintais. Antai net 1935 m. pagrindinę miesto gatvę lietuviai vadino Liepojos (Liepojaus), o vokiečiai – Libauer Strasse. Aleksandro gatvė, nors ne iškart, buvo pervadinta į Prezidento Smetonos alėją. 1939 m. kovo 23 d. Klaipėdą aneksavę Vokietijos naciai ją iškart pervadino į Adolf Hitler Strasse – Hitlerio gatvę, o Liepojos gatvę pavadino Reichstago prezidento Hermano Geringo vardu. Lietuviški vardai vienu mostu ištrinti iš miesto planų ir žemėlapių. Po Antrojo pasaulinio karo daliai gatvių sugrįžo pirminiai pavadinimai, bet toli gražu ne visi. Antai Liepų gatvė pavadinta M. Gorkio vardu, nors vyresnieji klaipėdiečiai kitaip kaip Liepų gatve jos nevadino.

Kad tušti ginčai neužgožtų darbų

Liepų gatvei lygiagreti Vytauto gatvė (buvusi Žardžių), kurioje gyvena Antanina ir Bernardas Aleknavičiai, dabartinį pavadinimą gavo pirmojo Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininko Viktoro Bergo dėka. Būta ir perdėm ideologizuotų keitimų: I. Kanto gatvė buvo virtusi M. Melnikaitės, Laukininkų – Pergalės, Puodžių – V. Kapsuko gatve ir pan.

Liepų gatvė išlieka gražiausia Klaipėdos gatvė, net ir per Antrąjį pasaulinį karą išsaugojusi daug istorinių ir architektūrine prasme vertingų pastatų. Gal tik gaila liepų alėjos, kurios pokaryje nepavyko išsaugoti. 2001 m. Klaipėdos verslininko, investicine bankininkyste užsiimančios kompanijos Hortus Investment direktoriaus ir valdybos pirmininko Valdemaro Vaičekausko lėšomis ir pastangomis atnaujinti kadais buvę užeigos namai, kuriuose su savo dideliu kelioniniu lagaminu, prikrautu knygų, apsistodavo Jurgis Zauerveinas. Dabar šis pastatas pradėjo naują gyvenimo tarpsnį – tapo verslo centru Liepų alėja. Dabartinis pastato savininkas, suvokdamas istorinio pastato vertę, finansavo architektūrinius pastato tyrimus ir jį restauravo, pritaikydamas naujai paskirčiai. Bernardas įsitikinęs, kad čia atsiradusi Jurgio Zauerveino skulptūra būtų ne tik puikus meninis, bet ir Klaipėdai labai prasmingas paminklas. Paminklo kaina neviršytų 100 tūkst. litų.

Tad kol klaipėdiečiai diskutuoja, kada ir kur mieste bus pastatytas paminklas Jurgiui Zauerveinui, Bernardas gyvena tarsi visai kitame laike: jis tvirtai tiki, kad jokios krizės nesustabdys gero sprendimo ir toks paminklas greitai iškils. Gal išties vieną dieną išgirsime, kad Klaipėdoje atidengtas šis ilgai lauktas paminklas.

O tada ateis metas ir Vydūnui, Adomui Brakui, Evei Simonaitytei, Abraomui Kulviečiui, Martynui Jankui, kunigui Karoliui Rudolfui Jakobei, Liudvikui Gediminui Rėzai ir kitiems Mažosios Lietuvos šviesuoliams. Pagaliau juk nepagerbtas 1923 m. sausio 15-osios sukilimo organizatorius Klaipėdos krašte klaipėdiškis Erdmanas Simonaitis, Klaipėdos krašto sukilėlių direktorijos prezidentas, Mažosios Lietuvos Tarybos prezidiumo pirmininkas. Daug darbų laukia klaipėdiečių. Tik reikia, kad tušti ginčai neužgožtų darbų.

Kalbų genijui skirtoji knyga

Bernardo rankose didelė vokiečių kalba išleista storoka knyga – Kalbos genijus – Georgas Zauerveinas (Das Sprachgenie. Georg Sauerwein – Eine Biographie, Igel Wissenschaft, Oldenburg, 2003). Veikiausiai jis vienintelis Klaipėdoje turi šią Hanso Masalskio parašytą ir Vokietijoje išleistą knygą. Pats autorius, kuris parašė dvi knygas apie Zauerveiną, ir padovanojo šią gražiai nuotraukomis iliustruotą knygą Bernardui. Vis dėlto H. Masalskis nepralenkė iš Pagėgių kilusio Kujaus, kuris pasitraukęs į Vokietiją, pasak B. Aleknavičiaus, daugiausia iš lietuvių yra parašęs apie J. Zauerveiną.

Beveik prieš 30 metų H. Masalskis paskambino Bernardui, pasveikino su 50-mečiu, nuo to meto ir susibičiuliavo. Atvažiavęs į Klaipėdą aplankydavo Aleknavičius, kartais apsistodavo jų bute. Bernardas pasistengė suvesti Hansą Masalskį su aktoriumi ir režisieriumi Valentinu Masalskiu, abu nufotografavo, bet jiedu bendrų giminės šaknų nerado, tebuvo bendrapavardžiai.

Evės Simonaitytės giminaitis H. Masalskis lietuviškai kalbėjo nepergeriausiai, bet tai jam nesutrukdė Vokietijoje pusiau vokiškai, pusiau lietuviškai leisti žurnalą Nemuno kraštas. Tiksliau žurnalą leido Lietuvių literatūrinė draugija Vokietijoje, kurios pirmininkas buvo H. Masalskis. Draugija įkurta dar XIX a. klaipėdiečio K. R. Jakobio, kuris buvo Laukininkų bažnyčios klebonas. Draugijai priklausė A. Becenbergeris, J. Zauerveinas ir kiti žymūs asmenys, kuriems buvo brangi lietuvių kalba, kurie rūpinosi jos tyrinėjimu, nes matė jos spartų nykimą. Kai 1923 m. Klaipėdos kraštas prisijungė prie Lietuvos, draugija nustojo veikti, o po Antrojo pasaulinio karo H. Masalskis draugiją Vakarų Vokietijoje atgaivino.

Žurnalą Nemuno kraštas puošė Mažosios Lietuvos vėliava ir herbas (Vytis). Daugumos autorių straipsniai buvo spausdinti vokiečių kalba, bet buvo ir lietuviškų. Vadovaujant H. Masalskiui kai ką žurnalas išspausdindavo ir iš B. Aleknavičiaus rašinių, tiesiog persispausdindavo iš lietuviškų leidinių. Bernardas nepykdavo, džiaugėsi, kad jo publikacijos Vokietijos lietuviams buvo žinomos ir įdomios.

Kuo Bernardas sudomino H. Masalskį? Pirmiausia gal tuo, kad Seinuose einančiame lietuvių leidinyje Aušra išspausdino straipsnį apie Evę Simonaitytę, ant kurios kelių sėdėjęs mažas Hansas Masalskis per kažkurio savo giminaičio vestuves. Gal tai ir ne pats didžiausias paties H. Masalskio nuopelnas, bet B. Aleknavičiui buvo proga šioms dviem asmenybėms skirtą straipsnį paviešinti.

Antrojo pasaulinio karo metais H. Masalskis kovėsi Rytų fronte. 1943 m. vykstant kruviniems mūšiams prie Smolensko jis buvo tanko vadas ir Bernardui pasakojo tokią istoriją. Sovietams puolant vokiečiai traukėsi iš užimtų pozicijų, bet gavo įsakymą iš naujo išrikiuoti tankus ir vėl pulti priešą. Tankų degalų bakai buvo beveik tušti – tie, kurie pajudėjo į ataką, nė vienas negrįžo. Degalai baigėsi ir tankai virto iš vietos nejudančiomis patrankomis atvirame lauke – puikiausiu taikiniu priešui. Kaip išliko H. Masalskis su savo įgula? Nepakluso įsakymui ir su tuščiais degalų bakais iš vietos nepajudėjo. Net sunku patikėti, kad nebuvo nuteistas karo tribunolo už vado įsakymo nevykdymą.