Modernusis mokslas ir jėzuitai (6)
Pirmtakai Išties Jūsų prisimintieji dalykai mums leidžia susieti XVI a. Lietuvos reikalus su tuo, kas vyko kitose Europos šalyse. Tikriausiai neturėtume apeiti ir karaliaus Stepono Batoro, valdžiusio 1575–1586 metais. Būdamas jėzuitų auklėtinis jis suprato universiteto svarbą valstybei ir tapo pirmojo mūsų krašte ir visoje Rytų Europoje Vilniaus universiteto kūrėju.
Tiek popiežius Grigalius XIII, kuris popiežiavo 1572–1585 m., tiek karalius Steponas Batoras dėjo daug pastangų, kad Vilniaus universitetas būtų įkurtas, ir tai buvo padaryta 1579 metais. Pradėta nuo 1570 m. įkuriamos Vilniaus jėzuitų kolegijos. Karalius Steponas Batoras išdavė Vilniaus vyskupui Valerijonui Protasevičiui (1556–1579 m.) raštą, kuriuo leista kolegiją reorganizuoti į akademiją, veikiančią pagal Europos universitetams suteikiamas teises. Visas šios aukštosios mokyklos pavadinimas buvo toks: Alma academia et universitas Vilnensis societatis Iesu (Jėzaus draugijos Vilniaus akademija ir universitetas). Ši aukštoji mokykla jungė kolegiją, kuri buvo gimnazijos pobūdžio vidurinė mokykla, universitetą ir akademiją. Pavadinimo sudvejinimas – universiteto ir akademijos – turėjo reformatams užkirsti kelią kurti savąją akademiją ar universitetą. Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius ir aukštoji jėzuitų vadovybė pasistengė, kad į Vilnių atvyktų labai aukšto lygio profesorių iš Ispanijos, Italijos, Airijos, Belgijos. Vilniaus universitetas tapo išties tarptautinio pobūdžio aukštoji mokykla.
Vilniaus vyskupo V. Protasevičiaus įtaka ir pastangos steigiant bei stiprinant Vilniaus universitetą yra labai didelės, gal per menkai prisimenamos. Juk pirmiausia V. Protasevičiaus nuopelnas, kad jėzuitai susidomėjo Vilniumi kaip galimo universiteto kūrimo vieta. Vyskupas parengė dirvą būsimajam universitetui.
Reikėjo tokio žmogaus, kuris vietoje atliktų tą didžiulį darbą. Karalius toli, o popiežius – dar toliau. Vilniaus vyskupas V. Protasevičius ir buvo svarbiausias universiteto kūrimo darbų variklis.
Pirmojo rektoriaus nuopelnai Atiduokime pagarbos duoklę ir pirmajam rektoriui Petrui Skargai (1536–1612 m.). Argi ši asmenybė nenusipelno ypatingo dėmesio? Garsus teologas, oratorius, karaliaus Stepono Batoro nuodėmklausys.
Vilniaus universiteto veiklos pradžioje Petras Skarga buvo labai svarbus žmogus. Kaip ir Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius, P. Skarga pasižymėjo dideliais organizaciniais gebėjimais ir daug nuveikė, kad Vilniaus universitetas galėtų sėkmingai dirbti.
Lenkų kultūros istorijoje P. Skargai skiriamas ypatingas dėmesys. Tai atsispindi ir dailininko Jano Mateikos drobėje „Petro Skargos pamokslas“. P. Skargos figūra gal kiek egzaltuota, bet taip J. Mateika įsivaizdavo, kad katalikų pamokslininkas turi triuškinti reformatų argumentus tuometiniuose religiniuose ir filosofiniuose disputuose, kuriais garsėjo ir Vilniaus universitetas. Deja, ši istorinė figūra tarsi visiškai atiduota lenkų istoriografijai ir kultūros istorijai, tarsi išvis nefigūruotų Lietuvos kultūros istorijos erdvėje.
Išties P. Skarga vienu rankos mostu nuo savo kelio tarsi nušluoja kalvinistus Radvilas ir kitus „paklydėlius“. P. Skarga vertas to, kad figūruotų Lietuvos kultūros istorijoje. Jo vaidmuo Vilniaus universiteto istorijoje labai didelis. P. Skarga Rytų Europoje atliko panašų vaidmenį, kaip ir Petras Kanizijus (Peter Canisius, 1521–1597 m.), vienas žymiausių to meto Jėzuitų ordino veikėjų, Vokietijoje. P. Kanizijus įkūrė 18 jėzuitų kolegijų prie Vokietijos universitetų. Niekur pasaulyje nerasime kito tokio pavyzdžio. Vilniaus universiteto rektoriumi P. Skarga buvo iki 1584 m., išvykęs iš Vilniaus darbuojasi steigdamas naujas kolegijas. Jis prisidėjo prie trijų svarbių kolegijų įkūrimo. Viena jų – Polocke, o kai 1583 m. pasibaigus Livonijos karui buvo pasirašyta taikos sutartis ir Lietuva atgavo Livonijos teritoriją, P. Skargos pastangomis jėzuitai įkūrė kolegijas Rygoje ir Dorpate (Tartu). Labai daug išteklių iš Lietuvos – lėšų ir intelekto – buvo skiriama toms kolegijoms steigti. 1588 m. P. Skarga tapo Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Zigmanto Vazos pamokslininku.
Ko stigo Vilniui
Man taip pat kyla mintis, kad lygindamas Lietuvos ir Lenkijos jėzuitų provincijos įvykius su tuo, kas aptariamuoju metu vyko Vakarų Europos universitetuose, Vilniuje pasigendu tokios mokslinės asmenybės, kokia buvo Kristoferis Klavijus. Nuo jo prasideda matematikos mokslo disciplinos reforma ir ypatinga svarba Europos universitetuose.
Ar Osvaldas Krygeris (Krüger, 1598–1655 m.) neatliko panašaus vaidmens Vilniaus universitete? Juk ne veltui vadintas „savo amžiaus Archimedu“. Ta proga pažymėsime, kad 1976 m. išleistoje „Vilniaus universiteto istorijoje. 1579–1803“ (p. 126) klaidingai nurodyti O. Krygerio gimimo ir mirties metai, o 1986 m. pasirodžiusiame „Tarybų Lietuvos enciklopedijos“ 2 tome (p. 398) taip pat klaidingai kartojami jo mirties metai.
Nemanau, kad O. Krygerio vaidmuo galėtų prilygti K. Klavijaus vaidmeniui. O. Krygeris dėstė pagal ratio studiorum programą, joje buvo numatyta, kokius dalykus ir kada dėstyti. Tos sistemos K. Klavijaus laikais dar nebuvo. Jis laikytinas naujų mokslo ir dėstymo tradicijų kūrėju. Tiesa, kuriant tą sistemą dalyvavo K. Klavijus, bet, viena – pasakyti, kaip reikia dėstyti matematiką, o visiškai kas kita – kaip tą darys jo sekėjai. K. Klavijus rengė seminarus, nes tiek pagarsėjo, kad žmonės specialiai važiuodavo pas jį į Romą, nes tikėjosi išmokti matematikos. Galima apgailestauti, kad nė vieno gabaus matematiko iš Lietuvos jėzuitų provincijos nebuvo pasiųsta į Romą pasisemti žinių ir metodikos iš Klavijaus.
Deja, tokio žmogaus Vilniuje nebuvo. Matematiką dėstyti skirti asmenys paprastai neturėdavo jokių dėstymo priemonių, gerų patarėjų, tad padėstę metus ar dvejus dažniausiai pereidavo prie kitų disciplinų dėstymo. Reikėjo tokios asmenybės kaip Klavijus, kuris ilgai gyveno ir buvo pagarsėjęs.
Pats Klavijus – tarsi universitetas.
Galima sutikti. Ir tik lygindamas gali suvokti, kokios buvo Lietuvos ir Lenkijos jėzuitų provincijos universitetų darbo sąlygos. Antai Prancūzijoje jėzuitai matematiką dėstydavo trejus metus iš eilės, paskui dėstydavo kitą dalyką. Per tuos trejus metus gabūs žmonės galėdavo gerai įsigilinti į dėstomą dalyką, parašyti vadovėlį. Tie, kurie dėstydavo matematiką, dažnai studijuodavo ir teologiją, kad galėtų žengti vienu laipteliu aukščiau. Taigi matematikos dėstymas buvo suprantamas tarsi laikinas darbas. Vis dėlto kai kurie asmenys dėstydavo labai gerai, ir juos universitete palikdavo ilgiau. Taip gabūs matematikos dėstytojai galėdavo tobulėti.
Iš tiesų O. Krygeris pirmasis Vilniaus universitete pradėjo dėstyti gana aukšto lygio matematiką, bet 1655 m. karas su Maskva ir Vilniaus okupacija bei mokslininko mirtis tais pačiais metais matematikos dėstymo pasiekimus universitete, deja, ilgam pristabdė.
