Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu

Iš Marijos Bernardas sužinojo, kad per savo motinos protėvius ji giminiuojasi su Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus gimine, o per ją gali giminiuotis ir su Mačerniais. Gal todėl iš Klaipėdos M. Gimbutienė toje kelionėje toliau važiavo į Skuodą aplankyti savo giminių, tačiau Bernardui jos ten jau neteko fotografuoti.

M. Gimbutienės biografams ir kraštotyrininkams galėtų būti įdomi užduotis: ištirti tas įdomias galimas giminystės sąsajas, kurių šiandien dokumentais dar nepavyko pagrįsti.

Deja, ELTAI tos kelionės su Marija Gimbutiene Bernardo padarytų nuotraukų neprireikė, to meto spaudoje jos nepasirodė. Nesusidomėjo net Gimtasis kraštas, kuris paprastai spausdino medžiagas apie užsienio lietuvių viešnages Lietuvoje. Tokios fotomedžiagos aktualumas išaugo vėliau, jau nepriklausomybės metais. Visai kitą svorį įgijo kiekviena bendravimo su mokslininke smulkmena, net ir tokia, kaip Bernardas fotografuodamas M. Gimbutienę Raganų kalne pametė mokslininkės megztuką.

Saulė kaitino vis smarkiau, Bernardas kaip tikras džentelmenas pasisiūlė panešėti profesorės moherinį megztinį, o benešdamas ir fotografuodamas sugebėjo pamesti. O gal taip Raganų kalne slapukaujančios raganaitės save priminė? Rado megztuką grįždami, kažkas aptikęs pakėlė ir pakabino ant šakos.

Kaip Tarasenka iš Bernardo vos nepadarė archeologo

Kad jau prisiminėme archeologę Mariją Gimbutienę, skirkime dėmesio ir Petrui Tarasenkai (1892–1962), kuris iš Bernardo vos nepadarė archeologo. Dėl to Bernardas turėjo ir šokių tokių priekaištų iš savo tiesioginių viršininkų. Jis tada dirbo Kauno rajoninio laikraščio redakcijoje, į kurią gan dažnai užsukdavo Petras Tarasenka ir pradėdavo Bernardui skaityti paskaitas iš archeologijos. Mat aptiko gerą klausytoją.

Ir ne vien klausytoją, bet ir tikrą entuziastą, nes dar mokytojaudamas Kačerginės septynmetėje mokykloje (vėliau tapo vidurine) joje įkūrė muziejėlį. Ne kas kitas, o P. Tarasenka jam pasiūlė tokį mokyklinį muziejuką įkurti. Nutiko štai kaip.

1957 m. Kačerginėje buvo rasti trys geležiniai įmoviniai kirviai dar iš geležies amžiaus. Radinio, ir ypač vietos, kur rasta, apžiūrėti į Kačerginę atvažiavo archeologai Petras Tarasenka ir Rimutė Jablonskytė-Rimantienė. Jiedu tuo metu dirbo M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Du kirvius paėmė į M. K. Čiurlionio muziejų, o vieną paliko Kačerginės muziejėlyje. Nuo tos dienos P. Tarasenka su Bernardu susidraugavo.

Ukrainietis pagal kilmę, gimęs Karališkiuose, dabartiniame Anykščių rajone, mažažemio valstiečio Fiodoro Tarasenkos šeimoje. Baigė Panevėžio mokytojų seminariją, Pirmojo pasaulinio karo metais kovojo Rusijos kariuomenėje, po karo mokytojavo, studijavo istoriją Pskovo pedagoginiame institute, klausėsi žymaus archeologo A. Spicyno paskaitų. Grįžęs į Lietuvą 1919–1926 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo Nepriklausomybės kovose. Lietuvai atgavus Klaipėdą P. Tarasenka su žmona persikėlė gyventi į uostamiestį, kur gimė dvi jų dukros.

Jį jaudino senovės paminklai, kraują kaitino legendos, senų žmonių pasakojimai, matyt, ramybės nedavė studijų metais pasėtoji archeologijos sėkla. Laisvu nuo tarnybos metu P. Tarasenka klaidžiodavo po apylinkes, ieškojo pamario praeities paminklų. Rašė apie juos į Klaipėdos žinias, prisidėjo prie Istorijos ir archeologijos muziejaus Klaipėdoje įsteigimo 1924 metais. Dalyvavo archeologiniuose kasinėjimuose, sudarinėjo piliakalnių topografinius planus, atliko paminklų fiksaciją. 1930–1934 m. buvo Valstybės archeologinės komisijos narys. Į atsargą išėjo 1933 m. pulkininko laipsniu, Lietuvos prezidento A. Smetonos apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.

Antrojo pasaulinio karo metais P. Tarasenka dirbo Karo muziejaus ekskursijų vadovu, Kultūros paminklų apsaugos sistemoje, Kauno valstybinio muziejaus direktoriumi, pokario metais buvo M. K. Čiurlionio dailės muziejaus mokslinis bendradarbis. Tada ir susipažino su Bernardu, kuriame, matyt, atrado giminingą sielą. Kai Karmėlavoje prie piliakalnio vyko Kauno rajono turistinis sąskrydis, kaip buvo galima nepakviesti Petro Tarasenkos? Tą piliakalnį jis tyrinėjo ir net užrašė legendą apie paslaptingą tos vietos damą. Kokia pilis ar piliakalnis be savo damos? Tuo metu Bernardas jau dirbo redakcijoje, pakvietė Tarasenką dalyvauti turistų sąskrydyje, bet kaip nuvežti? Redakcija teturėjo motociklą, tad įsodino Tarasenką į lopšį ir nuvežė. Tame sąskrydyje Tarasenka Bernardo ir nufotografuotas – iš dubenėlio geriantis arbatą. P. Tarasenka buvo labai patenkintas ta nuotrauka.

Bernardui teko kokius tris kartus lankytis ir Tarasenkų namuose Žaliakalnyje, Tvirtovės alėjoje, kuri pokario metais pavadinta Jaunosios gvardijos gatve. Tarasenkos pasakojimų paveiktas, Bernardas susižavėjo archeologija, todėl ilgai jo prašyti nereikėjo, kad nuvažiuotų nufotografuoti Pyplių, Altoniškių, Karmėlavos ar Šėtijų (Jundakalnio) piliakalnius. Tai vis Tarasenkos užsakymu darytos nuotraukos.

Atsidėkodamas Tarasenka Bernardui pasakodavo, kaip jiedu su Baliu Buraču važiuodavo fotografuoti piliakalnių – draugai buvo. Išmokė ir Bernardą piliakalnius matuoti. Kai jis dar dirbo mokykloje, matavo Pyplių piliakalnio aukštį. Koks džiaugsmas buvo mokiniams, kai jų matavimo duomenys sutapo su P. Tarasenkos duomenimis.

P. Tarasenka dalyvavo Lietuvos MA Istorijos instituto rengiamose archeologinėse ekspedicijose, kaupė duomenis apie piliakalnius. Parengė knygą Užnemunės piliakalniai, 1960 m. rankraštį įteikė leidyklai, bet išleisti pasirodė neįmanoma. Mat žemėlapių ištraukos, situaciniai ir topografiniai planai, kuriuos pateikė autorius, buvo traktuojami kaip valstybės paslaptis. Atsisakyti iliustracijų reiškė menkinti mokslinę knygos vertę. Knyga išspausdinta tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 2001-aisiais metais, praėjus beveik 40 metų nuo P. Tarasenkos mirties.

Pokario metais P. Tarasenka bene labiausiai išgarsėjo savo parašytomis archeologijos mokslą ir Lietuvos senovę populiarinančiomis knygomis Užburti lobiai (1956), Didžiųjų Turulių paslaptys (1956), Pabėgimas (1957), Rambyno burtininkas (1958). Tos knygos bent iš dalies užpildydavo praeities pažinimo spragą.

Pilėnų beieškant

Klausiu Bernardo, ką Tarasenka manė dėl legendinių Pilėnų vietos. Zenonas Ivinskis buvo iškėlęs mintį, kad Pyplių piliakalnis Noreikiškių apylinkėse ir galėjo būti tie Pilėnai. Mat priešingame Nemuno krante yra Nevėžio žiotys, tad upė atitiktų ieškomą ir nerandamą Pilėnų vietą. Kokia Tarasenkos nuomonė?

Iš Ordino šaltinių žinoma, kad Pilėnus gynė apie tūkstantis vietinių ir iš apylinkių subėgusių gynėjų su moterimis ir vaikais. O Pyplių piliakalnio aplinkoje šimto žmonių nesutalpinsi. Taigi jei ir būta čia pilaitės, ji veikiau atliko signalinę, o ne gynybinę funkciją. Panašiai apie Punios piliakalnį kalbėjo ten kasinėjimus vykdžiusi archeologė Regina Volkaitė-Kulikauskienė. „Margirio čia nėra, – atsakė į Bernardo klausimą. – Čia negalėjo būti Pilėnų pilies.“

Užtat P. Tarasenka siūlė atkreipti dėmesį į Piliakalnių kaimą Marijampolės rajone. Ten dunkso didžiulis piliakalnis, galėjęs sutalpinti tūkstantį gynėjų. Nors pačiam Bernardui taip ir neteko į tą Piliakalnių kaimą nuvažiuoti, tačiau kai ką galime apie jį pasakyti.

Piliakalnių piliakalnis yra Bartninkų seniūnijoje į pietus nuo Piliakalnių kaimo kairiajame Aistos upės krante. Jonas Basanavičius šį piliakalnį laikė kunigaikščio Margirio pilimi – Pilėnais. Savo nuomonę grindė pirmiausia netoliese esančių Pelenių ir Margų kaimo pavadinimų panašumu į Pilėnų ir Margirio vardą. Išties nelengva patikėti, kad tai visiškai atsitiktiniai sutapimai. Ką sako archeologai? Pranas Kulikauskas Piliakalnių piliakalnį datavo XII–XIV a., o jo papilį – V–XIV a., G Zabiela – XIII amžiumi. Pasak vietinių žmonių, ir J. Basanavičius bandęs keliose vietose tą piliakalnį kasinėti, rado ornamentuotų šukelių. Piliakalnio 0,6 m ir papilio 0,6–0,8 m kultūriniai sluoksniai arheologus apdovanojo įvairiais radiniais, bet prie svarbiausios žinios – ar čia buvo tie legendiniai Pilėnai – nelabai priartino. Gal ne tai svarbiausia, nes ir neatsakyti klausimai suteikia Piliakalnių piliakalnui ypatingą romantišką aurą.

Nepadarė Tarasenka iš Bernardo archeologo, bet užkratą visam gyvenimui paliko. Bernardas prisimena kurtąjį mokyklinį muziejų Kačerginėje, į kurį suvežė įvairių eksponatų ir iš savo gimtojo Lekėčių kaimo Šakių rajone, kurio nereikėtų painioti su to paties pavadinimo miesteliu. Pas savo dėdienę Ciplijauskienę Kačerginėje gavo labai seną LDK žemėlapį, gal vieną iš seniausių mūsų krašte – atidavė mokyklos muziejui. Eksponavo senus sidabrinius pinigus, o mokinių prašė atnešti muziejui tinkamų eksponatų iš namų.

Užteko Bernardui pereiti į kitą darbą – neliko muziejaus. Eksponatai „išsivaikščiojo“ kas kur, taip pat ir vertingas senas žemėlapis nukeliavo į kieno nors kolekciją.

Žmogaus rankos – tai jo gyvenimas

Archeologę Rimutę Rimantienę Bernardas nufotografavo Klaipėdoje. Fotografas sutelkė dėmesį į archeologės rankas. Apskritai daug dėmesio kreipė į žmogaus rankas. Jam pavyzdžiu išlieka Vydūno nuotrauka, kurioje jis sėdi susinėręs rankas. „Rankos žmogaus – pusė jo gyvenimo. Su rankomis žmogus viską padaro – su protu ir su rankomis“, – maždaug tokias žodžiais Vydūnas išreiškė tarsi priesaiką menininkams. Jeigu žmogaus portrete nėra rankų, portretas nevisavertis, – lyg antspaudu užtvirtina Bernardas. Kur tą Vydūno mintį yra įskaitęs ar girdėjęs, nelabai galėtų pasakyti. Tačiau stebėdamas Vydūno fotografijas, ypač paskutiniąsias, visur mato jo rankas. Tad net ir negalėdamas dokumentuoti šių Vydūno žodžių, Bernardas įsitikinęs, kad būtent tokia buvo Vydūno nuostata. Fotografuodamas archeologus, nepamiršdavo jų rankų.

Kad ir Vitas Valatka (1927–1977), archeologas ir muziejininkas, fotografuotas 1969 m. archeologinių kasinėjimų metu. Bernardas nepamiršo parodyti ir žemės, kurią judino šios rankos. Trisdešimt metų V. Valatka darbavosi Telšių Alkos muziejuje, pats tapo to muziejaus dalimi. Bent jau telšiškių prisiminimuose.

Gimęs Keturakių kaime Plungės rajone vaikinukas išaugo iš Petro Tarasenkos knygų, kuriose atgydavo milžinkapiai, užburtieji lobiai, prasiverdavo piliakalnių paslaptys. 1956–1976 m. surengė 17 archeologinių ekspedicijų skirtingose Žemaitijos vietose, tyrinėjo piliakalnius, senkapius, pilkapynus, aptiko kuršių ir žiemgalių archeologinių paminklų, senovės žemaičiams būdingų radinių. Dirbdamas Alkos muziejuje, jam vadovaudamas per tris dešimtmečius sukaupė vertingą mokslinį muziejaus archyvą, kurio fonde per tūkstantis darbų įvairiomis temomis. Buvo auksinių rankų žmogus, pats piešė ir fotografavo radinius, braižydavo planus, o prireikus galėjo imtis ir staliaus įrankių – muziejui didelis privalumas. Iš prigimties buvo tikras kraštotyrininkas, krašto pažinimo propaguotojas, ne vieną moksleivį pritraukęs dalyvauti archeologinėse ekspedicijose, kitus rinktis archeologo, istoriko ar muziejininko profesiją. Pats V. Valatka pabrėždavo esąs dėkingas Petrui Tarasenkai už tai, kad tapo archeologu, o Juozapui Mickevičiui iš Kretingos už tai, kad iš jo galėjo perimti muziejinio darbo patirtį. Lietuvos muziejininkų V. Valatka buvo labai vertinamas, rodomas pavyzdžiu net didžiųjų miestų muziejams, kaip turi būti dirbama muziejuje.

Būtent V. Valatka pirmasis organizavo viešą poeto Vytauto Mačernio pagerbimą 1971 m. Šarnelėje ir Telšiuose, kai pats šis sumanymas rajone kai kam atrodė labai įtartinas.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Tokia pažeidžiama prieš jūros ir dangaus didybę

Prof. Marija Gimbutienė Raganų kalne 1981 m. gegužės 23 d.

Pyplių piliakalnis, B. Aleknavičiaus fotografuotas apie 1989 m. P. Tarasenkos užsakymu