Keli pasvarstymai dėl vertingo leidinio

Arnoldas Piročkinas

Negali sakyti, kad Jono Jablonskio 150-osios gimimo metinės 2010 m. gruodžio 30 d. nebuvo paminėtos. Net Lietuvos Respublikos Seime buvo surengta graži įžymiajam kalbininkui skirta paroda ir valandą trukęs posėdis, kuriame Seimo narys dr. Arvydas Vidžiūnas jam būdinga maniera padarė patrauklų pranešimą. Tačiau, palyginus su dabar vykstančiais renginiais, skirtais, pavyzdžiui, iš Lietuvos kilusiam ir apie Lietuvą palankiai atsiliepusiam lenkų rašytojui Nobelio premijos laureatui Česlovui Milošui, jablonskinis jubiliejus nublanksta – praėjo jis gana kukliai. Gal taip ir dera: kukliam kalbos darbininkui, koks buvo J. Jablonskis, kuklus ir sukakties mastas. Ypač šiuo metu, kai vyksta drastiškas tautinių vertybių perkainojimas ar nukainojimas.

Vis dėlto, net ir kukliausiai minint J. Jablonskio gimimo 150-ąsias metines, pasigesta vieno tokiai sukakčiai ir tokiai iškiliai Lietuvos kultūros istorijos asmenybei pagerbti privalomo elemento – svaraus leidinio. Mūsų gausios institucijos, kurios vadovauja lietuvių kalbos tvarkybai ir koordinuoja tiriamuosius darbus, taip pat ugdo būsimąsias lituanistų kartas, tiek užimtos, jog neturėjo kada apie tai pagalvoti. Atrodė, kad sukaktis ir liks be tokio leidinio: bus laukiama 200-ųjų metinių. Ir štai, praėjus keliems mėnesiams, 2011 m. pradžioje, bet su 2010 m. data, pasirodo leidinys, kuris užpildo šią spragą. Tas leidinys – tai „Atsiminimai apie Joną Jablonskį: šaltiniai“ (sudarytojos Giedrė Čepaitienė, Lionė Lapinskienė, Vilnius, Gimtasis žodis, 2010 m., 470 p.).

Taigi leidinio sudarytojos – dvi stropios ir ryžtingos moterys – padarė tai, ko nesiėmė Lietuvių kalbos institutas, Lietuvių kalbos draugija, Valstybinė lietuvių kalbos komisija, universitetų lituanistinės katedros. Viena iš tų dviejų moterų, Giedrė Čepaitienė, yra Šiaulių universiteto profesorė, Jono Jablonskio dienų Šiauliuose organizatorė. Kita, Lionė Lapinskienė, – Panevėžio Mykolo Karkos pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė. Mūsų laikais, kai bendrojo lavinimo mokyklų mokytojai, neišleisdami iš akių vien sąsiuvinių taisymo, beveik visiškai vengia bristi į mokslo problemas, tai labai retas atvejis, kad mokytojas ryžtųsi imtis darbo, kuris paprastai paliekamas darbuotojams su laipsniais. Aktyviai dalyvaudama mokslinėje veikloje, L. Lapinskienė nusipelnė to, kad 2010 m. buvo išrinkta Lietuvių katalikų mokslo akademijos nare.

Knygai veiksmingai talkininkavo vilniškė leidykla „Gimtasis žodis“, taip pat recenzentės: Klaipėdos universiteto prof. habil. dr. Audronė Kaukienė ir Šiaulių universiteto dr. Ona Laima Gudzinevičiūtė. Tad, finansiškai parėmus Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, sutelktomis jėgomis lituanistika praturtėjo tikrai vertingu leidiniu. O kad tai vertingas leidinys, skaitytoją turėtų įtikinti čia siūloma jo apžvalga.

Sudarytojos pateikė net 97 autorių atsiminimus apie J. Jablonskį. Nemaža jų dalis publikuota anksčiau įvairiuose leidiniuose. Šiandien jie ne visi prieinami kiekvienam skaitytojui. Tačiau ypač vertingos leidinio publikacijos iš likusių rankraščiais prisiminimų, laikomų visokiuose archyvuose, rankraštynuose ar atskirų žmonių stalčiuose. Iš jų turiningi Marijos Šlapelienės (p. 147–152) atsiminimai, nušviečiantys 1903–1930 m. laiką. Salys Šemerys ir Alfonsas Šimėnas atsiminimuose (p. 213–222) pateikia daug vaizdingų epizodų iš J. Jablonskio gyvenimo Voronože. Eduardo Viskantos (p. 271–275), Petro Būtėno (p. 290–291), Bronės Vosylytės (p. 295–297), Jono Žakevičiaus-Žakonio (p. 323–324) atsiminimuose rasime vertingų J. Jablonskio gyvenimo bruožų iš nepriklausomos Lietuvos laikotarpio. Kalbininko žento Vytauto Žemkalnio (kodėl jis įvardintas čia ne keimerine pavarde Landsbergis-Žemkalnis?) atsiminimuose (p. 413–417) išryškėja J. Jablonskio atlaidumas, pakantumas ir subtilumas.

Bene sunkiausias dalykas, kurį turėjo atlikti sudarytojos, buvo atsiminimų redagavimas. Reikia turėti galvoje, kad jų parašymo laikas buvo labai platus: galima sakyti, visas XX amžius. Per tą šimtą metų smarkiai kito rašybos taisyklės ir kalbos normų traktavimas, taip pat keitėsi autorių įgudimas vartoti bendrinę kalbą. Principas palikti visa neredaguota vargu ar būtų pateisinamas, kaip ir nuostata viską derinti su dabartinėmis normomis. G. Čepaitienės „Įvade“ plačiai apibūdintos autorių kalbos ypatybės (jis beveik prilygsta glaustai XX amžiaus bendrinės kalbos raidos apybraižėlei) ir konkrečiai nurodoma, kas vis dėlto buvo keičiama (p. 15–23).

Susipažinus su pateiktais atsiminimais ir atkreipus dėmesį į jų kalbos redagavimą, galima pripažinti, kad su ja elgtasi labai atsargiai ir taupiai. Tik ne esminės, bet dabartiniam skaitytojui ypač akis badančios rašybos ypatybės knygoje pašalintos (pavyzdžiui, visur rašomas dėl, sudabartinama ilgųjų, trumpųjų ir nosinių balsių, žodžių kartu ir atskirai, didžiųjų raidžių pavadinimuose rašyba). Tačiau palikti morfologijos ir sintaksės savitumai (kartais net priešingi bet kuriai normai), taip pat išlaikyti leksikos dalykai (nemažai jų yra paties J. Jablonskio taisytų). Visa tai leidžia skaitytojui gerai pajusti epochos, kada buvo rašomi tekstai, kalbos koloritą.

Sudarytojos taip pat turėjo spręsti atsiminimų pateikimo tvarkos problemą. Dėl jos plačių paaiškinimų esama „Įvade“ (p. 14–15). Rasti absoliučiai nepriekaištingą tokios įvairios medžiagos išdėstymo schemą vargu ar įmanoma. Su knygoje teikiama sistema galima be didelių prieštaravimų sutikti, iš anksto turint galvoje tai, kad dalis atsiminimų apima duomenis, kurie netelpa vieno nustatyto laikotarpio rėmuose. Tad tie dvylika skyrelių, sudarytų pagal laikotarpius, ne visada aprėpia nurodytų metų įvykius. Kai kurie skyreliai, labai susmulkinus laikotarpius, pasidarė visai maži. Pavyzdžiui, skyrelyje „Žeimelyje. 1901–1902“ tėra vos du Vlado Poželos atsiminimų gabaliukai (p. 99–101). Po jo einantį skyrelį „Pleskavoje (Pskove). 1902–1903“ (p. 105–107) taip pat sudaro du atsiminimų – Jono Jurgio Bulotos ir Broniaus Balučio – gabaliukai. Atrodo, šiuos du skyrelius buvo galima sujungti su keliais kaimyniniais skyreliais į vieną bendresnį poskyrį, turintį, pavyzdžiui, antraštę „Žandarų gniaužtuose“ ar panašiai. Šia proga norisi nusistebėti, kam reikėjo vietoj įprasto miesto pavadinimo Pskovas duoti antraštę su J. J. Bulotos vartotu vardu Pleskava.

Iš chronologinės sistemos iškrinta teminiu pagrindu sudarytas skyrelis „Vasaros Lietuvoje“: jo dalykus galėta ramia sąžine taip pat išskirstyti į skyrelius pagal laikotarpius. Vis dėlto šie skirstymo logikos pažeidimai neapsunkina skaitytojo orientacijos atsiminimų masėje. Po šių dvylikos skyrelių einantys du skyreliai taip pat nepaiso laiko nuoseklumo ir ryšio su laikotarpiu principo, bet tas nepaisymas motyvuotas. Pavyzdžiui, skyrelis „Su Jablonskiu įvairiais gyvenimo tarpsniais“ (p. 361–403), kaip pati antraštė rodo, apima atsiminimus, kuriuose dominuoja ne vieno periodo įvykiai. Nors skyrelyje „Artimųjų atsiminimai“ (p. 407–428) keli autoriai vaizduoja vieno laiko dalykus, bet kiti, kaip Julijos Jablonskytės-Petkevičienės, Vytauto Žemkalnio ar Motiejaus Čepo, yra ištįsę per kelis laikotarpius. Tad jų, žinoma, nesuskaidysi.

Liovęsi svarstę neesminę problemą, kaip išdėlioti atsiminimus, atkreipkime dėmesį į dar vieną patrauklų leidinio bruožą – tekstus labai gražiai papildančias gausias iliustracijas. Prie daugumos atsiminimų pateikiamos jų autorių nuotraukos. Kai atsiminimai spausdinami dviejuose skyreliuose, vieno kito autoriaus nuotraukos dedamos parinktos pagal atsiminimų laiką. Be šių, tekstuose įdėta nemažai J. Jablonskio vieno ar su jį apsupusiais žmonėmis nuotraukų. Prieš kiekvieną skyrelį eina vietovės, kurioje tuo metu gyveno J. Jablonskis, vaizdai. Knygą taip pat praturtina pluoštas faksimilių, iliustruojančių skelbiamus atsiminimus. Surinkti šią iliustracinę medžiagą buvo nepigu: kai kurių nuotraukų neteko anksčiau matyti (šaltiniai nurodyti skyrelyje „Nuotraukų aprašai“, p. 454–457).

Tokio leidinio, koks yra pristatomoji knyga „Atsiminimai apie Joną Jablonskį“ mokslinę vertę (o kad tai mokslinio pobūdžio darbas, abejonių neturėtų kilti) gerokai padidina įvairūs pagalbiniai priedai. Juos rengiant reikėjo nemažai paplušėti. Sudarytojos, atrodo, plušėti nevengė. Tad jų pastangomis, be Lionės Lapinskienės „Pratarmės“ ir minėto „Įvado“, atsirado net devyni priedai: „Žodynėlis“ (jis pravartus mūsų dienų skaitytojui), „Apie autorius“, „Santrupos“, „Šaltiniai“, „Literatūra“, „Interneto prieigos“, minėtieji „Nuotraukų aprašai“, „Asmenvardžių rodyklė“ ir „Vietovardžių rodyklė“.

Pašaliniam skaitytojui gali atrodyti, kad tokių skyrelių sudarymas nekelia problemų: tai paprastas techniškas dalykas. Iš tikrųjų ne visi priedai atsiranda lengvai, be gana komplikuotų paieškų. Antai to nepasakysi apie asmenvardžių rodyklę. Sudarinėjant ją, susiduriama su nemažais sunkumais, ypač kai norima kuo tiksliau pateikti kiekvieno asmens minimalius duomenis, kurių trūksta publikuojamuose tekstuose. Tada kaip tik išryškėja ir rodyklės sudarytojo erudicija, ir išradingumas, ir atkaklumas. Šios knygos asmenvardžių rodyklės sudarytojas, rodos, kartais paskubėjo nuleisti rankas. Per daug lengvai pasiduota išvadai, jog beviltiška rasti trūkstamą faktą. Antai, pasitelkus Lietuvoje ir JAV išėjusias lietuviškas enciklopedijas, atidžiau pasižiūrėjus į panaudotus leidinius, būtų buvę įmanoma be didelio vargo nustatyti, kad lituanisto Kepalo vardas – Kazys, bibliografas Kisinas vadinosi Izidoriumi, žodynininkas Sereiskis – Benjaminu, norvegų keliautojas Nansenas – Fritjofu ir t. t. Pasižiūrėjus į leidinį „Lietuvių kalbotyra“ (2003 m.) paaiškėtų, kad viršelyje parašyta Adelė Ubeikaitė. J. Tarasonienės knygoje, iš kurios imta ištrauka apie J. Jablonskį, „Pratarmė“ pasirašyta Vytauto Tarasonio. Derėjo tiksliau paaiškinti rodyklėje vardus Bachunas Juozas ir Girvilas K. Pirmasis – tai JAV gyvenusio lietuvio Bačiūno pavardės angliška perraša, o K. Girvilas iki 1954 m. vadinosi Matusevičiumi Kleopu Antanu (bostoniškės enciklopedijos II tome jis įvardytas kaip Gervilas). Tačiau šios ir kitos panašios smulkmenos nemenkina recenzuojamo leidinio mokslinės ir visuomeninės išliekamosios vertės. Pastabėlių tikslas tėra apeliacija į būsimų analogiškų leidinių autorius ar sudarytojus, kad laikytų savo garbės reikalu neleisti smulkmeniškiems recenzentams prikibti...

Recenzuojamoje knygoje kiek glumina priedų šriftai: antraštės išspausdintos tokiais šriftais, jog skyrelis „Interneto prieigos“ rodosi esąs „Literatūros“ skyrelio padala. Tačiau dėl to sudarytojos visai nekaltos...

Baigiant gana neišsamią „Atsiminimų apie Joną Jablonskį“ apžvalgą būtų ne pro šalį padėkoti knygos sudarytojoms, kad jos, nepagailėjusios energijos ir ryžto, atgaivino mūsų dienų visuomenei beblėstantį J. Jablonskio asmenį ir jo veiklos prasmę. Savo ruožtu norėčiau pasakyti, kad apgailestauju, jog praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, rašydamas savo dviejų dalių monografiją apie šį išskirtinį lietuvių bendrinės kalbos tobulintoją, negalėjau turėti ant stalo tokio leidinio kaip „Atsiminimai apie Joną Jablonskį“. Esu tikras, kad ne vienas mano rašinio puslapis būtų buvęs kur kas patrauklesnis ir įtaigesnis. Tačiau manykim, kad, praėjus liesųjų karvių metams, ateis laikas, kai J. Jablonskiui bus vėl skiriamas deramas dėmesys: tada šis leidinys įgis dar didesnę vertę.

J. Jablonskis su kalbininku Pranu Skardžiumi (viršuje iš kairės) ir profesoriumi Jonu Vabalu-Gudaičiu. Sėdi – B. Vabalienė-Gudaitienė su sūneliu