Pilypas Narutis prisimena 1941-ųjų birželį...

Pradžia Nr. 13

Pilypui NARUČIUI (tuo metu ŽUKAUSKAS), Vytauto Didžiojo universiteto studentui, ateitininkui, „Grandies“ korporacijos nariui,1941 m. buvo 21-eri, bet jam jau teko būti Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) vyriausiojo štabo įgaliotinio krašte Leono Prapuolenio pavaduotoju. Bet neteko būti Kauno LAF štabui vadovavusio dr. Adolfo Damušio pavaduotoju, kaip klaidingai nurodėme pristatydami savo pašnekovą pirmoje pokalbio dalyje, beje, remdamiesi paties P. Naručio straipsnio „1941 birželio sukilimas Kaune“ anonsu, galimas dalykas pridėto nuo „Aidų“ redakcijos (šį netikslumą ištaisome, pasiremdami P. Naručio knygos „Tautos sukilimas 1941“ pastaba, 393 p.). P. Narutis buvo tarpininkas tarp LAF Kauno štabo ir studentijos, 1941 m. Birželio sukilimo Lietuvoje vienas iš organizatorių ir vadovų.

Su Pilypu Naručiu kalbėjomės 2008 m. lapkričio 29 d. Pasaulio lietuvių centre Lemonte, Čikagos priemiestyje, kur tuo metu vyko XIV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas. Pokalbį spausdiname, minėdami 1941 m. Birželio sukilimo 70-ąsias metines.

Kaunui buvo lemta tapti sukilimo centru

Mokslo Lietuva. Savo pašnekesyje sustojome ties vieta, kad per Kauno radiofoną perduota lietuvių liaudies daina „Saulelė raudona vakaras netoli…“ turėjo reikšti sukilimo prieš sovietus pradžią.

Pilypas Narutis. Buvo pasiruošta sukilimui ir laukta sutarto slaptažodžio – dainos „Saulelė raudona…“ Sukilėliai buvo puikiai pasiruošę ir laukė signalo: labai svarbu buvo laiku paskelbti sukilimą, kai tik Vokietijos kariuomenė pajudės per sieną. Todėl labai svarbu buvo žinoti, kada prasidės karas ir suderinti veiksmus. Vokiečiams turėjo būti duota suprasti, kad įžengė ne į Sovietų Sąjungos, bet Lietuvos teritoriją, kurią kontroliuoja sukilėliai. Siekėme aiškiai parodyti, kad Lietuvos „laisvanoriškas“ stojimas į Sovietų Sąjungą tebuvo eilinis bolševikų melas.

ML. Koks buvo LAF Vilniaus štabui vadovavusio Vytauto Bulvičiaus (1908–1941) rengtas sukilimo planas?

P. Narutis. Kiek mums žinoma, V. Bulvičiaus organizuota grupė per Vilniaus radiją turėjo paskelbti sukilimo pradžią ir Lietuvos laikinosios vyriausybės narius. LAF Vilniaus štabas turėjo remtis 29-ojo Lietuvos teritorinio šaulių korpuso patikimais kariais, o jie turėjo pašalinti politrukus ir raudonuosius karininkus, žygiuoti į Vilnių ir apsaugoti Laikinosios vyriausybės narius. Lietuvos kariai turėjo pirmi įžengti į Vilnių ir įžygiuojančius vokiečių karius sutikti kaip svečius. Būtent Vilniuje savo darbą turėjo pradėti Laikinoji vyriausybė. Šaulių būreliai įvairiuose miestuose ir miesteliuose turėjo perimti vietinės valdžios įstaigas, užtikrinti jų veiklą ir tvarką, apsaugoti gyventojus ir jų turtą.

Kauno LAF štabas turėjo sekti Vilniaus įvykius, paimti valdžią į savo rankas Kaune ir perdavinėti per radiją žinias iš sostinės.

ML. Tačiau įvyko kitaip: Kaunas tapo sukilimo centru Lietuvoje, nes sovietams suėmus Vilniaus LAF štabo narius su Lietuvos generalinio štabo majoru Vytautu Bulvičium priešakyje, Vilniaus sukilėliai neteko savo vadovų. Sukilimo organizavimo iniciatyvą teko perimti Kaunui.

P. Narutis. Pradžioje planuota, kad V. Bulvičius bus sukilimo vadas, o Vilnius bus sukilimo centras. Kaunas turėjo veikti kaip atskiras darinys, mes ryšį turėjome palaikyti su V. Bulvičiumi ir jo vyrais. Tačiau 1941 m. birželio 7–8 dienomis Vilniuje prasidėjo Lietuvos kariuomenės 29 korpuso karininkų areštai, buvo suimti Vytautas Bulvičius, Juozas Kilius, Statkus, kapitonas Pranas Gužaitis, leitenantas Adolfas Eidimtas. Buvo pradėta naikinti kariškoji LAF jėga. Bet kai jie buvo suimti, padėtis iš esmės pasikeitė. Beje, suėmimo vos išvengė ir dr. Adolfas Damušis (1908–2003). Jis buvo paskutinis, kuris tarėsi su V. Bulvičiumi. Iš Vilniaus grįždamas traukiniu į Kauną A. Damušis pajuto, kad kažkas ne taip. Nedaug trūko, kad būtų suimtas. Kaune pavyko jį paslėpti. Turėjau paruošęs šešias slaptas vietas – Panemunėj, Aleksote, Vytauto prospekte ir kitose viena nuo kitos nutolusiose vietose, kuriose galėjome paslėpti ypač saugomus asmenis.

Slapstėme divizijos generolą Stasį Pundzevičių (1893–1980). Jis 1927–1934 m. buvo Lietuvos karo aviacijos vadas, jam vadovaujant buvo sukonstruoti pirmieji Antano Gustaičio lėktuvai ANBO-3 ir ANBO-4, įrengtas Zoknių aerodromas prie Šiaulių. Nuo 1938 m. S. Pundzevičius buvo divizijos generolas, 1939 m. paskirtas Kariuomenės štabo viršininku. Sovietams okupavus Lietuvą 1940 m. gruodį iš kariuomenės atleistas Kaune nuošalioje vietoje gyvenęs generolas S. Pundzevičius paprašė jam saugesnės vietos. Susisiekiau su Juozu Rudoku, dirbusiu Centriniame pašte, paprašiau tam reikalui atsiųsti automobilį. Sutartu laiku prie Teisingumo rūmų, kuriuos nurodė generolas, atvažiavo automobilis, šoferis turėjo visus reikiamus leidimus, tad įsodinę S. Pundzevičių, išvežėme jį už Vilijampolės į Linkuvą. Įkurdinome patikimoje vietoje, iš kurios gerai apžvelgiama vietovė, reikalui esant galima nepastebimai pasišalinti. Vėliau sužinojome, kad taip generolą išgelbėjome nuo NKVD arešto. Birželio sukilimo dienomis (nuo birželio 24 dienos) jis buvo krašto gynybos tarybos narys.

Kitas asmuo, kurį reikėjo akylai saugoti, buvo LAF vyriausiojo štabo įgaliotinis krašte Leonas Prapuolenis (1913–1972). Tie asmenys, kurie turėjo vadovauti sukilimui, buvo itin saugomi, be to jiems reikėjo pasiruošti, kad galėtų tinkamai vykdyti jiems patikėtas atsakingas pareigas.

ML. Jūs pats rėmėtės ryšiais su studentija, pagaliau juk studentams ir vadovavote kaip studentų korporacijos vadovas.

P. Narutis. Kauno studentų ryšiai patikimai siekė Vilnių, Dotnuvą (Akademiją), Šiaulius (Prekybos institutą), Panevėžį (Amatų mokyklą). Turėjome savo reikalams net slaptus autobusus, kuriais galėjome pasinaudoti. Mes turėjome net sprogstamosios medžiagos laboratoriją, kuriai vadovavo inžinierius, išradėjas, chemijos mokslų daktaras pulkininkas Juozas Vėbra (1901–1994). Jis 1936 m. buvo suprojektavęs ir įkūręs modernią Ginklavimo tyrimo laboratoriją, kuri 1940 m. buvo perduota Vytauto Didžiojo universitetui. Tai štai minėtoje laboratorijoje VDU Organinės chemijos technologijos katedros vedėjas J. Vėbra su savo talkininkais gamino granatas ir kitus sprogstamus užtaisus. J. Vėbra buvo vienas iš Birželio sukilimo karinių vadovų. Dar karui neprasidėjus nusiuntėme pas J. Vėbrą leitenantą Vytautą Stonį, kuris grįžo su pilnu portfeliu sprogmenų. V. Stonio užduotis buvo perimti Kaune radijo stotį, tad reikėjo ginklų ir sprogmenų.

ML. Kaip atsitiko, kad NKVD nesusekė, neišsiaiškino gerai organizuoto pogrindžio veiklos?

P. Narutis. Vytauto Didžiojo universitetas veikė ir prie sovietų, nors studentų draugijos ir korporacijos buvo uždarytos, veikė pogrindyje. Veikdami pogrindžio sąlygomis saugojomės, slapstėmės. Susitikti stengdavomės viešose vietose, kur daugiau žmonių, pavyzdžiui, Laisvės alėjoje. Žinojome, kad pavojinga burtis po tris, nes enkavedistai galėjo sustabdyti ir tikrinti dokumentus. Kiekvieną atskirai tardydavo, kvosdavo, ką jis ir kiti du kalbėjo. Paskui lygindavo parodymus, jeigu nesutapdavo – suimdavo.

Tie užsispyrę ir nesukalbami lietuviai

ML. Vis dar girdime balsų, teigiančių, kad sukilimą Lietuvoje organizavo Vokietijos specialiosios tarnybos, t. y. naciai? Todėl sukilimą vertinantys kartais nelengvai susišneka, būna priešingų nuomonių. Ar Jūs jautėtės vykdantis nacių valią?

P. Narutis. Sukilimo idėja kilo kartu su sovietų represijomis prieš Lietuvos gyventojus. Iš Lietuvos liaudies kariuomenės okupantai suformavo Raudonosios armijos 29 šaulių teritorinį korpusą. Dalis karininkų ir civilių tarnautojų buvo išleisti į atsargą, kiti patys nesutiko tarnauti okupantams. Lietuvių karininkais ir kareiviais nepasitikėta, korpusas turėjo būti likviduotas. Buvo uždrausta šaulių sąjunga, studentų ir jaunimo organizacijos. Tačiau visos tos organizacijos veikė nelegaliai, telkėsi į būrelius, jų nariai ir sudarė tą aktyvųjį sluoksnį, iš kurio formavosi būsimieji sukilimo dalyviai. Prasidėję areštai, masinės represijos dar labiau sustiprino neapykantą okupantams ir pasipriešinimo nuotaikas. Vis labiau plintant būsimo karo nuojautai, iš Vokietijos pasiekiančios žinios žadino viltį, kad sovietų okupacija tėra laikina. Nuo persekiojimų į Vokietiją pabėgusieji Lietuvos piliečiai ir sudarė tą branduolį, iš kurio formavosi LAF. Tai buvo ne nacių, bet pačių pasitraukusių lietuvių iniciatyva sukurta organizacija. Vėliau Vilniuje daugiausia lietuvių kariškių, o Kaune universiteto dėstytojų ir studentijos pastangomis kūrėsi svarbiausi sukilimo centrai. Mūsų tikslas buvo atkurti Lietuvos valstybingumą, tam turėjo pasitarnauti sukilimas, kurį planavome pradėti, kai tik Vokietija pradės karą prieš Sovietų Sąjungą.

ML. Tačiau naciai pasinaudojo lietuvių nuotaikomis ir siekiais, leido sukilimą organizuoti ir sukilti?

Ruošdamiesi karui su Sovietų Sąjunga naciai iš pradžių palaikė sukilimo Lietuvoje idėją, bet ne Laikinosios vyriausybės sudarymo ir kitų politinių tikslų kėlimo idėją. Lietuvos nepriklausomybės Vokietijos naciams nereikėjo, buvo tik kliūtis jų pačių siekiams įgyvendinti. Būtų galima pateikti daug faktų, rodančių kaip naciai kenkė sukilėliams ir Laikinajai vyriausybei. Juk pulkininko K. Škirpos iš Berlyno į Lietuvą neišleido, kaip ir kitų LAF štabo narių. Turėjome įrodymų, kad gestapas sovietų NKVD pakišo ne vieną sukilėlį. Taip naciai sovietų rankomis baudė nesukalbamus lietuvius, pasiryžusius atkurti Lietuvos nepriklausomybę.

Prisiminkime Leono Prapuolenio likimą. 1941 m. rugsėjo viduryje jis gestapo buvo suimtas ir išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą. Tik didžiulėmis K. Škirpos (1895–1979), turėjusio ryšių Vokietijos užsienio reikalų ministerijoje, pastangomis L. Prapuolenį 1942 m. balandžio 2 d. pavyko išvaduoti. Į Lietuvą jam vokiečiai uždraudė išvažiuoti, gestapininkų priežiūroje gyveno Miunchene.

ML. Vokiečiai nepasitikėjo ir LAF organizatoriumi Kaziu Škirpa, kuris buvo numatytas tapti Lietuvos laikinosios vyriausybės ministru pirmininku. Jis Berlyne buvo priverstas gyventi ir veikti namų arešto sąlygomis. Kita vertus, vokiečiai lyg ir palaikė sukilimo Lietuvoje idėją, žadėjo sukilėlius paremti ginklais. Kaip paaiškintumėte tokį vokiečių veiksmų nenuoseklumą?

P. Narutis. Birželio 25 d. K. Škirpa buvo iškviestas į Vyriausiąją reicho saugumo valdybą (Reichssicherheitshauptamt, RSHA) pasiaiškinti, kodėl paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė, sudaryta vyriausybė, o jos Ministru pirmininku paskelbtas jis, Škirpa? Vokiečiai K. Škirpai paskyrė namų areštą ir prie jam skirtų Laikinosios vyriausybės pareigų neprileido. Kol sovietai nebuvo Lietuvos okupavę, K. Škirpa kaip diplomatas ir profesionalus kariškis, Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje ir ministras specialiems pavedimams, turėjo daug ryšių su kitų valstybių diplomatais Romoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV, net Japonijoje. Todėl vokiečiai stengėsi izoliuoti K. Škirpą nuo aktyvesnių tarptautinių ryšių. Tai, kad Vokietija su Anglija kariavo, taip pat turėjo įtakos.

Su Vokietijos kariuomene iš Berlyno į Lietuvą vokiečiai leido ne tik atvykti divizijos generolui Stasiui Raštikiui, bet birželio 27 d. kartu su operatyvinės grupės A štabu jį pristatė į Kauną. Vokiečiams S. Raštikis atrodė sukalbamesnis, tokių tarptautinių ryšių kaip Škirpa jis neturėjo, tad su juo tikėjosi lengviau rasti bendrą kalbą. Svarbiausia buvo lietuvius įtikinti nutraukti Laikinosios vyriausybės veiklą ir nesiekti realios nepriklausomybės. LAF surengė sukilimą, padėjo vokiečiams be didesnių aukų įžengti į Lietuvą, atliko savo vaidmenį ir buvo verčiamas nutraukti veiklą.

ML. Bet ginklų, be J. Vėbros gaminamų sprogmenų, sukilėliai juk neturėjo? Ar turėjo? Plikomis rankomis nelabai pakovosi.

P. Narutis. Buvo liepta ginklais pasirūpinti, dalis ginklų įvairiais būdais buvo gauta iš tų pačių rusų, kiti turėjo šautuvus kaip medžiotojai. Kai sovietai uždraudė šaulių organizaciją, ne visi jos nariai atidavė ginklus. V. Bulvičius buvo susitaręs su vokiečiais, kad prasidėjus karui, jie numes sukilėliams ginklų iš lėktuvų už Vilijampolės. Romo Šato buvome įspėti vokiečiais nepasitikėti, todėl rezidentas leitenantas Vytautas Stonis sudarė savo grupę, kuri turėjo priimti vokiečių pažadėtus atsiųsti ginklus prie Devintojo forto. Gautuose Vilniaus LAF štabo nurodymuose pranešta, kad ginklai bus iš lėktuvų numesti Linksmadvaryje (Marvelėje) ir prie Vilijampolės už Linkuvos netoli Devintojo forto. Linksmadvario teko atsisakyti, nes ten Aleksoto aerodromas, kur kilo ir leidosi sovietų lėktuvai, o patogios vietos priimti siunčiamiems ginklams neradome, tad nutarėme turėjusiems atskristi su ginklais vokiečių lėktuvams signalizuoti tik prie Vilijampolės.

Vytautas Stonis buvo numatęs, kad gautieji ginklai turėjo būti paskirstyti, pirmiausia – prie radijo stoties Žaliakalnyje, prie radiofono ir prie pašto-telegrafo stočiai užimti ir prireikus ginti. Norint ginklus atvežti reikėjo prieš prasidedant karo veiksmams išminuoti Vilijampolės tiltą per Nerį. Šią užduotį sėkmingai atliko V. Stonio vyrai. Buvo ir kita grupė, kuri taip pat buvo pasirengusi priimti siunčiamus ginklus. Labai svarbu buvo sukilėliams gauti ginklų. Ne tam, kad veltumėmės į kovą su besitraukiančiais raudonarmiečiais, bet reikėjo ginti strategiškai svarbius objektus.

ML. Bet vokiečiai žadėtų ginklų neatsiuntė?

P. Narutis. Neatsiuntė. Birželio 22 dieną, vakare V. Stonis su savo vyrais Vilijampolėje laukė atskrendančių vokiečių lėktuvų su žadėtais ginklais, bet nesulaukė. Lėktuvai skrido, bet į mūsų signalus nereagavo. Radijo stotį, radiofoną ir pašto-telegrafo stotį užėmę sukilėliai, jeigu raudonarmiečiai pultų, būtų turėję ginti plikomis rankomis. Beliko laukti Stonio vyrų, kad bent jie sutvirtintų tų objektų apsaugą. Jautėmės vokiečių apgauti, panašiai kaip ir su užtikrinimu, kad karas tikrai prasidėsiąs 1941 m. gegužės pradžioje. Kaune pradėjome įsitvirtinimą be ginklų. Teko štabe aptarti naują veiklos strategiją – gynimąsi be ginklų. Vėliau sužinojome, kad vokiečiai atšaukė savo desantus ir ginklų išmetimą sukilėliams, matyt, nepasitikėdami sukilimu, kuris vokiečiams atrodė nelabai naudingas. O ypač jie nenorėjo, kad būtų sudaryta ir paskelbta Lietuvos laikinoji vyriausybė.

Sukilėliai perėmė iniciatyvą

ML. Prasidėjus karui Kaune rusai labai panikavo. Kaip klostėsi įvykiai?

P. Narutis. Sužinoję apie prasidėjusį karą, sovietai sumišo, o mes vos išgirdę tuojau pat paskelbėme sukilimą. Visi parengtieji sukilėliai užėmė jiems iš anksto numatytus kovos postus: miestų savivaldybių administracinius pastatus, Kauno radiofoną ir radijo stotį, pašto įstaigas ir daugelį kitų objektų. Kauno radiofone buvo mūsų patikimi žmonės dar prieš sukilimą. Kauno miestą sukilėliai iškart užėmė. Rusai buvo visiškai pasimetę, tokiems įvykiams nepasirengę, todėl nešė kudašių kaip kas išmanė, faktiškai Kauną, apskritai Lietuvą, paliko be jokios apsaugos.

Sukilėlių rankose buvo Kauno centrinis paštas, kur tvarkėsi jo tarnautojas Juozas Rudokas. Pavyko nutraukti per Kauno telefono-telegrafo stotį ėjusį ryšį iš Maskvos su Lietuvoje dislokuotų Raudonosios armijos divizijų štabais. Prieš išjungdami telefoną-telegrafą sukilėliai sovietų karo komendantui Kaune ir Raudonosios armijos štabui rusiškai pranešė, kad „vokiečių desantas Kaune“, užima paštą ir telefono-telegrafo pastatą. Sukilėliai skambino į kalėjimus ir sargybiniams įsakė kuo greičiau bėgti, jeigu nori išlikti gyvi. Į panikos kėlimą tarp raudonarmiečių buvo pasitelkta ir Aleksoto radijo stotis. Rusams buvo skelbiama, kad Kaune ir Žemaitijoje pasirodė vokiečių desantas. Sovietų kariuomenės štabas spruko Zarasų link. Kai 1941 m. balandžio 23 d. per Kauno radiofoną paskelbėme apie atkuriamą Lietuvos valstybę ir Lietuvos laikinosios vyriausybės narių sąrašą, Zarasuose sovietai pamanė, kad Kauną jau užėmė vokiečiai, todėl iš Lietuvos toliau traukėsi į Daugpilį.

ML. Jeigu sovietų valdžios atstovai taip greitai spruko iš Lietuvos, tai nelabai susipažinusiems su to meto realijomis sukilėlių nuopelnai galėtų atrodyti ne kažin kokie, nes lyg ir nebuvo prieš ką kovoti?

P. Narutis. Sovietai manė, kad jie kontroliuoja padėtį, bet sukilėliai perėmė iniciatyvą į savo rankas. Telefonai iškart buvo atjungti, sovietų valdžios ir kariuomenės įsakymai neteko prasmės, nes nepasiekdavo pavaldinių. Viską kontroliavo sukilėliai, veikę labai organizuotai. Kreipimasis į tautą birželio 23-iosios rytą per Kauno radiofoną reiškė, kad reikia užimti valdžios įstaigas ir vykdyti sukilimo plane numatytas pareigas. Vokiečių pagrindinės karinės pajėgos į Kauną įžengė birželio 25 dieną, kai išvaduotame mieste jau kelias dienas tvarkėsi sukilėliai ir į įstaigas grįžtantys įstaigų Lietuvos tarnautojai.

Sukilimas parodė: tautos valia nepalaužta

ML. Prisiminkime opųjį ir aktualumo vis neprarandantį „žydų klausimą“. Ką Jūs galėtumėte apie tai pasakyti?

P. Narutis. Jokių nesutarimų su žydais mes neturėjome. Vytauto Didžiojo universitete veikė studentų korporacijos, žydai taip pat turėjo savo korporaciją „Jordanas“. Man teko palaikyti ryšį su žydu Šakovu (Pirmojo pokalbio dalyje pavardė neteisingai užrašyta kaip Ušakovas – G. Z. pastaba). Žydų žudynės Lietuvoje – tai Vokietijos nacių darbas.

Pačioje karo pradžioje vokiečiai į Lietuvą atsiuntė vokiečių saugumo policijos ir SD vadą Lietuvos generalinėje srityje bei 3-iojo operatyvinio būrio vadovą SS štandartenfiurerį (armijos pulkininką atitinkantis laipsnis) Karlą Jegerį (Karl Jäger), kuris turėjo valdyti Lietuvą. Įsitaisė saugumo rūmuose, o SS brigadenfiureris ir policijos generolas majoras teisės daktaras Valteris Francas Štalekeris (Walter Franz Stahlecker) pradėjo akcijas prieš Lietuvos žydus.

Tas pats K. Jegeris 1943 m. kovo mėnesio 16 dieną areštavo 50 vadinamųjų Lietuvos įkaitų už tai, kad naciams nepavyko Lietuvoje organizuoti SS legiono. Tarp kitų suimtųjų buvau ir aš, kaip 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis. Visi atsidūrėme Štuthofo koncentracijos stovykloje, kur kalėjome dvejus metus.

ML. Jums leidus, prie Štuthofo koncentracijos stovyklos prisiminimų dar sugrįšime, bet kiek vėliau. O prieš tai šiai pokalbio daliai bent trumpai apibūdinkime 1941 m. Birželio sukilimo padarinius Lietuvoje.

P. Narutis. Lietuvių tauta turi teisę didžiuotis, pakilusi į kovą su sovietiniais okupantais. Sukilėliai gynė tiltus, geležinkelio stotis, elektrines, pašto ir kitas įstaigas, kad besitraukiantys raudonarmiečiai nesusprogdintų. Sukilėliai sutrukdė raudonarmiečiams statyti pontoninį tiltą ties Aukštąja Panemune ir keltis per Nemuną besitraukiančioms Raudonosios armijos pajėgoms. Pavyko išvaduoti 3 tūkst. politinių kalinių iš NKVD kalėjimų, kuriems grėsė pavojus žūti nuo sovietų rankų. Juk žinome, kas vyko Rainiuose, Pravieniškėse, Červenėje ir kitose masinių žudynių vietose. Jei ne ryžtingi sukilėlių veiksmai, tokių masinių žudynių vietų būtų buvę daug daugiau. Svarbiausia, kad sukilimas sutelkė tautą, visam pasauliui parodė sovietų propagandos melą, girdi, lietuvių tauta savo noru įsiliejo į Sovietų Sąjungą. Birželio sukilimo dalyviai ir Laikinoji vyriausybė vykdė tautos valią, siekiant atsikratyti sovietiniais okupantais ir jų talkininkais, atkurti Lietuvos valstybingumą. To nepavyko padaryti, kai vieną okupantą pakeitė kitas, bet tai jau priklausė ne nuo mūsų.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Nuotraukose: 

Tylos minute per 1941 metų Birželio sukilimą žuvusių dalyvių atminimą pagerbia inž. Pilypas Narutis, politinis veikėjas ir disidentas Viktoras Petkus, visuomenės ir politinis veikėjas daktaras Kazys Bobelis, Lietuvos laikinosios vyriausybės narys dr. Adolfas Damušis, jo žmona Jadvyga ir kiti sukilimo minėjimo dalyviai (2001 m.)

1941 m. birželio 22–28 d. sukilimo dalyvis dimisijos vyresnysis leitenantas Kazimieras Gediminas Ruzgys ir jo sūnus Gediminas

Lietuvos kariūnai pagerbia žuvusių Birželio sukilimo dalyvių atminimą

Gedimino Zemlicko nuotraukos