MOKSLASplius.lt

Pilypas Narutis prisimena 1941-ųjų birželį...

1941 metų Birželio sukilimo vienas iš vadovų inžinierius Pilypas NarutisLiepos 3–5 d. Kaune ir Vilniuje vykstant XV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumui, šį kartą jungtiniam renginiui kartu su Pasaulio lietuvių ekonomikos forumu, malonu prisiminti prieš tai Čikagoje 2008 m. lapkričio 25 – gruodžio 1 d. vykusį XIV Simpoziumą. Tada Lietuvos mokslininkų laikraščio „Mokslo Lietuva“ atstovui pavyko susitikti ir pakalbinti Pilypą NARUTĮ (ŽUKAUSKĄ), 1941 m. Birželio sukilimo Lietuvoje vieną iš vadovų. Su Pilypu Naručiu teko susipažinti dar 1997 m. Čikagoje vykusio X Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo metu, kai ugningą, nepamirštamą pranešimą apie 1941 m. Birželio sukilimą skaitė istorikas Jonas Dainauskas, simpoziumo metu veikė turininga šiam sukilimui skirtoji paroda.

Tada kiek daugiau teko pabendrauti ir su vienu to simpoziumo organizatoriumi Pilypu Naručiu. Jis lydėjo simpoziume dalyvavusius Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorius į Šiaurės Ilinojaus universitetą, kur Inžinerijos ir inžinerijos technologijų dekanu tuo metu buvo prof. Romualdas Kašuba. Toje išvykoje lankėmės taip pat Ilinojaus valstijos „Fermilab“ greitintuve, pavadintame Enriko Fermi vardu.

Išvykoje su šia grupele įspūdžių buvo tiek daug, o programa tokia įtempta, kad su mus lydėjusiu Pilypu Naručiu kalbėjomės toli gražu ne apie Birželio sukilimą. Jau vėliau sužinojau, kad mūsų santūriajam palydovui, labai kukliam žmogui Pilypui Naručiui, o 1941 m. studentui ateitininkui, „Grandies“ korporacijos nariui Žukauskui (tokia jo tikroji pavardė) buvo tik 21-eri, bet jam buvo patikėtos Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) vyriausiojo štabo įgaliotinio krašte Leono Prapuolenio ir Kauno LAF štabui vadovavusio dr. Adolfo Damušio pavaduotojo ir pagrindinio ryšininko su studentija pareigos. Studentai buvo vieni iš aktyviausių Birželio sukilimo dalyvių, kovėsi prieš besitraukiančius raudonosios armijos dalinius, saugojo ir su ginklu rankose gynė gyvybiškai svarbius objektus Kaune, pasižymėjo dideliu patriotizmu ir idealistiniu atsidavimu lietuvių tautos laisvės siekiams.

2009 m. birželio 20 d. Vytauto Didžiojo universitete vyko renginiai, skirti 68-osioms 1941 m. birželio 22–28 d. vykusio sukilimo metinėms pažymėti. Ta proga VDU rektorato rūmų K. Donelaičio g. 52 vestibiulio antrajame aukšte, šalia M. Biržiškos skaityklos atidengtas skulptoriaus Stasio Žirgulio sukurtas bareljefas šešiems VDU profesoriams ir studentams, sukilimo vadovams atminti. Įamžinti svarbiausi Lietuvos aktyvistų fronto vadovai: Vytautas Bulvičius, Lietuvos laikinajai vyriausybei vadovavęs Juozas Ambrazevičius (Brazaitis), Adolfas Damušis, Juozas Vėbra, Leonas Prapuolenis ir Pilypas Narutis.

Iš šios šešiukės vienintelis gyvas yra Pilypas Narutis, praėjusių metų gegužę jam sukako 90 metų. Pateiksime kai kuriuos Pilypo Žukausko-Naručio biografijos duomenis.

Gimė 1920 m. gegužės 26 d. Piatigorske, Rusijoje. Tais pačiais metais su tėvais grįžo į Lietuvą. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje, 1933 m. įstojo į ateitininkų organizaciją. Nuo 1938 m. VDU Technikos fakultete studijavo elektrotechniką, dalyvavo studentų technikų ateitininkų korporacijos „Grandis“ veikloje. 1940–1941 m. tapo studentų ateitininkų sąjungos pirmininku, vadovavo studentų koalicijai. Nuo 1940 m. vasaros, kai Lietuvą okupavusi Sovietų Sąjunga nutraukė visų studentų korporacijų veiklą, slapyvardžiu Narutis ir toliau vadovavo minėtos studentų organizacijos nelegaliai veiklai.Vienas iš Lietuvos Helsinkio grupės steigėjų, buvęs politinis kalinys Viktoras Petkus, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas (1979–1992 m.) dr. Kazys Bobelis, 1941 m. Birželio sukilimo vienas iš vadovų, Lietuvos laikinosios Vyriausybės narys dr. Adolfas Damušis ir jo žmona Jadvyga

Tapo LAF nariu, sugebėjo pabėgti enkavėdistams atėjus jį suimti. Gyveno pogrindžio sąlygomis, o 1941 m. organizavo sukilimo štabą, kuris 1941 m. birželio 22 d. ir pradėjo sukilimą Kaune prieš raudonuosius okupantus, o 23 d. štabo atstovas Leonas Prapuolenis per Kauno radijo stotį paskelbė deklaraciją apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Faktiškai „Grandies“ korporacijos narys P. Narutis vadovavo Kauno LAF štabui, kuris buvo sudarytas iš studentų ateitininkų sąjungos narių ir studentų koalicijos (joje dalyvavo taip pat ir korporacijų filisteriai – jauni Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojai). Mat žlugus Vilniaus LAF štabui, L. Prapuolenis tapo LAF štabo atstovu prie Lietuvos laikinosios vyriausybės. Tų dienų peripetijas P. Narutis aprašė savo atsiminimų knygoje „Tautos sukilimas“1.

1941 m. rugsėjo 21 d. LAF buvo nacistinės vokiečių karinės valdžios uždarytas. P. Narutis buvo gestapo areštuotas, tardytas, bet paleistas. Dalyvavo antinacinėje Lietuvos fronto veikloje, rinko medžiagą apie bolševikų nusikaltimus Lietuvoje, organizavo spaustuves laikraščiui „Į laisvę“ spausdinti ir atsišaukimams leisti.

Antrą kartą gestapininkų suimtas 1942 m. gegužės 23 dieną, paleistas turėjo kas savaitę registruotis gestape. Trečią kartą areštuotas su Lietuvos įkaitais 1993 m. kovo 16 d. ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą – taip Vokietijos naciai reagavo į faktą, kad Lietuvoje jiems nepavyko organizuoti SS bataliono. 1945 m. frontui artėjant kartu su kitais Lietuvos įkaitais buvo evakuotas, pateko į sovietų kariuomenės apsuptį, bet 1946 m. sugebėjo prasiveržti į Vakarus.

Vokietijoje P. Narutis studijavo Karlsruhės universitete, 1949 m. įgijo aukštojo mokslo diplomą. Įsitraukė į lietuvių studentų ateitininkų veiklą. 1954–1955 m. Štutgarto universitete studijavo doktorantūroje. 1956 m. emigravo į JAV. Dirbo JAV automobilių koncerne „General Motors“, projektavo elektros įrangą. 1986 m. pastatė pirmą Amerikoje kompiuteriais valdomą traukos motorų-generatorių bandymo stotį.

Daug metų reiškėsi kaip aktyvus visuomenininkas, buvo Lietuvių fronto bičiulių sambūrio tarybos narys, VLIK‘o valdybos vicepirmininkas. Talkino „Lietuvių enciklopedijos“ redakcijai, redagavo knygą „Juozas Urbšys. Atsiminimai“. Parašė jau minėtą atsiminimų knygą „Tautos sukilimas“. Dalyvavo organizuojant Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumus, į šią veiklą įtraukė ir savo sūnų dr. Vytautą Narutį, kuris 1997 ir 2005 m. vadovavo simpoziumų mokslinių programų komitetams, o 2008 m. buvo XIV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo organizacinio komiteto pirmininkas (kartu su dr. Stasiu Bačkaičiu).

Kalbiname Pilypą Narutį, 1941 m. Birželio sukilimo vieną iš vadovų.


 

Studentijos vaidmuo Birželio sukilime

Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Pilypai Naruti, simpoziumo programoje žiūrėjome numatytą dokumentinį filmą, skirtą Birželio sukilimui, jo kadruose šmėkštelėjote ir Jūs. Kokį jausmą patyrėte tuos kadrus matydamas?

Pilypas Narutis. Labai jaudinantis filmas, nes anuomet, 1941-ųjų birželį patyrėme didelius išgyvenimus, nežinojome, kas mūsų visų laukia. Buvo ir didelio pakilimo metas, tikėjome, kad Lietuva turi būti nepriklausoma, o prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, sąlygos nepriklausomybei atgauti buvo kaip niekada palankios, kadangi Lietuvą okupavusią Sovietų Sąjungą puolė kitas priešas. Visi nekantriai laukėme tų įvykių, prasidėsiančio dviejų grobuoniškų valstybių susidūrimo, tad ruošdamiesi sukilimui jo tvirtos datos nenustatėme.

1941 m. birželio 22-osios apie 3 val., ankstyvą sekmadienio rytą, per Karaliaučiaus radiją nuskambėjo „Achtung! Achtung! Sondermeldung!..“ Perskaitomas Hitlerio įsakymas žygiuoti ir užimti bolševikinę Rusiją. Prasidėjo nacistinės Vokietijos karas su Sovietų Sąjunga. Mes buvome tam ilgai lauktam įvykiui pasirengę, mano paties užverbuoti ir kiti asmenys pradėjo numatytus veiksmus. Buvome iš anksto suderinę savo veiksmus su Lietuvos vyriausybe, kuri mums, jaunimui, šiuo atveju buvo atrišusi rankas, leido aktyviai veikti. Jaunimas tokiose aplinkybėse paprastai yra veikliausias, nes patiems ministrams ir valstybininkams eiti į kovą su ginklu rankose neišeina. Studentija ir atliko tą jai tekusį vaidmenį Birželio sukilime, nes buvo aktyvi ir veiksminga jėga. To vaidmens negalėjo imtis kitos tautos jėgos, nes sovietai buvo suėmę ir ištrėmę tautos žiedą – Lietuvos karininkus, kareivius ir geriausius inteligentijos atstovus. Vienintelė reali jėga buvo studentija. Mums buvo lemta pasauliui paskelbti, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė, mes kovojame ir tuo pat metu atstovaujame savo valstybei Lietuvai.

 

Veiksmus derino su Lietuvos vyriausybe

ML. Grįžkime atgal, į pasirengimo sukilimui laikus. Sakote, kad savo veiksmus derinote su Lietuvos vyriausybe. Tačiau Lietuvos laikinosios vyriausybės narių pavardės per Kauno radiofoną buvo pagarsintos birželio 23 dienos rytą po to, kai buvo atliktas Lietuvos himnas ir perskaityta Nepriklausomybės atkūrimo deklaracija. Išeitų, kad vyriausybė pradėjo savo veiklą anksčiau, negu apie jos narius sužinojo tauta?

P. Narutis. Lietuvos laikinoji vyriausybė buvo sudaryta pogrindžio sąlygomis 1941 m. balandžio 4-ąją dieną. Jau tada vyriausybė buvo pasirengusi veikti, nes mus iš Berlyno pasiekė žinia, kad karas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos neišvengiamas ir gali prasidėti balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje.

ML. Kokiu būdu ta itin slapta informacija pasiekė Kauną?

P. Narutis. Informacija pasiekė iš LAF organizatoriaus ir vadovo Kazio Škirpos, buvusio Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje. Tuo metu jis gyveno Berlyne. Mes turėjome vadinamąją „žalią sieną“. Būdami sovietų okupuoti per „žalią sieną“ siuntėme į Vokietiją savo atstovus, kad jie susisiektų su LAF nariais ir išsiaiškintų, kokių permainų galima laukti. Tai viena ryšio forma. Kita – radijo ryšys. Mano geras draugas Romas Šatas buvo gabus radijo aparatūros konstruotojas. Tai štai jis ir sukonstravo 33–34 m diapazono banga veikiantį trumpųjų bangų radijo siųstuvą, per kurį mes galėjome palaikyti ryšį su užsieniu. Savo siųstuvo dėka Romas Šatas jau žinojo, kad Berlynas žengia į priekį karo link.

ML. Kas Romui Šatui perdavė itin slaptą informaciją iš Berlyno? Juk tą pačią informaciją lengvai galėjo perimti (tikriausiai ir perėmė) kitų šalių, taip pat ir Sovietų Sąjungos, radijo žvalgybos tarnybos.

P. Narutis. Į tą klausimą būtų galėjęs atsakyti nebent pats Romas Šatas. Pasakysiu, ką aš pats žinau. Informacija mus pasiekdavo, kaip sakiau, iš Kazio Škirpos, taip pat gaudavome ir iš einančiojo per Vokietijos sieną ryšininko. Palaikėme ryšį su Ateitininkų federacijos tarybos pirmininku Juozu Urmanu. Jam teko apleisti Lietuvą, nes grėsė pavojus būti suimtam. Aš pats Juozui Urmanui parūpinau dokumentus, „padariau“ jį vokiečiu ir jis galėjo su tais dokumentais išvažiuoti į Vokietiją.

ML. Pats tuos dokumentus „pagaminote“?

P. Narutis. Ne pats, bet turėjau gerus „dizainerius“, ypač geras buvo vienas iš jų, mokėjęs puikiai piešti. O jo draugas buvo architektas, kuris ir padarė puikų antspaudą. J. Urmanui padarėme gimimo metrikus, uždėjom antspaudą ant „dokumento“, esą jis gimęs Žemaitijoje ir yra Vokietijos pilietis. Urmanui pasisekė išvažiuoti į Vokietiją. Sutarėm, kad jis iš Berlyno mums duos žinią, kada tikėtina laukti karo pradžios. Trečiadieniais sutartu metu vakare klausydavomės radijo, ir J. Urmanas mums perdavė žinią, kad karas prasidės balandžio pabaigoje ar gegužės mėnesio pradžioje. Tai reiškė, kad turime būti pasiruošę aktyviai veiklai.  

Ko studentus mokė Vytautas Bulvičius

ML. Kaip rengėtės sukilimui?

P. Narutis. Pasiruošimas sukilimui vyko seniai, parengiamuosius darbus buvome jau spėję atlikti. Maža, kad visi išmokome naudotis Morzės abėcėle. Lietuvos kariuomenės generalinio štabo majoras Vytautas Bulvičius (būsimasis LAF‘o Vilniaus štabo vadovas) Vytauto Didžiojo universitete įvedė karo mokslo paskaitas, kai sovietai dar nebuvo okupavę Lietuvos. Štabas turėjo savo siekius, o mes sakydavome: jei generalinis štabas daro, vadinasi, kažkas bus. Prisimenu majoro V. Bulvičiaus išsakytą per paskaitas mintį: karo atveju net ir maža valstybė tampa labai veiksminga ir su tuo didžiosioms valstybėms tenka skaitytis. Visų tų mokslų nevadindamas pasiruošimu karui V. Bulvičius iš tikrųjų į VDU programas įvedė karo mokslą. Mes, studentai, supratome, kad V. Bulvičius negalėjo atvirai pasakyti, kokių karo mokslų jis mus mokė, bet mes jį supratome.

To meto universitetuose veikė studentų korporacijos, jų buvo 15 ar 16, o gal net 17. Mes visas korporacijas suvienijome į koaliciją. Dar sovietai nebuvo įžengę į Lietuvą, bet vietiniai žydeliai jau mus įspėjo apie gresiantį pavojų. Toks žydelis Ušakovas sako: „Ui, jus gali areštuoti“. Jau kitą dieną pasiėmęs portfelį išeinu iš buto ir pamatau ateinančius aštuonis ginkluotus vyrus. Jiems vadovavęs politrukas manęs paklausė, ar čia gyvena Žukauskas. Patvirtinau, kad tikrai taip, gyvena, antai jo bute šviesos įjungtos. Tas šviesas tyčia buvau palikęs įjungtas. Politrukas aštuonis kareivius sustatė aplink namą, o pats su keliais civiliais žengė į namo vidų. Aš išėjau, bet toli eiti nesiryžau, baimindamasis, kad kareiviai gali suprasti, kad buvo apgauti, ir puls vytis. Miškelyje augo didelis krūmas su tankiomis šakomis. Įlindau į tą krūmą ir stebėjau, kas vyko toliau. Taip tame krūme pratūnojau ištisą parą ir mačiau, kad neprašyti svečiai laukia manęs mano paties bute.

Prieš aušrą politrukas paleido visus kareivius, jie išsirikiavo prie namo, kuriame buvau įsikūręs, ir išėjo. Suskaičiavau, kad išėjo tiek, kiek buvo jų atėję, bet politruko tarp jų nebuvo. Vadinasi, liko sėdėti pasaloje. Dvi valandas dar palaukė ir tiek pat man teko tūnoti kaip zuikiui krūme. Pagaliau politrukas išėjo nieko nepešęs, aš dar palaukiau daugiau negu valandą ir tik tada nuėjau į namus. Šeimininkė buvo labai susijaudinusi, nes visą laiką buvo klausinėjama, kur galėčiau būti ir kodėl negrįžtu. Tą kartą man nusišypsojo laimė. Buvo ir daugiau atvejų, kai lengvai galėjau įkliūti į nagus enkavedistams.

 

Birželio sukilimas ir Vokietijos žvalgybaMinint 1941 m. Birželio sukilimo 70-ąsias metines, Rasų kapinėse buvo pagerbtos kovų už Tėvynę aukos – vilniečiai nešė sukilimo dalyvių ir Lietuvos laikinosios vyriausybės narių portretus

ML. Kai kuriuose šaltiniuose ir amžininkų prisiminimuose teigiama, LAF‘ui daug padėjo Vokietijos žvalgyba. Esą padėjusi ir sukilimą organizuoti. Jei ir taip, tai Vokietija pasinaudojo Birželio sukilimo dalyvių parama, pradėtaisiais ginkluotos kovos veiksmais prieš besitraukiančią sovietų kariuomenę. Visa tai padėjo Vokietijos kariuomenei išvengti didesnių savo kariuomenės nuostolių Lietuvos teritorijoje, kitaip tariant, svetimomis rankomis naciai žarstė degančias anglis.

P. Narutis. Vokietijos žvalgyba turėjo mūsų sukilėliams padėti, bet kartu ir žlugdė LAF‘o Vilniaus štabą. Tai gandai, bet mes jais tikėjome, nes būta pagrindo. Buvęs karo lakūnas kapitonas Albertas Švarplaitis (1911 05 02–1941 06 25), pasitraukęs į Vokietiją užmezgė ryšius su LAF‘u. Ten gavo užduotį slapta pereiti sieną, okupuotoje Lietuvoje užmegzti ryšį su Vilniaus ir Kauno LAF skyriais ir perduoti jiems veikimo instrukcijas. A. Švarplaitis buvo atsiųstas sukilimą rengti.

Per „žaliąją“ sieną į Berlyną siuntėme tris kartus savo pasiuntinius, jie laimingai grįždavo. Per sieną grįžęs A. Švarplaitis patvirtino, kad karas tikrai greitai prasidės. Tačiau Švarplaitis buvo areštuotas. Mes tuojau pat nutraukėme bet kokius ryšius, kurie buvo susiję su Švarplaičiu ir būtų galėję mums pakenkti. A. Švarplaitis bolševikų buvo sušaudytas Červenės miške 1941 m. birželio 25 dieną.

Turėjome gan patikimų duomenų, jog ir LAF‘o Vilniaus štabo vadas majoras Vytautas Bulvičius su kitais karininkais buvo sovietų suimti išdavus gestapui. Jie įkliuvo per radijo stotį, gautą iš repatriacijos komisijoje dirbusio vokiečio Rudolfo Klauso.

Todėl pasirengimo sukilimui svarbiausia organizacinė veikla ir teko Kauno LAF‘o nariams. Gavę patikimų žinių, kad karas prasidės 1941 m. balandį, tam metui skyrėme ir sukilimo datą, vėliau nukėlėme į birželį. Palaikėme slaptus ryšius su organizuotais būsimo sukilimo LAF‘o būreliais įvairiose Lietuvos vietose. Kauno radiofonas ir radijo stotis buvo mūsų rankose. Buvome suplanavę, kad tris ar keturias dienas prieš karo pradžią per radiofoną bus pasiųstas sutartas ženklas – liaudies daina „Saulelė raudona, vakaras netoli“. Ir kita daina – „Karvelėli mėlynasis“. Lietuvos partizanai žinojo, kad reikia laukti šio signalo, kuris reikštų signalą sukilimo pradžią.

 

Tikriems draugams paktų nereikia

ML. Vokietija karo veiksmų pradžią prieš Sovietų Sąjungą atidėjo. Dėl ko, kas nutiko, kad Hitleris turėjo pakeisti pradinį sumanymą? Karo pradžios prieš Sovietų Sąjunga atidėjimas reiškė, kad Vokietija prarado pusantro ar net du mėnesius. Tai galėjo turėti nacistinei Vokietijai lemtingų pasekmių, nes žlugo „blickrygo“ planas. Vermachtui 1941–1942 m. teko kovoti atšiaurios Rusijos žiemos sąlygomis.

P. Narutis. Įtarėme štai ką. Vokietija jau buvo karo būsenoje su Didžiąja Britanija. Tuo metu Vokietijos kariuomenė buvo įvesta į Austriją, o Italija įvedė kariuomenę į Etiopiją. Įvykių visuma, matyt, privertė Vokietiją keisti savo karinius planus.Rasų kapinėse yra ne viena tokia plokštė – su Birželio sukilimo dalyvių, politinių kalinių pavardėmis

ML. Ar tuo metu ką nors žinojote apie slaptuosius protokolus, pagal kuriuos Vokietija ir Sovietų Sąjunga suderintai užpuolė Lenkiją (Vokietija 1939 m. rugsėjo 1 d., o SSRS rugsėjo 17 d.), okupavo Baltijos šalis, Vakarų Ukrainą ir Besarabiją?

P. Narutis. Apie Slaptuosius protokolus nežinojome, bet žinojome apie 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijos–Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartį, kuriai prigijo Ribentropo–Molotovo pakto pavadinimas. Mums buvo aišku, kad visa, kas vyksta tarp šių valstybių – tai ne mūsų naudai. Tačiau supratome ir kitką. Kai didžiosios galybės pradeda pasirašinėti paktus, reiškia, turi tam tikrų ketinimų, o jeigu reikia popieriuje įtvirtinto susitarimo, pakto, vadinasi, Hitleris ir Stalinas nėra tikri draugai. Taip mums tuo metu atrodė.

ML. Kokį įvaizdį tuo metu lietuviams sudarė Hitleris?

P. Narutis. Mums buvo visiškai akivaizdu, kad Stalinas ir sovietai nori Lietuvą ištrinti iš pasaulio žemėlapio, nes tą sovietai praktiškai jau ir darė. Bet kai tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pradėtos sudarinėti sutartys, mums tapo akivaizdu, kad nesama visiško sutarimo tarp šių grobuonių. Bendraminčiams paktų nereikia, o vokiečiams ir rusams prireikė. Jeigu Stalinas nori Lietuvą ištrinti iš Europos žemėlapio, tai gal Hitleris to nenorės? Mums toks kildavo klausimas. Įvairiai mūsų žmonės galvojo, kūrė savo teorijas, bet įsivaizdavo, kad du priešai tik laikinai draugystei suėjo. Norėjome nesutarimais tarp tų grobuonių pasinaudoti ir atkurti Lietuvos valstybę.

Nerimą pajutome, kai po pakto pasirašymo vokiečių kilmės piliečiai buvo pradėti keldinti iš Lietuvos į Vokietiją. O kai iš Berlyno gavome žinią, kad balandį prasidės karas, su Adolfu Damušiu tarėmės kuo greičiau sudaryti Laikinąją vyriausybę.

ML. Tuo metu buvote tik studentas, tad iš kur toks supratimas ir minties brandumas?

P. Narutis. Buvau studentas, o 1908 m. gimęs A. Damušis jau septyneri metai, kai buvo baigęs Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultetą ir liko jame dirbti. 1940 m. apsigynė disertaciją, tapo inžinerijos daktaru. Tais pačiais metais tapo Neorganinės chemijos katedros vedėju. Teko bendrauti ir su literatūrologu profesoriumi Juozu Ambrazevičiumi-Brazaičiu (1903–1974), kuris Birželio sukilimo dienomis tapo Laikinosios vyriausybės ministru pirmininku. Ir kiti universiteto dėstytojai buvo verti pasitikėjimo.

ML. Pagal kokius kriterijus juos vertinote?

P. Narutis. Pažinojome tuos žmones, rinkomės iš tų, kuriais buvo galima pasitikėti. Aišku, svarbu kad nebūtų plepiai. Gerai perkratėme kandidatūras. Tada A. Damušis kaip tik pirmąją vyriausybę sudarė iš keturių ar penkių narių. Apie tai pranešėme į Berlyną Kaziui Škirpai, šis atsiuntė žinią, kad įtrauktume ir jo vieną siūlomą narį – Vytautą Bulvičių. O kitus narius su A. Damušiu mes patys parinkome.

 

Bus daugiau


Gediminas Zemlickas

 

 



Nuotraukose:

 

1941 metų Birželio sukilimo vienas iš vadovų inžinierius Pilypas Narutis

Vienas iš Lietuvos Helsinkio grupės steigėjų, buvęs politinis kalinys Viktoras Petkus, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas (1979–1992 m.) dr. Kazys Bobelis, 1941 m. Birželio sukilimo vienas iš vadovų, Lietuvos laikinosios Vyriausybės narys dr. Adolfas Damušis ir jo žmona Jadvyga

Minint 1941 m. Birželio sukilimo 70-ąsias metines, Rasų kapinėse buvo pagerbtos kovų už Tėvynę aukos – vilniečiai nešė sukilimo dalyvių ir Lietuvos laikinosios
vyriausybės narių portretus

Rasų kapinėse yra ne viena tokia plokštė – su Birželio sukilimo dalyvių, politinių kalinių pavardėmis

Gedimino Zemlicko nuotraukos