MOKSLASplius.lt

Per gimtąjį žodį – į tautos širdį

Kalbininko Juozo Pikčilingio portretas pasitinka visus Sintautų pagrindinės mokyklos literatūrinio muziejaus lankytojusBirželio 11-ąją Šakių rajone, ko gero, tik sintautiškiai negeidė lietaus, kurio taip išsiilgusi buvo Lietuvos žemelė. Tą šeštadienį Sintautai šventė Kalbos dieną, jau 39-ąją, tad organizatoriai neramiai žvalgėsi į apniukusį ir lašnoti vis bepradedantį dangų – ar nesugadins šventės? Didžiuma šventės programos renginių turėjo vykti po atviru dangumi, poeto Prano Vaičaičio sodyboje Santakuose, šalia Sintautų, tad dangus lengvai galėjo į nieką paversti visą šventės scenarijų.

39-oji Kalbos šventė Sintautuose buvo skirta kalbininkui Juozui Pikčilingiui (1926 sausio 3 d. Joniškiuose –1991 m. spalio 17 d. Vilniuje), lingvistinės lietuvių stilistikos mokyklos kūrėjui atminti. Šiemet žymiajam kalbininkui sukaktų 85-eri, bet jau beveik 20 metų, kai jis ilsisi po šakotu ąžuolu Sintautų kapinėse.

Cingų fondo vadovo Jono Endriukaičio užsakytu autobusėliu į Kalbos šventę iš Vilniaus važiavo J. Pikčilingio „Stilistikos darbų rinktinės“ sudarytoja ir mokslinė redaktorė prof. habil. dr. Regina Koženiauskienė, Zanavykų draugijos pirmininkas Albinas Vaičiūnas, dvi šiemet Vilniaus dailės akademiją baigusios keramikės ir „Mokslo Lietuvos“ atstovas. Ne per didžiausia kompanija, bet joje net trys profesoriaus J. Pikčilingio buvę studentai – R. Koženiauskienė, J. Endriukaitis ir A. Vaičiūnas. Šventėje buvo ir daugiau vilniečių: LR Seimo narys, žinomas lituanistas dr. Arvydas Vidžiūnas, lituanistas ir lietuviškos knygos tyrinėtojas prof. Vladas Žukas. Buvo atvykusiųjų ir iš kitų miestų. Kraštietė kalbininkė, Šiaulių universiteto profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Giedrė Čepaitienė-Kudirkaitė Sintautuose jaučiasi kaip sava, nes ir yra sava: kilusi iš Panovių. Jono Jablonskio 150-ųjų gimimo metinių proga G. Čepaitienei 2010 m. įteikta J. Jablonskio premija, kurią Šakių rajono savivaldybės taryba skiria kas penkeri metai. G. Čepaitienei premija skirta už gimtosios kalbos ir zanavykų šnektos saugojimą, puoselėjimą, paramą šią veiklą skatinant.

Trumpai tariant, šiųmetėje Kalbos šventėje nestigo ir buvusių J. Pikčilingio studentų, ir iškilaus kalbininko kolegų, lietuvių kalbos tyrinėjimų arimuose plačią vagą varančių mokslininkų.

 

Vietos pakaks visoms tarmėms ir šnektomsPrie Sintautų kapinių vartų iš kairės: Šakių savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė, prof. Regina Koženiauskienė, Sintautų mokytoja Marija Puodžiukaitienė


Kol autobusėlis iš sostinės jaukiai dūzgė į Sintautus, buvo gera proga pasiklausyti prof. Reginos Koženiauskienės ir kultūros istoriko Albino Vaičiūno minčių. Zanavykų draugijos pirmininkas A. Vaičiūnas sutinka, kad pietvakarių aukštaičiams, gyvenantiems netoli Novos upės (apie Kudirkos Naumiestį, Griškabūdį, Šakius) taikyti zanavykų pavadinimą nėra geriausia, nes to šios tarmės atstovai nenusipelno. O nusipelno pagarbos, kaip skleidėjai tarmės, kuri artimiausia bendrinei lietuvių kalbai. Paradoksas, bet patys šios tarmės atstovai vadinami nelietuviškai. Zanavykų pavadinimas kilęs nuo Novos upės, bet iš suslavintos formos „za Novoj“, „za Nowy“ ar „za Newy“ (šios dvi lenkiškos). Visos trys reiškia už Novos upės, anapus gyvenančiuosius. Lietuviškiau skambėtų užnoviečiai, užnoviškiai ar užnoviai, kaip kad kartais ir siūloma vadinti. Tačiau kadais teiktas pavadinimas užnoviai neprigijo, įsitvirtino zanavykai – taip ir liko.

Tiesa, dalis vadinamųjų zanavykų nepritaria, kad jų krašto žmonių pavadinimas kilęs nuo upės Novos. Antai Klaipėdoje gyvenantis šimtaprocentinis zanavykas Bernardas Aleknavičius spėja, kad šis žodis sudarytas visai ne pagal upės, bet pagal Novos kaimo (Kauno r., Zapyškio seniūnija) vardą. Esama logikos, nes tarmei susidaryti reikėjo tam tikro gyventojų atskirtumo, dažniausiai dėl gamtinių kliūčių – sunkiai įveikiamos upės, didelės girios ar pan. Novos upė vargu ar būtų galėjusi tokią kliūtį sudaryti, net jei senais laikais ir buvo gerokai vandeningesnė. Mat Novos upė teka per patį Zanavykų krašto vidurį, tad maždaug pusė gyventojų, kurie šiapus upės, turėtų zanavykams nepriklausyti.

Novos kaimo, kaip vardo teikėjo, visam kraštui akcijos auga, nors kaime dabar tegyvena 68 gyventojai. Važiuojant nuo Kauno, šeši kilometrai nuo Zapyškio už stataus Skirpstaujos kalno ir Novos kaimo jau zanavykų gyvenama. Upė Nova teka tolokai nuo tos vietos ir vargu ar galėjo kaimą apdovanoti savuoju vardu, koks senas ir gražus bebūtų tas vardas. Novos kaimo vietoje, kaip „Mokslo Lietuvoje“ (2008 m., Nr. 15) rašyta remiantis B. Aleknavičiumi, augo didelė giria. Prieš keletą šimtų metų giria pradėta kirsti, žemė parceliuojama sodyboms. Apsigyveno naujakuriai, kurie savo kaimą pavadino Naujiena. Rusai išsivertė į Novoje, o baigėsi tuo, kad prie kitataučių paprastai prisitaikantys lietuviai savaip prisitaikė ir pavadinimą – Novyna.

Tad štai keliaujant nuo Zapyškio, pasiekus Naujienos kaimą, pamažu išvirtusį į Novą, prasidėdavusi Vladislavovo (dabar Kudirkos Naumiestis) apskritis. Už Novos kaimo gyvenusieji ir pradėti vadinti zanavykais. Jie išties buvo gerokai atskirti nuo pasaulio, nes nuo Lekėčių jau reikėjo per girią brautis iki Vilkaviškio, iš kur vedė lengvesnis kelias į kitas norimas patekti vietas.

Išleisto „Zanavykų šnektos žodyno“ tritomio vyriausiasis redaktorius Aldonas Pupkis pripažino, kad teko ilgai sukti galvas dėl šnektos vardo. Vis dėlto apsistota ties tradiciniu ir dialektologijos literatūroje įsigalėjusiu vardu „zanavykas“. Pagaliau juk yra Zanavykų bendrija, vadinasi, žmonėms priimtina. Tad nors zanavykų vardas tėra XIX a. kitataučių naujadaras, bet kol kas gyvuoja, šakiečiai net turi krepšinio klubą „Zanavykas“.Mokytoja Marija Puodžiukaitienė pasakoja apie Sintautų pagrindinės mokyklos literatūrinio muziejaus eksponatus

Įdomu, kad pats Zanavykų draugijos pirmininkas Albinas Vaičiūnas, ne per daugiausia džiaugiasi zanavykų vardu. Prisimena vyskupą Pranciškų Petrą Bučį, Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademiką, Vatikano radijo lietuviškos programos sumanytoją, kuris savo prisiminimuose rašė, kad prie Nemuno, Gelgaudiškio parapijoje kunigaudamas (dar prieš gaudamas vyskupo vardą), girdėdavo žmones peikiant tą zanavykų pavadinimą. Esą tas žodis ten skambėjęs kaip pašiepimas. A. Vaičiūnas pasirėmė ir vyskupo Justino Staugaičio, Lietuvių mokslo draugijos nario autoritetu, kuris dar gerokai prieš vyskupystę, 1906-aisiais buvo paskirtas pirmuoju Lekėčių klebonu, taigi su šio krašto realijomis buvo gerai susipažinęs. J. Staugaitis rašė, jog didelę klaidą daro tie, kurie visą Šakių apskritį nori vadinti Zanavykų kraštu („Pedagoginis žurnalas“, 1922 m.). Tikraisiais pagal tarmę zanavykais, anot Staugaičio, vadintini tie žmonės, kurie gyvena tarp Sintautų, Griškabūdžio ir Naumiesčio. Kitiems nesą jokio reikalo su zanavykais tapatintis, o šiems mėginti savo vardą pernelyg plačiai taikyti.

Pats Albinas Vaičiūnas, kilęs iš Gegužių kaimo Šakių rajone, 6 km nuo Kriūkų, save laiko veliuoniškių šnektos atstovu. Būdamas Zanavykų draugijos pirmininku visai nenorėtų, kad Šakių rajone klestėtų tik zanavykai, visa garbė tik jiems vieniems tektų. Lietuviškoje pievoje turi žydėti visos gėlės, o lietuvių kalboje atsiras vietos visoms tarmėms, patarmėms, šnektoms ir pašnektėms.

 

Skaityti Pikčilingio raštus – tai kaip midų gertiMokyklinėje muziejaus ekspozicijoje atgyja žymių kraštiečių veidai


Lietuvių bendrinės kalbos „tėvo“ laurai priklauso Jonui Jablonskiui, o Juozui Pikčilingiui tenka lingvistinės stilistikos pradininko lietuvių kalbotyroje vieta. M. Mažvydo premijos laureatė (1997), Kalbos („Felicijos“) premijos laureatė (2006) profesorė Regina Koženiauskienė J. Pikčilingį, savo buvusį dėstytoją, vėliau ir kolegą Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedroje, vadina lietuvių stilistikos „tėvu“. Išeitų kad lietuvių kalba turi kelis „tėvus“, tiesa, skirtingų kalbos tyrinėjimo krypčių. J. Pikčilingiui už monografiją „Lietuvių kalbos stilistika“ (1 tomas – 1971 m., 2 tomas – 1975 m.) 1977 m. buvo paskirta Lietuvos valstybinė premija. Iš šios knygos teko mokytis visiems Lietuvos studentams, studijavusiems lietuvių kalbą ir literatūrą – tai visų mūsų stilistų ir stiliaus reikalais besidominčiųjų „biblija“.

Į Kalbos šventę Regina Koženiauskienė atvažiavo su naująja J. Pikčilingio knyga „Stilistikos darbų rinktinė“. Tai profesoriaus mokslinių straipsnių rinkinys, kurio mokslinė redaktorė ir viena iš sudarytojų yra R. Koženiauskienė (kiti du sudarytojai – Angelė Pečeliūnaitė ir Marius Tverijonas).

J. Pikčilingiui savo svarbiausius darbus teko atlikti ne pačiu palankiausiu lietuvių tautai ir lietuvių kalbos tyrinėjimams metu, bet ir tomis sąlygomis jis pasėjo ir sudaigino ne vieną lituanistikos sėklą, išpuoselėjo ne vieną kalbos ir kultūros daigą. Todėl ir prisimenamas, nuolat gyvas tautoje. Dar daugiau to gyvastingumo turėtų suteikti tautiečiams pasirodžiusi naujausioji J. Pikčilingio knyga – „Stilistikos darbų rinktinė“. Jos pratarmėje įrašyti žodžiai: „Skaityti Pikčilingio raštus, tai kaip midų gerti“. Skaitytojai medaus skonį burnoje tikriausiai pajus, o sudarytojai R. Koženiauskienei prie šios 700 puslapių knygos teko įtemptai darbuotis gerus porą metų. Ir nors techniškiems darbams turėjo pagalbininkų, bet vien knygai žmogus juk negali atsidėti, yra tiesioginės pareigos, akademiniai rūpesčiai ir įsipareigojimai. 2010 m. minėtos 150-osios Jono Jablonskio gimimo metinės, tad teko atsidėti bendrinės kalbos „tėvo“ tematikos darbams. Net šešis pranešimus apie J. Jablonskį ir jo tyrinėjimus R. Koženiauskienei teko parengti ir perskaityti įvairiose konferencijose.

Knygos įvadiniame straipsnyje profesorė rašo, kad J. Pikčilingis „nebuvo įlindęs į mokslo kiautą, o per gimtąjį žodį ėjo į tautos kultūrą ir istoriją, visuomenę, dorovę, dvasios tobulėjimą“. Vaizdingas ir tikslus apibūdinimas. Dar nebuvome knygoje perskaitę šių imlių žodžių, kai su Jonu Endriukaičiu laukdami autobusėlio kaip tik panašiais žodžiais prakalbome apie kitą Užnemunės šviesuolį – prozininką ir pedagogą kunigą Antaną Tatarę (1805–1889). Sintautų senojoje bažnyčioje šiam pirmajam žymiam Užnemunės rašytojui įsteigtas muziejus, Lukšiuose jo vardu pavadinta gatvė, pastatytas koplytstulpis „Rūpintojėlis“ ir akmens skulptūra, kurių autorius ir fundatorius yra tautodailininkas Vidas Cikana. Antanas Tatarė nesitenkino vien sielovados darbu, kunigo priedermėmis, bet rūpinosi tautos ir žmonių švietimu, kultūrinimu, gerove, savo darbais kėlė tautą iš amžių sąstingio. Panašių nuostatų ir užmojų buvo ir jo kraštiečiai kalbininkai – Jonas Jablonskis ir Juozas Pikčilingis. Ar nebus ši idėja per gimtąjį žodį į tautos širdį būtent šio krašto – lietuviškosios Užnemunės taip ryškiai pasireiškusi šviesuolių ypatybė, jų suvokta būtinybė veikti?

 

Bendrinės lietuvių kalbos lopšysNuo Sintautų neatsiejamas žymiausias Sūduvos krašto poetas Pranas Vaičaitis


Kodėl būtent Užnemunei būdinga, bandėme atskleisti ne vienoje ir prieš tai spausdintoje „Mokslo Lietuvos“ publikacijoje. Tai šio savito krašto istorinio likimo pasekmė, ir to likimo neturėtume pamiršti. Po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. lietuviškoji Užnemunė pateko į Prūsijos priklausomybę. Nemunas tapo skiriamąja riba tarp dviejų Lietuvos dalių. Dešiniajame krante – carinės Rusijos prisijungtoji Lietuvos didžioji dalis, o kairiajame krante atsidūrė lietuviškoji Užnemunė, buvusios Trakų vaivadijos pietvakarinė dalis ir pietinė Žemaičių kunigaikštystės – aptariamu metu seniūnijos – dalis. Iš lietuviškosios Užnemunės ir prisijungtų nuo ankstesnių padalijimų išlikusių Lenkijos žemių buvo suformuota Naujoji Rytų Prūsija su centrais Balstogėje ir Plocke. Lietuviškieji pavietai – Marijampolės, Kalvarijos ir Vygrių – priklausė Balstogės departamentui. Katalikybės reikalais rūpintis buvo įsteigta Vygrių vyskupija, kuri nuo 1818 m. tapo Seinų vyskupija.

1806–1807 m. kare Napoleonas Bonapartas nukariavo Prūsijos karalystę, prisijungė ir Naująją Rytų Prūsiją, iš kurios suformavo Varšuvos kunigaikštystę. Į jos sudėtį įėjo ir lietuviškoji Užnemunė. Įsigalėjus Napoleono kodeksui 1807 m. Užnemunėje buvo panaikinta baudžiava, kurią Bonapartas traktavo kaip vergijos formą. Užnemuniečiams atsivėrė naujos civilizacinio ir kultūrinio vystymosi galimybės, atėjo pažanga, toli pranokusi euroazijinės carinės Rusijos raidos modelį. Lietuviškoji Užnemunė Napoleono laikais įėjo į šiaurinę Lomžos departamento dalį su Augustavo, Seinų, Kalvarijos ir Marijampolės distriktais.

Bonapartui pralaimėjus karą prieš Europos valstybių koaliciją, 1815 m. Vienos kongresas iš Varšuvos kunigaikštystės suformavo Lenkijos karalystę, kurios karaliumi tapo Rusijos caras. Šios karalystės sudėtyje atsidūrė ir Užnemunė, nuo šiol įėjusi į Augustavo vaivadiją (nuo 1837 m. tapo gubernija su centru Suvalkuose). Joje ir toliau galiojo Napoleono kodeksas, valstiečiams – suteiktoji asmens laisvė, laikrodžių jau nebandyta pasukti atgal, nes laikas šioje imperijos dalyje skaičiuotas pagal Grigaliaus kalendorių. Žmonės Užnemunėje gyveno laisviau ir šviesiau, ko Vilniaus ir Kauno gubernijų gyventojai dešiniajame Nemuno krante, buvę tos pačios Rusijos imperijos sudėtyje, užnemuniečiams galėjo tik pavydėti. 1867 m. iš Augustavo gubernijos šiaurinių apskričių buvo suformuota Suvalkų gubernija, kurioje buvo Vladislavovo (Naumiesčio), Marijampolės, Kalvarijos, Vilkaviškio, Seinų, Suvalkų ir Augustavo apskritys. Ir kas ypač svarbu: užnemuniečiai galėjo savo vaikus ne tik leisti į mokslus, bet Marijampolės gimnazijoje jie galėjo lankyti ir lietuvių kalbos pamokas. Apie tai lietuvių spaudos draudimo laikais tik svajoti galėjo dešiniakrantės Lietuvos, vadintos Šiaurės vakarų kraštu, lietuviai. Reikia pasakyti, kad lietuviškoji Užnemunė vykusiai pasinaudojo jiems tekusiu Fortūnos šypsniu, todėl šis kraštas ir tapo tuo lietuviško žodžio lopšiu, kuriame ilgainiui buvo išliūliuota bendrinė lietuvių kalba.

 

J. Pikčilingio principingumas kone kaip priežodisPrie profesoriaus J. Pikčilingio kapo Kalbos šventės dalyviai (iš dešinės): Jonas Endriukaitis, Albinas Vaičiūnas, prof. Vladas Žukas, kalbininko brolis Antanas Pikčilingis, Šakių krašto poetė, mokytoja Valerija Vilčinskienė ir kiti šventės dalyviai


Kelias teikia tą privalumą, kad pažadina mintis ir apmąstymus, kuriems kasdienybėje šiaip lyg ir nelieka laiko, o gal stinga preteksto, tam tikros kritinės įspūdžių masės. Svarbu, kad pašnekovai užkurtų kits kito vaizduotę, pažadintų tai, kas nusėdę giliausiose atminties kertelėse. Nepasinaudoti buvusių J. Pikčilingio studentų ar kolegų prisiminimais būtų didžiausias aplaidumas. Tad kokį profesorių prisimena tos dienos bendrakeleiviai? Pirmiausia jis iškyla kaip labai principingas žmogus, ką patvirtina Albino Vaičiūno prisimintoji istorija.

Už Šakių važiuojant pro sodus Albinas prisiminė, kaip jam tekdavo užvažiuoti į šiuos sodus pas profesorių J. Pikčilingį. Mat abu vasarodami vienas nuo kito netoli atostogaudavo – A. Vačiūnas savo tėviškėje, o profesorius – savo sode. Kartą kaip įprasta Albinas lankėsi pas Pikčilingius, buvo pavaišintas, o paskui profesorius savo automobiliu vežė Albiną į Šakius, mat šiam reikėjo spėti į autobusą. Iš sodų išsuko į plentą, o čia automobilį stabdo mergina, kokių 17-os ar 18-os metų. Profesorius sustabdė automobilį, bet mergina nesėda, sako sode turinti maišą, kurį reiktų paimti. Albinui teko maišą su slyvomis tempti, su mergina įbogino į automobilio bagažinę – važiuoja. Čia pat netoliese ir Šakių miesto riba. J. Pikčilingis klausia pakeleivės, kiek ši mokėjusi už slyvų maišą. Ši sako nieko nemokėjusi: iš Šakių visi atvažiuoja į sodus, prisirenka valdiškų slyvų ar obuolių ir vežasi namo. Viskas nemokamai. „Tai tos slyvos vogtos?“ – suraukė antakius J. Pikčilingis. Mergina tyli. „Aš vogtų slyvų nevešiu“, – sako profesorius, sustabdė automobilį ir liepė merginai su visu maišu išlipti. Albinas paslaugiai padėjo maišą iškelti į šalikelę. Ligi Šakių buvo likę gal keli šimtai metrų, bet merginai vėl teko balsuoti, stabdyti kitą, gal jau ne tokį principingą vairuotoją, kuris padėtų nuvežti krovinį.

Gerai pažinoję Pikčilingį pripažindavo jį buvus nelengvo būdo, bet Albinas to pasakyti negalėtų. Jam tai buvo geras ir nuoširdus žmogus, toks išliko atmintyje. Portfeliuke visada turėdavo saldainių, kuriais mielai visus vaišindavo – ne vien paneles. Studentams, regis, buvo pakankamai reiklus, neišmokusioms užduoto dalyko studentėms galėjo būti net rūstokas. Per paskaitas ar pratybas truputį per griežtai žodį kitą pasakę ir pajutęs, kad perlenkė lazdą ir norėdamas studentų nuotaiką pataisyti šiek tiek tęsdamas žodžius lyg dainuodamas tardavo: „Repečkaitė pataisys padėtį...“. Repečkaitė – tai dabartinė profesorė Regina Koženiauskienė, kuriai labai dažnai tekdavo taisyti padėtį. Atsistojus ir išpyškinus dalyko esmę, profesoriaus J. Pikčilingio veidas prašviesėdavo ir visi lengviau atsipūsdavo – debesys praslinkdavo.

Regina Repečkaitė profesoriaus buvo mėgiama, nors dabar pati būdama profesore prisipažįsta, kad taip ir netapo tokia prisiekusia J. Pikčilingio gerbėja kaip kad Albinutė Šiupienienė, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Valstybinės kalbos kontrolės tarnybos vedėja. Ši gerbėja, mirus J. Pikčilingiui, savivaldybėje prie profesoriaus portreto uždegė žvakutes ir vos ne altorėlį pastatė. Ko gero, net zanavykai taip nebūtų sumoję pagerbti savo įžymiojo kalbininko.

 

Paukštelis, simbolizuojantis dvasią


Ištarus „Sintautai“ atmintyje iškyla zanavykų krašto kunigo švietėjo Antano Tatarės, poetinio talento Prano Vaičaičio, Vasario 16-osios Akto signatarų Saliamono Banaičio ir vyskupo Justino Staugaičio, pramonininko Jono Vailokaičio, rašytojos Petronėlės Orintaitės, žinoma, ir kalbininko Juozo Pikčilingio vardai. Juos visus primena Sintautų pagrindinėje mokykloje mokytojos Marijos Puodžiukaitienės rankomis įrengto literatūrinio muziejaus ekspozicija. Saugomos knygos, spaudos leidiniai, prisiminimų aprašymai, nuotraukos, portretai, garsajuostės, mokinių rašiniai. Viename kambaryje ekspozicijai ankšta, tad Kalbos dienai skirtieji eksponatai buvo išdėlioti ir mokyklos koridoriuje.

Ekspozicijoje į lininį rankšluostį įausti J. Pikčilingio žodžiai: „Tu gimtasis mano žodi, esi didysis mano rūpestis, tas nerimas... Darysiu viską, kas nuo manęs priderės, kad būtum branginamas, nemindžiojamas po kojų. Pats nerimsiu dėl tavęs ir kitiems neduosiu ramybės“.

Atskirai išskirti eksponuojami profesoriaus žodžiai tarsi kvietimas ir priesakas: „Paverskime savosios Novos vagojamą, Šešupės ir Širvintos juosiamą Lietuvos žemės lopinėlį gimtosios kalbos pavyzdžiu“. Yra ir nuovargio, gal nusivylimo akimirkos padiktuotų žodžių ant perlenkto sveikinimo lapelio: „Už mūsų beviltiško žygio sėkmę! Už ją! Už beviltišką grumtį dėl gimtojo žodžio. Mieloji, brangioji Albina!“ Ir data – 1990 03 02.

Tie žodžiai išsiliejo gal ne pačią šviesiausią jo dieną – iki profesoriaus mirties buvo likę pusantrų metų. Profesorius Vladas Žukas, J. Pikčilingio kurso draugas ir bičiulis nuo studijų dienų, savo knygoje „Prisiminimų puslapiai: pažinti kultūros žmonės II“ (2010 m.) pastebi, kad jo bičiulis ligojosi, dažnai jausdavosi prislėgtas, sunkiai vaduodavosi iš depresijos. Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje V. Žuko rašytame dienoraštyje trijų susitikimų su Pikčilingiu ištraukos prasideda kone tuo pačiu žodžiu – prislėgtas. Šis žodis bene tiksliausiai apibūdina to meto J. Pikčilingio fizinę būklę ir nuotaikas. Gal tokią prislėgtumo akimirką ir grumtį dėl gimtojo žodžio jis pavadino beviltiška. Į senatvę (nors mirė vos 65-erių amžiaus) J. Pikčilingis, anot Arvydo Vidžiūno, buvo visoks.

Mokyklos muziejus, įkurtas 1968 m., tarybiniais laikais gausiai lankytas ir buvo tarsi sielos atgaiva daugeliui atėjusiųjų. Dabar mažiau lankytojų, bet prie muziejaus eksponatų vis dar vedamos pamokos, vyksta mokytojų metodiniai užsiėmimai. Pačiai Marijai Puodžiukaitienei bene mieliausias eksponatas – kuklus paukštelis, padarytas 1988 m. iš Pikčilingių išaugintųjų linų. Paukštelis, pasak mokytojos, simbolizuoja dvasią. 1988 m. Vilniuje vyko pirmoji gimtojo žodžio bičiulių draugijos „Aidija“ šventė. Tai štai ši paukštė „dalyvavo“ toje pirmoje kalbos šventėje ir iš jos atkeliavo į Sintautų muziejų. Draugijos „Aidija“ narė mokytoja Marija Puodžiukaitienė daro viską, kad lietuviško žodžio kelias būtų gyvas, nuolat prisimenamas ir jaudinantis.

Prie profesoriaus Juozo Pikčilingio antkapinio paminklo Sintautų kapinėse

Bus daugiau

 

Gediminas Zemlickas

 



Nuotraukose:

 

Kalbininko Juozo Pikčilingio portretas pasitinka visus Sintautų pagrindinės mokyklos literatūrinio muziejaus lankytojus

Prie Sintautų kapinių vartų iš kairės: Šakių savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė, prof. Regina Koženiauskienė, Sintautų mokytoja Marija Puodžiukaitienė

Mokytoja Marija Puodžiukaitienė pasakoja apie Sintautų pagrindinės mokyklos literatūrinio muziejaus eksponatus

Mokyklinėje muziejaus ekspozicijoje atgyja žymių kraštiečių veidai

Nuo Sintautų neatsiejamas žymiausias Sūduvos krašto poetas Pranas Vaičaitis

Prie profesoriaus J. Pikčilingio kapo Kalbos šventės dalyviai (iš dešinės): Jonas Endriukaitis, Albinas Vaičiūnas, prof. Vladas Žukas, kalbininko brolis Antanas Pikčilingis, Šakių krašto poetė, mokytoja Valerija Vilčinskienė ir kiti šventės dalyviai

Prie profesoriaus Juozo Pikčilingio antkapinio paminklo Sintautų kapinėse

 

Gedimino Zemlicko nuotraukos