Birželio sukilimui vis dar stinga deramos vietos Lietuvos istorijoje ir tautos savimonėje
1941 metų Birželio sukilimo 70-osios metinės suaktualino reikšmingą Lietuvos istorijos puslapį, kurio vis dar nepavyksta deramai įvertinti. Ne tiek jau daug mūsų istorijoje įvykių, dėl kurių būtų tiek daug nesusišnekėjimo ir prieštaringo vertinimo. Gali atrodyti, jog veikiami daugybės išorinių veiksnių ir praradę svarbiausius orientyrus, kaip pamokos neparuošę mokinukai, iškviesti prie lentos gaudome suflerių šnabždesius ir iš jų bandome lipdyti atsakymą. Nejau be suflerių iš šalies patys nesugebame adekvačiai vertinti savo tautos ir valstybės praeities puslapių? Tai jau istorijos suformuotas kompleksas: XIX amžiuje dar tik pradedant formuotis etninei lietuvių tautai, kitataučiai kalbininkai išaiškino, kokia sena ir vertinga išlikusių archaiškų formų turtingumu mūsų gimtoji lietuvių kalba, ir kokia tai esanti vertybė lyginamajai kalbotyrai. Kitataučiai mums atskleidė, kad Lietuva – dainų kraštas, ir jokia kita tauta neturi tiek liaudies dainų, o lietuvių medinė skulptūra ir geležiniai kryžiai yra pasaulio unikumas... Tęsti būtų galima ir toliau, į tą seką įtraukus natūralią Lietuvos gamtą, jos ežerynus ir kitas išskirtinybes, kurias pirmieji pastebėjo ir įvertino kitataučiai. Broliai lietuviai lingavo galvas, patenkinti, kad buvo pastebėti.
Taip atsitiko todėl, kad lietuvių tauta buvo netekusi savo politinio ir kultūros elito, kuris nuėjo su lenkų tauta. Dabar gal jau kiti laikai ir kitas potencialas. O jeigu taip, tai laikas pradėti gyventi savo galva, nelaukiant suflerių iš šalies, geranoriškų ir ne visada patarėjų, kurie paaiškina kas ir kaip, kokiais patys save ir savo tautą turime matyti, kaip vertinti ir kokiu būdu muštis į krūtines, atgailaujant dėl padarytų ir nepadarytų klaidų.
Nesusitariama net, atrodytų, dėl elementaraus klausimo: kiek gi kartų XX amžiuje buvo atkuriama Lietuvos valstybė? Kodėl ligi šiol tarp 1918 m. vasario 16-osios ir 1990 m. kovo 11-osios nerandama vietos 1941 m. birželio 23-ajai, kai 9 valandą 28 minutės per Kauno radiofoną nuskambėjo Lietuvos himnas ir Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) įgaliotasis atstovas Leonas Prapuolenis perskaitė Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją ir atsišaukimą į lietuvių tautą. Kartu buvo paskelbta apie Lietuvos laikinosios vyriausybės sudarymą, jos sudėtis. Paskelbtąjį atsišaukimą „Atstatoma laisva Lietuva“ pasirašė Lietuvos laikinosios vyriausybės ministrai. De facto Lietuvos Respublikos nepriklausomybė buvo atkurta ir visam pasauliui paskelbta. Beje, niekada pati lietuvių tauta (tiek politinė lietuvių tauta Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVIII amžiuje, tiek etninė lietuvių tauta XX amžiuje) savo valstybingumo nėra atsisakiusi, o išorinės jėgos ir turi būti adekvačiai vertinamos.
Kokius siekius kėlė sukilimo organizatoriai
Būtina išskirti du svarbiausius Birželio sukilimo politinius siekius: pašalinti sovietų okupacinį režimą, jo padarinius ir atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Ar tai buvo toliaregiški ir praktiškai įgyvendinami siekiniai, atsižvelgiant į to meto Europoje susiklosčiusią politinę realybę? Iš laiko nuotolio vertinant ir žinant didžiųjų valstybių geopolitinės šachmatų partijos baigtį, gali atrodyti, kad Birželio sukilimo organizatoriai ir dalyviai tebuvo tik pėstininkai didžiajame žaidime. Jeigu net ir taip, tai jie vis dėlto buvo to didžio žaidimo dalyviai, į kurį sugebėjo įsiveržti, ir niekas to iš lietuvių tautos neatims. Daryta, kas tomis sąlygomis buvo įmanoma ir neįmanoma, gal net ir daug daugiau. Ne ligi tol valstybei vadovavusi vyriausybė, ne jos politinė ar ekonominė „viršūnėlė“ tapo Birželio sukilimo organizatore, bet tautos aktyviausias elementas, Lietuvos aktyvistų fronto nariai.
Reiktų pasijusti tų žmonių padėtyje, jų gyvenimo, veiklos arba neveiklumo aplinkybėse, kad galėtume vertinti, kas buvo didvyriška, padiktuota kaip suvoktos būtinybės pasekmė ir kiek buvo alternatyvų. Jeigu ką ir tektų teisti, tai tik iš tarptautinės teisės pozicijų. Kartu tenka užduoti klausimą, kai kam gal ir nepatogų: kur buvo ta tarptautinė teisė, kai per vieną 1940-ųjų metų birželio 15 dieną po ultimatumo Baltijos valstybėms Sovietų Sąjungos divizijos įžengė į nepriklausomų, suverenių Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių teritoriją? Akivaizdžiausiai okupacijai pervadinti buvo sugalvota įvairių išmoningų pavadinimų, pavyzdžiui, internacionalinė pagalba Pabaltijo tautoms, išsiilgusioms broliškos ir nesavanaudiškos rusų ir kitų Sovietų Sąjungos tautų paramos, taip pat ir karinės, savo teisingoje kovoje prieš vietinius buržujus… Didvalstybiniam šovinizmui ir atvirai karinei agresijai pateisinti sugalvota įvairių ideologinės ekvilibristikos formų, bet jų šerdis ta pati – internacionalinė „pagalba“, kuri agresoriui atstojo bet kokią teisę.
Dažnai buvo teigta, kad Birželio sukilimas kilo stichiškai, kai Vokietija 1941 m. birželio 22-osios ankstyvą rytą užpuolė nekaltu miegu miegančią taikingąją Sovietų Sąjungą. Šis teiginys nieko bendro neturi su tikrove. Sukilimui ir ginkluotos kovos veiksmams buvo rengiamasi labai apgalvotai, kruopščiai ir ne vieną mėnesį. Tai toli gražu ne vien Kauno „buržuazinių nacionalistų“ ar „nacistinės Vokietijos agentų“ pavienės akcijos, kaip kad plyšojo sovietų propaganda, bet aktyviausių lietuvių tautos jėgų kruopštaus pasirengimo pasekmė. Antisovietinis pasipriešinimas, iš pradžių neorganizuotas, Lietuvoje reiškėsi nuo pirmųjų sovietų okupacijos dienų, o pradėjo reikštis itin aktyviai paskelbus (1940 m. liepos 14 d.) Liaudies Seimo rinkimus. Pogrindžio grupės pirmiausia reiškėsi atsišaukimais, raginančiais boikotuoti rinkimus. Faktiškai tos pogrindžio grupės susitelkė visoje Lietuvoje nuo okupacijos pradžios, apėmė įvairias Lietuvos vietoves, miestus, miestelius ir kaimus, rėmėsi Lietuvos kariuomenės karininkija ir kariais, šauliais ir ateitininkais, studentais, gimnazistais, darbininkais. Tai buvo masinis pasipriešinimas prieš svetimą okupaciją ir kova už nepriklausomą Lietuvą.
Tai ne stichija, bet tautos protas ir sąžinė
Birželio sukilimas buvo ne vienišo fakelo blyksnis, bet apgalvoto parengiamojo laikotarpio išdava. Jos organizuota pradžia laikytina 1940 m. rugpjūčio 10 d. susikūrusi Amerikos lietuvių taryba ir kiek vėliau Romoje diplomatų konferencijoje sudarytas Lietuvos tautinis komitetas. Aktyvių praktiškų žingsnių Berlyne ėmėsi buvęs Lietuvos Respublikos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa. Nepripažinęs Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos ir vėliau sekusios aneksijos (pasibaigus Liaudies Seimo rinkimams), K. Škirpa Berlyne 1940 m. lapkričio 17 d. organizavo Lietuvos aktyvistų frontą (LAF), kurio steigiamojo susirinkimo protokolą pasirašė 28 skirtingų pažiūrų asmenys, atstovavę visoms iki Lietuvos okupacijos veikusioms politinėms partijoms. Juos visus vienijo siekis kovoti dėl Lietuvos išlaisvinimo iš Sovietų Sąjungos karinės agresijos. Išrinktas LAF pirmininku K. Škirpa dėjo pastangas organizuoti LAF grupes Lietuvoje, kurios ten aktyviai jau buvo pradėjusios kurtis pogrindžio sąlygomis (iš pradžių tos grupės vadintos Tautinio Darbo Apsauga – TDA). Šią organizaciją sudarė dvi dalys: karinė sekcija TDA ir informacinis skyrius. Bendras LAF vardas dar nebuvo skelbiamas.
Lietuvoje iš pradžių susiorganizavo ir veikė du savarankiški LAF štabai – Vilniuje ir Kaune. Sukilimą buvo numatyta pradėti šiuose miestuose, tolesni vadovavimo veiksmai turėjo priklausyti nuo susidariusių sąlygų. Sukilėliai turėjo vengti susidūrimų su raudonarmiečiais, jų siekis – apsaugoti svarbiausius susisiekimo ir ryšio objektus – telegrafo ir telefono stotis, tiltus, elektros jėgaines ir pan.
Esama duomenų, kad dar 1940 m. spalio 9 d. Kaune buvo sukurtas LAF. Organizaciniu LAF štabu tapo 1940 m. gruodį Kaune susibūręs LAF padalinys, kurį sudarė 12 asmenų. Tarp jų buvo Kauno LAF štabui vadovavęs Adolfas Damušis, Leonas Prapuolenis, Juozas Milvydas, Pilypas Žukauskas (Narutis), Romas Šatas, Jonas Pajaujis, Vilius Vileišis ir kiti. Kaune buvo rengiamasi užimti ir pasinaudoti reguliariąja radijo stotimi ir radiofonu, nesėkmės atveju, jeigu užimti nepavyktų, arba besitraukiančių raudonarmiečių šie objektai būtų susprogdinti, buvo iš anksto pasirūpinta keliais trumpųjų bangų radijo siųstuvais, taip pat buvo paruoštos ir saugioje vietoje laikomos atsarginės siųstuvų dalys ir radijo detalės.
Lietuvos kariuomenės karininkai, nuo okupacijos pradžios įjungti į raudonosios armijos 29-ajį teritorinį šaulių korpusą Vilniuje, 1941 m. vasarį įsteigė LAF Vilniaus štabą. Jam vadovavo majoras Vytautas Bulvičius, jo pavaduotoju buvo kapitonas Juozas Kilius.
Jei Vilniaus LAF štabo branduolį sudarė karininkija, tai Kauno LAF štabui vadovavo universiteto dėstytojai, akademinis jaunimas, inteligentija.
Ir kitose Lietuvos vietose – Telšiuose, Šiauliuose, Kretingoje ir kitur steigėsi LAF padaliniai. Rengtasi sukilimui. Buvo sutarta, kad LAF Vilniaus štabas, pasivadinęs kariniu politiniu štabu, vadovaus sukilimui, kurio pradžia buvo siejama su aštrėjančia padėtimi tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Iš Berlyno LAF padalinius pasiekdavo vis labiau tikėtinos žinios apie neišvengiamą karinį susidūrimą tarp dviejų galybių. Lietuvai tai buvo vienintelė bent kiek reali galimybė atsikratyti okupantų ir atkurti savo šalies valstybingumą.
Įvykių verpetuose
Vienas po kito sekę įvykiai nuolat vertė koreguoti numatytus planus, nes 1941 m. balandį prasidėjo LAF Vilniaus štabo narių areštai. Per tris mėnesius (iki birželio 8 d.) kone visi Vilniaus štabo nariai, priešakyje su Vytautu Bulvičiumi buvo suimti. Jie buvo nuteisti mirties bausme, tų pačių metų gruodžio 18 dieną sušaudyti Gorkyje (Nižnyj Novgorode). Ten V. Bulvičiaus, J. Gobio, A. Kamantausko, J. Kiliaus, S. Mockaičio, J. Radzevičiaus, A. Skripkausko ir L. Žemkalnio tragiškos žūties vieta.
Rengiamo sukilimo vairą į savo rankas perėmė Kauno LAF štabas. Pasiteisino sprendimas Lietuvoje turėti du LAF štabus – Vilniuje ir Kaune; jeigu vienas iš jų būtų išdraskytas, kitas galėtų tęsti pasirengimą ir vadovavimą sukilimui.
Lietuvoje NKVD pradėjus masinius areštus buvo priimtas sprendimas LAF nariams pereiti į kovinę parengtį. Iš Berlyno pasiekė slapta informacija, kad gegužės pirmąją arba antrąją savaitę Vokietija puls Sovietų Sąjungą. Ši žinia Lietuvos patriotų vos neišprovokavo per anksti pradėti sukilimą. Būtų lemtinga klaida, nes dėl prasidėjusių įvykių Balkanuose Europoje padėtis ėmė smarkiai keistis. Balandžio 5 d. Sovietų Sąjunga ir Jugoslavija pasirašė draugystės ir nepuolimo sutartį, balandžio 6 d. Vokietija užpuolė Jugoslaviją ir Graikiją. Balandžio 17 d. Jugoslavija kapituliavo, balandžio 30 d. ta pati lemtis ištiko Graikiją. Ar karo įvykiai Balkanuose visam mėnesiui atitolino Vokietijos karo prieš Sovietų Sąjungą pradžią, o gal užtrukęs iki birželio pavasarinis polaidis? Į šį klausimą neatsakysime, nes esama įvairių vertinimų.
Kauno LAF štabą iš LAF štabo Berlyne pasiekė žinia, kad karas prasidės birželio 18–26 dienomis. Spėliota apie tikslią datą, nes nuo to galėjo priklausyti sukilimo sėkmė. Analizuotos nacių pamėgtos puolimo dienos, labiausiai tikėtinas buvo sekmadienis, vadinasi, birželio 22-oji. Apie tai buvo informuotos Lietuvos provincijoje veikusios grupės, duotas nurodymas tikėtiną dieną budėti ir būti pasiruošusiems pradėti sukilimą. Kauno LAF štabas turėjo visus įgaliojimus veikti Vyriausios Lietuvių Aktyvistų Fronto vadovybės vardu: pradėti sukilimą, skelbti Nepriklausomybės atkūrimą ir Laikinosios vyriausybės sudėtį. Buvo numatyta paskelbti atkuriamą Nepriklausomybę dar prieš Vokietijos kariuomenei įžengiant į Kauną ir Vilnių, o jai įžengiant iškilmingai pasitikti, tokiu būdu parodant, kad vokiečiai įžengė ne į Sovietų Sąjungos teritorijos dalį, bet į Nepriklausomą Lietuvą. Reikia pasakyti, kad šis planas iš dalies buvo įgyvendintas. Tuo Birželio sukilimas skyrėsi nuo kitų trijų – 1795, 1831 ir 1863 metų pralaimėtų sukilimų.
Sukilimo uždaviniai
Truputį kitaip svarbiausius sukilimo uždavinius veikale „Sukilimas“ (Vašingtonas, 1973 m.) apibūdino sukilimo ideologas, LAF'o organizatorius, buvęs Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa. Jis išvardijo tris uždavinius, kuriuos turėjo vykdyti sukilėliai. Pirmas – nuplauti gėdą dėl 1940 m. birželio 15-osios, kai be pasipriešinimo į Lietuvos teritoriją buvo įsileista okupacinė Sovietų Sąjungos kariuomenė. Antra: iš naujo su ginklu rankose parodyti lietuvių tautos valią siekti laisvės ir teisės į valstybės nepriklausomybę. Trečia: atskleisti Maskvos melą apie Lietuvos tariamą savanorišką įsijungimą 1940 metais į Sovietų Sąjungą.
Šie uždaviniai buvo įvykdyti, nors ir brangia kaina. Pasak K. Škirpos, per kelias sukilimo dienas žuvo tiek Lietuvos sukilėlių, kiek krito savanorių Nepriklausomybės kovose 1919–1923 metais. Šis faktas įsakmiai primena, kad ligi šiol Birželio sukilimo ir jo dalyvių kovos įprasminimas vis dar išlieka mūsų kartos didžiąja skola geriausiems lietuvių tautos sūnums, tų įvykių dalyviams. Jie 1941 m. birželį apgynė tautos garbę, atlikdami tai, ko nepadarė valstybės vadovai 1940 metais, kai po Sovietų Sąjungos ultimatumo į tris Baltijos šalis vienu metu buvo įvesta okupacinė Sovietų Sąjungos kariuomenė. Gaila, bet ligi šiol ši pagrindinė mintis vis dar nėra įsisąmoninta, užglaistoma daugybe kitų šalutinių, vedančių į šalikeles. Taip veikia ir priešiškų ideologijų statytiniai, arba suklaidinti asmenys, pasėdami abejonių ir kontraversijų sėklas, įnešdami protų sumaištį ir taip bandydami sumenkinti Birželio sukilimo svarbą, paskleidžiant abejonę ir dėl 1941 m. Birželio sukilimo dienomis Lietuvos valstybės atkūrimo prasmingumo.
Abejojančiųjų (arba gudriai verčiamų abejoti) paklauskime: kokiu kitu būdu buvo įmanoma atkurti Lietuvos valstybingumą? Gal Lietuvai būtų padėjusi Didžioji Britanija, Prancūzija, JAV? Kažkodėl nepadėjo Čekoslovakijai, lygiai kaip nepadėjo Latvijai ir Estijai, taip pat ir Suomiją paliko dėl savo nepriklausomybės grumtis pačiai prieš Sovietų Sąjungą kaip tam bibliniam Dovydui prieš Galijotą.
Kaip visa tai vyko
Prisiminkime 1941 m. Birželio sukilimo įvykių seką. Pasak A. Damušio, visas pasiruošimo sukilimui svoris krito ant studentijos ir jos vadovo Pilypo Žukausko (Naručio) pečių. Ritantis suėmimų bangai nuo birželio 15-osios visi sukilimo daliniai perėjo į kovinę parengtį. Birželio 18 d. Kauno LAF štabas vyriausio štabo būstinei patalpas pasirinko Kauno Prisikėlimo parapijos senelių prieglaudoje, Aukštaičių g. 4. Kitą dieną skubiam pasitarimui sušaukti provincijos vadai. Sutarta dėl radijo ženklų, įsakyta sekti Kauno, Vilniaus ir 31 m trumpųjų bangų radijo stočių signalus. Birželio 22 d., sekmadienį, 3 val. nakties Berlyno laiku (Lietuvoje pagal galiojusį Maskvos laiką buvo 4 val. ryto) per Karaliaučiaus radiją skaitomas A. Hitlerio įsakymas Vokietijos kariuomenei užimti bolševikinę Rusiją. Pradėtas vykdyti operacijos „Barbarosa“ planas.
Maždaug 3 val. 30 min. L. Prapuolenis Kaune paskambino K. Ambrozaičiui ir pranešė apie sukilimo pradžią; K. Ambrozaičio būrys persikėlė iš Vilijampolės į Senamiestį, išminavo Centrinį paštą. Kuris tai buvo laikas – Berlyno ar Maskvos? Iš prisiminimų ne visai aišku, nors tai labai svarbu žinoti.
10 val. Kauno LAF štabe (Kauno Prisikėlimo parapijos senelių prieglaudoje) su TDA dalinių vadais priimamas nutarimas sukilti. Apie 12 val. visi TDA vadai raportavo esantys savo vietose ir veikiantys pagal sukilimo planą.
17 val. Sovietų kariuomenės ryšio punktams perduodama klaidinanti žinia, esą vokiečių desantas užėmė Kauną. Komunistų, įtartinų asmenų ir žydų telefonai išjungti pagal sąrašą. Aleksoto radijas pradėjo 31 m banga transliuoti Lietuvos himną ir atsišaukimą į lietuvių tautą. Sovietams išsprogdinus Aleksoto tiltą, nutrūko elektros srovė ir Aleksoto radijo stoties transliacijos. Sukilėlių grupei atvykus į prezidentūrą paaiškėjo, kad Kremliaus statytinis Justas Paleckis skubiai sėdo į automobilį ir pabėgo. Prie NKVD būstinių panika, enkavedistai bėga iš miesto.
19 val. LAF štabe priimtas sprendimas užimti Kauno radiofoną ir radijo stotį, paskelbti masinį sukilimą ir Lietuvos laikinosios vyriausybės narių sąrašą. Apie 21 val. radiofonas ir radijo stotis be aukų buvo užimti, bet radiofono įrangą reikėjo remontuoti. Birželio 23-iosios naktį apie 3 val. Kauno radijo stotis buvo parengta transliacijai.
Tą pačią naktį į birželio 23-iąją buvo susprogdinta kariškių telefono centrinė stotis Vilijampolėje, sukilėliai užėmė Centrinį paštą ir telefono-telegrafo centrinę stotį. Netekę ryšio, sovietinės valdžios asmenys ir kariškiai buvo pasimetę, sumaištis vis didėjo, ko ir reikėjo sukilėliams.
Apie 4–5 val. ryto LAF štabe buvo patvirtintas dr. A. Damušio, plk. J. Vėbros ir L. Prapuolenio sudarytas atsišaukimo į tautą tekstas. Jis buvo derintas ir anksčiau, bet per sukilimo pradžios šurmulį kažkur pasimetė, teko rašyti iš naujo, trumpesnį tekstą. Reikėjo jėgas sutelkti į radiofono ir radijo stoties gynimą, jeigu atsirastų tokia būtinybė.
Kaune dislokuoti bolševikų kariniai daliniai rengėsi skubiam pasitraukimui, sąmyšis ir panika buvo apėmusi vietos komunistus. Apie 7 val. ryto sukilėlių dalinys užėmė spaustuvę ir ėmėsi darbų. Tą dieną sukilėliams prasidėjo tikras karštymetis.
8 val. iš LAF štabo su ginkluota apsauga į radiofoną išvyko Leonas Prapuolenis su atsišaukimo į tautą tekstu ir Lietuvos laikinosios vyriausybės narių sąrašu.
9 val. prabilo Kauno radijo stotis, 9 val. 28 min. nuskambėjo Lietuvos himnas. LAF štabe himnas ir L. Prapuolenio skaitomas kreipimasis į tautą išklausyti stovint. TDA daliniams įsakyta užsirišti baltus kaspinus su juodomis raidėmis. Plk. J. Bobelis paskirtas pirmuoju Kauno komendantu. Prasidėjo pirmosios sukilėlių ginkluotos operacijos.
10–11 val. įsilaužta į bolševikų kariuomenės sandėlį Žaliakalnyje, ginklai pervežti į sukilėlių būstines. Daugelis sovietų karių nuginkluoti be šūvių. Rengtasi iškilmingam vokiečių kariuomenės sutikimui Kaune: pradėti piešti plakatai ir sveikinimų tekstai. Po kelių dienų paaiškės, kad tų oficialių sveikinimo tekstų neprireiks, vokiečių karinė vadovybė nesutiko, kad ją sveikintų Nepriklausomybę paskelbusios Laikinosios vyriausybės nariai.
Birželio 23-ąją LAF štabas virto Kauno gynimo kariniu centru. Vyrai buvo apmokomi naudotis iš bolševikų atimtais ginklais ir buriami į grupes ginti svarbiausius objektus – paštą, radiofoną ir radijo stotį, spaustuvę ir miesto tiltus. Prie Aukštosios Panemunės prie Nemuno telkėsi besitraukianti bolševikų kariuomenė, tam tikslui buvo pradėtas statyti pontoninis tiltas. Šiam kėlimuisi per Nemuną buvo nutarta pasipriešinti ir jį sutrukdyti.
Pirmosios sukilėlių aukos
Tuo metu sukilo lietuvių kariuomenės daliniai, buvę raudonosios armijos sudėtyje. Sukilėliai puolė Panemunės, Geležinkelio ir Aleksoto tiltus, siekdami juos išsaugoti nuo išsprogdinimo. Tačiau tai tik pagreitino besitraukiančių raudonarmiečių veiksmus – jie tuos tiltus susprogdino. Išliko Petro Vileišio tiltas per Nerį, už kurį turime būti dėkingi buvusiam policijos tarnautojui Juozui Savulioniui. Jis spėjo nukirpti užminuoto tilto vielas ir išsaugojo tiltą nuo susprogdinimo. Gindamas tiltą žuvo nuo sovietų kulkosvaidžio kulkų, po mirties apdovanotas Vyties Kryžiumi.
Pirmąja sukilėlių auka minimas birželio 23 d. 14 val. žuvęs studentas ateitininkas Antanas Živatkauskas, peršautas iš pasalų. Šančių TDA dalinyje žuvo leitenantas Antanas Morkūnas, taip pat ateitininkas, vadovavęs būriui, kuris neleido rusų kariams keltis per Nemuną. Į mūšį įsitraukė bolševikų artilerija, šioje kovoje krito daugiau kaip dešimt sukilėlių.
Aleksoto pašlaites nuo rusų karių apvalyti buvo pasiųstas sukilėlių dalinys, kuriam vadovavo inž. doc. Juozas Milvydas. Buvo svarbu užtikrinti Aleksoto aerodromo apsaugą, ir šią užduotį atliko studentai, vadovaujami skauto J. Milvydo. Jis žuvo birželio 25 d. nuo raudonarmiečių likučių gindamas Noreikiškių beginkles moteris ir vaikus (apie šią skaudžią žūtį „Mokslo Lietuvoje“ š. m. Nr. 12 rašo A. Nakas ir J. Norkevičius). Tose kovose krito ir daugiau sukilėlių, kiekvienas iš jų vertas ne vien kuklaus paminėjimo, bet ir atitinkamų žymenų. Kaip savo knygoje rašo Pilypas Narutis, per tris Kauno išvadavimo dienas žuvo daugiau kaip 120 laisvės kovotojų, apie 200 buvo sužeista.
Tų aukų buvo daug daugiau, nes sukilėliai su ginklu rankose įvairiose Lietuvos vietovėse kovėsi iki birželio 28-osios, t. y. šešias paras. Stasio Raštikio knygoje „Kovose dėl Lietuvos“ minima 2 tūkst. žuvusiųjų, dr. A. Damušis rašė žuvus 4 tūkst. („Į Laisvę“, 1954, Nr. 3-40). Kai kurie rašiusieji apie sukilimą teigė, kad pirmasis skaičius reiškia tiesiogiai kritusius per sukilimą, antrasis – kartu su kitomis aukomis, žuvusiomis pirmomis karo dienomis bolševikų kalėjimuose, koncentracijos stovyklose ar deportavus į Rusijos gilumą. Istorikas Zenonas Ivinskis rašė, kad sukilimo dienų aukos buvusios didesnės už 1919–1921 metų nepriklausomybės kovų aukas.
Kaip leitenantas Flohret‘as Kauną užiminėjo
Birželio 24-ąją Kaunas pasitiko pasipuošęs trispalvėmis vėliavomis ir pirmuoju laikraščio „Į Laisvę“ numeriu. Surengtas pirmasis Laikinosios vyriausybės posėdis, o LAF štabas rengėsi iškilmingai sutikti vokiečių kariuomenę. TDA dalinys iš Vilijampolės pranešė, kad pasirodė pirmasis vokiečių laivas. Nutarta su vokiečiais susisiekti, iškilmingai lydimas TDA sukilėlių pirmas vokiečių leitenantas Flohret'as, lydimas dviejų kareivių, atvežamas į radiofoną. Savo vadovybei leitenantas pranešė tik ką užėmęs Kauno radiofoną ir ant Kauno muziejaus bokšto iškėlęs reicho vėliavą. L. Prapuolenis sveikina vokiečių karį ir pristato radijo klausytojams. Pirmieji leitenanto žodžiai verti, kad patektų į istoriją: „Ich habe Kaunas besetzt“ („Aš užėmiau Kauną“). Jeigu leitenantas Flohret‘as būtų prancūzas, jį galėtume palyginti su Fanfanu Tulpe, tiesa, sukarikatūrintu. Jei būtų čekas, būtinai primintume šaunųjį kareivį Šveiką. Bet jis buvo vokietis ir tikriausiai visai be humoro jausmo. Nieko stebėtino, kad leitenantui Flohret'ui nebus lemta pagarsėti Lietuvos didvyriu.
Tačiau į Vokietijos kariuomenės (Oberkommando der Wehrmacht) popierius ta Flohret'o pavardė pateko ir nuskambėjo vadovybės pranešimuose. Aišku, nepaminėta, kad Kauno radiofonas jau pusantros paros veikė sukilėlių rankose.
Klausantis šio jauno pasipūtėlio kalbos sukilėliams ir Kauno radiofono klausytojams teko nuryti karčią piliulę, kuri tebuvo įžanga į daugybę dar kartesnių. Sukilėlių pakili nuotaika labai greit subjuro, kai jie patyrė, kad lauktieji vokiečiai visai nesirengia jų laikyti savo šalies šeimininkais. Birželio 25 d., t. y. ketvirtąją karo ir sukilimo dieną, Kaune pasirodė pirmasis reguliarus vokiečių kariuomenės dalinys ir atvykęs Kauno karo lauko komendantas gen. von Pohl paskelbė įsakymą: jokio iškilmingo vokiečių kariuomenės sutikimo, jokių plakatų ir jokių gyventojų gatvėje, kai žygiuos pirmieji vokiečių daliniai. Armijos vadas generolas Friedrich Wilhelm von Küchler į sukilėlių nuo sovietų išlaisvintą Kauną galėjo įžygiuoti beveik parado rikiuotės žingsniu ir už tai buvo apdovanotas geležinio kryžiaus riterio ordinu. Vėliau šis generolas taps feldmaršalu.
Iškart duota suprasti, kad Vokietijos karinė valdžia neprisiima jokių įsipareigojimų ir nepripažins įžengusi į nepriklausomos valstybės teritoriją. Lietuva vokiečiams buvo tik lengvas karinis grobis, iš vieno okupanto perimtas į kitas rankas, nė kiek ne švaresnes.
Iš vėlesnių pokalbių su generolu von Pohl ir kitais vokiečiais aiškėjo skirtingas vokiečių kariuomenės vadų ir nacionalsocialistų partijos vadovų požiūris į daugelį dalykų. Generolas suprato lietuvių siekius, bet peržengti savo kompetencijos ribų negalėjo, nes politiniai Reicho tikslai buvo ne Vermachto, bet Reicho vidaus reikalų ministerijos žinioje. Todėl gen. von Pohl sutiko santykius palaikyti ne su Laikinosios vyriausybės vadovais ir nariais, bet su Kauno komendantu pulkininku J. Bobeliu. Šis tapo ryšininku tarp Laikinosios vyriausybės ir gen. von Pohl. Ir kiti aukštas pareigas užimantys vokiečių pareigūnai privačiuose pokalbiuose lietuviams patardavo pernelyg daug iš vokiečių nelaukti, didelių vilčių dėl valstybingumo pripažinimo nesieti. Berlynui Lietuvos nepriklausomybė buvo nereikalinga ir tik kliudė nacių politiniams tikslams įgyvendinti. Tie tikslai nieko gero lietuviams nežadėjo.
Laikinosios vyriausybės galios ir negalios
Tai, kas buvo duota suprasti, atviru tekstu buvo išsakyta hitlerinės Vokietijos sprendimu į namų areštą uždaryti ir neleisti atvykti į Lietuvą numatytam Laikinosios vyriausybės vadovui Kaziui Škirpai. Laikinosios vyriausybės (veikė 1941 m. birželio 23 d. – 1941 m. rugpjūčio 5 d.) ministru pirmininku buvo paskirtas Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Juozas Ambrazevičius (Brazaitis), tačiau vyriausybės nariams nebuvo užtikrinta net būtiniausių priemonių – telefono ryšio, pašto, tarnybinių automobilių, savarankiškos spaudos – reikalingų savo pareigoms vykdyti. Vyriausybei, kuri dirbtinai buvo visiškai atskirta nuo visuomenės, normaliai ar net pakenčiamai vykdyti savo darbines prievoles buvo tiesiog neįmanoma, bet vyriausybė šešias savaites veikė ir pakankamai uoliai vykdė jai patikėtas pareigas.
Įvairaus plauko negeranoriški vertintojai arba net piktavališki kiršintojai nesibodi mesti kaltės šešėlio Laikinajai vyriausybei, kad ši nesustabdžiusi Lietuvos teritorijoje (okupuotoje!) nacių vykdytas masines žydų žudynes, buvo priėmusi kai kuriuos prieš žydus nukreiptus potvarkius, ne visada įstengė atsiriboti nuo antisemitinių LAF iš Berlyno ateinančių atsišaukimų, nepadarė to ir ano. O ar galėjo Laikinoji vyriausybė pasipriešinti, kai vokiečiai šaudė Lietuvos ūkininkus, kurie delsė sumokėti pyliavas, kai naciai vykdė kitus nusikaltimus prieš vietos gyventojus? Gal pirmiausia reiktų užduoti ir panagrinėti klausimą: kiek išvis Lietuvos laikinoji vyriausybė turėjo galios paveikti nacistinės Vokietijos nuostatas okupuotų kraštų gyventojų, taip pat ir žydų tautybės žmonių atžvilgiu? Ar daug įstengė padaryti didžiosios valstybės, turėjusios nepalyginamai didesnes galias, išteklius ir galimybes, taip pat ir šalys, kurioms neteko patirti okupacijų jungo? Ar daug nuveikė gelbėdamos žydus nuo masiško nacių naikinimo? Nusipelnė nebent tiek, kad priėmė šiuos nelaimingus žmones į savo teritoriją, kai jie bėgo iš nacių okupuotų šalių.
Kaip sovietai patys save demaskavo Molotovo lūpomis
Birželio sukilimo vertinimuose ligi šiol pakanka prieštaringų nuomonių, pasitaiko ir tokių, kai sukilimo dalyviai pavadinami Vokietijos nacistų talkininkais. Objektyvus ir sąžiningas tyrinėtojas vis dėlto turėtų prieiti prie išvados, kad pati tų įvykių tėkmė, LAF ir Lietuvos laikinosios vyriausybės santykiai su Vokietijos politikais ir valstybės institucijomis, Vokietijos karine ir civiline valdžia okupuotoje Lietuvoje, mums atsako į svarbiausius klausimus. Atsakymas akivaizdus: Birželio sukilimas Lietuvoje įgavo platų mastą tarp įvairių gyventojų sluoksnių tik todėl, kad jis išreiškė tautos siekį nusimesti sovietinės okupacijos grandines ir atkurti nepriklausomą valstybę. Vienų metų ir aštuonių dienų sovietų okupacijos visiškai pakako, kad taptų aišku, kas slypi po jėga peršamo internacionalizmo kauke. Grobikiška bolševizmo prigimtis tapo akivaizdi net ir tiems, kurių akys ir protas buvo aptemę nuo ideologijos, kurios esmę sudaro demagogija. Lietuvių tauta pralietu krauju įrodė nenumaldomą siekį kovoti už savo nepriklausomybę. Ar reikia geresnio įrodymo? Okupantų melas buvo demaskuotas, o kad tikrai taip, prisiminkime Kremliaus pirmąją reakciją į Birželio sukilimo įvykius Lietuvoje.
Sovietų Sąjungos užsienio reikalų komisaras Viačeslavas Molotovas (tikroji pavardė Skriabinas) birželio 23 d. prabilo per Maskvos radiją (pasaulinio proletariato vadas Josifas Stalinas buvo baisiame šoke ir tik po dviejų savaičių atitokęs kreipėsi į tarybinę liaudį per radiją). Tai štai Molotovas į „šuns dienas“ išdėjo Lietuvos sukilėlius, oficialiai prieš visą pasaulį pripažino Lietuvos gyventojų sukilimą prieš bolševizmą ir sovietus. Dūmais virto mitas apie „laisvanorišką“ lietuvių tautos įsijungimą į Sovietų Sąjungą.
Įsikarščiavęs Molotovas išdėstė teisybę, kas buvo visai nebūdinga Sovietų Sąjungos vyriausybės vadovui, sovietų diplomatijos „šefui“ ir Trečiojo Reicho užsienio reikalų ministro Joachimo fon Ribentropo draugui: ar seniai čia jiedu raikė Vidurio Europos žemėlapį, o 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašė Sovietų Sąjungos ir Vokietijos nepuolimo sutartį ir slaptuosius protokolus, kurie lėmė daugelio šalių – Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Besarabijos – likimus. Tai štai Kremliuje susigriebta, kad Molotovas išsitarė per daug, pasakė ir ko neturėjo sakyti, tad griebtasi padėtį taisyti. Po kelių dienų užsienio reikalų komisaro pavaduotojas Solomonas Lozovskis užsienio spaudos atstovams išdėstė, kaip jie turėtų suprasti sukilimą Lietuvoje: girdi, lietuviai sukilę prieš nacius, o skelbdami Lietuvos nepriklausomybę ir sudarydami savo vyriausybę tikisi nuo nacių pavojaus apsisaugoti. Naivus žingsnis, todėl lietuvių sukilimas esąs ne vietoje ir visai nereikalingas. Štai taip.
Tačiau pokarinėje lietuvių diplomatijoje, jų informacinėse akcijose Birželio sukilimo argumentas buvo labai reikšmingas, sukilimo faktą nutylėti buvo neįmanoma, tai buvo stipri atsvara sovietų tvirtinimams apie lietuvių tautos „laisvanorišką“ stojimą į Sovietų Sąjungą. Pagaliau sukilimo faktas griovė ir sovietų pramanus apie tai, esą Birželio sukilimas – tai Vokietijos nacių inspiruotas lietuvių „buržuazinių elementų ir nacionalistų“ veiksmas, nieko bendro neturintis su tautos siekiais.
Labai svarbi Birželio sukilimo psichologinė reikšmė. Lietuvių tauta reabilitavosi pirmiausia savo pačios akyse: tai, ko nesugebėjo padaryti prieškario Lietuvos vadovai, savo pačios moraliniais ir dvasiniais ištekliais padarė pati tauta ir visų pirma studentija, moksleivija, inteligentija ir darbininkija, taip pat ir Lietuvos kariai, šauliai. Tai buvo didžiulis pasitikėjimo savimi, savo galimybėmis išbandymas, tautos psichologinis atsigavimas. Istorikų uždavinys išanalizuoti ir atskleisti, kokią įtaką Birželio sukilimas turėjo tolesniems lietuvių tautai tekusiems išmėginimams, analogų neturinčiai lietuvių partizaninei kovai, prasidėjus antrajai bolševikų okupacijai Lietuvoje. Pagaliau ir tai, kad Vokietijos naciams nepavyko Lietuvoje suformuoti SS legiono, ar nėra tiesioginė Birželio sukilimo ir Laikinosios vyriausybės veiklos pamokų pasekmė? Pakako laiko tautai susivokti ir apsispręsti dėl „raudonąją“ okupaciją pakeitusios „rudosios“ – tai ne ta korta, ant kurios buvo galima statyti tolesnį Lietuvos likimą.
Kokiomis spalvomis besirėdytų ar besidangstytų mūsų draugai ir draugės, tačiau tauta privalo gyventi pirmiausia savo protu – tai visos Lietuvos istorinės raidos viena iš svarbiausių pamokų.
Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
Į mus klausiamai žiūri 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių akys
LAF Vilniaus štabo vadas, Lietuvos kariuomenės generalinio štabo majoras Vytautas Bulvičius
1941 m. Biželio 70-mečiui skirtoje Lietuvos mokslų akademijos sesijoje: auditorijai klausimą užduoda Lietuvos MA narys akad. prof. Antanas Kudzys
1941 m. Birželio sukilimo 70-mečio minėjimo dalyviai Naujųjų Rasų kapinėse prie žuvusių ir tremtyje mirusių sukilėlių atminimo lentų
1941 m. Birželio sukilimo vadovai: Lietuvos aktyvistų fronto įkūrėjas ir vadovas pulkininkas Kazys Škirpa, Lietuvos Laikinosios vyriausybės Ministras pirmininkas Juozas Ambrazevičius (Brazaitis), LAF vyriausiojoštabo įgaliotinis krašte Leonas Prapuolenis ir jo pavaduotojas Pilypas Žukauskas (Narutis)
Gedimino Zemlicko nuotraukos
