Profesorė Irena Vaišytė (1926–1994)
Aleksandras Guobys
1969 m. vasarą Lietuvos TSR konservatorijos (Muzikos ir teatro akademija) prorektorė mokslui profesorė Irena Vaišytė pakvietė mane dėstyti lietuvių teatro istoriją. Buvau baigęs Maskvos GITIS‘o teatrologijos mokslus, dirbau Lietuvos teatro draugijoje ir dėsčiau teatro istoriją Kultūros mokykloje (vėliau – Konservatorija).
Paklausus profesorės, kodėl išėjo iš darbo dabartinė dėstytoja Irena Aleksaitė, man atsakė: „Juk ji taip pat yra baigusi teatrologijos mokslus. Tiesa, ne Maskvoje, o Leningrade...<...> Mes norime, kad mūsų aukštojoje mokykloje dirbtų toks dėstytojas, kuris ypatingą dėmesį skirtų lietuvių teatro istorijai, būtų mūsų teatro patriarchų B. Sruogos, V. Maknio ir kitų iškilių asmenybių mokymo principų ir darbų tęsėjas“. Tuomet plačiau šita tema nediskutavome. Tų pačių metų rudenį direktoriaus J. Karnavičiaus įsakymu pradėjau Konservatorijoje (Muzikos akademija) pedagogo darbą, kuris tęsėsi 23 metus.
Profesorė I. Vaišytė teatrinio meno pedagogikos srityje tuomet respublikoje buvo jau gerai žinoma. Aktoriaus meistriškumo katedros vadove ji pradėjo dirbti 1956 metais, o baigė Lietuvos atgimimo aušroje, pakirsta sunkios ligos. Čia profesorė vadovavo ir išleido net dešimt aktorinio meno laidų, kuriose mokėsi ir baigė net 108 artistai, kurių dauguma sėkmingai įsiliejo į Lietuvos teatrų kūrybinį darbą.
Konservatorijos Aktoriaus meistriškumo katedra buvo įkurta 1952 m. Pirmieji šios katedros (tuomet – teatrinio fakulteto) vadovai buvo teatrologas Nikiforas Sykčinas ir režisierius Andrejus Poliakovas iš Maskvos. Todėl ir Katedros mokymo planai ir programos buvo „paskolintos“ iš Maskvos GITIS‘o. Profesorė A. Savickaitė yra pastebėjusi, kad ir GITIS‘o, ir Leningrado valstybinio teatro, muzikos ir kino instituto, ir Lenkijos, Varšuvos aukštosios mokyklos, ir Bulgarijos Stoičevo (Sofija) teatro instituto mokymo planai buvo panašūs. „Visi buvo perkrauti ir išpūsti visuomeninių mokslų bei pseudomokslų (TSKP istorija, istorinis materializmas, politinė ekonomija...)1.
I. Vaišytei iškilo sunkus uždavinys: išplėsti mokymo planus, įvedant į juos įvairias nacionalinės kultūros disciplinas, formuoti aukštuosius mokslus baigusių pedagogų kolektyvą, kurti naujų teatrinių disciplinų sąrašą (kino ir televizijos, liaudies teatrų režisierių), plėsti mokymo ryšius su kitomis kūrybinėmis ir mokslo organizacijomis...
Be aktoriaus meistriškumo, ji taip pat čia dėstė meno psichologijos discipliną. Dvidešimt vienus metus ji buvo Konservatorijos (Muzikos ir teatro akademijos) prorektorė mokslo reikalams.
Aktoriaus meistriškumo katedroje tuomet dauguma dirbusių pedagogų buvo teatro praktikai, kurie rėmėsi daugiausia savo patirtimi, įgyta dramos teatrų studijose bei teatre. Todėl nuoseklus empiriškosios ir mokslinės veiklos sujungimas katedroje buvo konkretus vadovės tikslas. Kaip tik tada aktoriaus vaidybos metodui Lietuvos teatro praktikoje ieškota naujų kelių ir būdų. Buvo atsisakoma aistrų rodymo. Ieškoma minties logikos, nacionalinio savitumo, buvo atnaujinamos ir kuriamos naujos teatro meno tradicijos. Į kūrybą įvairiausiomis formomis veržėsi realus gyvenimas. Lietuvos teatro menas drauge su literatūra, daile, muzika, architektūra plėtė tematinius kūrybos horizontus, ėmė aktyviai ir kritiškai tyrinėti visuomeninę asmenybės vertę. Teatre tobulėjo ir plėtėsi meninės formos (nuo buitinės dramos iki grotesko). Todėl neatsitiktinai vienas iš pirmųjų I. Vaišytės reikalavimų ir buvo – ieškoti! Ieškoti formos, kylančios iš turinio. Visą aktoriaus paruošimą reikia sieti su kompleksiniu mokymu! Tai yra, visos disciplinos – ir aktoriaus meistriškumas, ir scenos kalba, ir scenos judesys, iš šokis, ir dainavimas, ir net teoriniai dalykai – viskas profesijos pagrindų suvokimui ir kūrybinių sumanymų realizavimui. Kita vertus, I. Vaišytė, puikiai suvokdama vykstančius lietuvių teatro kūrybos procesus, egzistuojančią krypčių ir stilių įvairovę (tuo metu aktyviai dirbo režisieriai R. Juknevičius, J. Rudzinskas, J. Miltinis, K. Kymantaitė, H. Vancevičius, V. Limantas, S. Čaikauskas, V. Golovčineris, L. Lurje, P. Likša, V. Blėdis, K. Tumkevičius, A. Žadeikis), katedroje toleravo taip pat skirtingas dėstytojų pažiūras į tuos ar kitus kūrybos reiškinius, skatino eksperimentus, diskusijas.
Tuomet I. Vaišytė teigė, kad labai svarbu aktoriaus asmenybės visapusiškumas: „Juk aktorius yra ir instrumentas, ir atlikėjas. Kuo jis tobulesnis, gilesnis, tuo daugiau jame resursų, galimybių įsijausti ir persikūnyti. Kuo turtingesnio vidinio paruošimo aktorius, tuo daugiau tikimybės, kad jis sukurs sodrius, sudėtingus įvairių personažų charakterius“.
Mokant kompleksiškai, I. Vaišytė nuolat reikalavo, kad pedagogai vadovautųsi mokslinės atrankos metodika. Savarankiškumo ugdymas, tradicijų kūrimas – tai nuolatinis vertybių perkainavimas. Šiuo principu vadovaudamiesi, net penki katedros pedagogai parašė ir apgynė mokslines disertacijas, išleido ne vieną apibendrinantį metodinį ir mokslinį darbą. O ir praktikai, atėję dirbti į katedrą (dirbo įvairių teatrų ir televizijos režisieriai, įžymūs aktoriai, aktoriai–skaitovai, sceninės kalbos specialistai) pirmučiausia privalėjo susipažinti su mokymo metodika, pedagogika, psichologija (bent jau tokie buvo I. Vaišytės reikalavimai). Tokiu būdu buvo siekiama, kad praktinė ir mokslinė veikla nuolat papildydama viena kitą ir atsinaujindama šiuolaikiniais žymiausiais teatro meno ir mokslo pasiekimais, būtų verta aukštosios teatrinės mokyklos vardo.
„Aukštosios teatrinės mokyklos įsteigimas, – tvirtino I. Vaišytė, – tai pats didžiausias lietuvių teatro pasiekimas ir pats aukščiausias įvertinimas!“
Profesorės I. Vaišytės pedagoginis maksimalizmas buvo ypač aukštai vertinamas. Ir pirmučiausia dėl jos nepaprasto darbštumo, nuolatinių ieškojimų, meninės ir mokslinės analizės, ieškant studento prigimty kūrybinių galių. I. Vaišytės studentai, prisimindami čia įgytas mokslo vertybes, nepamiršta ir to, kad laiko pertekliaus čia niekada nebuvo...
I. Vaišytės vaikystė prabėgo Šaukėnuose (Kelmės r.). Šeimoje augo keturi vaikai. Kiekvienas iš jų grojo klavesinu, akordeonu, gitara. Į medinę kaimo mokyklą traukė mokytojo Laikūno šiluma. Jis tarsi tęsė šeimos tradicijas: skiepijo meilę poezijai, dainai, muzikai. O tos jo pamokos gamtoje! Tie pasaulio ir gamtos reiškiniai ir įvaizdžiai... O greta mokytojo – tėtis, kuris dėstė muziką, vadovavo saviveiklai, chorui, statė spektaklius.
Po to – Šiaulių pedagoginė mokykla (Karo metais buvo uždaryta. Mokiniai perkelti į Telšių mokytojų seminariją). Šią ir muzikos mokyklas (smuiko klasė) I. Vaišytė baigė jau po karo Šiauliuose. Šviesiausius prisiminimus jai paliko lietuvių kalbos mokytojas J. Adomaitis, įskiepijęs meilę gimtajai kalbai, išmokęs pastebėti jos grožį. Piešimo mokytojas G. Bagdonavičius įdiegė erdvės, spalvų pojūtį. Muzikos mokykloj I. Vaišytė grojo orkestrėlyje, dainavo chore. „Mokytojai, – tvirtino I. Vaišytė, – kaip šaltiniai: atsigėrei ir neužmirši skonio...“
Gal iš tenai, nuo tų šaltinių, nuo tos apdainuotos Ventos ir gražuolio Germanto ežero kasmet tarsi iš naujo aktoriaus meistriškumo katedroje atsirasdavo nauja daina (I. Vaišytės auklėtiniai, vėliau ir kitų kursų studentai po kiekvienų vasaros atostogų vis atsiveždavo po naują negirdėtą. Tai tapo tradicija).
Kai kompozitoriaus K. Kavecko dainą „O Vilniuj žydi liepos“ plačiai dainavo Lietuva, I. Vaišytės balsas tuomet skambėjo Vilniaus pedagoginio instituto chore. Studentai ne tik mokėsi ir dainavo. Jie atstatinėjo karo sugriautą Vilnių, nešiojo plytas, šoko tautinius šokius, kūrė spektaklius. Ypač aktyvūs ateities formuotojai buvo psichologijos katedros, kurioje mokėsi I. Vaišytė, dėstytojai: R. Gučas, J. Laužikas, V. Maknys, B. Lukošius, choro vadovas A. Ilčiukas ir kt. Bene didžiausią jaunystės džiaugsmą I. Vaišytė patyrė būdama II-me kurse. Tuomet ji įstojo mokytis dar ir į Lietuvos TSR valstybinio dramos teatro studiją. Stojo per 70 merginų. Komisijoje tuomet sėdėjo M. Chadaravičius, B. Dauguvietis, V. Derkintis, A. Leimontaitė, M. Mironaitė... Priėmė penkias: A. Budrikaitę, P. Česnulevičiūtę, G. Dauguvietytę, U. Nasvytytę, I. Vaišytę.
Ritminės paskaitos vykdavo studijoje nuo 7 val., Pedagoginiame – nuo 11 val., o vakarais teatre – specialybė. Tokiame darbo ir kūrybos ritme ėmė formuotis aiškus kryptingumas. I. Vaišytę pradėjo jaudinti tokios problemos, kaip aktoriaus charakterio formavimas, valios ugdymas, etinių pagrindų suvokimas. Bene didžiausią įtaką I. Vaišytės kūrybiniame kelyje suvaidino įžymus Lietuvos artistas ir režisierius J. Rudzinskas, vadovavęs kursui dramos studijoje. Jis ne tik atskleidė pirmąsias teatrinio meno pažinimo paslaptis, bet ir žavėjo savo neblėstančiais darbais teatre: Tartiufu, Zacharu Bardinu, Jegoru Bulyčiovu...
„J. Rudzinskas, – tvirtino I. Vaišytė, – įskiepijo mumyse pastovų nepasitenkinimą savimi. Kartojo: kada jūs pajusite, kad esate savimi patenkinti – išeikite iš šios profesijos. Jis niekada negirdavo. Nuolat skatino ieškojimus.“
I. Vaišytė Pedagoginį institutą ir Dramos studiją baigė tais pačiais metais. Ir iš karto – į Šiaulius. Ten dramos teatras dosniai dalino jaunai aktorei vaidmenis. Ji vaidino Žemaitės, A. Ostrovskio, A. Korneičiuko, K. Goldoni, M. Gorkio ir kt. autorių dramose. Suvaidino 13 vaidmenų. Daugelyje – pagrindinius. Tuo pačiu metu ji dėstė psichologiją Pedagoginiame institute.
Šiauliai tuomet, deja, didesnių ieškojimų, ko reikalavo kurso vadovas J. Rudzinskas, nežadėjo. Aktoriaus darbas, paremtas intuicija, kurį I. Vaišytė buvo įsisavinusi Vilniuje, patenkino to meto režisūrą. Bet norėjosi kažko daugiau. Kaip kadaise tame pačiame teatre dirbusiam J. Miltiniui: už Šiaulių teatro kažkur Paryžiuj ar Maskvoj švietėsi Melpomenės idealas...
I. Vaišytei pavyko. Jauna aktorė pakliuvo į Maskvą (tik daug vėliau ir į Paryžių). Į dvi aspirantūras iš karto: GITIS‘o (režisūros aspirantūra) ir psichologijos aspirantūrą. GITIS‘e jos vadovas buvo įžymus K. Stanislavskio mokinys, nonkonformistas A. Popovas. Nekentė prisitaikėliškumo. Kaip ir J. Rudzinskas, jis dar labiau pabrėžė reiklumo principą ir sau, ir kitiems. Reikalavo idėjinės-etinės vienybės kolektyve, sceninės ir gyvenimo tiesos atitikimo teatro meno kūrinyje, harmonijos spektaklyje. Aspirantūroje labai didelį dėmesį skyrė režisūros praktikai. Tuomet drauge su A. Popovu katedroje dirbo N. Ochlopkovas, N. Gorčiakovas, A. Lobanovas, M. Knebel... Jų pastatymai („Audra“, „Plačioji stepė“ ir kt.) kėlė didelį visuomenės susidomėjimą ir ginčus. Nepaprasti buvo ir jų disputai GITIS‘e. Tiesa buvo įrodoma, o ne neigiama. Tai buvo metodas, ryški aukštos kultūros mokykla, kurios principus vėliau I. Vaišytė ne kartą taikė ir aktoriaus meistriškumo katedroje.
Psichologijos institute jos kūrybiniams ieškojimams vadovavo to meto įžymus psichologas, instituto vadovas A. Smirnovas. Jis reikalavo iš savo auklėtinių nuolat studijuoti žymiausius psichologijos mokslo pasiekimus ir taikyti juos konkrečioje meninėje praktikoje.
Prisimindama savo kopimą į mokslo viršūnes, I.Vaišytė konstatavo: J. Rudzinskas – A. Popovas; A. Popovas – A. Smirnovas. Ir disertacija: „Aktoriaus kūrybinio charakterio formavimas“2. Šios dvi sujungtos specialybės I. Vaišytei atvėrė duris ne vien į teatrinio meno ir mokslo pasaulį, bet taip pat ir į įvairias aktoriaus meistriškumo laboratorijas, teatrines tarptautines konferencijas, seminarus, simpoziumus.
Stebint I. Vaišytės pedagoginę praktiką, pastebėjome jos pastangas formuoti ryškios pasaulėjautos sąmoningą pilietį, sugebantį suvokti žmogaus psichologiją, siekiant gyvenamojo laikotarpio žmogaus idealų. Ir visa tai dėl nuolatinio pedagogės nepasitenkinimo, improvizacijos kelio, žinių troškimo. Kaip pažadinti jauname žmoguje nuolatinį kūrybinio darbo poreikį, atitinkamą savijautą, estetinį elgesį, pilietiškumo suvokimą – klausimai, į kuriuos atsakė ilgametis pedagogės triūsas, kantrybė ir talentas.
Teatro pedagogo darbo rezultatus visuomenė išvysdavo diplominių spektaklių metu, kurie I. Vaišytės iniciatyva buvo rodomi dažniausiai Vilniaus akademiniame dramos teatre. Kokios tai šventės būdavo! Suvažiuodavo iš visų Lietuvos teatrų, susirinkdavo didžiulis meno ir mokslo žmonių būrys, visuomenė vertindavo atsiskleidžiančius talentus... Štai, pavyzdžiui, I. Vaišytės VI-oji auklėtinių laida. Prisiminiau ją dar ir todėl, kad net trys diplominiai spektakliai buvo perkelti į Šiaulių dramos teatro repertuarą ir ten turėjo sėkmingą sceninę istoriją (V. Sarojano „Žmogiškoji komedija“, V. Šukšino „Iki trečiųjų gaidžių“ ir spektaklį „Vaikų dienos“). Tuose spektakliuose ryškus pedagogės pasiekimas – buvo šiuolaikiškai suvokti veikalų autoriai, jų kūrybos esmė. Buvo išvengta manieringumo ir vaidybinių priemonių pasikartojimo. Ypač išsiskyrė „Žmogiškoji komedija“. Čia įžvelgiamas sudėtingas atlikėjų bendravimo procesas. Ypač įtaigiai jaunieji aktoriai atskleidė savo nuotaikas ir mintis vidiniu monologu, kuris pabrėžė tų herojų emocinę struktūrą bei dinamiką. Tai ryšku buvo S. Jakubausko (Homeras), N. Oželytės (Ulisa), G. Žalėno (Spengleris), A. Bareikio ir A. Venckaus (kareiviai) ir kt. darbuose. Spektaklyje ypač didelis dėmesys buvo skirtas muzikai ir dainai (atlikėjai dainavo amerikiečių ir negrų liaudies dainas originalo kalba). Daina ir muzika jungė veiksmą, atskleidė tuomet šiuolaikišką kūrėjų požiūrį į keliamas autoriaus problemas. Spektaklis buvo sklidinas jaunatviško polėkio, rimties ir dramatizmo, mąstant apie aktualiausią laiko problemą – karo ir taikos problemą.
Spektaklis „Vaikų dienos“ buvo ruoštas nuo II-ojo kurso. Tai improvizacijos, etiudų, savarankiškų darbų rezultatas. Čia buvo, kaip tvirtino aktorius S. Jakubauskas, savotiška I. Vaišytės mokyklos kvintesencija – ką gali aktorius! Scena buvo užtvindyta dainomis (S. Bareikio ir O. Ditkovskio), jaunatviško aromato, „siela ir kūnu“ gyvų žmonių. Čia buvo sukurtas džiaugsmingas ansamblis, kuriame švietė pati gražiausia žmogaus vertybė – jo vidinis grožis.
Ir Justino Marcinkevičiaus „Mažvydas“. Juk tai buvo pirmoji šio kūrinio interpretacija scenoje! O. Ditkovskio Mažvydas stebino plačiu pasaulio suvokimu, aukštais moraliniais interesais. Jis puikiai suprato tą aplinką, kurioje gyveno Mažvydas ir suvokė auditoriją, kuriai jis tuomet kalbėjo. I. Vaišytė tarsi sakė: matykite, kas dedasi žmoguje, kai jį užvaldo didelė meilė tėvynei. Kai ji neleidžia užmigti, kai ji suteikia neregėtų jėgų žygdarbiui. Tai diplominis spektaklis, kuris turėjo griežtą formą, aiškų ritmą. Ypač ryškiai buvo atskleistas konfliktas tarp pareigos ir jausmo. Čia galima padaryti išvadą: klasikiniame repertuare I. Vaišytė visuomet principinga ir nuosekli. Tai puiki mokykla, ypač metodologiniu požiūriu.
I. Vaišytė su kiekviena nauja aktorių laida dirbo skirtingai. Surinktas naujas studentų kontingentas atitinkamai koregavo specialybės mokymo programą. Ne paslaptis, kad būsimo aktoriaus perspektyva priklauso ne vien nuo to, ką sugeba įgyti studentas, bet ir kaip jis moka vystyti tai, ką gauna teatrinės mokyklos suole.
„Aktoriaus etika, – tvirtino I. Vaišytė, – ne tik saviruoša, bet ir savo paties prognozė: kur eini, ko nori, kokia tavo artimiausia motyvacija (pvz., užbaigti gerai akademiją) ir kokia tolimoji – būti reikalingu žmonėms. O tam, kad būti reikalingu – reikia sugebėti prognozuoti visuomenę. Dainas apie kosmosą reikia kurti ne tada, kada išskrido palydovas, o žymiai anksčiau.“
Kalbėdami apie I. Vaišytės mokinius dabar jau galime konstatuoti, jog dauguma iš jų yra gerai įvaldę charakteringumą, vaidmens ritmą ir tempą, aktyvūs, įtaigiai reiškia mintis ir jausmus, daugelio lūpose skamba taisyklinga scenos kalba, jie plastiški, puikiai valdo balsus, gražiai dainuoja... Lietuvos teatre dirbo beveik šimtas I. Vaišytės auklėtinių. Kai kurie ir šiandien tebedirba. Ir ne tik teatre. Kine. Televizijoje. Radijuje. Jų tarpe ne tik aktoriai, bet ir režisieriai, pedagogai, rašytojai3.
Teatrinio meno pedagogo veikla – tai ne rožėmis klotas kelias. I. Vaišytė, kaip ir daugelis meno bei mokslo žmonių, eidama vis nauju pažinimo keliu, nuolat eksperimentuodama, diskutuodama bei apibendrindama savo ir kitų katedros pedagogų pasiekimus, nuolat susidūrė su daugybe laiko diktuojamų problemų. Prasidėjus aukštojo mokslo reformai, ji teigė, kad tai labai reikšminga ir aktuali problema.
„Šalia kompleksinio mokymo metodo, kurį mes nuolat tobuliname, šiandien visu aštrumu iškyla mokymo programos lankstumo problema, – teigė I. Vaišytė. – Šiandieninis teatras reikalauja atitinkamai koreguoti ją. Neturime reikalingos mokymo procesui technikos. Dabar ypač aštri kadrų ruošimo koordinacijos problema. Reikia ne skaldyti, o jungti. Blaškant jėgas, kultūra tik smunka, o ne kyla. Mes privalom gerai žinoti ir praktiškai pažinti įvairias pasaulio teatrines mokyklas. Apie tai daugiau nei prieš 50 metų jau kalbėjo ir to reikalavo A. Oleka-Žilinskas, tuometinis Kauno valstybės teatro ir studijos vadovas. Pasaulio mokyklose mes ne tik ką nors atrastume naudingo, bet ir savo pasiekimus propaguotume. Pradžią esame padarę. Lankėmės Tarybų sąjungos respublikose, taip pat Bulgarijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje. Bet tai tik pradžia.“
Lietuvos atgimimo pradžioje, 1989 m. pavasarį, prasidėjo jaunatviški bruzdėjimai aukštosiose mokyklose. Tuo ypač pasižymėjo Dailės akademijos, kiek vėliau ir Muzikos akademijos ir kt. mokyklų studentų „revoliuciniai“ žygiai. Muzikos akademijos studentai, vadovaujami kelių dėstytojų naujokų, pirmiausia sukilo prieš akademijos rektorių. Apklijavo akademijos sienas įvairiausiais žmogaus orumą žeminančiais plakatais, Rusijos revoliucionierių pavyzdžiu, šliaužiojo koridoriais, šaukė sukursią naują pasaulį. Bet tie revoliucionierių organizatoriai neturėjo jokios tautinės ideologijos, išskyrus postų dalybas. Gal dėl to tas jų „žygis“ greit subliuško. Akademijos dėstytojų kolektyvas revoliucionieriams pasakė griežtą ne!
Bet jie nenurimo. Greit po to organizavo šmeižto kompaniją aktoriaus meistriškumo katedros vadovei ir daugeliui dėstytojų. Akademijos vadovas prof. V. Laurušas, turbūt norėdamas sustabdyti naująją purvo bangą, skubiai atleido iš pareigų po labai sunkios operacijos dar tik sveikstančią katedros vadovę profesorę I. Vaišytę. Ji neturėjo jėgų pasipriešinti nei „revoliucionieriams“, nei akademijos vadovybei. Aktoriaus meistriškumo katedros vadove buvo paskirta režisierė D. Tamulevičiūtė. Po kurio laiko profesorė A. Savickaitė rašė: „Nebuvo įsigilinta į galimą opoziciją ir kitus variantus <...> Kaip ir daugelyje sričių, skubota pertvarka ne visiškai pasiteisino. Buvo atsisakyta daugelio katedros gyvenimo tradicijų...“4. Išnyko kursų tarpusavio bendradarbiavimas, buvo atsisakyta įvairių švenčių, konkursų, teatrinių kartų ryšio, pagarbos istorijai ir ją kūrusiems žmonėms. Išnyko „metodiniai pasitarimai, diskusijos dėl dėstomų dalykų – tai silpnina bendrą darbą, leidžia klestėti subjektyviam vertinimui, savivalei“5. Naujoji katedros vadovė „jokių naujovių nesiūlė, tiesiog vyko egzaminų aptarimai ir vienas kitas renginys“ 6.
Profesorės I. Vaišytės pedagogika naujajai katedros vadovei ir jos aktyvistams neteko prasmės. Kai kurie teatrologai (E. Jansonas ir kt.) tuoj pat spaudoje ėmė niekinti profesorės nuopelnus, menkino jos didžias pastangas, vertingus pedagoginius atradimus, jos studentų talento pasireiškimus diplominiuose spektakliuose, priešpriešindami naujosios katedros vadovės teatrinius nuopelnus Jaunimo teatre.
Matydami, kaip „drabstoma purvais garbė auksinė“, 1993 m. pabaigoje Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugija Literatūros ir meno archyve organizavo teatro istorijos skaitymus: „Lietuvos aukštoji teatrinė mokykla. Irena Vaišytė“.7 Susirinko pilnutėlė archyvo salė mokslo žmonių, teatralų ir daugybė I. Vaišytės mokinių 8.
Kokie gi svarbiausi momentai tuose skaitymuose buvo pastebėti ir akcentuoti?
Nuo pirmų mokslo dienų teatrinės mokyklos studentas privalo įsidėmėti, vadovautis gyvenime ir kūryboje pagrindinėmis žmogaus elgesio normomis: pagarba mokytojui, vyresniajam kolegai, istorijos didiesiems, savos nacionalinės kultūros ištakomis ir tradicijomis. Teatro menas privalo drauge su literatūros, muzikos, dailės, architektūros pasiekimais kelti ir svarstyti tas gyvenimo problemas, kurios yra reikšmingos ir svarbios šių dienų žmogui.
„I. Vaišytės teatras buvo teatras, nešantis prasmę, ir tai liko jos studentų dūšiose kaip sąžinė. Kažkam tu gali priešintis, kažko nekęsti, bet teatro? Į jį žiūriu, kaip į kažką švento“ (S. Bareikis).
„Jinai visus, su kuriais buvo, tiesiog varu varė į kūrybą, – iki juoko: net ir sapne turėjai būti aktoriumi, net laikydamas TSKP istorijos egzaminą, net suvokdamas, kad esi neteisus, grubus, savanaudis, – ir net tada turėjai būti aktoriumi“ (G. Žalėnas).
„Anoji prakeiksmų kaina, kurios buvo pilni laikraščiai, – ką bedarė teatrinė katedra – yra niekų niekai, mane pašėlusiai siutino. O juk ilgai mūsų, baigusių šią mokyklą, darbeliais puikavosi Lietuvos teatrai! Šito niekam nepavyks nuneigti!“ (R. Staliliūnaitė).
„Didelė I. Vaišytės svajonė buvo sukurti mokomąjį teatrą, kuris išaugtų į Jaunimo teatrą. Mokomąjį teatrą įkūrėme! Dirbau su trisdešimčia ar keturiasdešimčia įvairių režisierių, tarp jų su J. Jurašu, V. Čibiru, A. Latėnu ir kt., bet I. Vaišytė priversdavo kiekvieną studentą, pedagogą, dailininką savarankiškai mąstyti, turėti savo idėją, o ne reikalauti, kad kas nors padarytų. Štai tokia buvo I. Vaišytė, tokią mes ją pažinojome, tokią mes ją mylėjome“ (M. Percovas).
„I. Vaišytė atliko paprasčiausiai žygdarbį, sukurdama aukšto lygio Teatrinį fakultetą. Ji sugebėjo surinkti pedagogus, nesumenkinti studentų galių, siekti jų profesinio tobulumo. Aš didžiai vertinu I. Vaišytę ir džiaugiuosi, kad keletą metų su ja teko dirbti Lietuvos konservatorijos teatriniame fakultete“ (A. Iljina).
„Mokslo metų pradžioje buvo daug daug teorijos, kurią supranti tik po daugelio metų praktikos. Terminai: logika, veiksmas, fizinis ir žodinis ryšys su objektu, plastika, kalba, charakteringumas, ritmo pojūtis, grupavimasis, mizanscenos, biografija – iš kur ateni, kur išeini, dar kažkoks planas, potekstės... Kaip tai susieti? Aiškinies, kokia tavo tema, kur kulminacija, kur atomazga, kur akcentai, perėjimai, vaidmens perspektyva. Darbą su savimi vertinu aukščiausiu balu iš to, ką esu gavusi Konservatorijoje“ (N. Narmontaitė).
„Kuo ypatingas tas laikotarpis? Katedroje dirbo labai stiprūs pedagogai, specialistai: V. Maknys, N. Sykčinas, A. Ruzgaitė, S. Nosevičiūtė, I. Naujokienė, M. Malcienė, M. Lebedytė, P. Užkalnis, V. Limantas, A. Ragauskaitė, V. Fakejevaitė, G. Nežnovas. Buvo darbinė ir nepaprastai kūrybinė atmosfera <...> Aktoriaus meistriškumo katedros auklėtiniai nedarė gėdos ir pripildė visus Lietuvos teatrus. Savo darbais jie garsino Lietuvą ne tik tėvynėje, bet ir už jos ribų. O juk katedrai vadovavo I. Vaišytė! (R. Paliukaitytė).
„Norėtųsi, kad mūsų aukštojoje teatro mokykloje atsirastų daugiau tokių pasišventusių žmonių, kurie turėdami aktoriaus, režisieriaus išsimokslinimą būtų darbštūs, mokantys dirbti, reiklūs, kūrybingi pedagogai. Mokėtų atskleisti studentų kūrybinius sugebėjimus, juos lavintų, treniruotų tokiu keliu, kad jis savyje pažintų vidinį ir išorinį veiksmingumą, nenuilstamus ieškojimus, kokius turėjo I. Vaišytė“ (J. Ušinskaitė).
Ir kad šių dienų teatro pedagogai dirbtų pastovų darbą, o ne priebėgomis, tarp įvairiausių gastrolių, „chaltūrų“ ir pasipinigavimo. Kiekvienas jauno žmogaus mokytojas, pasak I. Vaišytės, turėtų gerai žinoti: „Devyni amatai, dešimtas – badas!“
Ir dar. Šiais metais minime I. Vaišytės 85-tąsias gimimo metines. Manau, atėjo laikas profesorės pedagoginę veiklą įamžinti specialioje tam skirtoje monografijoje. Tai būtų ne tik mokslo žmonių, bet pirmiausia jos mokinių šventa pareiga!
1 Lietuvos vaidybos mokykla. Teatro edukologija. (Sudarė A. Adomaitytė), V., 2004, p. 41.
2 Apginta 1956 m., o 1961 m. išleista Maskvoje (Formirovanie tvorčeskogo charaktera aktiora).
3 R. Adomaitis, D. Auželis, I. Balsytė, E. Barauskaitė, S. Bareikis, A. Bialobžeskis, M. Bičiūnaitė, J. Bindokas, D. Brenciūtė, J. Dautartas, O. Ditkovskis, E. Ignatavičius, E. Gabrėnaitė, N. Gelžinytė, A. Giniotis, S. Jakubauskas, S. Jačėnas, L. Kalpokaitė, J. Kisielius,V. Kochanskytė, N. Lepeškaitė, A. Matulionis, D. Meškauskas, N. Mirončikaitė, N. Oželytė, R. Rimeikis, A. Savickaitė, S. Sipaitis, R. Staliliūnaitė, Č. Stonys, R. Šaltenytė, A. Šurna, R. Teresas, J. Ušinskaitė, A. Venckus, P. Venclovas, G. Žilys ir daugelis kitų.
4 Lietuvos vaidybos mokykla. Teatro edukologija (sudarė A. Adomaitytė), V., 2004, p. 67.
5 Ten pat, p. 68.
6 Ten pat, p. 71.
7 Žr.: LTMKM, A. Guobio kolekcija.
8 Dalyvavo, kalbėjo, vertino ir didžiavosi įžymiosios teatro pedagogės palikimu: S. Bareikis (Jaunimo teatras), A. Giniotis (Keistuolių teatras), A. Guobys (Muzikos akademija), A. Kaniava (Keistuolių teatras), N. Narmontaitė (Kauno dr. teatras), S. Nosevičiūtė (Muzikos akademija), R. Paliukaitytė (Akademinis dr.teatras), R. Ramanauskas (Jaunimo teatras), A. Savickaitė (Muzikos akademija), R. Staliliūnaitė (Kauno dr. teatras), J. Ušinskaitė (Muzikos akademija), V. Vainoraitė (Lietuvos televizija), P. Venslovas (Kauno dr. teatras), R. Vikšraitis (Keistuolių teatras), G. Žalėnas (Jaunimo teatras).
Nuotraukose:
Profesorė Irena Vaišytė
Teatro, muzikos, kino muziejaus fondo nuotrauka
Šiaulių dramos teatras. A. Korneičiuko „Makaras Dubrava“ (1951 11 07, pastatymas ir režisūra – J. Šeimo, dail. M. Percovas; Makaras – S. Paska, Olga – I. Vaišytė)
Aktoriaus meistriškumo katedros pedagogų kolektyvas, 1985 m. I eilė: H. Šablevičius, E. Jaukutė; II eilė: J. Aniulytė, S. Nosevičiūtė, I. Vaišytė, A. Galinis; III eilė: I. Jukova, A. Savickaitė, I. Bučienė, M. Malcienė, A. Adomaitytė, V. Sauleika; IV eilė: V. Čibiras, N. Gelžinytė, P. Ilgūnas, A. Guobys, S. Kavoliukas
