Žmogus su rudu peruku

Bernardas Aleknavičius

XIX a. antroji pusė. Buvusioje Didžiosios Lietuvos kunigaikštystėje rusiškasis dvigalvis erelis negailestingai drasko Lietuvos kūną. Nesnaudžia ir kaimyninės valstybės plėšrūnas. Nusižiūrėjęs į rusiškąjį dvigalvį, vokiškasis erelis, kanclerio Bismarko (1815–1898) balsu Mažojoje Lietuvoje šaukia: „Viena šalis, viena tauta, viena kalba“. Atrodo, jog atėjo lietuvių tautos pakasynos. Ir tuo metu Girėnuose (Ragainės aps.) į tautosakos rinkėjo Viliaus Kalvaičio (1848–1914) stubos duris pasibeldžia žmogus su lagaminėliu rankose. Bet kuris praeivis galėjo pasakyti, jog šis keleivis ne šišioniškis. Jo apdaras ir laikysena bylojo apie tai, kad šis nepažįstamasis nemažai pasaulio matęs žmogus. Tai iš karto suvokė ir Vilius Kalvaitis.

Vyrai susėdę prie žibalinės lempos ilgai kalbėjo. Kalbėjo lietuviškai. Svetys su rusva barzdike atsargiai rinko lietuviškus žodžius, stengėsi nesuklysti. O sodybos šeimininkas pasakojo apie krašto kunigų ir mokytojų pataikinišką veiklą bei geležinio kanclerio Bismarko sumanymą įminti mažlietuvius į vokiškąjį molį.

Ilgai Viliaus Kalvaičio svetys Girėnuose neužsibuvo. Jam rūpėjo prakalbinti Donelaičio žemės žmones, girias, upes, pavienius ąžuolus, kuriuos ne vieną šio krašto žmonės dar laikė šventais. Ir keleivis su rusva barzdele aplankęs Ragainę bei Tilžę jau beldžiasi į kunigo Karlo Rudolfo Jakobio (1817–1881) namų duris Klaipėdoje. Apie svečio atvykimą kunigas Rudolfas žinojo ir jo nekantriai laukė. Ir du mokslo vyrai, prie arbatos puoduko,, ištisą vakarą gvildeno lietuviškas godas. Kun. Rudolfas Jakobiui kalbėjo:

Man kaip lingvistui be galo artima ir brangi lietuvių kalba, Kristijono Donelaičio literatūrinis palikimas, šio krašto žmonių papročiai, jų dainos ir iš amžių glūdumos atklydusios savitos tradicijos. Bet šis neįkainuojamas turtas su kiekviena diena susilaukia vis mažesnio ir mažesnio poreikio. Lietuvių tautos likučiai merdi. Nematau prošvaistės, kad lietuvių tauta prisikeltų. Jau pats laikas rengti jai įkapius. O ką be gyvos lietuvių kalbos darys pasaulio lingvistai?

Tai ko jūs laukiat?! O kur lietuviškos draugijos, tautiniai lietuviški laikraščiai? Tik ne tokie kaip profesoriaus Fridricho Kuršaičio (1806–1884) „Keleivis iš Karaliaučiaus“, kuriuo jis nuodija lietuvių tautą. Šis profesorius .... mokslininkas-lituanistas, bet jis nemažesnis ir lietuvių tautos duobkasys. V.... visokeriopai remia jo redaguojamą „Keleivį“, nes mato, jog per šį laikraštį prof. F. Kuršaitis vykdo Dievo valią, kad lietuviai kaip galima greičiau leistų sunaikinami pagal Geležinio kanclerio planą. Bet neužmirškime, kad ir Dievo valia nemaža dalimi priklauso nuo žmonių. O ir mes tie žmonės, kurie gerbiame mažas, jau nykstančias tautas, todėl ir turime joms visapusiškai padėti. Mes privalome tų kraštų žmonėms atrišti akis, kad jie pamatytų tai, ką iš jų nori padaryti agresyvūs valdovai. Reikia dirbti ant mažų tautų išlikimo tautiškumo dirvos ir tuomet Dievo valia pasikeis.

Po šių rudabarzdžio pasakytų žodžių vyrai ilgai tylėjo. Kun. Karlas Rudolfas Jakobis mąstė apie rengimą kurti „Lietuvių literatūros draugiją“, o jo svečias nenustygo vietoje ir galvojo kaip čia greičiau aplankius tik pradėto Klaipėdoje leisto savaitraščio „Lietuviška ceitunga“ redaktorių Martyną Šernių (1849–1908).

Su „Lietuviškos ceitungos“ redaktoriumi Martynu Šerniumi pokalbis ilgai neužsitęsė. Redaktorius svečiui pasiūlė bendradarbiauti jo redaguojamame laikraštyje. Šis sutiko.

Įsikūręs Klaipėdos užeigos namuose (dabar Liepų al. 5) redaktorius rašė programinį straipsnį, kaip prikelti merdinčią lietuvių tautą, kuri padalinta į dvi dalis ir vienodai marinama. Savo rašinyje jis išdėstė mintį, kad vien svetimtaučiai lietuvių tautos prikelti nepajėgs, kad į prisikėlimo darbus aktyviai turi įsijungti ir merdinčios tautos šviesuoliai. Ir tik krašte kuriamos draugijos ir leidžiami tautiniai laikraščiai gali prikelti tautą. Vėliau šį rašinį rudabarzdis atidavė „Lietuviškos ceitungos“ redaktoriui Martynui Šerniui, kuris jį ir išspausdino savo redaguojamame savaitraštyje.

Tai buvo pirmasis rašytinis žodis gaivinti merdinčią lietuvių tautą. O ir tai padaryta ne kur nors kitur, bet Klaipėdoje. Išgirdęs šią žinią, Bulgarijoje gyvenantis dr. Jonas Basanavičius net aiktelėjo. Ir kodėl tai turėjo padaryti ne lietuvis, bet svetimtautis Jonas Šliūpas (1861–1944) sužinojęs šią žinią griebėsi plunksnos ir rašė „Lietuviškai ceitungai“ šventai pritardamas tokiam kilniam sumanymui.

Kraštas kėlėsi. 1879 m. Tilžėje įkuriama Lietuvių literatūros draugija (Litaische literarische Gesellsohaft), kurios pirmuoju pirmininku išrenkamas klaipėdietis kunigas Rudolfas Jakobis. 1885 m. Tilžėje susikuria „Birutės“ draugija, 1883 m. Ragainėje išspausdinamas pirmasis „Aušros“ numeris, 1889 m. suskamba tautinės pakraipos žurnalas „Varpas“. O šio prisikėlimo šauklys – žmogus su ruda barzdike ir tokios pat spalvos peruku – poliglotas dr. Jurgis Zauerveinas-Girėnas (1831–1904). Tai jam Klaipėdoje rugsėjo 23 d. 16 val. bus atidentas paminklas. O ir į numatomą renginį klaipėdiečius kviečia Valdemaro ir Irtos Vaičekauskų šeimos fondo steigėjai bei paminklo dr. Jurgiui Zauerveinui-Girėnui kūrimo iniciatyvinės grupės pirmininkas dr. Aleksandras Žalys.