Kijeve bus pristatytas leidinys, skirtas Lietuvos etnologijai
Dr. Aldona Vasiliauskienė
MAU atstovų pasitarimas Ukrainos nacionalinės mokslo akademijos M. T. Rylskio meno, folkloristikos ir etnologijos institute. Iš kairės: Ihoris Vasiljevičius Šulha (Saratovas), dr. Halina Bondarenko, Ukrainos mokslo akademijos akademikas Mykola Mušinskas (Slovėnija), Ukrainos nacionalinės mokslo akademijos M. T. Rylskio meno, folkloristikos ir etnologijos instituto direktorė akademikė Hanna Skrypnik, Rusijos autonominės respublikos Humanitarinio universiteto direktorius Vasilis Babenko (Baškirija), istorikė Irina Skibickaja (Krasnodaras, Kubanė), Rusijos autonominės respublikos Humanitarinio universiteto direktoriaus pavaduotojas Denisas Černyjenko, jo žmona Irina – to paties universiteto Valstybės teisės istorijos ir teorijos katedros vedėja ir dr. Julia Sirenko – to paties universiteto Rusų ir užsienio filologijos katedros vedėja
Ukrainos nacionalinės mokslo akademijos M. T. Rylskio meno, folkloristikos ir etnologijos instituto direktorė akademikė Hanna Skrypnik, susidomėjusi etnologija Lietuvoje, vieną iš mokslo darbų leidinių (leidinys pradėtas leisti 2010 m.) nutarė paskirti Lietuvai: „Liaudies kūryba ir etnologija. Lietuvos etnologija“.
Tai specialus 2011 m. trečias tomas, kurio vyriausia redaktorė Hanna Skrypnik. Leidinyje 16-os Lietuvos mokslininkų: Rasos Paukštytės-Šaknienės, Aldonos Vasiliauskienės, Vidos Savoniakaitės, Dariaus Daukšo, Petro Kalniaus, Romualdo Apanavičiaus, Danguolės Svidinskaitės, Skaidrės Urbonienės, Jono Mardoso, Rasos Račiūnaitės-Paužuolienės, Žilvičio Šaknio, Vytauto Tumėno, Reginos Mikštaitės-Čičiurkienės, Loretos Martynėnaitės, Aušros Zabielienės ir Irmos Šidiškienės mokslo darbai. Minėtų mokslininkų straipsniai pagal tematiką suskirstyti į penkis skyrius „Iš Lietuvos etnologijos istorijos ir teorijos. Istoriografinės studijos“; „Lietuvių kilmė ir etnokultūrinis identitetas. Bendri ir regioniniai identiteto kriterijai“; „Liaudies tikėjimas: istorinės ištakos ir nūdienos apraiškos“; „Lietuvos etnologijos formų išraiškos. Liaudies tradicijų etniniai ryšiai ir paralelės“; „Lietuvos etnokultūros palikimas: tradicinės ir dabarties transliacijos formos“.
Įvadinį straipsnį, apžvelgdama lietuvių tyrinėjimus etnologijos srityje bei leidinyje spausdinamus straipsnius, parašė akademikė Hanna Skrypnik. Straipsnių vertimu iš lietuvių į ukrainiečių kalbą rūpinosi institutas. Vertė Beatriče Beliavciv, Natalija Gavriliuk, Vladislavas Žurba, Olena Soboleva, Aušrelė Taranenko, Džiulija Fedirkienė ir Tetjana Ščerbina. Rugpjūčio 19 d. akademikė Hanna Skrypnik – MAU (Tarptautinė ukrainistų asociacija) prezidentė – sukvietė į Kijevą atvykusius 5-ojo pasaulinio ukrainistų forumo dalyvius – MAU narius – į pasitarimą, kuriame dalyvavo ir šio straipsnio autorė. Nutarta ateinantį eilinį MAU kongresą organizuoti metais vėliau, t. y. 2013 m. Pritarta Lietuvos atstovės prašymui – 2011 m. gruodžio 12 d., minint Ukrainos nacionalinės mokslo akademijos M. T. Rylskio meno, folkloristikos ir etnologijos instituto 90-metį, pristatyti ir Lietuvai skirtą minėtą instituto leidinį. Rugpjūčio 21 d. instituto vadovybė posėdžio dalyviams organizavo įdomią ekskursiją į netoli Kijevo (30 km) esantį „Ukrainiečių kaimą“ (panašus į Rumšiškes, tik daug mažesnis), kuris sukurtas Julijos Timošenko patarėjo Bondarenko lėšomis ir rūpesčiu.
Tai iš įvairių Ukrainos vietovių atvežtos sodybos. Kaime pastatyta reto grožio cerkvė, kaip padėka Aukščiausiajam už išgelbėjimą, toje vietoje, kur buvo pasikėsinta į Bondarenką. Kalbant apie M. T. Rylskio meno, folkloristikos ir etnologijos instituto 90-metį, būtina paminėti ir asmenį, kurio vardu pavadintas institutas. Tadas Rozislavas Rylskis (1841–1902) – etnografas, folkloristas ir ekonomistas, žinomas visuomenės švietėjas ir veikėjas, publicistas, vienas iš XIX a. antrosios pusės nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo bangos veikėjų. Jo sūnus, kurio vardu ir pavadintas institutas – Maksymas Tadeušas Rylskis (1895 03 19–1964 07 24) – poetas, vertėjas, publicistas, visuomenės veikėjas, Ukrainos Mokslų akademijos akademikas. Tad belieka tik pasidžiaugti, kad žinios apie Lietuvos liaudies meną, kultūrą, papročius pasklis ir tarp gausios ukrainiečių diasporos įvairiose pasaulio šalyse. Gal tada ir kai kurie mūsų šviesuliai ims didžiuotis savo tautos kultūriniu palikimu, ragins gerbti ir mylėti savo Tėvynę.
