Paminklas Jurgiui Zauerveinui – žmogui uolai

Rugsėjo 23 dieną Klaipėdoje, Liepų gatvėje, priešais verslo centro „Liepų alėja“ pastatą atidengtas paminklas filosofijos daktarui Jurgiui Zauerveinui (Georg Sauerwein, 1831–1904) – Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjui, poliglotui, publicistui ir poetui. Paminklo sukūrimo ir pastatymo išlaidas apmokėjo verslininkų Voldemaro ir Irtos Vaičekauskų šeimos fondas, o kūrybinio darbo autoriai – skulptorius Gintautas Jonkus ir architektas Vytenis Mazurkevičius. Skulptorių G. Jonkų pakalbinome iškart po Jurgio Zauerveino paminklo atidengimo iškilmių.

Prieš tai keletas faktų apie „Mokslo Lietuvos“ pašnekovą. Gintautas Jonkus gimęs Kaune, 1980 m. baigė LTSR valstybinį dailės institutą, skulptūrą, ir jau spėjo įsigyventi į Klaipėdos miesto savitumą. Jį vertindamas nepamiršta ir šio miesto 700 metų gyvavimo istorijos, kuriai juk taip pat pakako savitumo ir net išskirtinumo. Menininkas visa tai privalo turėti galvoje, jausti miesto dvasią ir jo ypatingą estetinę aurą, kuri gal ir nelengvai išreiškiama žodžiais. Pagaliau menininko užduotis ir yra kurti tokius meno kūrinius, kurie bylotų estetinių vaizdų, simbolių ir ženklų kalba, kartais užslėptų užuominų vaizdiniais, suvokiamais veikiau intuityviai arba giliai perpratus sumanymą. 2008 m. buvo paskelbtas J. Zauerveino paminklo Klaipėdoje konkursas, dalyvavo skulptoriai Gintautas Jonkus, Klaudijus Pūdymas, Arūnas Sakalauskas ir Adomas Skiesgilas. Laimėjo G. Jonkus.

Gintautas Jonkus dvidešimt dvejus metus dirba dailės mokytoju Eduardo Balsio menų gimnazijoje, septynerius metus vaikų dailės mokykloje, dėsto Klaipėdos universitete kaip dailės katedros lektorius. Šiuolaikiniame mene, ypač skulptūroje, tvirtina pasigendąs formos, todėl dabarties menui ir stinga ilgaamžiškumo, sunku pasiekti didesnės išliekamosios vertės. O jei taip, tai kiekviename naujame savo darbe būtent šių savybių G. Jonkus ir siekia. Kaip – apie tai šis pašnekesys, įdėmiai klausantis pačiam Jurgiui Zauerveinui, juk kalbėjomės šalia tik ką klaipėdiečiams ir uostamiesčio svečiams atidengto ir pristatyto paminklo.

Mokslo Lietuva. Gerbiamasai Gintautai Jonkau, kurdamas Jurgio Zauerveino paminklą turėjote išspręsti gan sudėtingą meninę užduotį. Kaip sekėsi dorotis, tokios reikšmingos lietuvybei asmenybės paminklą įkomponuoti Liepų gatvėje?

Gintautas Jonkus. Tai buvo sudėtingas darbas, nes reikėjo, kad pamink-las XXI amžiuje atrodytų šiuolaikiškai. Problemų buvo, pakako ir meninių ieškojimų. Iš pradžių vieta paminklui buvo parinkta Danės krantinėje. Laimėjau konkursą su kolegomis, bet tai buvo visai kitas sumanymas.

ML. Kodėl jo atsisakyta?

G. Jonkus. Atsižvelgta ir į profesoriaus Domo Kauno išsakytą mintį, kad Jurgis Zauerveinas bijojo vandens. D. Kaunas buvo geriausiai ištyrinėjęs Zauerveino biografiją ir asmenybę, tad dėl to fakto diskutuoti nesiėmėme.

Dabartinė paminklo vieta priešais pastatą Liepų g. 5 – ne mažiau dėkinga. Ši vietovė kadaise buvo Klaipėdos priemiestis, arklių ganykla. Šioje vietoje stovėjusio pastato istorija mus pasiekia iš XVI amžiaus, nors tai, ką šiandien matome, statyta XVIII a. antroje pusėje. Vietoj gatvės tais laikais buvo žąsų turgus, o mums rūpimame pastate XVIII a. pabaigoje veikė karčema. Gatvė čia nutiesta XIX a. pradžioje, apsodinta medžiais ir pavadinta Liepų gatve. XIX a. pabaigoje šalia gatvės suformuotoje aikštėje pastatomas paminklas karaliui Vilhelmui, Liepų gatvė tampa reprezentacine Klaipėdos gatve, vėliau ne kartą keitėsi jos pavadinimas, o pastatas Nr. 5 tapo nuomos namu. Verslininko Valdemaro Vaičekausko pastangomis pastate Lietuvai atkūrus nepriklausomybę įkurtas verslo centras.

ML. Žodžiu, turininga vieta, bet tai ir įpareigoja menininką, kuris pretenduoja į buvusią reprezentacinę ir dabar gražiausią Klaipėdos gatvę įsiveržti su savo meniniu sumanymu. Paminklui skirta vieta – tiesiog ant šaligatvio, aplinkui įvairių meno stilių samplaika, pagaliau tai labai judri gatvė, joje didelis transporto judėjimas. Todėl ir nutarėte kurti dvimatį paminklą J. Zauerveinui – plokštuminį, o ne trimatį kaip kad įprasta kuriant skulptūras?

G. Jonkus. Tai turėjo būti simbolinis ženklas, o trimatė skulptūra atrodytų kaip įsiveržęs svetimkūnis. Panašiai ir su medžiaga: viena vertus, tokiam iškiliam vyrui kaip Jurgis Zauerveinas tiktų bronza, bet šiuo atveju akmuo atrodo solidesnė medžiaga, bent jau šiai lietuvybei tiek daug davusiai asmenybei. Mano supratimu, tai buvo žmogus uola, nors fiziškai ir nebuvo labai stiprus.

ML. Kiek laiko kūrėte paminklą?

G. Jonkus. Metus laiko išvis nebuvo aišku, ar teks kurti paminklą, pagaliau ir dėl vietos ne iškart apsispręsta. Kai dėl vietos paminklui Liepų gatvėje buvo apsispręsta, pradėjome ieškoti meninio sprendimo. Padariau labai daug variantų, kol galų gale apsistojau ties šiuo. Ko gero, tai paprasčiausias ir kukliausias variantas, bet ir informatyviausias. Jame vyrauja pabrėžta simbolika. Akcentuojamas J. Zauerveino veidas ir jo plaštakos negatyvas – delno atspaudas. Gilus laiko atspaudas, mums paliktas šio mokslo žmogaus darbais. Ir autentiškas J. Zauerveino parašas, jo autentiška kopija.

ML. Kelionės lazda ir lagaminas – taip pat simboliai.

G. Jonkus. Lagamino stengiausi nepabrėžti, bet kad būtų pastebimas, nes keliauninkui Zauerveinui tai labai reikšmingas atributas. Kaip ir kelionės lazda. Variantuose buvau prikūręs įvairių natūralistinių lagaminų, bet atrodė naiviai, tad teko atsisakyti. Meninę užduotį stengiausi spręsti modernesnėmis priemonėmis, ne tiesmukai. Paminkle Zauerveinas visą laiką kelionėje – su knygų prikrautu lagaminu.

Buvau padaręs natūralaus dydžio paminklo maketą. Kol maketo šioje vietoje nepastačiau, sunku buvo rasti paminklo sąsajas su gatvės architektūra. Pradžioje man šis paminklas atrodė čia svetimas, bet pamažu „prilipo“, pavyko prijaukinti.

ML. Kas kliuvo, kėlė didžiausią rūpestį?

G. Jonkus. Gal keistai nuskambės, bet kaip tik architektūriniai ir meniniai šios gatvės privalumai. Suprantama, kad visa Liepų gatvės aplinka veikė mano ir architekto Vytenio Mazurkevičiaus sprendimus. Gretimas pastatas Liepų g. 7, vertinant pagal senas nuotraukas, vienas gražiausių Klaipėdoje. Buvo su lenktu stogu, bokštelių smailėmis, skulptūromis ir kitomis puošmenomis. Nežiūrint miesto bombardavimo karo metais ir pokario perstatymų, ir šiandien šis pastatas yra gražus „Jugend“ stiliaus, pabrėžtino dekoratyvumo Klaipėdoje pavyzdys. Priešais verslo centrą Liepų g. 5 didžioji šaligatvio dalis skirta lengviesiems automobiliams sustoti. Kaip čia atrodys paminklas? Nenorėjome aplinkos akcentuoti dirbtinai jokiomis ribojančiomis juostomis ar panašiais skiriamaisiais ženklais. Todėl priešais paminklą pasiūlėme pastatyti virš šaligatvio kiek išsikišančius tarsi mažyčius postamentukus, kurie atitveria paminklo erdvę, kartu organizuoja ir pėsčiųjų judėjimą. Jurgis Zauerveinas atėjo ir sustojo, akimirkai susimąstė. Ir tai išbaigta kompozicija, vyksmas baigtas.

ML. Paminklo postamentas tik tam, kad vos vos pakeltų J. Zauerveiną virš šaligatvio. Veikiau ženklas, o ne funkcijos priemonė.

G. Jonkus. Iš pradžių buvau sumanęs pastatyti ketvirtainiškos formos plokštę, įleistą į grindinį, bet tada Zauerveino figūra tarsi praranda jam klaipėdiečių rodomą pagarbą. Kita vertus, nesiekiau pernelyg iškelti, sureikšminti šios asmenybės. Juk žinome, kad ne taip jau paprasta buvo J. Zauerveinui įaugti į klaipėdiečių aplinką. Jis du kartus buvo iškeltas lietuvių kandidatų rinkimuose į Prūsijos Landtago deputatus, bet abu kartus balsų neužteko. Zauerveinui tai buvo didelis smūgis, tikriausiai iki gyvenimo pabaigos jis neatleido klaipėdiečiams. Gal todėl ir paminklą sekėsi gan sunkiai statyti.

ML. Bet ne kas kitas, o klaipėdiečiai jo garbei šį paminklą pastatė. Beje, užsiminėte, kad iškilo kliūčių paminklą ne tik kuriant, bet ir statant.

G. Jonkus. Reikėjo daugybės derinimų, ėjimų pas valdininkus. Paminklo užsakovas reikalavo, kad viskas būtų padaryta pagal visus reikalavimus, niekur neprasilenkiant su reglamentais. Tokį atsakingą darbą darant ir dar tokioje reikšmingoje vietoje, teko ir pasinervinti, ir pasukti galvą. Užtat šiandien pro šį kūrinį galiu praeiti be nervo ir su pakelta galva. Tiesa, pirmas paminklo variantas prie Danės upės man pačiam buvo arčiau širdies, panašius žodžius esu girdėjęs ir iš kolegų.

ML. Kaip apibūdintumėte mokslo žmonių įtaką šiam Jūsų kūriniui ir apskritai kūrybai? Juk ir kurdamas paminklą J. Zauerveinui tikriausiai rėmėtės jų tyrinėjimų medžiaga, spaudoje skelbtais straipsniais.

G. Jonkus. Žinoma man tai svarbu, pagaliau juk ir į Klaipėdą atvažiavau gyventi ne šiaip sau. Mane šis Mažosios Lietuvos kraštas traukė, jaučiu jam sentimentus. Negaliu pasakyti, kodėl, bet šis kraštas man visados buvo savas. Esu gimęs Kaune, tėvas iš Joniškio, save net „skerslatviu“ vadino, o mama dzūkė – iš Pietų Lietuvos. Patiko man čia gal ir dėl „Jugend“ architektūros, kurios šiame krašte buvo nemažai. Apskritai patiko man ir vokiečių kultūra, šios tautos darbo kokybė, gal dėl to, kad jaučiuosi šiauriečiu. Dar sovietų laikais, kai čionai atvažiavau, fanatiškai rinkau senosios Klaipėdos nuotraukas. Ne todėl, kad būčiau jautęs kažin kokį vokiečių kultūros kultą, bet norėjau, kad Klaipėda atgautų aukštos kultūros miesto vardą. Būtent toks šis miestas į mane žvelgė iš senų nuotraukų. Net ir tie nedideli trupinėliai, kurie išliko iš senosios Klaipėdos, man yra tarsi priesakas – stengtis būti vertam buvusios architektūros, meno ir kultūros.

ML. Kaip išsaugoti tos aukštos kultūros ženklus, juos gausinti šiuolaikiniais darbais, bet neištirpti svetimose įtakose, išsaugoti savąjį tapatumą?

G. Jonkus. Manau, kad tas tapatumas yra mūsų kraujyje, ką bedaryčiau, vis viena tai būtų lietuvio skulptoriaus darbas. Per prievartą lietuviškumo neįdiegsi, bet niekur ir nuo savęs nepabėgsi.

Kartais savęs klausiu: kodėl ta visa lietuviška rašto kultūra atėjo iš Tilžės, kodėl Mažosios Lietuvos indėlis į Lietuvos kultūrą buvo toks svarbus ir didelis? Matyt, dėl to, kad Lietuvoje jau šeimininkavo svetimi, caro valdininkai. Aišku, ir mažojoje Lietuvoje būta laikų, kai per knygą buvo ne tik nešama kultūra, bet ir stengtasi vietos žmones vokietinti. Labai paini visos mūsų šalies ir tautos istorija, o ypač paini Mažosios Lietuvos praeitis.

ML. Praeitį pakeisti – ne mūsų valioje, bet privalome nepamiršti jos pamokų. Tegu tos pamokos virsta naujais darbais, vienas iš kurių – paminklas Jurgiui Zauerveinui – šiandien buvo atidengtas. Ačiū Jums už šį kūrinį Klaipėdai ir už šį mūsų pokalbį.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Prie atidengto profesoriaus Jurgio Zauerveino paminklo: prof. Domas Kaunas, paminklo kūrimo iniciatyvinės grupės vadovas doc. dr. Aleksandras Žalys, kultūros istorikas Bernardas Aleknavičius, Lietuvos kultūros viceministrė Nijolė Laužikienė, verslininkas Valdemaras Vaičekauskas, neatpažintas asmuo, verslininkas Benediktas Petrauskas, paminklo autorius Gintautas Jonkus, akmens meistras Jonas Virbauskas ir architektas Vytenis Mazurkevičius

Gedimino Zemlicko nuotrauka