JONAS KUBILIUS – gyvoji Vilniaus universiteto atmintis

Vilniaus universiteto daugiamečio rektoriaus, net 33-ejus metus rankose tvirtai laikiusio šios garbingos Alma mater skeptrą, prof. Jono KUBILIAUS 90-ųjų gimimo metinių pagerbimo iškilmės vyko net dvi dienas, visai galimas dalykas, kad tai irgi vienas iš rekordų per 432-ejus universiteto gyvavimo metus. Prasidėjo rugsėjo 15 d. Vilniaus universiteto bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje, tęsėsi Baltojoje salėje, kur buvo atidaryta jubiliatui skirta paroda „Aš tikiu savo universitetu. Kaip tikiu Lietuva. Prof. Jonui Kubiliui – 90“. Pagerbimo apoteozė rugsėjo 16 d. vyko Šv. Jonų bažnyčioje.

Tai buvo Vilniaus universiteto renesansas

Tiek ši bažnyčia, tiek Universiteto biblioteka tvirčiausiomis nytimis siejasi su rektoriaus Jono Kubiliaus veikla ir rūpesčiais, ką šiame rašinyje stengsimės bent jau priminti, jeigu ir nepavyktų giliau atskleisti. Nors vargu, ar būtina bent jau tiems 60 tūkstančių Vilniaus universiteto absolventų, kurie jei ir ne iš paties J. Kubiliaus rankų, tai bent jo vadovavimo universitetui laikais gavo diplomus ir šiandien dirba atsakingiausiuose Lietuvos valstybės baruose.
Iškilmes VU bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje pradėjo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prof. Virgilijaus Noreikos klasės IV kurso studentai. Karolina Glinskaitė padainavo V. Bartulio „Muziką“ ir H. Vilos-Loboso (Villa-Lobos) ariją iš „Brazilietiškos Bachijanos“. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos garbės daktaro Stasio Baro dainininkų (tenorų) konkurso laureatas Kasparas Damulis atliko S. Gailevičiaus „Klajūną“ ir R. Leonkavalo „Aušrinę“. Jiems akompanavo tarptautinių konkursų laureatė Lina Giedraitytė.

Universiteto rektoriui prof. Benediktui Juodkai negalėjus dalyvauti pagerbimo iškilmėse (priiminėjo universiteto svečius), pirmasis žodį tarė mokslo reikalų prorektorius prof. Jūras Banys. Jis padėkojo ilgamečiam Rektoriui už Universitetui skirtą gyvenimą ir už tai, kad net ir sudėtingiausiais tautai metais jis ugdė Universiteto savigarbą ir savivoką, išaugino tvirtą stuburą, kuris nelinksta net ir šiais ne visada išmintingų reformų laikais. Ir toliau gyvuoja Profesoriaus J. Kubiliaus daug metų kurta, puoselėta Lietuvos tikimybinės skaičių teorijos mokykla, ji ir toliau auga, plečiasi, turi platų tarptautinį pripažinimą ir geras perspektyvas. Taupydamas jubiliato ir iškilmių dalyvių laiką prorektorius prof. J. Banys nepasakė, kad ir į pagerbimo iškilmes savojoje Alma mater J. Kubilius atvyko kone tiesiai iš Palangos, kur vyko jo garbei surengta Penktoji tarptautinė konferencija „Analiziniai ir tikimybiniai metodai skaičių teorijoje“.

Jeigu bandytume glaustai apibūdinti, ką ypatingai reiktų išskirti iš 33 metų J. Kubiliaus vadovavimo universitetui veiklos, tai turėtume priminti kelis principinius dalykus. Pavyko įgyvendinti siekį, kad universitetas būtų ne tik studijų, bet ir autoritetinga mokslo institucija. Išliktų lietuviškas, ko visą laiką kryptingai buvo siekiama ir pasiekta: Vilniaus universitetas buvo vienintelė aukštoji mokykla buvusioje Sovietų Sąjungoje, kur paskaitos skaitytos, užsiėmimai vyko lietuvių kalba. Žinoma, buvo ir grupių, kuriose paskaitos buvo skaitomos rusų kalba, bet lietuviams studentams buvo visos sąlygos studijuoti gimtąja kalba.
Prie J. Kubiliaus prasidėjo senųjų universiteto rūmų kompleksinio restauravimo ir remonto darbai, daug pastangų kainavo Universiteto mokslo muziejaus reikmėms atgauti pokario metais nuniokotą ir sandėliu paverstą akademinę Šv. Jonų bažnyčią. Restauruotuose universiteto senųjų rūmų pastatuose, labai nugyventuose ir ligi tol ne visada vertintuose, atsirado geriausių Lietuvos skulptorių, tapytojų ir grafikų kūrinių, vidaus erdvėse buvo sukurta nuostabių sieninės tapybos pavyzdžių. Visa tai atsirado J. Kubiliaus laikais. Iš dviejų kraštutinių galimybių – palaikyti, leisti ar atsisakyti? – rektorius visada palaikydavo siūlančių, kuriančių ir universitetą menais turtinančių žmonių iniciatyvą, jeigu tik buvo įmanoma. Už tai jam dėkingumą jaučia daugybė žmonių.

Buvo labai stengiamasi susigrąžinti istorinę atmintį, atsikovoti teisę į garbingą universiteto istoriją, o tai buvo ne taip jau paprasta, kaip galėtų atrodyti. Dalyje to meto spaudinių apie Vilniaus universiteto (akademijos) ištakas XVI a. buvo bandoma sumenkinti šios aukštosios mokyklos reikšmę ir moksliškumą, iškreiptai buvo pabrėžiamas universiteto įkūrėjų – jėzuitų ordino – neigiamas vaidmuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje. Net iš to meto knygų ir enciklopedinių leidinių buvo galima susidaryti iškreiptą įspūdį apie menką Vilniaus jėzuitų akademijos lygį, atotrūkį nuo realių šalies problemų. Ko stebėtis, kai ir kitose sąjunginėse respublikose tokių pat ar panašių menkinimo tendencijų pasitaikydavo. Todėl artėjant 1979 m., dar reikėjo įrodyti, kad tai Vilniaus universiteto 400-osios metinės ir tai esąs seniausias Sovietų Sąjungos universitetas. Juk bandyta įteigti, kad Vilniaus universiteto istoriją reikia skaičiuoti nuo 1803 metų, kai Rusijos caras Aleksandras I suteikė jam Imperatoriškojo universiteto vardą. Sąmoningai siekta nubraukti visą ligi tol buvusią 224 metų universiteto veiklos istoriją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Rektoriaus J. Kubiliaus pastangos atstatant istorinę atmintį vertintinos kaip mokslinio principingumo, akademinio orumo ir asmeninės drąsos pavyzdys. Žinant, kiek teko įveikti kliūčių įvairiose to meto instancijose (juk neapsieita be derinimo ir visagalėje Maskvoje), galima tik žavėtis rektoriaus laikysena ir siekiais. Vilniaus universiteto 400-ųjų metinių minėjimas tapo ne tik universiteto, bet ir Vilniaus miesto bei visos Lietuvos triumfu, kokio ligi tol nebūta.

Buvo pradėtas statyti universiteto miestelis Antakalnyje, įspūdingoje teritorijoje Kairėnuose buvo įkurtas ir pradėjo funkcionuoti universiteto Botanikos sodas. Kaip savo jubiliejinėje prakalboje sakė jubiliatas, apdairiai elgiantis, ir tais laikais buvo galima daug pasiekti, universitetui ir savo šaliai atnešti didelės naudos. Rektoriaus apdairumas universitetui išties nepaprastai pasitarnavo. Jono Kubiliaus vadovavimo Vilniaus universitetui 33 metai – tai šios Alma mater renesansas jau mūsų laikais, o J. Kubilius yra šio renesanso tėvas.

.... nes biblioteka yra universiteto širdis

Vilniaus universiteto bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė savo kalbą pradėjo citata iš bibliotekos archyve saugomo dokumento: „Profesorius Jonas Kubilius priklauso prie rektorių, kurie suprato ir yra įsitikinę, kad aukštosios mokyklos biblioteka yra universiteto širdis. Gal tokiai pažiūrai turėjo įtakos rektoriaus būdas ir išsilavinimas, jo gyvas susidomėjimas įvairiomis mokslo sritimis, o ne vien matematika, jo jautrumas meno reiškiniams, plati visuomeninė veikla, platus apsiskaitymas“. Teksto autorius nėra žinomas. Spėjama, kad parašyta po Nepriklausomybės paskelbimo, bet apibūdinta tiksliai.

Vyresni bibliotekos darbuotojai gali paliudyti: rektorius prof. Jonas Kubilius ir universiteto biblioteka yra neatsiejami, kaip priežasties ir pasek-mės ryšys. Pokario metais universiteto biblioteka egzistavo varganai, ne taip, kaip dera seniausiam Rytų Europoje mokslo ir kultūros židiniui. Daug pasakantis faktas: žiemos metą į knygų saugyklas bibliotekos darbuotojai eidavo su žieminiais drabužiais – taip buvo įprasta ir aukštesnę valdžią, matyt, ne itin jaudino. Juk svarbiausia gamyba, ekonominiai rodikliai, o visa kita palauks, laikas kultūrai ateis vėliau. Reikėjo naujojo rektoriaus užsispyrimo ir atkaklių pastangų, siekiant pakeisti įsisenėjusi požiūrį. Rektorius J. Kubilius laikėsi senos tiesos, kuri ištisus šimtmečius kultūringuose kraštuose nekėlė abejonės: universitetas prasideda nuo bibliotekos. Šį credo būtų galima įrašyti į bet kurio universiteto garbės kodeksą, jeigu tokie kodeksai išvis būtų. Rektorius J. Kubilius, išaugęs iš pamatinių senosios europinės kultūros vertybių, pats buvo tų vertybinių pamatų statytojas ir mūrytojas. Šiandien, nors ir pasitraukęs iš aktyvesnės veiklos, išlieka mokslo ir kultūros pamatų garbingu ir ištikimu sargybiniu, daug kam moraliniu autoritetu, akademinių principų saugotoju.

Artėjo 1970 metai, kartu ir Vilniaus universiteto bibliotekos 400-ųjų gyvavimo metų sukaktis. Skubėta užbaigti statyti naują bibliotekos knygų saugyklos pastatą, kurio viena siena išeina į Šv. Jono gatvę. Kad įstrigę reikalai pajudėtų, statybininkų ir įvairių žinybų įsipareigojimai būtų vykdomi, ne kartą prireikė ryžtingo rektoriaus žodžio, paveikdavo ir jo kaip pripažinto žymaus mokslininko autoritetas. Iš dalies restauruotoje Šv. Jonų bažnyčioje buvo atidaryta jubiliejinė bibliotekos paroda. Atidarant naująjį knygų saugyklos pastatą kai kam iš ideologų užkliuvo, kad per maža tarybiškumo dailininko Rimtauto Gibavičiaus sukurtojo statinio išorėje, bet teko susitaikyti – su rektoriumi viskas suderinta. Vilniaus universiteto bibliotekos sukaktį tiktų pavadinti generaline repeticija prieš 1979 m. minėtas Vilniaus universiteto 400-ąsias įkūrimo metines.

Nepamirštos J. Kubiliaus pastangos susigrąžinti išblaškytas po įvairias Sovietų Sąjungos bibliotekas 1832 m. uždaryto Vilniaus universiteto vertingiausias knygas, lobynus, mokymo priemones ir kitas vertybes.
Bibliotekos direktorė Irena Krivienė susirinkusiems į J. Kubiliaus pagerbtuves užsiminė apie Saulėtekio alėjoje Antakalnyje mokslo ir verslo klasteryje „Saulėtekio slėnis“ sparčiai statomą Nacionalinį atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centrą, o prie jo radimosi ištakų stovėjo ir rektorius J. Kubilius. Šią vasarą I. Krivienė lankėsi profesoriaus J. Kubiliaus namuose Antakalnyje, sveikino su jubiliejumi, aptarė būsimąją jubiliejinę parodą universiteto bibliotekoje. Buvo maloniai nustebusi, kai sužinojo, kad profesorius jau spėjo apsilankyti Saulėtekio studentų miestelyje, kur aukštyn stiebiasi ta naujoji universiteto biblioteka – artimieji nuvežė pažiūrėti. Rektoriui – o Joną Kubilių tik taip ir tevadiname – įdomu, rūpi, kas vyksta universitete, ir skauda, jeigu kas vyksta ne visai taip, kaip derėtų.

Kur jauku Mnemozinei ir mūzoms

Apie visus gerus rektoriaus darbus geriausiai galėtų papasakoti Universiteto senbuviai, jeigu tik jiems gyvuoti ir šiandien būtų palanki terpė. Permanentinė švietimo ir mokslo sistemos reforma gal kai kam ir naudinga, bet ne universitetų senbuviams. Taupant lėšas, veteranus kartais skubama kuo greičiau išlydėti į užtarnautą poilsį (pats J. Kubilius – maloni išimtis), o taupydami ir persitaupydami prarandame atmintį. Senovės Graikijoje atminties mūza buvo Dzeuso žmona titanidė Mnemozinė – devynių kitų mūzų motina. Jų visų pastangomis kuriamas mokslas ir kultūra. Graikams pakako nuovokos suvokti, kad atmintis, mokslas ir kultūra sudaro neatsiejamą triadą. Beje, visomis devyniomis mūzomis ir jų motina Mnemozine galima grožėtis Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, kurio vestibiulį nuo 1969 metų puošia dailininko Rimtauto Gibavičiaus sgrafitai. Sukurti, kai universitetui vadovavo Jonas Kubilius, kuris palaikė ne tik griežtųjų mokslų atstovus, bet suvokė, kad be meno, muzikos ir literatūros universitete prėskas bus bet kuris mokslas.

Grįžkime prie akademinės kultūros vienos iš atramų – atminties. Rektoriaus J. Kubiliaus laikais Matematikos ir mechanikos (dabar Matematikos ir informatikos) ir Fizikos fakultetų koridoriais matydavome smulkiais žingsneliais minantį senutėlį (mums, studentams, tada taip atrodė) profesorių Zigmą Žemaitį. Gal ne visi bent jau pirmakursiai žinodavo apie šio profesoriaus nuopelnus universitetui ir Lietuvai, bet iškart pritildavo koridoriuje skardintys balsai, studentai pasitemdavo: čia praeina pati mūsų mokslo, universiteto istorija, gyvoji Alma mater atmintis, ryšys su tarpukario Lietuvos mokslu ir kultūra.

Panašiai buvo praeinant rektoriui profesoriui Jonui Kubiliui: tai mūsų matematikos mokslo gyvoji ištaka, Alma mater dabartis mūsų akyse virstanti istorija, nerašyto akademinio moralinio kodekso sergėtojas. Šiandien prie tų žodžių rastume, ką pridurti, ir pirmiausia pasinaudotume prorektoriaus profesoriaus Jūro Banio pasakytais J. Kubiliui skirtais žodžiais: tai mūsų Universiteto savimonės vienas iš svarbiausių dar anoje santvarkoje kūrėjų, reiškėjų ir sergėtojų, bene reikšmingiausia tos savimonės dalis, kiek tai galima sieti su asmenybe, konkrečiu žmogumi.
Bibliotekos darbuotojai atsigręždami atgalios pirmiausia prisimena biblio-
tekoje vykusias iškilmes ir renginius. Ansambliečiai – universiteto šventes, kurios neapsieidavo be trankaus šokio ir skambios lietuviškos dainos, M. K. Čiurlionio gatvėje Aktų salės pirmoje eilėje sėdint rektoriui J. Kubiliui. Be rektoriaus jokios iškilmės ir šventės buvo tiesiog neįsivaizduojamos. Mes visi, kurie Vilniaus universitete studijavo 1958–1991 m., save galime vadinti rektoriaus Jono Kubiliaus studentais ir tuo didžiuotis.

Jubiliejinės parodos

Daug parodų, skirtų J. Kubiliui, buvo rengiama Vilniaus universitete, o pastaroji yra kiek kitokia: ji skirta asmenybei, žmogui, jo įvairiapusiškumui, kūrybiškumui išryškinti ir atskleisti.
Paroda sudaryta tarsi iš dviejų dalių. P. Smuglevičiaus salėje nuo vasaros tęsiasi pasaulio miestų senose knygose paroda. Tai štai senų knygų ir senųjų miestų vaizdų apsuptyje eksponuojami rektoriaus Jono Kubiliaus įvertinimai ir apdovanojimai, kurie vos telpa į du didelius stendus.
Baltojoje salėje pristatomos profesoriaus asmeninio gyvenimo, mokslinės ir visuomeninės veiklos nuotraukos. Tai maža dalis to, ką bibliotekos darbuotojos įstengė sutalpinti didokoje ekspozicijos erdvėje. Universiteto bibliotekos saugykloje saugoma J. Kubiliaus padovanotų knygų kolekcija. Kone prieš tris dešimtis metų rektorius apsisprendė šią savo kolekciją perduoti universiteto bibliotekai. Joje saugomi taip pat rektoriaus universitetui perduoti svarbūs dokumentų rinkiniai.

Jubiliatą pasveikinęs Lietuvos mokslų akademijos prezidentas akad. Valdemaras Razumas priminė, kad Akademijos rūmuose Gedimino pr. 3 taip pat veikia akad. Jonui Kubiliui skirta stacionari paroda „Jonas Kubilius – žvilgsnis per fotoobjektyvą“ (nuotraukų autorė fotografė Virginija Valuckienė). Parodoje pateikiama jubiliato veikla Lietuvos mokslų akademijoje. MA prezidentas V. Razumas visus renginio dalyvius kvietė apsilankyti parodoje jiems patogiu laiku.

VU bibliotekos direktorė informacinei ir kultūros paveldo veiklai doc. dr. Marija Prokopčik pakvietė susipažinti su J. Kubiliui skirtomis parodomis. Pats jubiliatas ir kiti vyresnio amžiaus asmenys, kuriems buvo sunku kopti laiptais į Baltąją salę, galėjo su paroda susipažinti virtualiu būdu ekrane. Nuotraukas komentavo bibliotekos darbuotoja Nijolė Šulgienė. Taip pat buvo galima patekti į bibliotekos saugyklą, kur norintys galėjo išvysti J. Kubiliaus knygų kolekcijos dalį.

Toje pačioje bažnyčioje, kurią prikėlė

Rugsėjo 16 d. prof. Jono Kubiliaus 90-metis iškilmingai buvo minimas Šv. Jonų bažnyčioje. Iškilmingą Vilniaus universiteto Senato posėdį pradėjęs Senato pirmininkas prof. Domas Kaunas pirmiausia išvardijo jubiliato nuopelnus ir tarptautinius įvertinimus: ilgametis Vilniaus universiteto rektorius, Greifsvaldo, Prahos, Latvijos, Zalcburgo universitetų garbės daktaras, Lietuvos matematikų draugijos prezidentas, tikimybių ir skaičių teorijos mokslinės mokyklos Lietuvoje kūrėjas ir vadovas, Santarvės premijos laureatas, Lietuvos mokslų akademijos narys... Šią eilutę būtų galima tęsti ir tęsti. Žodį suteikus prof. Viktorijai Daujotytei-Pakerienei, sausi faktai įgauna reikšmingus pastebėjimus ir apibendrinimus.

Pranešėja ilgėliau dėmesį sutelkė ties J. Kubiliaus šeima, išauginusia penkis sūnus, gabius vyrus, kurie kitomis sąlygomis būtų tikriausiai kaip ir Jonas, pasirinkę mokslo kelią. Tačiau į Krasnojarsko kraštą ištremiama mama Petronėlė Giedraitytė-Kubilienė ir brolis Antanas. Brolis Bronius buvo gabus matematikai, bet pašalintas iš komjaunimo, teko atsisveikinti ir su universitetu. Vytautas atleistas iš laboranto pareigų. Tokie nereikalingi, nesvarbu, kad talentingi.

Brolis Juozas pokario metais buvo Lietuvos partizanų ryšininku ir rėmėju, 1948 m. pavasarį suimamas, nuteisiamas 25-eriems metams. Juozas rodė nemenkus gabumus poezijoje, V. Daujotytė-Pakerienė turėjo progos susipažinti su jo eilėraščiais, perrašytais Jono Kubiliaus ranka – geri eilėraščiai. 1953 m. Juozas Kubilius grįš į Lietuvą, įsikurs gimtinėje ir remiamas brolio Jono sieks mokslo neakivaizdiniu būdu. Prabėgus daugeliui metų, kai Jonas Kubilius jau bus plačiai tarptautiniu mastu pagarsėjęs matematikas, Vilniaus universiteto rektorius, jis pripažins, kad matematika yra aukščiausia poezijos forma. Kas žino, gal tai savotiškas brolio Juozo pomėgio papildymas?

Nuolatinėje įtampoje pokario metais gyveno ir Jonas Kubilius. Atrodo, kad jam tuo metu ištvermės ir jėgų teikė tos pamatinės iš šeimos įgytos vertybės, kurios iš kitų žmonių išskiria stiprias asmenybes. To meto Vilnius visiškai nepriminė ramybės uosto, veikiau buvo panašus į vėjų pagairę. Šiems vėjams reikėjo atsispirti, nepalūžti. Kaip pats profesorius ne kartą yra sakęs, kuriam laikui jį gelbėdavo vietos pakeitimas, tuo metu labai veiksminga priemonė bent kuriam laikui sumėtyti pėdas. Iš gimtojo Eržvilko valsčiaus išvažiavo į Vilnių, kur tęsė dar prieš karą pradėtąsias matematikos studijas universitete. Kartu dirbo laborantu, paskui prof. Zigmo Žemaičio pakviestas vadovavo parengiamiesiems kursams norintiems stoti į universitetą.

Tikras gelbėjimosi ratas jaunam matematikui 1948 m. buvo Leningrado valstybinio universiteto aspirantūra. Pirmiausia pravertė pats gyvenamosios vietos pakeitimas, ir antra – jam teko puikus vadovas, talentingas matematikas prof. Jurijus Linikas, kuriam J. Kubilius dėkingas už daug ką, o svarbiausia – už tai, kad šio mokslininko didelis talentas ir tikram rusų inteligentui būdingos savybės sudarė neišskiriamą derinį. J. Liniko vadovaujamas J. Kubilius sėkmingai išsprendė kelias matematines problemas, puikiai užsirekomendavo kaip labai gabus, talentingas jaunas matematikas, sėkmingai parašė disertaciją, kurioje išnagrinėjo skaičių teorijoje garsią Malerio hipotezę, pateikė jos dalinį sprendimą. 1951 m. sėkmingai apsigina savo pirmąją disertaciją ir į Vilnių grįžta jau kaip matematikos mokslų kandidatas.

Prie sudužusios geldos neliko

Praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje jaunam lietuvių matematikui pavyko užčiuopti ryšį tarp skaičių teorijos ir tikimybių teorijos. Jo kandidatinės disertacijos vadovas J. Linikas skatino neatidėlioti ir imtis daktaro disertacijos (dabar atitiktų habilituoto daktaro disertaciją). Kartu draugiškai perspėjo: per daug nesišvaistyti idėjomis, nes apsukruoliai, kurių pakanka ir tarp matematikų, gali kai kurias nugvelbti ir sėkmingai pasinaudoti – lietuvis liktų prie suskilusios geldos. Kad to neatsitiktų, J. Kubilius bandė stoti į TSRS Mokslų akademijos Matematikos instituto doktorantūrą Maskvoje. Buvo priimtas, o kitą dieną priėmimas atšauktas, mat Maskvą pasiekė Lietuvos kompartijos CK telegrama, kuria rekomenduota J. Kubiliaus į doktorantūrą nepriimti. Mat buožės vaikas, broliai susiję su miškiniais, nuteisti ir ištremti, o ir jis pats nėra patikimas...

Kas liko daryti nepatikimajam? Dirbti, nagais kabintis į gyvenimą. Per metus laiko Jonas Kubilius be jokių doktorantūrų parašė daktaro disertaciją ir įgrūdo į giliausią stalčiaus galą. Laukė geresnių laikų – ir sulaukė. 1956 m. XX TSKP suvažiavime buvo demaskuotas J. Stalino asmenybės kultas, prasidėjo N. Chruščiovo „atšilimas“. LKP CK taip pat atlyžo, leido J. Kubiliui stoti į doktorantūrą ir maloningai apie tai pranešė per Lietuvos mokslų akademijos prezidentą Juozą Matulį. Bet jam to visai nereikia – disertacija parašyta ir be derinimo su instancijomis, tik tegu netrukdo gintis. Tuos žodžius J. Matulis perdavė adresatui –padarė įspūdį.

Klystume manydami, kad nuo šiol visos kliūtys buvo pašalintos. Prof. J. Linikas kaip į vandenį žiūrėjo – konkurentai išdygo Maskvoje. Vis dėlto 1958 m. J. Kubiliui mokslo daktaro disertaciją ginti buvo leista, gynimas buvo sėkmingas, pasisakiusiųjų prieš nebuvo. Grįžusį traukiniu iš Maskvos J. Kubilių Vilniaus geležinkelio stotyje pasitiko didelis būrys Lietuvos matematikų, lydėjo per miestą namo. Tarsi manifestacija prieš obskurantizmą, mokslininko asmenybės pergalė prieš prisitaikėlius ir kinkadrebius. Dabar iš laiko nuotolio taip vertiname. Tikriausiai taip J. Kubiliaus sutiktuves suvokė ir jų dalyviai.

Partiniai vadovai, matyt, taip pat suvokė, kad turi reikalą su puikiu mokslininku ir neeiline asmenybe. J. Kubilius buvo iškviestas į LKP CK, kur mokslą kuravęs sekretorius V. Niunka be didesnių užuolankų pareiškė, kad jis skiriamas Vilniaus universiteto rektoriumi. J. Kubilius turėjo kitų sumanymų, savo ateitį siejo su tikimybinės skaičių teorijos tolesniu plėtojimu, tai yra nauja matematikos mokslo kryptimi, kurios pradininku pats ir buvo. Žodžiu, jokio džiaugsmo neišreiškė, administratoriumi būti nenorįs net jei tai ir Vilniaus universitetas. Vis dėlto buvo įtikintas rektoriaus pareigas eiti – reikia Lietuvos mokslo labui. 1958 m. liepos 15-oji – naujas etapas J. Kubiliaus biografijoje ir Vilniaus universiteto istorijoje. Nuo šiol jis rektorius ir šiose pareigose dirbs 33 metus, sumušdamas visus vadovavimo šiai Alma mater ilgaamžiškumo rekordus per visą jos daugiau kaip 400 metų gyvavimą.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Skambant „Gaudeamus igitur“ garsams Šv. Jonų bažnyčioje pagerbiamas ilgametis Vilniaus universiteto rektorius prof. Jonas Kubilius. Šalia jo Vilniaus universiteto rektorius Gediminas Juodka ir Senato pirmininkas Domas Kaunas

Gedimino Zemlicko nuotrauka