Aleksandras Fiutas apie Česlavą Milošą

Apie Nobelio literatūros premijos laureato Česlavo MILOŠO gyvenimą ir kūrybą kalbamės su lenkų literatūros istoriku, kritiku ir eseistu, daugelio knygų autoriumi prof. Aleksandru FIUTU (Aleksander Fiut) iš Krokuvos. Galima priminti, kad gan išsamų pokalbių su profesoriumi ciklą „Mokslo Lietuvoje“ esame spausdinę 2006 metais (Nr. 10–12), minint 95-ąsias Č. Milošo gimimo metines. Šį kartą prof. Aleksandrą Fiutą kalbinome birželio 28 dieną, kone Č. Milošo 100-ųjų gimimo metinių išvakarėse, kur šiai sukakčiai paminėti Vilniaus universitete antrą dieną vyko tarptautinė konferencija „Česlovo Milošo laikai ir vietos“.

Priminsime kai kuriuos mūsų pašnekovo mokslinės veiklos akcentus. Filologijos mokslus A. Fiutas studijavo Krokuvos Jogailos universitete. 1974 m. apsigynė filologijos mokslų daktaro disertaciją, kurioje nagrinėjo lenkų prozininko, eseisto ir literatūros kritiko Vilhelmo Macho (Wilhelm Mach, 1917–1965) kūrybą. Česlavo Milošo kūryba A. Fiutas susidomėjo 1975 metais, klausydamasis žymaus literatūros kritiko ir tyrinėtojo Krokuvos universiteto profesoriaus Jano Blonskio (Jan Błoński) paskaitos. Profesorius apie Č. Milošą kalbėjo kaip vieną reikšmingiausių pokario lenkų poetų ir tokiu tvirtinimu visiškai sutrikdė A. Fiutą. Kaip gali būti, kad jis, disertaciją apsigynęs polonistas, nieko nežino apie vieną žymiausių lenkų poetų! Tai buvo tikras iššūkis, smarkiai užgavęs jauno literatūrologo savimeilę. Jis pradėjo domėtis Č. Milošo kūryba, prof. J. Blonskio asmenyje radęs puikų patarėją ir net pagalbininką: tai profesorius parašė Č. Milošui laišką, kad jam norįs parašyti jaunas mokslininkas Aleksandras Fiutas. Taip prasidėjo A. Fiuto ir Č. Milošo susirašinėjimas, turėjęs svarbių pasekmių abiems kūrėjams.

Lemtinga sėkmė buvo ta, kad 1979 m. A. Fiutui nusišypsojo laimė išvykti tobulintis į Lilio universitetą Prancūzijoje, iš ten ranka buvo pasiekiamas ir Paryžius. Ten susirado Č. Milošą, sutarė kasdien kalbėtis po valandą. Iš šešių pašnekesių sudarė knygą „Pokalbiai su Česlavu Milošu“ (Rozmowy z Czesławem Miłoszem). Būtume naivūs, manydami, kad tuometė Lenkijos valdžia tik ir laukė, kada bus pasiūlyta tokią pokalbių su politiniu emigrantu knygą išleisti – Č. Milošas Lenkijoje buvo persona non grata. Mat Lenkijos diplomato tarnybą iškeitė į politinio pabėgėlio statusą – į Lenkiją negrįžo. Tačiau 1980 m. Č. Milošas apdovanojamas Nobelio literatūros premija, Lenkijoje kilo didžiulis susidomėjimas rašytoju ir poetu, apie kurį nuo 1951 metų jei ir buvo rašoma, tai kaip apie liaudies išdaviką. Prisiminkime, kas Lenkijai buvo 1980-ieji. Nuo lenkų nepriklausomos savivaldžios profesinės sąjungos „Solidarumas“ (Solidarność) prasideda visuomeninis, vėliau peraugęs ir į politinį judėjimas, kuris išsiliejo į tokį tautos pakilimą, kuris 1989 m. nušlavė prosovietinę politinę santvarką, prasidėjo socialistinio bloko Europoje griūtis. Bet priežastys išvirs į pasekmes dar negreit, nes kalbame apie 1980-uosius.

Naujuoju Nobelio premijos laureatu Lenkijoje pirmiausia susidomėjo literatai ir spauda, tuojau prisiminta, kad jaunas literatūrologas A. Fiutas prieš metus susitikinėjo su Č. Milošu, jį kalbino. A. Fiutas gavo pasiūlymą parengti pokalbių su staiga Lenkijai tapusiu tokiu aktualiu rašytoju knygą. Viskas vyko kaip reta greitai, knyga „Pokalbiai su Česlavu Milošu“ (Rozmowy z Czesławem Miłoszem) spėjo pasirodyti pačiu laiku ir buvo bemat išgraibstyta, o tų pačių 1981-ųjų pabaigoje Lenkijoje buvo įvesta generolo Vojcecho Vitoldo Jaruzelskio (Wojciech Witold Jaruzelski) paskelbtoji karinė padėtis.
Reikia pasakyti, kad ta pokalbių knyga turėjo tęsinį. Mat 1981 m. rugpjūtį Č. Milošas pakvietė A. Fiutą skaityti paskaitų į JAV Berklio (Berkeley) universitetą. Tada buvo pratęsti ir papildyti jųdviejų pašnekesiai, o 1988 m. išspausdinta nauja knyga „Maištingas Česlovo Milošo autoportretas“ („Czesława Miłosza autoportret przekorny“). Šios knygos antras leidimas išėjo 1994 m., pateko ir į Č. Milošo „Rinktinių raštų“ (Dzieła zebrany, 2003) tomą.

1987 m. A. Fiutas išleido knygą „Amžinybės akimirka. Česlavo Milošo poezija“ („Moment wieczny. Poezja Czesława Miłosza“), už kurią 1988 m. A. Fiutui suteiktas habilituoto daktaro vardas. 2003 m. pasirodė jo knyga „Žvelgiant į Milošą“ (W stronę Miłosza), 2011 m. „Su Miloszu“ (Z Miłoszem). Iš viso profesorius parašė bene dvylika knygų, ir ne visos buvo skirtos Č. Milošo kūrybai. Į tą skaičių neįeina jo sudarytos ar redaguotos knygos.

1996 m. A. Fiutui suteiktas profesoriaus vardas. Jogailos universiteto Polonistikos institute Krokuvoje jis vadovauja XX a. Lenkijos literatūros katedrai. Profesorius yra Č. Milošo gimtinės fondo prie Vytauto Didžiojo universiteto vienas iš narių steigėjų, Česlavo Milošo instituto (The Institute of Czeslaw Milosz) JAV programų tarybos narys. Paskaitas skaitė daugelyje pasaulio universitetų: Lilio (Prancūzija), Berklio (Berkeley), Blumingtono (Bloomington, JAV), Skoplės (Makedonija), Olomouco (Čekija), Stokholmo (Švedija), Getingeno (Vokietija), Liuveno (Leuven, Belgija), Rio de Žaneiro (Brazilija), taip pat ir Europos studijų institute Vienoje.

Poezijoje jis keliavo tarp tikėjimo ir netikėjimo

Mokslo Lietuva. Gerbiamasis profesoriau Aleksandrai Fiutai, Jūs savo pranešime Česlavo Milošo 100-osioms gimimo metinėms skirtoje konferencijoje Vilniaus universitete kalbėjote apie anapusybę šio rašytojo kūryboje. Ar tai reiškia, kad jau viską išsiaiškinome, viską gerai žinome apie Č. Milošo kūrybos „šiapusybę“, jei taip galima išsireikšti?

Aleksandras Fiutas. Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į tai, kad Česlavas Milošas buvo religingas žmogus ir poetas. Žinoma, toks pasakymas daugiamatis ir gali būti skirtingai suprantamas, nes jo religingumas buvo jo privataus gyvenimo dalis. Jis save apibrėžia, apibūdina kaip kataliką, bet ne visada savo poezijoje išlieka tapatus savo paties gyvenime reiškiamoms mintims. Kaip pats tvirtina, poezijoje jis keliauja tarp tikėjimo ir netikėjimo, ortodoksijos ir erezijos. Iš viso to negalima daryti skubotų išvadų. Būtų tas pats, jeigu Julių Slovackį bandytume vertinti tik iš metempsichozės, o Adomą Mickevičių iš mesianizmo pozicijų. Ir viena, ir kita Katalikų Bažnyčios požiūriu būtų erezija ir nepriimtina.
Šiuo požiūriu Č. Milošui kelionė į anapusinį pasaulį turi dvejopą reikšmę. Viena vertus, poetas sukiojasi ne tik katalikų, bet ir platesnėje krikščionybės vaizdinių erdvėje. Kaip katalikui jam svarbus jo išpažįstamas tikėjimas, bet kaip poetui ir menininkui – nepakankamas. Anapusybėje kūrėjas aptinka įvairius vaizduotės, fantazijų pavidalus, bet visa tai suvokia ir vertina kiek iš kitokios – kultūrinės ir antropologinės, o ne religinės pozicijos.

Raktu į šį anapusybės suvokimą mums gali būti 2002 m. parašytas Č. Milošo romanas „Antroji erdvė“ („Druga przestrzeń“). Jo pabaigoje ta mintis išreikšta labai charakteringai: išsitepliokime veidą dažais ir šaukimės kitos erdvės. Tai tarsi žmogaus vidinis poreikis, kuris reiškiasi visose, net primityviausiose tautelėse ir jų tikėjimuose. Žmogui svarbu atsakyti į klausimą: kas yra po mirties? Skirtingos tautos skirtingai į šį klausimą atsako. Amerikos indėnai įsivaizdavo, kad po mirties jie atsidurs prerijoje, kurioje daugybė bizonų, jie medžios ir niekada nebus bado.

ML. Alkanas rojų supranta kaip maisto gausą.

A. Fiutas. Eskimas įsivaizduos visai kitokių gyvūnų gausą. Religiniai vaizdiniai priklauso nuo gyvenamosios aplinkos. Teko buvoti Šventojoje žemėje, kur patyriau, ką reiškia žmonėms vanduo. Ten ne šiaip dykuma, bet pribloškianti akmenų dykuma, kur oro temperatūra 40º C, tada savo kailiu patiri, kas yra vanduo. Jei pasakyčiau, kad ten vanduo yra aukso vertės, tai nedaug pasakyčiau. Ten įsitikini, kaip patirtis ir vaizdiniai tarpusavyje susiję, iš aplinkos ir patirties išauga religinių vaizdinių pasaulis. Tuo nenoriu pasakyti, kad viskas taip paprasta, nes tie vaizdiniai remiasi kiekvienos tautos kultūros pagrindais. Mūsų europinė kultūra remiasi antikinės graikų, romėnų, senosios žydų ir krikščioniškosios kultūros vaizdiniais. Jei išeisime už Europos ribų ir pamėginsime įsivaizduoti, kaip atrodė budistų ar islamo šventenybės, tai įsitikinsime, kad tai irgi tam tikrų troškimų, tam tikrų gyvenimo trūkumų projekcija į anapusinį pasaulį.

Žemiškųjų malonumų sodai

ML. Kaip visa tai susieti su Č. Milošo poetine kūryba?

A. Fiutas. Č. Milošui visa ši antropologinė refleksija labai svarbi, jis labai domėjosi antropologija, religijotyra, visu kultūros paveldu, taip pat ir ikoniškuoju. Č. Milošo dėmesį patraukė nyderlandų tapytojo Jeronimo Boscho (Hieronymus Bosch, apie 1450–1516) alegoriniai paveikslai ir ypač dailininko bene garsiausias, Madride, Prado muziejuje esantis triptikas „Žemiškųjų malonumų sodai“.
Č. Milošas parašo eilėraščių ciklą, skirtą šiam triptikui, nutapytam apie 1504-uosius metus. Poetas tarsi įžengia į J. Boscho kuriamų malonumų sodus, susitapatina su Adomu, kuris meilaujasi su Ieva, lankosi rojuje ir pragare. Su tais vaizdiniais poetas mėgina susilieti, bet ne kaip tikintis, o veikiau kaip kultūros žmogus. Toje poezijoje yra vietos dangui, rojui ir pragarui, bet visai kitokiam, negu randame Biblijoje. Šiuo požiūriu Biblijos vaizdiniai gali atrodyti skurdoki, nes Č. Milošui reikėjo įsivaizduoti ne tik J. Boscho, bet ir kitų žymiausių tapytojų paveikslus, taip pat ir Alighierio Dantės „Dieviškąja komediją“, kurioje pasakojama Dantės kelionė per pragarą į rojų pas mylimąją Beatričę. Taip Č. Milošas papildo tuštoką ir gerokai abstrakčią erdvę įspūdžiais iš savo paties gyvenimo patirties. Panašiai Dantė savo kurtajame pragare įkurdino realiame gyvenime sutiktuosius savo politinius priešininkus.

Taigi Č. Milošui ta anapusybė, kaip sakiau, turi du matmenis: asmeninį, privatų ir meninį, į kurį pasinerdamas kūrėjas mėgina atsakyti į klausimą, kas ten, anapus, galėtų būti? Ir atsako, kad sunku įsivaizduoti, kadangi tų vaizdinių gali būti daugybė, ir jie turtina poetinę jo vaizduotę. Poetui tai yra tikra kultūros eksploracija, paprasčiau tariant, tyrinėjimas, orientavimasis ir kelionė į kultūros vaizdinių aplinką.

ML. Ar galėtume pasakyti, kad Č. Milošas savo kūryboje jaučiasi tarsi demiurgas, jis pats sau užduoda taisykles ir jų laikosi. Arba laužo. Jis savo kūrinyje gali žaisti pagal katalikiškas, protestantiškas, gal judėjų ar dar kurios nors religijos taisykles, bet nė su viena iš tų religijų nesusitapatina. Nė vienos iš tų religijų apologetu netampa, bet jų teikiamais vaizdiniais sugeba pasimėgauti. Koks poeto santykis su savo paties susikurtomis poetinio vaizdinio taisyklėmis?

A. Fiutas. Man atrodo, kad judėjų vaizdiniai Č. Milošo kūryboje atsispindi silpnai, nes toje religijoje sielos laukia ateisiančio Mesijaus ir ten absoliuti tuštuma, nebūtis, nebuvimas, kur jokių net ir vaizdinių nėra.

ML. Taip Senajame Testamente?

A. Fiutas. Taip, sielos laukia savo lemties absoliučioje tuštumoje, nebūtyje. Pragaro įvaizdis atsiranda tik krikščionybėje. Kitų religijų vaizdinių savo poezijoje Č. Milošas nepanaudoja, nes jaučiasi krikščioniškosios tradicijos atstovas, tiek Vakarų, tiek Rytų krikščionybės (stačiatikybės). Tai todėl, kad poetas jaučiasi tvirtai susijęs su šia žeme, iš kurios kilo, kurioje augo ir brendo. Tai tarsi tvirtesnis, geresnis būvis, apvalytas skausmo, kantrybės, laiko. Ir tas įvaizdis sugrįžta, ta kita realybė, kita Jeruzalė, gyvuojanti pojūčiuose tobulu pavidalu. Bet nėra jo kūryboje tokių vaizdinių kaip angelų choras ar Dievo Motinos paveikslas.
ML. Č. Milošas gal pernelyg ironiškas, tad jo poezijoje tokie ar panašūs vaizdiniai gal nelabai pritiktų. Nors eilėraščių cikle „Žemiškųjų malonumų sode“ (Ogród ziemskich rozkoszy) poetas rašo apie nediduką, trumpai pakirpta barzdele Dievą Tėvą, sėdintį soste su knyga tarp tamsių debesų.

A. Fiutas. Č. Milošas pateikia J. Boscho paveikslo aprašymą – tai nėra jo paties įsivaizdavimas.

ML. Kaip apibūdintumėte Č. Milošą poetą? Ar savo esybe jis poetas eretikas? Šiuo atveju eretiką suprantu kaip kūrybinę asmenybę, kuri priešinasi bet kokiai rutinai, sąstingiui, netikrumui ir nenuoširdumui.

A. Fiutas. Galėčiau atsakyti, kad jis mėgina eksploatuoti įvairias galimybes, vaizdinius, taip pat ir religinius. Ir nelabai boja, ar tai ortodoksiniai vaizdiniai, ar ne. Privatus religinis gyvenimas – tai visai kas kita, poetas vaikščiojo į bažnyčią, buvo praktikuojantis katalikas. Bet kaip menininkas leidžia sau daugiau, pasiduoda poetinių vaizdinių teikiamoms galimybėms.

Pasekmių paieškos ir atminties fenomenas

ML. Vilniaus universitete surengtoje Č. Milošo šimtosioms gimimo metinėms skirtoje tarptautinėje konferencijoje girdžiu išties gilius pranešimus, kuriuose aprėpiami platūs literatūros ir kultūros klodai. Daug ko galime pasimokyti, net ir nebūdami dideli tų sričių žinovai. Bet ko pasigendu? Gilaus suvokimo tų realijų, kurios buvo Č. Milošo gyvenimo dalimi jam gyvenant gimtinėje, Kėdainių krašte, studijuojant Vilniaus Stepono Batoro universitete. Gimtuosiuose Šeteniuose, arba kitaip tada buvo vadinti – Šeteiniuose, Č. Milošą išties dar supo mitų ir senų tikėjimų apraiškos daugybėje kasdienio gyvenimo reiškinių. Bet šiandien tie dalykai nugrimzdo į praeitį, kartais jau nelengvai suvokiami net Milošo kūrybos tyrinėtojams. Tada nebeaišku, ką reiškia poeto lūpose ta mitų žemė, iš kurios jis išaugo. Kai nežinai, tai ir nejaudina, net ir nepasigendi. Įdomiausia, kad apie tas Milošą supusias lietuviškojo kaimo realijas bene jautriausiai iš visų konferencijos pranešėjų prabilo švedas Andersenas. Atrodytų, šaltakraujiškam protestantiškos šalies atstovui visa tai turėtų būti gerokai svetima, bet būtent jis pajuto, kaip reikia giliai suvokti Č. Milošo kūrybos kai kuriuos aspektus – per ryšį su jo Lietuva, ir ne kaip atsilikusiu Europos užkampiu, bet labai savitu ir tuo pasauliui įdomiu ir reikšmingu kraštu.

A. Fiutas. Č. Milošas gerbė kiekvieną rašytoją, kuris kūryboje kėlė sau aukščiausius reikalavimus, savo kaip kūrėjo užduotį suvokė kaip universalumo paieškas. Siekė visa, kas partikuliaru, išskirtina ir unikalu, iškelti į universalumo aukštumas. Panašiai kūrėjo užduotį matė romanistas ir dramaturgas Vitoldas Gombrovičius (Witold Gombrowicz, 1904–1969). Jei atsigręšime į literatūros tradiciją, tai įsitikinsime, kad taip pat mąstė Dantė, Servantesas.

ML. O Adomas Mickevičius? Argi atskirybėje neieškojo visuotinumo pasireiškimo?

A. Fiutas. Žinoma, taip. O Č. Milošas tvirtino, kad neįmanoma nieko pasakyti iš esmės, iš pagrindų, jeigu neieškosi pasekmės, nesigilinsi į tai, kas išauga iš pavienio fakto ar reiškinio. Tai štai iš to gelmingumo, iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo, lotyniškos, lietuviškos, lenkiškos tradicijos, taip pat ir pagonybės liekanų, Milošo vaikystės laikais dar tokių gyvų jo krašte, tai yra iš visos tos gyvenimo tirštumos jis sugebėjo išgliaudyti universalumo elementus. Geriausias viso to įrodymas yra jo eilėraštis, kuriame Č. Milošas kalba apie atvykėlį į Paryžių. Jis atvyksta į „pasaulio sostinę“, bet nustemba, kad neranda to, ko tikisi – to gero seno Paryžiaus seniai nebėra. Č. Milošo lūpose „pasaulio sostinė“ skamba ironiškai.

ML. Buvo metas, kai Paryžius buvo suvokiamas kaip aukštosios kultūros sinonimas, bet visa tai, matyt, nugrimzdo į praeitį. O gal pakilo į tokias elitines aukštumas, kurios paprastiems mirtingiesiems neprieinamos, tapo hermetiškąja kultūra. Dabar tai ne Luvro, ne Monmartro, bet Eifelio bokšto, Moulin Rouge (Mulen Ružo), kai kam net Disneilendo pramogų parko miestas. Č. Milošui buvo keista, kad Paryžius išvis dar yra. Teko skaityti, kad Paryžius buvo pasaulio kultūros sostinė – ir be kabučių, kai iš iš Prancūzijos išplaukiančios meno, literatūros, filosofijos idėjos persmelkdavo Europą iki Uralo. Gal tai metafora, bet reikšminga. Paryžius ypač svarbus buvo Vidurio Europai – Varšuvai, Prahai, Budapeštui, nes spinduliavo Vakarus. Pasikeitus geopolitinėms realijoms, Vidurio Europa atsidūrė Rusijos įtakoje. Sugriuvo senoji tvarka, o naujoji nebuvo vaisinanti kultūros jėga, kuri būtų buvusi patraukli Vidurio Europai.

A. Fiutas. Žmogus gyvena atmintimi, todėl ieško „pasaulio sostinės“. Ta pati atmintis Č. Milošą verčia prisiminti, kaip jis vaikystėje užmušė žaltį, ir šis nusikaltimas jam nedavė ramybės visą gyvenimą. Senojoje Lietuvoje žaltys laikytas šventu, nemirtinga antgamtine būtybe. Tikėta, kad žalčiai yra namų sergėtojai, globėjai, apsaugantys nuo žaibo, gaisro ir kitų nelaimių. Žalčio nevalia išvaryti iš namų, nes prišauksi nelaimę, juo labiau draudžiama užmušti. Pažeidus šį įstatymą, mirs kas nors iš šeimos narių, greičiausiai vaikas. Milošas katalikas, tad prietarais neturėtų tikėti, krikščionybėje žaltys ir gyvatė yra blogio simboliai, bet jam buvo žinomas nuo seno gyvavęs žalčio kultas, dar gyvas Lietuvos kaime ir tuo metu, kai jam čia buvo lemta gyventi. Jis matė, kaip kaimuose žalčiai buvo laikomi pirtyse ant šieno ar tiesiog namuose, žmonės įpildavo į lėkštelę žalčiams skirto pieno, gerbė šiuos savo įnamius. Nužudęs žaltį jis pažeidė seną tabu, padarė prasižengimą, tolygų nusikaltimui ir visą gyvenimą jautėsi vaikštąs su kaltės jausmu.

ML. Modernių laikų žmogui Č. Milošui labai svarbi ta archaiškoji pasaulėvoka, jam atrodo svarbu nesuardyti įprastos gyvenimo tvarkos, bet tą jis suvokė tik ją suardęs ir gerokai vėliau, jau apmąstydamas savo veiksmus.

A. Fiutas. Jam tai esminga patirtis. Tuo momentu Č. Milošas pažeidė žmonių priimtą taisyklę, suardė, atsižadėjo to, kas galėtų būti įvardyta kaip pirminis būties elementas. Jis katalikas, ši tradicija jam esminga ir būtina, tačiau iš vaikystės įspūdžių, iš gyvenimo atėjusi patirtis, o ne iš knygų, taip pat yra sudėtinė jo gyvenimo dalis.

Mene atsikartoja gyvenimas

ML. Taigi prakalbome, nors neįvardijome, apie „Isos slėnį“, Česlavo Milošo meilės Lietuvai išpažinimą.

A. Fiutas. „Isos slėnyje“ Č. Milošas pasakoja apie tragišką gražuolės Magdalenos likimą. Ji buvo Ginių (Šventybrasčio) klebonijos gaspadinė, pamilo vietos kunigą, kaimo žmonės jai to negalėjo atleisti. Žmonių atstumta Magdalena buvo priversta apleisti Ginius ir po kurio laiko dėl nelaimingos meilės nusižudė. Į Ginius grįžo karste, bet ir po mirties jai nebuvo atleista. Sklido kalbos, kad jos siela nerandanti vietos klajoja po kaimą, o naktimis vaidenasi. Kadangi vaidenosi vis dažniau, prietaringų kaimiečių rankomis buvo susidorota su savižudės kūnu. Vieną naktį kūnas buvo iškastas, nukirsta galva ir perdurta širdis – visai kaip tai daroma filmuose apie vampyrus. Girdi, tada liaujasi vaidentis. Mūsų laikais tokius siužetus noriai eksploatuoja kinematografas, o Lietuvoje 1922 ar 1923 metais visa tai vyko gyvenime.

Č. Milošas tvirtino vaikystėje pažinojęs Magdalenos prototipą gyvenime – Barbarką (Barborą, kurią lietuviai tikriausiai vadino Barbute, – G. Z. past.). Buvo graži mergina, kai išaiškėjo, kad ji kunigo meilužė, kilo didžiulis žmonių pasipiktinimas ir skandalas. Dabar jau sunku tokiomis istorijomis ką nors nustebinti, o tais laikais tai buvo išskirtinis įvykis. Žmonės daug apie tai kalbėjo, Milošą taip pat tos kalbos pasiekdavo.
1989 m. pirmą kartą apsilankiau Lietuvoje. Č. Milošo brolis Andžėjus, taip pat literatas ir vertėjas, Šeteniuose buvusios dvarvietės vietoje rodė dar pastebimas buvusių gėlių gazonų žymes. Dabar jų ir ženklo nelikę. Taip pat lankėmės Šventybrastyje, kapinėse Andžėjus rado savižudės Barbarkos kapą. Kažkokia moteris (gal buvusi kaimynė ar iš artimųjų) padėjo ant kapo gėles. Andžėjus paklausė, ar tai tikrai ta pati kunigo gaspadinė Barbarka čia palaidota. Gavo patvirtinimą, kad tikrai tai tos pačios savižudės kapas. „Ar ji tikrai vaidenosi?“ – toliau kamantinėjo Andžėjus. Moteris kiek sutriko: „A, žmonės pasakoja“... Kaskart šią istoriją cituoju, nes ji labai būdinga, daug pasakanti.

ML. Beliktų priminti, kad 2001 m. Šeteniuose vyko tarptautinis skulptorių pleneras, kurio dalyviai sukūrė skulptūras iš medžio ir išdėstė buvusios dvarvietės parke. Birutė Jakštienė sukūrė „Magdaleną” iš Č. Milošo „Isos slėnio“, Adolfas Pranas Kartanas – „Velniuką”, o Algimantas Sakalauskas – „Juodąją kiaulę”. Šias mitines būtybes taip pat minėtame romane aprašė Č. Milošas. Įdomu, kad lietuviškąja mitine tematika susižavėjo ir čekas Jaroslavas Bunckas (Jaroslav Bunck), sukūręs „Žemėpatį, gyvūnijos globėją“. Sukurta ir krikščioniškojo pasaulio veikėjų. Taigi Česlavo Milošo gimtavietė jau mūsų laikais prisipildo rašytojo vaizduotę turtinusiomis personomis ir įvaizdžiais.

Bus daugiau
Gediminas Zemlickas