Nomenklatūros ir biurokratijos gniaužtuose (1)

M. L. Iš to, ką, gerbiamieji profesoriai, sakote, kyla vienintelė neginčytina mintis: įsisavinome „bananinės“ valstybės gyvavimo modelį ir toliau jį „tobuliname“.

A. Šliogeris. Pastaba: šioje „bananinėje“ respublikoje neauga bananai – per šalta.

A. Mickūnas. Viena iš dabartinės padėties blogybių yra ta, kad šiltas biurokratų kėdes užėmė vadinamųjų tiksliųjų ir gamtos mokslų atstovai.

A. Šliogeris. Matyt, teisingas pastebėjimas, ypač turint galvoje tai, kad humanitariniai mokslai sparčiai stumiami iš Lietuvos viešojo gyvenimo ir net iš universitetų.

A. Mickūnas. Antradienį atkeliavau į Vilnių ir mane tuojau pat pasigavo paskaitai Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra. Susirinko daug klausytojų, po paskaitos geriame kavą, kalbamės. Ir dėl ko guodžiasi mano klausytojai? Lietuvių literatūros katedros prestižas nuolat krinta, ne dienom, o valandom. Biurokratai net tiesiai pareiškia, kad tokia katedra ir pati lituanistika jau nelabai reikalingos.

A. Šliogeris. Duodama aiškiai suprasti, kad humanitarai yra parazitai ir jokios naudos nei universitetui, nei visuomenei neduoda. Visokie filosofai, istorikai, etnografai – mes parazitai pagal dabartinės vadovaujančios kastos nuostatas.

M. L. Ar tai reiškia, kad tik valdininkai sprendžia, ko reikia Lietuvai? Mokslo žmonės jau nebeturi žodžio?

A. Šliogeris. Žinoma, kad neturi. Kokį žodį aš turiu? Tik tokį, kad dabar galiu kalbėtis su laikraščio Mokslo Lietuva atstovu. Kartais išlendu į televiziją, duodu vieną kitą interviu.

O dėl mokslininkų žodžio, tai štai pavyzdys. Tiesa, tai buvo prieš 3–4 metus. Vyko Lietuvos mokslo tarybos posėdis, kuriame mokslininkai sprendė Lietuvos mokslo reikalus. Jie ten aiškinosi valandą ir antrą. Atsistojo Mokslo departamento atstovas ir pareiškė: „Jūs čia galite diskutuoti, kiek tik norite, o bus padaryta taip, kaip reikia.“ Apsisuko ir išėjo. Paprastas valdininkas yra dievukas, o mokslininkai su savo diskusijomis – nulis.Mokslas – verslo tarnas?

M. L. Jei taip, tai turime uždarą ratą: biurokratams esama padėtis yra pati parankiausia, o nuo mokslininkų balso nieko nepriklauso. Pasaka be pabaigos. Gal prof. A. Mickūnas pasakys, kaip išsiveržti iš šio užburto rato?

A. Mickūnas. Šio mūsų pašnekesio išvakarėse Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotinių studijų ir tyrimų centre vedžiau seminarą. A. J. Greimo centras buvo įsikūręs netoli rektorato, turėjo didelę patalpą, patogią rengti seminarams. Tačiau patalpa pasirodė esanti per gera šiam centrui, todėl jis buvo perkeltas į nedidelę patalpėlę, 4 m ilgio ir kelių metrų pločio. Ir tai seminarų patalpa! Dešimt studentų tilpo, o likusiems nebuvo net kur stovėti. Kodėl taip atsitiko? Mat universitete pastebėta, kad A. J. Greimo centro įnašas į viso universiteto padaromus darbus esąs labai nedidelis, tad gal nelabai ir reikalingas. Pagal paties universiteto įsivestas „taisykles“ A. J. Greimo centrą buvo imta glaudinti. Štai taip.M. L. Išgyvename filosofijos, apskritai humanitarikos saulėlydžio laikus?

A. Šliogeris. Aš nesu toks pesimistas vien dėl to, kad esu senas žmogus. Bet kad aktyviai ir net su pikta valia humanitariniai mokslai stumiami iš universiteto, tai akivaizdu. Užtenka pasiklausyti mūsų aukštų valdininkų retorikos. Mažiausiai jiems rūpi lietuvių kalba, nes visi angliškai išmoks. Be to, reikia daugiau verslininkų, teisininkų, vadybininkų ir dar kompiuterininkų. O visi kiti nereikalingi. Paradoksas tas, kad net ir fizikų jau nelabai reikia. Apskritai Lietuvoje jokio mokslo nereikia – tai vyraujanti valdininkų orientacija.

M. L. Lietuvoje labai reikia bankų ir krovinių transporto sektoriaus, na, dar paslaugų sektoriaus plėtros.

A. Šliogeris. Dabar nuolat girdžiu, kad mokslas turi tarnauti verslui. Bet jeigu mokslas tarnauja tik verslui, tai jau nebe mokslas. Turi likti bent jau elitas žmonių, kurie siekia mokslinio pažinimo ir tiesos. Bet jeigu tuos žodžius pasakysiu viešai ir garsiai, tai iš manęs pasityčios: „Kokios čia dar tau reikia tiesos? Eik į Akropolį – ten tavo tiesa.“

Ir Amerikoje mokslininkams tenka pakovoti

M. L. Gal tai ir yra tos vadinamosios „rinkos ekonomikos“ pasireiškimas pradiniu kapitalizmo vystymosi etapu, agresyvaus individualizmo aplinkoje? Jūs, prof. A. Mickūnai, apie tai galite daugiau pasakyti.

A. Mickūnas. JAV taip pat esama kovos. Vadovaujant respublikonams universitetuose buvo vidutinio dydžio algos, o jei mokslininkas nori didesnių pinigų, tai pasirašo sutartį su kokia nors kompanija. Tada jo tyrinėjimai tampa firmos nuosavybė, o jis pats – firmos tarnautoju.A. Šliogeris. O universitetas rizikuoja virsti firmos filialu.A. Mickūnas. Žiūrėk, toks mokslininkas savo tyrimams gauna kokį 10 mln. JAV dolerių. Tada kiti mokslininkai išgirsta: „O ko jūs nesudarote sutarčių su firma, kad ir jums gerus pinigus duotų tyrinėjimams? Nesugebate? Vadinasi, esate nelabai reikalingi. Kam tada universitetui jums dar mokėti…“M. L. Kaip Amerikoje tokiam požiūriui pasipriešinate?

A. Mickūnas. Surandame paramą tarp pačių mokslininkų.

M. L. Labai įdomu: kaip Amerikos sąlygomis pavyksta užsitikrinti tas atramas, jeigu tai individualistinė visuomenė, ir apie kokią nors akademinę bendruomenę ten būtų sunku kalbėti?

A. Mickūnas. JAV vandenilinės bombos „tėvas“ Edvardas Teleris (Ede Teller, 1908–2003), garsiojo Manheteno projekto vienas vadovų rašė (cituoju savo žodžiais): „Mes – mokslininkai, bet to neužtenka visuomenei. Grynas mokslininkas, be jokių kitų prielaidų ir humanitarinio išsilavinimo tėra barbaras. Jam bus užsakyta pagaminti vandenilinę bombą, ją numesti, ir jis tą padarys“. Ir išties be humanitarinių diskusijų, jeigu mokslininkai nebus išlavinti mąstyti plačiau, toks užsiėmimas vien mokslu suformuotų tik barbarus.A. Šliogeris. Ne tik Lietuvoje, bet ir Vakaruose vyksta labai spartus barbarėjimas. Tai globali problema – tiesmuko pragmatizmo įsigalėjimas. Buldozerį mokslininkas padarys gerai, bet jeigu nepadarys – tai kam jis reikalingas. Juk šitaip dabar vertinama. Bet jei visuomenė praranda žmones, sugebančius mąstyti plačiau, ji nebeturi ateities.

Kad nenužmogėtume

M. L. Bet tai pasekmė, rezultatas, o ištakos argi ne iš to, kad nebereikalinga visa tai, kuo grindžiami kiekvienos tautos moraliniai, etiniai ir bet kokie kiti pagrindai. Nebereikia lietuvių kalbos, tradicijų, visų tų per amžius sukauptų tautos dvasinio ir kultūrinio gyvenimo vertybių, kuriomis ir laikosi tautos savitumas.

A. Šliogeris. Nieko nebereikia: nei kalbos, nei bendravimo kultūros, nei pačios tautos. Užtat ką mums prikišamai rodo televizija: susėdo aštuonios mergelės, ir jų klausantis man pasišiaušė paskutiniai plaukai ant pakaušio. Jos net žodžio nesugeba suregzti! Ir štai tokios mergelės rodomos kaip pavyzdys, jos gal net valdys valstybę, bus vadybininkės ar teisininkės. Beviltiška.

M. L. Bus būsimųjų politikų žmonos. Jeigu jiems gerai, tai ir mums gerai…

A. Šliogeris. Galiu sutikti, kad iš mokslo turi būti ir tiesioginės naudos, be jokios abejonės. Bet nereikia pažeisti hierarchijos: yra mokslų, kuriuos kadaise A. Einšteinas ir kiti jo sekėjai vadino „santechnika“. Yra taikomieji ir fundamentiniai mokslai, bet jie nėra atskirti gilia praraja, nes taikomieji visada remiasi fundamentiniais. Turi būti bent saujelė žmonių, kurie galėtų „atsikabinti“ nuo visų verslų, pramonių ir užsiimti pačiu dalyku. Jeigu tos saujelės nebus bet kurioje srityje – politikoje, ekonomikoje, menuose ir moksluose – tai bus griaunami patys visuomenės gyvavimo pagrindai. Jeigu mokslininkas ar menininkas galvos, kaip čia jam parduoti savo sukurtą meno kūrinį ar mokslinio tyrinėjimo rezultatus, tai nežinia kur nusirisime.

A. Mickūnas. Dar labai seniai Gabrielis Marselis ir Karlas Jaspersas rašė apie biurokratijos ir technokratijos spaudimą. Įsivaizduokime mokslo žmogų, kuris puikiai susipažinęs su visa technika, gali gaminti moderniausius ginklus. Jis dirba savo laboratorijoje, apskaičiuoja, kiek kovinių galvučių prireiks sunaikinti priešo karinį ir bet kokį kitą potencialą būsimame branduoliniame kare. Jeigu mes sunaikinsime 60 mln. priešo žmonių, o priešas sunaikins mūsų 50 mln., tai mes gal laimėsime karą…

Vakare grįžęs namo pabučiuoja žmoną, vaikus, nors dieną savo laboratorijoje apskaičiavo jų galimą žūtį. Argi tai ne naujausių laikų barbaras?

A. Šliogeris. Visuomenėje pradeda vyrauti turgaus bobos pragmatizmas, ir tai baisiausia. Kalbu ne apskritai prieš pragmatizmą, nes protingas pragmatizmas yra gyvybiškai būtina visuomenės gyvenimo sąlyga. Bet primityvus turgaus bobos pragmatizmas – tai jau žlungančios visuomenės požymis, katastrofa. Dabar toks požiūris Lietuvoje įsigali vis labiau.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukoje:

Jeigu kino dokumentalistas Algirdas Tarvydas sukurs filmą apie filosofus Algį Mickūną ir Arvydą Šliogerį, tai A. Mickūno skrybėlei tame filme turėtų tekti svarbus vaidmuo