Amerikos lietuviai Lietuvoje
Kasdienybės tėkmėje Jonas Kuprys nelabai susimąstydavo apie savo fotografijos darbų parodą, nes nematė didesnės būtinybės ją rengti. Kas nori, ir taip jį iš nuotraukų laikraščiuose pažįsta, juk nėra užsisklendęs nuo žmonių. Raustis po senus negatyvus, rinkti, kas galėtų tikti parodai, – ir šis užsiėmimas, atrodo, jam nebuvo mieliausias. Prireikė pastangų, kol save įveikė ir ryžosi parodai. Pirmiausia Čikagoje. Faktiškai tai buvo dienraščio Draugas kolegų išprovokuota paroda. Gera dingstis buvo 2006 m. atėjęs Jono Kuprio 50-metis. Įkalbėjo. Buvo neįprasta priiminėti sveikinimus ir gėles, tad autorius jautėsi kaip „nabašnykas“, tik dar galintis kažką jausti. Paroda suteikė ir naujos patirties. Lankytojai ilgokai stoviniavo prie tų darbų, aptarinėjo, vadinasi, patyrė naujų įspūdžių. Visa tai persidavė ir autoriui.
Čikagoje vykusios parodos metu gavo pasiūlymą surengti parodą Vilniuje. To norėjo Draugo redakcijos darbuotojai, labai nesipriešino ir Jonas. Tuo metu Čikagoje lankėsi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Komplektavimo skyriaus vedėjas Vytautas Gocentas. Jis ir pasiūlė parodą Vilniuje surengti šiemet vyksiančios Dainų šventės dienomis. Būtų simboliška, o į Vilnių iš įvairių kraštų suvažiavę dalyviai aplankytų parodą.
Atrinkti nuotraukas buvo nelengva. Jonas Kuprys iš pradžių manęs į Lietuvą atvežti 60 nuotraukų, o kai pradėjo dėlioti, paaiškėjo, kad sunku tilpti į savo paties užsibrėžtus rėmus. Parodą teko išplėsti iki 81 nuotraukos. Pamėgino aprėpti 1973–2004 m. laikotarpį. Svarbiausia tema – Amerikos lietuvių pastangos išlaikyti savo lietuvybę ir tiesti kelius į nepriklausomybės atkūrimą Lietuvoje. Todėl esminiais parodos akcentais tapo nuotraukos iš pavergtų tautų parado Čikagoje (1973 ir 1976 m.), serija nuotraukų, skirtų eisenai ir mitingui prie politinio kalinio Vytauto Skuodžio gimtojo namo Aušros Vartų parapijoje (West Side, Chicago, Illinois, 1981 m.), Santaros-Šviesos suvažiavimų (Tabor Farm, Sodus, Michigan, 1990 m.) ir suvažiavimo Pasaulio lietuvių centre (Lemont, Illinois, 1991 m.), vaizdai iš kadaise Čikagos lietuvių gyventų rajonų – Marquette Park, Bridgeport, Brighton Park ir Cicero. Jono Kuprio objektyvas užfiksavo žymių Amerikos lietuvių dailininkų, literatų ir visuomenininkų portretus, lietuvių šventes. Tarsi atskirą skirsnį sudaro Lietuvos vadovų dalyvavimas išeivijos lietuvių renginiuose jau po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Žinoma, daug dėmesio skirta dienraščio Draugas gegužinėms, pokyliams ir kitiems svarbiems įvykiams.
Žvelgdamas į tuos šviesius, dažnai besišypsančius veidus, skausmingai pajunti, kad laikas negrįžta, daugelis tų įvykių dalyvių ir liudininkų jau spėjo iškeliauti į tolį, iš kurio kelio atgal nebėra. Štai čia ir pajunti fotografo kasdienio darbo, neretai rutiniško, didžiąją prasmę: ateičiai palikti pėdsakus, atvaizdus tų žmonių, kurie šitiek dirbo ir nuveikė, kad būtų išlaikyta lietuvybė, kaip atpildo tikėdamiesi gal tik vieno – būtyje neišnyksiančios atminties. Lyg nedidelis atpildas, bet jeigu įsigilinsime, tai juk didžiausias, į kurį gali pretenduoti kiekvienas mirtingasis.
Tai štai šią žmogų ir tautą įprasminantį darbą ir dirba Jonas Kuprys. Kai į rankas pats paima kadaise darytas nuotraukas, pajunta, kad jos pačiam tampa vis įdomesnės ir iškalbingesnės. Nėra daugelio iš kadaise fotografuotų žmonių, pastatų, spėjo negrįžtamai nunykti kai kurios JAV lietuvių šventės, gegužinės, vakaronės. Su žmonėmis miršta ir žmones siejusios šventės – tie saitai, be kurių toli gražu neišsamus būtų išėjusios kartos gyvenimas.
Pabaigai pasakysime gerą žodį M. Mažvydo bibliotekos Ryšių su visuomene skyriui ir renginių grupės vadovei Sandrai Kuliešienei, nuoširdžiai talkinusiems parodos autoriui, plačiai paskleidusiems informaciją, surengusiems gražų atidarymą. Nieko nuostabaus, kad į atidarymą susirinko tiek daug lankytojų, visas vyksmas buvo toks šiltas ir jaukus.
Gediminas Zemlickas
