Vaikantis plagiato šmėklą

Plagiatas – neteisinė sąvoka

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Civilinės teisės ir civilinio proceso katedros vedėjas doc. Vytautas Mizaras kalbėjo apie Lietuvos teisinę sistemą, kuria remiantis galima ginti autorių teises, vadinasi, kovoti ir prieš plagiato mokslinėje veikloje apraiškas. Jau užsiminta, kad Civiliniame kodekse nerasime sąvokos plagiatas, bet yra intelektinės teisės nuosavybės apsauga, t. y. autorių teises ginantys straipsniai. Autorių teisės pažeidimai neapsiriboja plagiatu, todėl teisininkas pamėgino apibūdinti skirtumą tarp autorių teisės pažeidimo ir plagiato.

Plagijavimas toli gražu ne mūsų dienų „išradimas“, jis buvo žinomas net ir ankstyvosiose civilizacijose. Jau tada buvo savinamasi ne tik daiktai, bet ir intelektinės veiklos rezultatai. Antikos laikais būdavo pasisavinami eilėraščiai, mokslinės teorijos ir panašios intelektinės vertybės. Pasisavinusieji buvo gėdinami, jų poelgiuose buvo įžvelgiamas amoralumas. Viešas tokių faktų atskleidimas, paviešinimas ir būdavo bausmė nusikaltusiajam, nes teisinio reglamentavimo nebuvo, nukentėjęs autorius kitų būdų atkurti autorystei neturėjo. Ilgus šimtmečius tai tebuvo moralės reikalas. Kas šiuo aspektu pasikeitė? Tik pačioje XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje teisė reagavo į autorių teisių pažeidimus.

Tačiau ir šiandien autorystės pasisavinimo klausimas pirmiausia tebelieka moralės problema. Štai kodėl buvo prisimintas Lietuvos kultūros kongreso renginyje, vykusiame prieš keletą metų LR Seimo rūmuose, filosofo Krescencijaus Stoškaus pateiktas skaičius: Lietuvoje tik 1,5–3 proc. visuomenės narių laikosi tinkamų moralės principų. Iš čia kyla daug teisinių, taip pat autorių teisių pažeidimo problemų. Sukurta teisinė aplinka numato galimybę ginti autorių teises, o problemos ištakų ir priežasčių reikėtų ieškoti realiame gyvenime.

Vertybė, kuri priklauso tik autoriui

Šiandien Lietuvoje autorių teises gina įstatymai, o pažeidėjai nusipelno ne tik viešo pasmerkimo ir moralizavimo, bet ir teisinių sankcijų. Palyginti su Antika teisinė pažanga akivaizdi. Tačiau kiek realiai tos pažangos esama gyvenime, kiek pasiseka konkrečiose bylose pritaikyti įstatymų numatytas sankcijas – tai jau visai kitas klausimas.

Plagiato sąvoką gyvenime naudodami autorystės pasisavinimo prasme ir kalbėdami teisine kalba turėtume sąvoką formuluoti, kaip numato Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas – asmeninė neturtinė teisė. 14 straipsnio 1 dalyje sakoma: „Kūrinio autorius […] turi šias asmenines neturtines teises: […] reikalauti pripažinti kūrinio autorystę aiškiai nurodant autoriaus vardą ant visų išleidžiamo kūrinio egzempliorių, taip pat kitu įmanomu būdu viešai atliekant kūrinį (autorystės teisė)“; 14 straipsnio 2 dalyje sakoma „Autorių asmeninės neturtinės teisės neperduodamos kitiems asmenims“. Teisininko V. Mizaro lūpose tai skamba šitaip: asmeninė neturtinė teisė neatsiejama nuo autoriaus, neperduodama kitiems, negali būti nuo jos atsisakoma, ji nedalyvauja apyvartoje, yra neišnuomojama, amžinai saugoma.

Iš to seka, kad bet koks kėsinimasis į autoriaus orumą yra ypač skaudus, nes pažeidžiama asmeninė neturtinė teisė – autoriaus vertybė. Įstatymas numato ir autorių teisių gynimo priemones. Vis dėlto V. Mizaras pažymi, jog autorių teisė yra platesnis terminas už plagiatą. Plagiato sąvokai taikomas sąmoningas autorystės pasisavinimas, kai asmuo savo valia, sąmoningai tą padaro. Tačiau ne kiekvienam autorystės pažeidimui taikoma plagiato sąvoka. Teisininkas pateikė vieną atvejį iš bylos.

Asmuo išvertė teisės literatūros kūrinį. Vertimo kokybė netenkino užsakovų, tad darbą tęsti buvo pasitelktas kitas vertėjas. Leidžiant išverstą knygą, pirmasis vertėjas buvo pamirštas, jo pavardė kaip vertėjo knygoje nebuvo įrašyta. Nurodytas tik antrasis darbą užbaigęs vertėjas. Teismas pripažino, kad šiuo atveju nebūta sąmoningo, tyčinio vertimo autorystės pasisavinimo, bet pažeidimo būta. Ir tas skirtumas – tarp plagiato ir autorių teisės pažeidimo – tampa svarbus taikant baudžiamąją ar civilinę atsakomybę. Taigi plagiatas yra kvalifikuotas autorystės pažeidimas, sunkiausias autorių teisės atsakomybės pažeidimas.

Nacionalinis autorių teisių pažeidimo ypatumas

Kitas nesąmoningo autorių teisių pažeidimo pavyzdys Lietuvoje labai dažnas: tai atvejai, kai pamirštama cituoti autorių. Antai 200–300 puslapių knygos pabaigoje pateikiamas literatūros, kuria naudojosi autorius, sąrašas. Tačiau tekste nėra nė vienos nuorodos ar išnašos su cituojamo šaltinio pavadinimu. Tai pažeidimas, jeigu iš parašymo sudaromas įspūdis, kad pateiktų minčių ir knygos autorius yra tas pats asmuo, nors kūrinys, kuriuo naudotasi, ir minimas literatūros sąraše.

Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentui prof. Romualdui Ginevičiui kyla klausimas, ar citavimo nuorodų reikalavimas galioja vadovėliams? Ne paslaptis, kad mūsų šalyje leidžiamų vadovėlių autoriai pasitenkina –geriausiu atveju – tik vadovėlių pabaigoje pateikdami cituotų kitų autorių kūrinius, o tekste jų pavardžių nenurodo.

Teisininkas šį faktą ironiškai apibūdino kaip mokslinės veiklos ir mokslo veikalų rašymo „nacionalinį ypatumą“, Lietuvoje nusistovėjusią prastą tradiciją. Teisiniu požiūriu nesą jokios reikšmės, ar tai vadovėlis, monografija ar kitas kūrinys – visiems galioja autorių teisių įstatymas.