Kol plytelių dėstytojas vertinamas labiau už dėstytoją (5)
Pabaiga. Pradžia Nr. 15
Apie aukštojo mokslo reformą baigiame pokalbį su Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininku, Aukštojo mokslo tarybos prie LR švietimo ir mokslo ministerijos pirmininku, Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų katedros vedėju doc. dr. Antanu KULAKAUSKU. Apie reformos svertus Ar prasidėsiančioje reformoje numatyti svertai, kurie padėtų sutvarkyti kad ir socialinės partnerystės sritį?
Deja, valstybės politikos lygmeniu socialinės partnerystės vaidmuo dar nepakankamai suvoktas. Vyrauja imitacinis požiūris į socialinės partnerystės principo taikymą politikos formavime ir realizavime, ypač tose srityse, kur valstybė, o ne verslas atlieka pagrindinį vaidmenį. Taigi ir švietimo bei mokslo politikoje. Manau, taip yra ne tiek dėl piktos valios, kiek dėl nesusigaudymo ir administracinio komandinio mentaliteto vyravimo mūsų visuomenės politiniame gyvenime. Bet dėl to ir neaišku, kur prasideda ir kur baigiasi mokslo bei studijų institucijų savivalda, kodėl universitetams, rengiantiems vadybininkus, patiems trūksta šiuolaikinės vadybos, kaip atsiranda tokia mokslo ir studijų srities politika, kuria patenkintų bemaž nėra. Sovietmečiu bent jau buvo galima manyti, kad dėl visų blogybių ir kvailysčių kalta Maskva, o ką kaltinti dabar? Valdžią? Politikus? Bet mokslo ir studijų srityje valdžia ir politikai iš esmės viską daro pačių mokslininkų rankomis ir galvomis. Paviršutiniškai žvelgiant taip visiems ir atrodo. Pavyzdžiui, koks šiuo požiūriu yra Lietuvos mokslo tarybos vaidmuo?
Padeda vyriausybei formuoti ir įgyvendinti šalies mokslo politiką.
Galima sakyti, kad taip ir yra. Bet ką tai reiškia politologiniu požiūriu, tiksliau, pagal socialinės partnerystės principą konstruojamos atitinkamos viešosios politikos analizės požiūriu? Deja, dar vieną sujauktos politikos atvejį, kai neaišku, kas ką formuoja, kas kam atstovauja ir kas, kaip, kiek ir už ką atsako. Reikalas tas, kad Lietuvos mokslo tarybos yra ir pagrindinis oficialus Seimo bei Vyriausybės ekspertas mokslo politikos klausimais. Sykiu Mokslo tarybos politikų ir visuomenės, o gal ir pačių Taryboje dirbančiųjų akyse išreiškia tarsi apibendrintą pačios mokslo bendruomenės požiūrį į mokslo politiką. Sudaroma regimybė, kad mokslo politikos formavimas didžiąja dalimi yra atiduotas į pačios mokslininkų bendruomenės rankas. Bet tai tik „optinė apgaulė“. Vien dėl to, kaip formuojama Mokslo taryba, ji negali tinkamai atlikti nei eksperto, nei atstovo vaidmens. Tad faktiškai ir tėra priedėlis biurokratinio politinio mechanizmo mokslo ir studijų politikos srityje. Kaip, beje, ir Aukštojo mokslo taryba, kurios pirmininku pastaruoju metu man tenka būti. Tiesą sakant, ir nereikia, būtų negerai, jei mokslo ir studijų politikos formavimas būtų atiduotas tik į akademinės bendruomenės atstovų rankas.
Gali atrodyti, kad Mokslininkų sąjungos pirmininkas, kritikuodamas esamą Mokslo tarybos formavimo sistemą lyg ir „kasasi“ po Tarybos pamatais. Manau, būtų teisinga tiksliau paaiškinti, ką šia kritika norite pasakyti. Kad neliktų dviprasmybės.
Kritikuoju ne Mokslo tarybą kaip tokią, ne jos veiklą, o ydingą mūsų sąlygomis mokslo ir studijų politikos formavimo ir įgyvendinimo mechanizmą. Kviečiu visus susimąstyti, ką reikia daryti, kad būtų sukurtas ir galėtų visavertiškai funkcionuoti būtent socialinės partnerystės principu grindžiamas mokslo ir studijų politikos formavimo mechanizmas. Niekada nelaikiau ir nelaikau Mokslininkų sąjungos Mokslo tarybos konkurente. Jau esame kalbėję apie galimą Mokslininkų sąjungos paskirtį ir vietą mokslo bei studijų politikos, jeigu ji pagaliau būtų pradėta grįsti socialinės partnerystės principu, procese. Manau, kad Mokslininkų sąjunga pirmiausia turėtų būti mokslininkų ir aukštosios mokyklos dėstytojų kaip interesų grupės reikalų atstovė bei gynėja. Tik šio vaidmens ji negali veiksmingai atlikti, kol dauguma akademinės bendruomenės narių nedalyvauja jos veikloje, nesuvokia profesinių draugijų ir asociacijų vaidmens organizuotai ir solidariai ginant savo profesinius bei socialinius interesus. Partijų susitarime dėl mokslo ir studijų sistemos pertvarkos principų Mokslininkų sąjungos tarybos iniciatyva atsirado nuostata dėl mokslininkus ir studentus jungiančių draugijų bei asociacijų veiklos skatinimo, tokių organizacijų įtraukimo į mokslo ir studijų politikos procesą. Tiesa, Mokslininkų sąjunga siūlė labiau apibrėžtą, politinę valdžią įpareigojančią šios nuostatos formuluotę: vietoj žodžio „skatinti“ įrašyti žodžius „sudaryti reikiamas finansines ir teisines sąlygas“. Bet ir dabar nuo mokslininkų aktyvumo priklauso, koks bus konkretus žodžio „skatinti“ turinys.
Lietuvos mokslininkų sąjunga galėtų prisiimti pareigą spręsti visai akademinei bendruomenei ir apskritai visuomenei aktualius mokslinės etikos palaikymo klausimus. Jų dabar nėra kam spręsti. Kai keliamos, pavyzdžiui, su plagijavimu susijusios bylos, teisėsauga dažniausiai yra bejėgė. Tiesa, partijų susitarime dėl mokslo ir studijų sistemos pertvarkos yra numatyta steigti ombudsmeno instituciją, kuri užsiimtų šios srities reikalais, bet jei pati mokslininkų bendruomenė institucionalizuotai šioje veikloje nedalyvaus, ji bus neveiksminga. Praėjusią vasarą net Prezidentūra, dalyvaujant pačiam LR Prezidentui Valdui Adamkui, surengė konferenciją šiems klausimams svarstyti. Jos metu Prezidento patarėja Nerija Putinaitė kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybę siūlydama skirti pinigų nevyriausybinėms mokslininkų organizacijoms, pavyzdžiui, Mokslininkų sąjungai, jeigu jos prisiimtų įsipareigojimą vykdyti tokias funkcijas. Mokslininkų sąjunga ir dabar nesišalina tokios veiklos, nors, neturėdama finansavimo, negali jai skirti reikiamo dėmesio.
