Apie mokslo ir studijų institucijų mokslinės veiklos vertinimą

Požiūris, kad socialiniai mokslai yra labiau ideologizuoti už kitus mokslus ir todėl turėtų būti kitaip vertinami, yra politinio aspekto sureikšminimas, ribojantis natūralią šių mokslų evoliuciją. Palikdami dabar galiojančią mokslinės veiklos formaliojo vertinimo sistemą įteisintume egzistuojančią padėtį – žemą matematinės ekonomikos, ekonometrijos, ekonofizikos, matematinės sociologijos, psichometrijos, matematinės lingvistikos ir kitų analogiškų mokslų lygį Lietuvoje, kartu užkirsdami kelią tarpdiscipliniškumui atsirasti. Kadangi tarptautinio lygio reikalavimai HSM ir FBMT grupėms labai skiriasi, tad labai pagrįstas klausimas, kaip vertinti tarpkryptinius rezultatus.

Dar daugiau abejonių kelia mokslo straipsnių vertinimas naudojant žurnalo, kuriame publikuojamas straipsnis, svorio koeficientą pagal LMT ir ŠMM metodikų autorių nustatytas skirtingas formules. Pavyzdžiui, X žurnalo 2006 m. svorio koeficientas yra santykis A/B, čia B yra visų X žurnale 2004 ir 2005 m. publikuotų straipsnių skaičius, o A – tų straipsnių citavimo skaičius 2006 m. publikuotuose ISI sąrašo žurnaluose. Šis koeficientas sukurtas bibliotekų ir leidyklų atliekamiems tyrimams siekiant įvertinti žurnalų kokybę. Tačiau pastarąjį dešimtmetį koeficientas pradėtas naudoti tam, kam jis nėra skirtas – vertinti straipsnius ir jų autorius.

Straipsnyje Skaičius, kuris naikina mokslą (Aukštojo mokslo kronika) (The Number That’s Devouring Science (The Chronicle of Higher Education, 2005, October 14; http://chronicle.com/free/v52/i08/08a01201.htm) jo autorius R. Monastersky komentuoja neigiamas nuomones ir argumentus dėl žurnalo svorio indekso naudojimo suteikiant mokslo pareigas ar grantus. Kadangi renkantis mokslinę temą vis dažniau atsižvelgiama į tos temos populiarumą aukštą svorio koeficientą turinčiuose žurnaluose, tuo gali būti iškreipiama įprastinė mokslinių tyrimų pasirinkimo motyvacija.

Straipsnyje Kodėl žurnalo svorio koeficientas neturėtų būti naudojamas moksliniams tyrimams vertinti (Why the impact factor of journals should not be used for evaluating research, BMJ, 1997, 15 February; http://www.bmj.com/cgi/content/full/314/7079/497) P. O. Segle išvardija net 21 konkrečią problemą, susijusią su žurnalo svorio koeficiento naudojimu vertinant mokslinius tyrimus. Paminėsime tik kelias: svorio koeficientas netinkamai koreliuoja su tikruoju konkretaus straipsnio cituojamumu; koeficiento skaičiavimo formulė netrukdo žurnalų redaktoriams manipuliuoti juo siekiant pagerinti žurnalų reitingą; pačioje ISI duomenų bazėje yra įvairių problemų; žurnalo svorio koeficientas labai priklauso nuo tyrimų srities.

Galima suprasti akivaizdžiai netobulų metodų naudojimą įvairiems tyrimams, moksliniam potencialui palyginti ar vidiniam mokslo ir studijų institucijos veiklos vertinimui. Tačiau minėtame LMT darbo grupės dokumente rašoma: „[…] formaliojo vertinimo tikslas yra dvejopas: (1) kuo veiksmingiau institucijoms paskirstyti palyginti nedideles valstybės skiriamas lėšas ir (2) skatinti Lietuvos mokslo konkurencingumą.“

Tai gali reikšti, kad formalusis vertinimas yra vienas rodiklių, kuriuo bus grindžiami valstybės biudžeto asignavimai.

Koks galėtų būti formalusis vertinimas

Mūsų nuomone, būtina apsvarstyti iš naujo formaliojo vertinimo kriterijus, rodiklius ir metodikas. Pirmiausia derėtų aiškiai nustatyti tikslus, kam formalusis vertinimas bus naudojamas. Tai gali būti globalūs tikslai, pavyzdžiui, vertinant teikiamus projektus, skirstant finansavimą mokslinei veiklai, susijusiai su II ir III pakopos studijomis, sudarant mokslinių tyrimų programas ar nustatant prioritetines mokslinių tyrimų programas.

Formalusis vertinimas gali būti naudojamas ir lokaliems tikslams pasiekti. Pavyzdžiui, konkrečios mokslo krypties mokslininkų, institucijos padalinių reitingavimui, premijavimui ar kitiems tikslams.

Akivaizdu, kad skirtingiems tikslams pasiekti reikalingos skirtingos metodikos, kriterijai bei rodikliai. Šiuo straipsneliu nesiekiama kiekvienam tikslui sukurti rodiklių sistemą ar pasiūlyti konkrečią metodiką. Tai daugiau atskiro tyrimo ar studijos reikalas. Čia norima atkreipti dėmesį į kai kuriuos bendrus principus, kuriuos diktuoja sukaupta patirtis.

Pirmiausia reikėtų pasiekti, kad mokslų klasifikavimas į grupes, mokslinės veiklos vertinimo požiūriu, visiems sudarytų vienodas sąlygas. Tam yra įvairiausių galimybių. Pavyzdžiui, mokslus galima klasifikuoti pagal jų tyrimo objektus ir metodus. Tuomet reikėtų išskirti mažiausiai 4 grupes: humanitarinių, socialinių, gamtos ir formaliųjų mokslų. Nauja čia būtų atskira formaliųjų mokslų (angl. formal sciences) grupė. Jai priklausytų matematika, statistika, logika, informatika. Šis atskyrimas grindžiamas tų mokslų objektų (abstrakčios struktūros) ir metodų (dedukcija) specifika. Dabartinė mokslinės veiklos vertinimo metodika formaliesiems mokslams nustato blogiausias pradines sąlygas.

Mokslus klasifikuoti galime ir pagal tai, ar jie yra fundamentalūs, taikomieji ar eksperimentiniai. Kaip pagrindą galima pasirinkti kainą – brangūs mokslai, pigesni ir pan. Minėtame W. Glänzel ir A. Schubert straipsnyje pasiūlyta tokia mokslų klasifikavimo sistema, kad į vieną kategoriją patenka tik tie mokslai, kurie turi bendrus publikavimo standartus ir citavimo įpročius. Pagal šią dviejų lygių sistemą FBMT grupė suskyla net į 12 pirmojo lygio ir 60 antrojo lygio grupių, o HSM grupė pasidalija į 3 pirmo lygio ir 7 antro lygio grupes. Be to, straipsnio autoriai nagrinėja žurnalų ir straipsnių skirstymo pagal naująją sistemą metodus atsižvelgdami ir į tarpdiscipliniškumo problemas.

Sudarant formaliojo vertinimo metodiką galėtų padėti supratimas, jog bet kurios mokslo srities mokslinės veiklos vertinimo ypatumus geriausiai išmano tų mokslų specialistai. Taigi turime realią galimybę įtraukti mokslo bendruomenę į reformą, mokslinės veiklos formaliojo vertinimo metodiką paliekant nustatyti atitinkamos grupės narius vienijančioms draugijoms ir asociacijoms.

LMT ir ŠMM turėtų parengti tik rekomendacijas ir kai kurias bendras nuostatas. Pavyzdžiui, nustatyti, kad mokslinės veiklos rezultatai – tarkime, straipsniai – būtų skirstomi į tris kategorijas: prestižiniai, pripažinti ir likusieji. Draugijos tuomet pačios nuspręstų, kuriuos mokslinius žurnalus ji laiko prestižiniais, kuriuos pripažintais (čia derėtų atskirai aptarti, kuriai grupei priskirti vadinamuosius lietuviškus žurnalus). Norint pasiekti, kad skirtingų sričių mokslininkai galėtų rinktis darbą publikuoti prestižiniame ar pripažintame žurnale, reikėtų įvesti koeficientus atsižvelgiant į žurnalų skaičių vienam mokslininkui. Tas koeficientas būtų kintamas ir priklausytų nuo mokslininkų skaičiaus kitimo. Mokslininkams derėtų apibūdinti ir vertinamas mokslines veiklas. Pagal jų skaičių ir svarbumą nesunku paskirstyti svorius išlyginant skirtumus tarp įvairių sričių.

Nuotraukoje:

Lietuvos mokslo padangė ne visuomet giedra…