Tautinio tapatumo savimonės beieškant
Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto Filosofijos katedros vedėją prof. Bronislovą KUZMICKĄ kalbina tos pačios katedros docentas Vytis Valatka.
Globalizacijos padariniai daugiaprasmiai Tautiškumo, tautinio tapatumo, tautinės savimonės, tautinio tapatumo savimonės klausimus gvildenate jau keletą dešimtmečių. Šiomis temomis esate išleidęs daugybę solidžių straipsnių, studijų, monografijų. Ką tik Mykolo Romerio universitetas išleido naujausią jūsų monografiją „Tautos tapatumo savimonė. Lietuvių savimonės bruožai“* . Kuo ši knyga išskirtinė – kas joje nauja palyginti su ankstesniais jūsų tyrinėjimais?
Knygoje kalbama apie moderniosios lietuvių tautos tapatumo savimonę nesileidžiant į LDK laikus. Nagrinėjama išsamiau, įvairesniais aspektais negu ankstesniuose leidiniuose. Pabrėžiama sąmoningumo svarba tapatumo išlaikymui. Tenka girdėti sakant, kad tautos tapatumas – lyg ir prigimtinis dalykas, nulemtas etninės kilmės, kalbos, kultūros, papročių. Be abejonės, tai pamatinės tautos tapatumo duotybės, tačiau jos nekalba pačios savaime. Būtina, kad jos būtų reflektuojamos, taigi įtvirtinamos sąmonės lygmeniu. Savimonė yra neatsiejamas visaverčio tautinio tapatumo atributas. Savimonės sandara sudėtinga – tai ir žinojimas, ir jausmai, ir valia. Galima kalbėti apie įvairius sąmoningumo lygmenis – buitinį, meninį, teorinį ir panašiai. Neabejotina viena – neįsisąmoninamas tautinis tapatumas yra nestabilus, lengvai pažeidžiamas. Lietuviams yra gerai žinomas nutautėjimo reiškinys – asmenys, pagal tėvų ir senelių kilmę lietuviai, imdavo save laikyti lenkais – Lietuvos pietryčiuose, vokiečiais – Mažojoje Lietuvoje. Dabar globaliojo atvirumo, kultūrinio reliatyvizmo ir kosmopolitizmo sąlygomis tautinis sąmoningumas itin svarbus kaip vienas iš gyvenimo įprasminimo pamatų.
Savo naujojoje monografijoje taikliai pastebite, kad Lietuva dabar stovi prieš du – europinės integracijos ir globalizacijos – iššūkius. Globalizaciją laikote šių laikų socialiniu reiškiniu, susilaukiančiu bene daugiausiai prieštaringų vertinimų. Kaip Jūs pats vertintumėte šį socialinį reiškinį? Ar globalizacija reiškia neišvengiamą tautinės kultūros ir tapatumo griūtį bei žūtį, ar atvirkščiai – atveria kuo plačiausias erdves lietuviškajai kultūrai ir savimonei įtvirtinti, turtinti bei plėsti?
Globalizacija – neišvengiamas, daugiapusis šiuolaikinio pasaulio reiškinys. Mūsų tautos gyvenime jis pasireiškia daugiausia ekonominiais, kultūriniais aspektais. Dar reikia turėti galvoje nepaprastai sparčią informacinių technologijų sklaidą. Tautiniams, kultūriniams, konfesiniams bei kitokiems tapatumams globalizacijos padariniai gali būti daugiaprasmiai. Apie tai kalbu savo knygoje. Atsiveria labai plačios ryšių ir sąveikų galimybės, atsiranda daugybė išorinių traukos taškų. Tauta, kaip ir daugelis individų, atsiduria neįprastoje padėtyje, individai naudojasi savo laisve, sklaidosi po pasaulį. Tai neabejotina grėsmė, tačiau ji mažėja, jei suvokiame, kad tautos tapatumas yra dinamiškas, nepaliaujamai kuriamas ir papildomas darinys. Atvirumas iš dalies ardo kai kuriuos tradicinius tapatumo įvaizdžius, bet kartu teikia naujų idėjų ir galimybių. Norint, kad vertybių kaita nevirstų jų griūtimi, reikia ieškoti grįžtamųjų ryšių, naujų alternatyvų, priešnuodžių kosmopolitizmui. Atvirumas yra geras tuo, kad padeda mūsų tradiciniame tapatume įžvelgti tokių vertingų dalykų, kurių neįžiūrėtume gyvendami uždarai. Reikia gebėti kūrybiškai taikytis prie kintančios padėties.
Lietuviškumas – sudėtinė europietiškumo dalis Antrasis iššūkis, su kuriuo susiduria šiandieninė Lietuva, – tai europinė integracija. Lietuva jau treji metai yra visateisė Europos Sąjungos narė. Tačiau įstoję į Europos Sąjungą, automatiškai netapome visaverčiais Europos piliečiais. Europinė integracija Lietuvoje vis dar tebevyksta. Tebesiekiame europietiškos kultūros, mokslo, ekonomikos, politikos, teisėsaugos, europinės pilietinės visuomenės. Į šių tikslų įgyvendinimą savąjį dalį atneša valstybinės institucijos, kultūrinės, visuomeninės, politinės organizacijos, mokymo ir švietimo įstaigos. Kaip Jūsų vadovaujama Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto Filosofijos katedra bei joje dėstomos disciplinos prisideda prie Lietuvos europinės integracijos?
Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, įsitraukėme į bendrojo europietiško pilietiškumo erdvę, vadinasi, formaliai esame europiečiai kaip tos erdvės gyventojai. ES idėjos įgyvendinimo pradžioje buvo sakoma, kad besivienijanti Europa – tautų, kultūrų, kalbų įvairovė, bet ne unifikuotas darinys. Vadinasi, lietuviškumas yra sudėtinė europietiškumo dalis. Šiuo požiūriu esame tokie pat europiečiai kaip ir vokiečiai, olandai ar italai. Kai kuo gal net pranašesni, nes turime išlaikę daugiau etninių, kultūrinių vertybių ir gėrybių. Tik nuo mūsų pačių, o ne nuo Briuselio, priklauso, kaip išsaugosime savo tautinį kultūrinį savitumą.
Tačiau ES idėjai vis platesniu mastu įsikūnijant, pilietinis ir tautinis aspektai išsiskiria – pirmumas teikiamas bendrosioms normoms, kurios „abejingos“ tautiškiesiems kultūriniams pradams, jiems neteikiama bent kiek didesnio dėmesio. Kuriais požiūriais dar netapome visaverčiais europiečiais, t. y. ES piliečiais? Tai sritys, kuriose turime smarkiai pasitempti – pilietiškumas vietiniu ir nacionaliniu lygmeniu, teisėtvarka, ekonomika ir bendrasis pragyvenimo lygis. Mąstant apie europietiškumą šiais požiūriais, sąmoningai ar ne, turimi galvoje vakarietiški kriterijai. Tam tikras „atsilikimas“, greičiau skirtingumas nuo jų yra būdingas visiems posocialistiniams europiečiams. Kita vertus, atidžiau stebint Vakarų Europos šalių kultūrinį reliatyvizmą, multikultūrizmą, nesugebėjimą integruoti gausių imigrantų, be to, regint, kaip patys europiečiai nuvertina savo tapatumo vertybes, kyla klausimas, ar norime būti tokie „bespalviai“ europiečiai. Dabar šalys ES narės juda integracijos link, bet turėtina galvoje ir kitokio – „išcentrinio“ judėjimo – perspektyva, stiprėja nacionalizmas.
Kuo prisideda Mykolo Romerio universiteto Filosofijos katedra? Mes gerai dėstome filosofines disciplinas, kurių paskirtis – ugdyti studentų mąstymo, formuojančio pasaulėžiūrą, gebėjimus. Mokome į konkrečius dalykus pažvelgti visumos aspektu, suprasti pamatines kultūros idėjas. Toks mąstymas skatina jauno žmogaus kaip asmenybės, kaip aktyvaus piliečio saviugdą.
Bendroji Mykolo Romerio universiteto mokslinių tyrimų kryptis – ,,Lietuvos valstybė ir socialinis saugumas Europos Sąjungos raidos kontekste“. Ar filosofija kaip humanitarinis mokslas gali svariai prisidėti prie šių problemų tyrimo?
Be abejonės, gali ir prisideda. Bet kuri visuomenės sritis gali būti reflektuojama filosofiniu lygmeniu. Tai ypač svarbu gyvenimui sudėtingėjant, kada individai, bendruomenės ir pati valstybė atsiduria kartais labai skirtingų ir neįprastų veiksnių sandūros lauke. Bet kuri tolesnę perspektyvą turinti veiklos sritis paprastai turi ir savo „filosofiją“. Filosofinis mąstymas padeda nesutrikti, nepasiklysti, tinkamai numatyti ir pasirinkti.
Siekta mąstymo kokybės
