Apie politiką ir moralę (3)
Stipriojo baimė Sovietų Sąjunga kaip viena iš dviejų to meto supervalstybių atrodė nepajudinamai tvirta, o prieš tokią uolą, ir dar apsikamšiusią branduolinėmis galvutėmis, atrodė neprotinga šakotis. Juk net ir dabar su Sovietų Sąjungos teisių perėmėja Rusija Vakarai šnekasi labai delikačiai.
Ką mes, Amerikos dešinieji, sakydavome? Nereikia jokio karo, tik neleiskime, kad sovietų armija būtų toliau šeriama pigiais Amerikos grūdais. Nepardavinėkime naujausios technologijos ir kompiuterių, kosminės technikos ir priemonių, kuriomis sovietai galėtų sekti disidentus.
Moderniausių technologijų Amerika sovietams ir nepardavinėjo, buvo paskelbusi embargą.
Galiu pateikti konkrečių duomenų, kad pardavinėjo. Ne vienoje paskaitoje apie tai esu kalbėjęs, pateikęs ir konkrečių dokumentų numerius. Įdėmesni mano knygų skaitytojai ras žinių, kaip Amerika pardavinėjo sovietams guolių šratus, o tie guoliai buvo reikalingi raketų paleidimo sistemoms, bombų mėtymo taikiniams, giroskopams. Niu Britene, mano kaimynystėje, buvo vienintelė pasaulyje gamykla, kur buvo gaminami tie nepaprasto tikslumo šratai. Kai Amerikoje į valdžią atėjo demokratai, norėta tokias guolių gamybos mašinas parduoti sovietams. Tada piestu stojo respublikonai ir sustabdė tą sandėrį. Bet Amerikos prezidentu tapus respublikonui Ričardui Niksonui, kuris į Baltuosius rūmus atėjo su Kisindžeriu kaip globalisto Rokfelerio statytiniu, respublikonai nuščiuvo. Buvo leista net keliolika tokių mašinų parduoti Sovietų Sąjungai. Tai padėjo sovietams pasigaminti į daugelį taikinių šaudančias raketas ir jų paleidimo įrenginius.
Apie visa tai savo paskaitose Amerikos žmonėms esu daug kalbėjęs, bet to nedrįso net užsiminti mūsų liberalai.
Kaip turėtume vertinti Amerikos išgirtąją demokratiją ir pačią Amerikos visuomenę? Kaip akivaizdžiai silpną, sunkiai susigaudančią apie galimus Amerikos tolesnių žingsnių padarinius, neįstengiančią paveikti net savo išrinktų senatorių, Kongreso narių?
O ar ne tą patį ir mėginu pasakyti? Mums bandoma įteigti, kad tik mes, lietuviai, esame tokie netikę, darome daug klaidų. Lygiai tas pats vyksta ir Amerikoje, nors amerikiečiai nėra patyrę 50 metų trukusios sovietų okupacijos. Bet daro lygiai tą patį.
Svarbiausia, ką noriu pasakyti: visi esame žmonės ir labai panašūs, tad neturime žemintis. Ir kitiems neleiskime to daryti. Po šitiek metų trukusių okupacijų mes ne tik išlikome ir dar turime daug žmonių su šviesiomis galvomis. Man tai stebuklas.
Ką gali pieštukas
Amerikoje po paskaitų klausytojai, dažnai nusivylę vyriausybe ir valdžia, man sakydavo: „Ką aš čia galiu daryti? Nieko nepakeisiu...“ Amerikiečiams sakydavau: „Darykite, ką galite. Stokite į organizacijas, mėginkite paveikti Kongresą, nes jūs daug galite.“ Pakartodavau ir kito amerikiečio pasakytus žodžius: „Amerikiečio rankose pieštukas tiek galingas, kiek seniau karaliaus rankose skeptras.“ Jei Kongresui parašai laišką, jo nariai mano, kad šitaip galvoja maždaug 10 tūkst. amerikiečių.
Žmonės visur tokie patys – Amerikoje, Prancūzijoje, Lietuvoje ir kitur. Į ką pavirto Olandija, nors 50 metų juk nebuvo okupuota. Tapo narkomanų ir perėjūnų iš viso pasaulio priebėga. Ir tai dar susiprato pasišiaušti prieš Europos Sąjungos Konstituciją. Gal išsigando, kad Olandijoje narkotikus uždraus. (Juokiasi.)
Tikriausiai ne visiems patinka Bražėno įkarštis kovoje prieš globalizmą?
Vienas gana žymus žmogus, kai jam buvo užsiminta, kad Bražėnas kalba prieš globalizmą, mostelėjo: „A, nesąmonė.“ Galėčiau atsakyti posakiu iš seno žurnalo: „diskutuoti su nuomone – tai išmintingo žmogaus požymis, o ginčytis su faktais yra kvailio požymis.“ Gaila, bet daug kas ginčijasi su faktais. O kai kurie bijo pasirodyti kvailiais, todėl tyli. Vieno politologo po paskaitos ir klausiu: „Kodėl nepaminėjai, kas atvedė prie padarinių, apie kuriuos kalbėjai? Kaip atsitiko, kad tapome okupuoti? Kodėl nebuvo įgyvendinti Atlanto chartos reikalavimai ir įsipareigojimai?“ – „A, tai pats apie globalizmą kalbi. Ką galima priešinti globalizmui?“ Atsakiau tvirtai ir aiškiai: „Nacionalizmą!“ Todėl ir stengiamasi sunaikinti tautiškumą, peršamas kosmopolitizmas.
Mano įkarštį „kovojant“ su globalizmu skatina tai, kad į jo mėsmalę kemšamos jam kelią pastojančios tautos. Vadinasi, ir mūsų, lietuvių tauta. Matydamas tautos naikinimą vyskupas Jonas Kauneckas (kiek žinau, joks antiglobalistas) įspėjo: „Negali būti, kad tiek kovų nueitų veltui.“ (Lietuvos žinios, 2007 m. kovo 3 d.).
JAV tą patį, ką apie pasaulinę valdžią kalba tokie kaip aš, skelbia net kelios konservatyvios („dešiniosios“) organizacijos. Šiemet respublikonų pirminiuose rinkimuose į JAV prezidentus vienas kandidatas, reikalaująs JAV išstoti iš Jungtinių Tautų, tarp keliolikos kandidatų kartais pasirodo ketvirtoje ar penktoje vietoje.
Tik mūsų politikai ir politologai mėgina ignoruoti tautos išlikimui gresiančius istorinius įvykius.
Patys naikiname savo tautiškumą Kad jau ta sąvoka – „nacionalizmas“ – kai kam yra tarsi kaulas skersai gerklės, tai gal naudokime lietuvišką žodį – tautiškumas?
Labai gerai, nesu prieš šį žodį. Tik svarbu nebijoti ir „nacionalizmo“, nes mums bet kada gali primesti būtų ir nebūtų kalčių. Kai kas lietuvius vadina žydšaudžių tauta, bet negi dėl to mes atsisakysime lietuvio vardo? Juk ne. Turime eiti savo keliu ir nebijoti šmeižtų, kurie tam tikroms jėgoms reikalingi.
Kaip čia nutinka, kad iš išorės niekas mūsų lyg ir nespaudžia, neskatina atsisakyti savo kalbos, kultūros, bet patys nuokalnėn riedame ir dar džiaugiamės, kad tampame „vis didesniais europiečiais“? Kuo skiriamės nuo tų XVIII–XIX a. bajorų, kurie vadino save Lietuvos piliečiais, bet lietuviškai nebemokėjo ir dėl to nė kiek nesigraužė? Vadinasi, arba mes patys nesuvokiame, kas vyksta, arba dar blogiau: suvokdami nieko nedarome, kad padėtis pasikeistų. Savo pačių rankomis pasmaugsime tautiškumą.
Labai svarbus klausimas. Jis veda į didžiausio dėmesio vertą geopolitinę padėtį, kurioje ypač mažosios Europos tautos pakliūva į pasaulinio globalizmo spąstus – į ES eurokratų nomenklatūros voratinklį. Ne be pagrindo jau ir Leninas, ir Trockis siekė ES, kaip pakopos į pasaulinę valdžią.
Dabartinė vakarietiškos ES nomenklatūra sudaro sąlygas mažoms tautoms išsivaikščioti pačioms . Mažų tautų emigrantai tampa trąša didžiųjų soduose, nors galėtų užaugti liepomis ir ąžuolais savosiose giriose. Jiems išeinant trenkus savo tautos namų paradinėmis durimis, atsidaro užpakalinės durys, pro kurias skverbiasi tautos kultūrai, tradicijoms, patriotizmui svetimas ir galimai priešiškas elementas. Taigi maža ES tauta nukenčia dvigubai. Tačiau ir didžiosios tautos gerokai pralaimi tik pinigui lojalių ir lengvai nuperkamų ateivių vilionėmis.
ES yra antieuropinis, nenatūralus, istorijos ir kultūros skirtumų sukaustytų tautų antropologinis kolūkis. Jis negali ilgai išsilaikyti. Jei mažosios ir didžiosios tautos dabar nesipriešins didžiajai apgavystei, gali nebelikti ne tik Europos tautų, bet ir ant krikščioniškos kultūros pamatų iškilusios, pasaulį iš barbarizmo pakėlusios Europos.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
