Svarbiausia darbo imtis su įkvėpimu
Vilniaus Gedimino technikos universitete vykusios XI mokslo istorikų konferencijos metu kalbiname nuolatinį šių konferencijų organizatorių šio universiteto Mokslotyros centro vyresnįjį mokslo darbuotoją prof. Algimantą NAKĄ.
Romantiško gyvenimo laikotarpis Gerbiamasis Profesoriau, visada gana sunkiai pavykdavo Jus prikalbinti duoti interviu, nes paprastai pirmininkaudavote mokslo istorikų konferencijoms, o kitu metu vėl kas nors vis trukdydavo. Tad pokalbius vis tekdavo atidėti neapibrėžtai ateičiai. Šį kartą taip pat pirmininkaujate konferencijai, bet mielai sutikote pabendrauti, nors praradote galimybę išklausyti keletą pranešimų. Kas staiga pasikeitė, iš kur tas prielankumas „Mokslo Lietuvai“?
Pasikeitė mano pareigos universitete, nustojau vadovauti Žiniasklaidos ir renginių direkcijai, perėjau dirbti į Mokslotyros centrą. Dabar galiu atsidėti ramesniam darbui, nors jo ir daug. Kiekvienam amžiui savas darbo pobūdis ir gyvenimo tempas. Vadovavimas direkcijai reikalavo atlaikyti didelę psichologinę įtampą ir net fizinių pastangų, nes mūsų renginiai veja vienas kitą. Paskutinis mano organizuotas renginys buvo skirtas VGTU 50-mečiui ir vyko Siemens arenoje. Gigantiškas renginys, kur visi organizaciniai rūpesčiai slegia renginio vadovą, jubiliejaus organizacinio komiteto pirmininko rektoriaus Romualdo Ginevičiaus pavaduotoją. Jautiesi atsakingas už kiekvieną smulkmeną, visą laiką esi įsitempęs, bet stengiesi to neparodyti. Nors nesėkmes ir verti juokais, bet visa tai reikalauja daug pastangų. Daug darbo pareikalavo monografijos apie VGTU 50 metų raidą parengimas.
Mokslotyros centre galiu atsidėti mokslo istorijos darbams. Tai man yra tarsi romantiškas gyvenimo laikotarpis, teikiantis didelį malonumą. Jūs pats žinote, ką reiškia rašyti apie seniai pasibaigusius įvykius, kai reikia iš naujo viską atkurti, išgyventi, pergalvoti. Tai nėra paprasta. O kai gali atsidėti vienam darbui ir ramiai dirbti – prie archyvinės medžiagos ar bibliotekose, darbas gerokai našesnis. Ir ne toks alinantis. Mane visai tenkina dabartinė padėtis universitete.
Nubaustas už iniciatyvą Esate inžinierius, ne vienus metus dirbęs projektuotojo darbą, vėliau pedagoginį – dėstėte studentams, o dabar štai tenka Jus kalbinti kaip muziejininką (vadovaujate VGTU Istorijos muziejui) ir mokslo istoriką. Tai kopimas aukštyn, o gal bėgimas nuo savo profesijos? Visą gyvenimą dirbote „ne tą darbą“ ir dabar taisote klaidas? Prigimtis nugalėjo?
Viskas labai paprasta. Nežinau, kuri tauta pagimdė posakį Iniciatyva baudžiama, bet kad jis teisingas, patyriau savo paties kailiu. Dabar sėdime ir šnekučiuojamės VGTU Istorijos muziejuje, prie kurio kūrimo ištakų man ir teko prisidėti tada, kai mūsų aukštoji mokykla vadinosi Vilniaus inžineriniu statybos institutu. 1976 m., dar būdamas jaunas ir karštas, vis sakydavau: „Reikia mums kurti muziejų.“ Rektorius Aleksandras Čyras vieną kartą pasakė:„Tai tu, Nakai, ir kurk.“
Nubaudė, užkrovė naštą iki gyvenimo pabaigos. 30 metų dirbate tą darbą.
Pirmas muziejaus kūrimo žingsnis buvo Vilniaus inžinerinės statybos instituto istorijai skirta ekspozicija.
Iki Gedimino universitetui skirtos ekspozicijos atsiradimo dar laukė ilgas kelias.
Dabartinė ekspozicija jau bene šeštoji, nes atsiranda naujos medžiagos, tenka rūpintis, kaip atnaujinti ekspozicijas. Kurį laiką buvau pasitraukęs nuo šio muziejaus rūpesčių, bet 1993 m. tuometinis rektorius prof. Edmundas Kazimieras Zavadskas pasakė: „Algimantai, nieko gero su tuo muziejumi, vėl imkis šio darbo. Padėk.“
Padėjau. Negana to, reikėjo kai ką ir parašyti. Pradėjau rašyti ir visas sulindau į tą veiklos nišą.
Į nišą, kuri turi pradžią, bet nematyti pabaigos.
Taip, bet nusivylimo nejaučiu. Pagal Deilą Karnegį, žmogui būtinai ir nuolat reikia atsinaujinti, kad kiltų įkvėpimas, kad savo darbo imtųsi su įkvėpimu. Kiekvienas darbas ilgainiui virsta rutina.
Net jei tai aukštoji mokykla?
Vis viena yra tam tikros rutinos, kad ir kaip jos stengtumeisi išvengti. Juk tekdavo skaityti paskaitas metai iš metų, nesinorėdavo kartotis, mėgindavau pateikti naują medžiagą ir kitaip, bet medžiaga iš esmės buvo ta pati. Ilgainiui tai tampa rutina. Todėl suprantu vyresnio amžiaus profesorius, kuriuos studentai kartais traukia per dantį. Girdi, fizikas Puodžiukynas skaitydavo paskaitas iš lapuko... Taip dabar kai kas rašo savo prisiminimuose. Nieko jis iš lapuko neskaitydavo. Tai buvo profesoriaus dėstymo planelis, kurio jis stengdavosi laikytis. Neabejoju, kad skirtingai interpretuodavo kai kuriuos dalykus, bet planelio laikydavosi. Ir tai teisinga, nes labai lengva nuklysti į lankas, pamesti medžiagos pateikimo nuoseklumą. Ne visi studentai tai supranta.
Pardavė sielą. Bet ne velniui Muziejininko vaidmenyje jaučiatės gerai, o kaip mokslo istoriko kailyje?
Jaučiuosi tarsi gavęs naują vaidmenį. Pagrečiui tekdavo dirbti ir kitus darbus, turėdavau didelį pedagoginį krūvį, daug organizacinio darbo rūpesčių, bet mano siela jau buvo „parduota“ mokslo istorijai. Dabar rengiu 13-tą knygą, o sudaryti teko daugiau kaip 40 knygų. Neslėpsiu, visa tai man teikia didelį pasitenkinimą. O dirbdamas kaip pedagogas sugebėjau tik 3 knygas išleisti, tarp jų ir vadovėlį. Galėjau didžiuotis, kad statybinėms konstrukcijoms skirtas vadovėlis buvo pirmoji statybos profilio lietuviška knyga su jau nepriklausomos Lietuvos kultūros ir švietimo ministerijos vadinamuoju grifu. Tuo metu išleisti knygą buvo labai menkos galimybės, o Lietuvai iškovojus nepriklausomybę atsirado didžiulė paklausa ligi tol nutylėtiems dalykams. Per 50 metų mūsų istorija buvo nutylima ir iškraipoma. Kad ir kurią sritį paimtum, atsiveria didžiuliai neliestos, nejudintos medžiagos klodai. Ir tai nepaprastai įdomi medžiaga. Štai teko įsigilinti į inžinieriaus Petro Vileišio veiklą. Apie tai pranešimą skaičiau Vilniaus Rotušėje P. Vileišio 150-čiui skirtoje konferencijoje. Auditorija man negailėjo pagyrimo žodžių, nes pavyko atskleisti daug įdomių ir nežinomų dalykų. Paskui iš viso to atsirado knygelė apie inžinierių Petrą Vileišį.
