Tie išbandymai tik užgrūdino mano asmenybę
Tribūna tampa susitapatinimo su santvarka priemone?
Ėringis nesusitapatindavo ir gal dėl to susikirsdavo su santvarkos liaupsintojais. Kai įkopdavo į tribūną, visados ką nors kritikuodavo, pasisakydavo prieš vykdomas nesąmones. Kad ir dėl pernelyg įsismarkavusių melioracijos darbų, kraštovaizdžio darkymo.
Tai savotiškas naivumas ar didelės drąsos pasireiškimas?
Man atrodo, drąsos. Pamenu, kaip jis parašė į žurnalą Mūsų gamta straipsnį prieš besaikę melioraciją. Žurnalas išspausdino, Ėringį už tą publikacija, kuri kirtosi su kompartijos nutarimais, ne tik protino ir barė, bet uždraudė kuriam laikui spausdintis populiarioje spaudoje. Tuometinis Gamtos apsaugos komiteto pirmininkas, žymus Lietuvos gamtosaugininkas Viktoras Bergas (1906–1983) tada sakė: „Geriau Ėringis būtų rašęs į Komunisto žurnalą, ten jo straipsnio nebūtų priėmę ir tuo viskas baigtųsi. O dabar pasipylė nemalonumai“.
Vakaruose tikėjosi būti Lietuvai naudingesnis Koks žmogus buvo Kazys Ėringis, kaip Jūs jį apibūdintumėte? Principiniuose reikaluose pernelyg atsargus nebūdavo? Ką galvodavo, būtinai pasakydavo?
Būtinai pasakydavo. Kai atsisakė bendradarbiauti su KGB, jam buvo visai riesta. Kazys buvo labai sumišęs, o KGB norėjo, kad jis sektų savo bendradarbius. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje buvo kambarys, į kurį vienas kitas būdavo iškviečiamas tam tikriems pokalbiams. Apie tai galima perskaityti K. Ėringio prisiminimuose. Kaziui persekiojimo pavyko išvengti tik išvykus į aspirantūrą Leningrade. Ten prie jo nekibo.
Kai Ėringis 1981 m. pasiprašė politinio prieglobsčio JAV, mane kolegos perspėjo, kad privengčiau vieno asmens Onkologijos mokslinio tyrimo institute. Kiekvienoje institucijoje ir darbovietėje buvo asmenų, kurių reikdavo vengti. Tokių asmenų teko sutikti ir man, ypač po to, kai Kazys pasiliko Vakaruose. O kartą KGB tardytojai tiesiai darbo metu įsodino į juodą Volgą, atvežė į namus ir ten atliko kratą.
K. Ėringio pabėgimas iš laivo „Akademik Vernadskij“ ir pasiprašymas JAV ambasadoje Seišeliuose politinio prieglobsčio juk nebuvo iš anksto ir gerai apgalvotas apsisprendimas? Tai spontaniškas sprendimas atitinkamai susiklosčius aplinkybėms?
Taip negalėčiau tvirtinti. K. Ėringiui atrodė, kad būdamas Vakaruose jis Lietuvai galės būti naudingesnis. Buvo persekiojamas, sekamas. Jautė, kad Lietuvoje jam grėsė „sudegti kaip drugeliui lauže“ – jo raštuose yra toks sakinys. Jeigu kas prieštaraudavo režimui, tai tokius juk bemat „sutvarkydavo“. Kaziui pasitaikė proga pasitraukti į Vakarus, ir jis ja pasinaudojo.
Jeigu buvo toks nepatikimas režimui, tai kaip jį paėmė į tokią kelionę, kur buvo lankomi kapitalistiniai kraštai?
Niekas neįtarė, kad jis gali pabėgti. O į tą kelionę, Australijoje turėjusį vykti tarptautinį biologų kongresą jį paėmė štai kodėl. Leningrade prieš tai vyko botanikų kongresas, ir K. Ėringis su kitais bendradarbiais labai gerai parengė pranešimą. Taigi kelionė laivu Akademik Vernadskij buvo kaip paskatinimas. Iš Lietuvos jis vienintelis ir buvo tame laive, taip pat vyko vienas estas Talino botanikos sodo direktorius kerpsamanių žinovas Martinas... Kazys į Sevastopolį, iš kur ir turėjo įsėsti į ekspedicijai pasirengusį laivą Akademik Vernadskij, skrido lėktuvu, o estas Martinas važiavo su visa šeima prie Juodosios jūros Latvijos autobusiuku. Jie visi važiavo per Vilnių ir nakvojo mūsų bute. Lovų neužteko, tad paklojome miegmaišių. Pavakarieniavome, kitą dieną papusryčiavome kartu ir estai išvažiavo. Su Martinu Kazys laive gyveno vienoje kajutėje, bet estas pasiekė Australiją ir grįžo į Estiją, o Kazys Seišeliuose apleido laivą.
Kai Kazys pasitraukė, buvau į Estiją nuvažiavusi pas Martino žmoną, gal ji ką žino apie Kazio pasitraukimą, gal vyras jai buvo ką nors parašęs. Skridau ir į Gruziją pas pažįstamą gydytoją, kuri prieš tai buvo bendravusi su biologe, tos pačios ekspedicijos laivu Akademik Vernadskij dalyve.
