Tie išbandymai tik užgrūdino mano asmenybę
Profesorės Elenos Moncevičiūtės-Eringienės gyvenime praėjusieji 2007-ieji metai buvo labai reikšmingi. Profesorės 80-metis buvo gražiai paminėtas jos „gimtajame“ Vilniaus universiteto Onkologijos institute, dvi mokslininkei skirtos parodos surengtos Vilniaus universiteto ir Medicinos bibliotekose. Taigi dėmesio, gražių žodžių ir linkėjimų pakako, bet įtariu , kad visa tai profesorė mielai paaukotų už vieną vienintelį kitą jos gyvenime svarbų įvykį: jos sutuoktinio, žymaus mokslininko profesoriaus Kazio Ėringio* (1921 04 16–2006 11 21) mirties metinių dienai – lapkričio 21-ajai – pasirodė solidus veikalas Profesorius Kazys Ėringis. Knygos sudarytojai prof. Elena Moncevičiūtė-Eringienė ir dr. Algimantas Liekis. Tai 63-ioji serijos Lietuvos mokslas knyga, kurią parengė VĮ Mokslotyros institutas.
Vyresnio amžiaus skaitytojai gerai žino, kas buvo Kazys Ėringis, jaunesniems smalsiems skaitytojams bus gera proga sužinoti pasiskaičius šią labai vertingą knygą**.
Žymus kraštovaizdžio ekologijos atstovas, dviejų monografijų ir penkių knygų autorius, redaktorius ar bendraautoris, paskelbęs 261 publikaciją. Buvo LTSR MA Botanikos instituto kraštovaizdžio ekologijos sektoriaus, vėliau laboratorijos vadovas iki pasitraukimo į Vakarus iš okupuotos Lietuvos(1974 10 15–1981 06 22). Ukrainos MA laivu Akademik Vernadskij keliaudamas į XIII tarptautinį botanikų kongresą Australijoje, Seišelių salų JAV ambasadoje pasiprašė politinio prieglobsčio(1981 07 23), įgijo JAV pabėgėlio statusą, 1983 m. gavo nuolatinį leidimą gyventi JAV. Dalyvavo JAV lietuvių išeivijos politinėje veikloje, buvo Pedagoginio lituanistikos instituto (Čikagoje) ir Čikagos aukštesniosios lituanistikos mokyklos lektorius. Tapo Išeivijos lietuvių krikščionių demokratų partijos nariu (1983–1992), išrinktas jos Vykdomojo komiteto nariu (1986–1989). Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę 1992 10 08 su žmona Elena išvyko iš JAV ir grįžo į Lietuvą. Lapkričio 23 d. vėl buvo priimtas į Botanikos instituto Kraštovaizdžio ekologijos laboratoriją vyr. moksliniu darbuotoju.
Tai štai apie visus tuos Kazio Ėringio gyvenimo vingius galima perskaityti labai išsamioje naujoje 602 puslapių knygoje. Joje tilpo paties profesoriaus parašytos apybraižos, kurios buvo parengtos spaudai jau po mokslininko mirties. Tai Prof. Kazys Ėringis apie save ir artimuosius, Protestas prieš Lietuvos okupantus ir Dėl Lietuvos svetimoje žemėje. Pastarojoje apybraižoje K. Ėringis aprašė savo gyvenimą JAV. Sudarytojos kruopščiai surinkti K. Ėringio rašiniai, duoti interviu jam sugrįžus į nepriklausomą Lietuvą, taip pat kita profesoriui skirta rašytinė medžiaga.
Galima sužinoti ir apie profesoriaus žmonos Elenos Moncevičiūtės-Eringienės, Lietuvoje likusios su dviem dukterimis, išgyvenimus ir patirtus sunkumus. Knygos vertę didina ir tai, kad joje rasime ir prieš K. Ėringį sovietinėje Lietuvoje skleistos propagandos atgarsius, spaudoje pasirodžiusius straipsnius, iš kurių galima susidaryti įspūdį apie totalitarinėje valstybėje vyravusius įpročius, nesiskaitymą su bet kokiu žmogaus ar tautos laisvės troškimo pasireiškimu. K. Ėringis buvo įsitikinęs, kad ištrūkęs iš totalitarinės sovietijos gniaužtų galės būti naudingesnis Lietuvos laisvės siekiams, todėl ir ryžosi žingsniui, kuriam reikėjo labai rimto apsisprendimo ir drąsos. Knygoje atsiskleidžia portretas mokslininko, kuris neįstengė ir nenorėjo taikstytis su okupaciniu režimu, jo pasaulėžiūra ir moraliniai kriterijai, paskatinę tą gyvenimo ir mokslinės veiklos kelią, kurį pasirinko Kazys Ėringis.
Žinoma, gali kilti abejonių, ar nėra pavėluotas šis pašnekesys su prof. Elena Moncevičiūte-Eringiene, kai viskas aprašyta ir net sudėta į knygą. Vis dėlto pasikliaudami nuojauta kalbinome profesorę, aktyvią Lietuvos mokslininkų sąjungos narę, manydami, kad ne visi sugebės įsigyti knygą, kurios tiražas labai ribotas, o kai kurie įsigiję nuolatinių rūpesčių ir darbų genami gal neskubės atsiversti storos knygos. Pastariesiems šis rašinys bus geras paskatas imtis to storo tomo, nes pati Kazio Ėringio asmenybė ir jo gyvenimo peripetijos tikrai vertos, kad visa tai žinotume. Pagaliau daug sužinome apie jį supusius žmones, bendradarbius, ir gal atsitiktinai sutiktus asmenis, dėl likimo įgeidžio tam tikrais gyvenimo momentais priartėjusius prie Kazio Ėringio. Juk tai tam tikra mūsų tautos patirties esencija. O ar mažiau įdomi ir reikšminga mūsų kalbinamos profesorės asmenybė? Tikrai ne. Tuo tvirtai įsitikinę imamės šio rašinio.
Kai visas gyvenimas kaip ant delno Gerbiamoji Profesore, su dr. Algimantu Liekiu išleidote knygą „Profesorius Kazys Ėringis“, atlikote svarbią priedermę mokslininkui, vyrui, Lietuvos patriotui. O gal dar kai ką svarbaus būtų galima pasakyti?
Ačiū už tokį vertinimą. Išties vyras, patriotas, mokslininkas. Ką dar galima pridurti? Draugas. Jis buvo ne tik mano vyras, bet ir tikras draugas.
Tikriausiai nėra dažna, kad kalbant apie savo antrąsias puses, galėtume išgirsti taip sakant – „draugas“.
Kam ant šios knygos užrašau autografą, visada įrašau ir tokį sakinį: Mano brangiam Draugui ir Sutuoktiniui Velioniui Kaziui atminti. Toks tradicinis sakinys. Visada pabrėžiu žodį draugas.
Kokią prasmę įdedate į šį žodį? Lyg paprastas dalykas, bet neretai apie paprastus dalykus ir sudėtingiausia kalbėti. Ką turite mintyje, kai vyrą pavadinate draugu?
Mintyje turiu visapusiškas vertybes, kai bendraujant su žmogumi, nėra jokių paslapčių, neišsakytų dalykų. Kai žmogaus netekus nelieka blogų prisiminimų ir minčių. Kai visas bendras gyvenimas kaip ant delno. Kazys man gyvenime buvo tikras patarėjas.
Kaip mokslininkas?
Kaip mokslininkui Kaziui būtų buvę sunkiau man patarinėti, nes buvome skirtingų specialybių. Bet kasdieniniuose reikaluose jis man labai daug padėdavo. Kai rengiau disertaciją, Kazys, be viso kitko, man buvo ir savotiškas pažas, nešiodavo mašininkei visus mano raštus, kad man tik būtų lengviau.
Paprastai moterys vyrams būna didesnės pagalbininkės.
Būdingas Kazio filosofinis sakymas: jeigu yra koks nerimas, tai nereikia prie jo pridėti ankstesnių rūpesčių – nerimo, nelaimių. Tada bus lengviau ištverti.
Mokė neapsikrauti bereikalinga našta?
Kai žiūrėdavome filmą, jis vis mane mokė per daug neįsijausti, aiškindavo, kad reikia išlikti šalia veiksmo, nesusitapatinti su herojais. Mat filmas esąs meno kūrinys, o ne tikrovė.
Tribūna – sutapatina su sistema Jeigu Kazys Ėringis sugebėdavo taip šaltakraujiškai vertinti, žvelgti iš šalies, tai kaip suprasti impulsyvumą, tokį neretą jo gyvenime, susitapatinimą su Lietuvos reikalais? Juk ne paslaptis, kad tribūnoje pradėdavo kalbėti apie dalykus, kurie sovietinės okupacijos metais „protingai mąstantiems“ sukeldavo net nerimą: ką čia dabar Ėringis kalba, tuojau prisišauks bėdą. Ir jis prišaukdavo.
Jis taip buvo išauklėtas. Taip ir reikia suprasti.
Visi buvome lyg ir panašiai auklėti, bet kai vykdavo akivaizdžios neteisybės, dažniausiai tylėdavome kaip žuvys. Kas netylėjo, labai greitai pajuto geležinės rankos svorį. Daugeliui praeidavo noras kovoti už teisybę.
Išties, kai iš užsienio į kurios nors mokslo institucijos laboratoriją atvykdavo mokslininkas ar kitas svečias, laboratorijoje parengtas žmogus kalbėdavo, o kiti tylėdavo kaip vandens į burną prisisėmę.
K. Ėringis rašė, kad žmogus atrodo kaip žmogus kasdieniniame gyvenime, bet užtenka užlipti į tribūną, ir neįmanoma jo pažinti. Pradeda tokius niekus paistyti, kad sunku patikėti – pila pagyrimus sovietų santvarkai, nors gyvenime taip ir nemąsto.
