Jei institutas atlieka tik universiteto funkcijas – vykdo savo tematikos aukšto lygio fundamentinius mokslinius tyrimus ir rengia specialistus, tai ar nebūtų logiška labiau sutelkti turimas galimybes šalies mastu. Ar racionalu išlaikyti mažą „universitetą“, kai jo potencialas galėtų prisidėti prie universiteto, su kuriuo institutas turi teisę rengti mokslo daktarus, mokslinio potencialo sustiprinimo? Be to, sutelktas potencialas leidžia spręsti sudėtingesnius uždavinius, aktyviau dalyvauti tarptautinėse mokslo programose, kartu sudaro galimybę didinti universiteto konkurencingumą tarptautiniu mastu. Tai ypač svarbu, nes vis daugiau gabiausių abiturientų išvyksta studijuoti svetur, o Lietuvos universitetai niekaip negali patekti bent jau į 500 geriausių pasaulio universitetų sąrašą.

Iškilmingame Senato posėdyje, vykusiame š. m. vasario 15 d., inauguruoti du nauji Šiaulių universiteto garbės daktarai: Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius Bronislovas Bitinas, habilituotas socialinių mokslų (edukologijos) daktaras ir Vilniaus universiteto profesorius Antanas Laurinčikas, habilituotas fizinių mokslų (matematikos) daktaras.

Noriu pateikti kelis siūlymus. Nors mokslo finansavimui keliame daug pretenzijų, vargu ar nerastume lėšų (juk yra ir nemažai įvairių mobilumo grantų) kiekvienam besirengiančiajam ginti daktaro disertaciją vykti į tarptautinę konferenciją, organizuojamą tarptautinės mokslo organizacijos, ir joje pristatyti savo mokslinį pranešimą. Kiekvienas, siekiantis antrojo mokslinio laipsnio ar profesoriaus vardo, privalėtų vykti į tarptautinį pripažinimą turintį savo mokslo šakos centrą. Ten seminare turėtų skaityti pranešimą bei gauti jo įvertinimą (tokio pranešimo nereikėtų, jei mokslininkas skaitytų plenarinį ar kviestinį pranešimą tarptautinėje konferencijoje, kurią rengia tarptautinė mokslo organizacija).

Ši diskusija, Mokslo Lietuvos redakcijoje surengta Vasario 16-osios išvakarėse, skirta Vilnijos reikalams, šio regiono integracijai į bendrą valstybės kūną, vadinasi, valstybingumo stiprinimo ir pilietinės visuomenės ugdymo problematikai. Diskusijoje dalyvavo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, labdaringo Aldonos ir Jono Čingų fondo pirmininkas Jonas Endriukaitis, Vilnijos draugijos pirmininkas humanitarinių mokslų daktaras Kazimieras Garšva, Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Rytų Lietuvos programos poskyrio vedėjas Alfonsas Kairys, Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas, Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų katedros vedėjas doc. dr. Antanas Kulakauskas, Lietuvių švietimo draugijos Rytas steigėjas ir pirmininkas Algimantas Masaitis, ūkininkas, kolekcininkas, kraštotyrininkas, bibliofilas, giminės tyrinėtojas iš Alytaus rajono Gintautas Šapoka ir Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys lituanistas prof. Zigmas Zinkevičius. Visi diskusijos dalyviai gaus galimybę pasisakyti, net jeigu ir ne iš karto. Jeigu ne šiame, tai kitame laikraščio numeryje su jų mintimis skaitytojus supažindinsime.

Į Lietuvą sugrįžo dailininko Petro Kalpoko (1880–1945) drobė Signatarai, daugiau kaip 20 metų puošusi Lietuvos ambasados rūmus Vašingtone. Sausio mėn. Lietuvos nacionalinio muziejaus prašymu Lietuvos užsienio reikalų ministerija P. Kalpoko paveikslą Signatarai perdavė muziejui ir nuo šiol jis eksponuojamas Lietuvos nepriklausomybės signatarų namuose (Pilies g. 26). Vasario 12 d. Vilniuje, Signatarų namuose vyko paveikslo sutiktuvės ir spaudos konferencija žurnalistams.

Klaipėdos lietuvininkų susiskaidymas ir didelės jų dalies pabrėžtinas atsiribojimas nuo lietuvių buvo labai paranki aplinkybė Klaipėdos krašto vokietininkams. Antra nepaprastai juos skatinanti ir drąsinanti aplinkybė buvo visapusiška ir veiksminga Vokietijos parama. Tiesa, Vokietijos vyriausybė Lietuvos atžvilgiu kurį laiką dėjosi geranoriška ir net palanki. Be jos neoficialaus pritarimo vargu ar Lietuva būtų rizikavusi organizuoti 1923 m. sausio akciją. Korektiškos buvo 1925 m. vasario 10 d. ir 1928 m. sausio 29 d. pasirašytos abiejų valstybių sutartys.

Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (MELI) Vilniaus knygų mugėje 2007, kuri vyks vasario 22–25 d. Lietuvos parodų centre Litexpo pristatys pereitų metų pabaigoje ir jau šiais metais išleistų leidinių šūsnį. Jau dešimtį metų institutas leidžia reikšmingą mokslinę literatūrą. Tai ne tik Visuotinė lietuvių enciklopedija, kurios išleista jau dešimtis tomų, bet ir mokslo bei kultūros fundamentiniai leidiniai, kita enciklopedinė ir leksikografinė medžiaga, lietuvių kalbos, dvikalbiai ir terminų žodynai, vadovai ir žinynai. Nemažai dėmesio skiriama Lietuvos ir pasaulio kultūros, mokslo ir technikos paveldo veikalams, lietuvių raštijos ir etninės kultūros paminklams, taip pat mokslinei ir techninei literatūrai. Beje, institutas leidžia aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų vadovėlius, užsienio autorių mokslinius veikalus, periodinį bendrinės kalbos žurnalą Gimtoji kalba. Kai kuriuos iš naujų instituto leidinių ir pristatome Mokslo Lietuvos skaitytojams.

Kartu turėkime galvoje ir vokiečių poveikį lietuvininkams. Ilgus amžius juos veikė vokiška administracija, vokiečių valdomų dvarų, pramonės ir prekybos įmonių gausa, nuo XIX a. pradžios prasidėjo lietuvių kalbos gujimas iš pradinių mokyklų, pasibaigęs Prūsijos švietimo ministro A. Falko 1872 m. jos pašalinimu iš mokyklų, jaunų vyrų tarnyba kariuomenėje ir laivyne, lietuviškų sričių įsijungimas į visos Vokietijos rinką, sustiprėjusi todėl gyventojų migracija, kuri skiedė vietinius gyventojus, – visa tai Mažosios Lietuvos lietuviams primetė tam tikrų vokiškumo bruožų. Į jų kalbą vis daugiau brovėsi vokiškų žodžių ir net konstrukcijų, kas kartą dažniau buvo griebiamasi vokiečių kalbos buityje: mokykla pripratino sklandžiau reikšti savo mintis vokiškai. Tai, beje, būdingas ne vienai atbundančiai, iš tautinio pavergimo išsivaduojančiai tautai. Antai teko čekų spaudoje skaityti, kad jų tautiškai susipratę inteligentai net 1848 m., kada čekų tautinis judėjimas jau buvo išsiliejęs į labai platų srautą (pradžia siekia XVIII a. pabaigą), salonuose mėgdavę kalbėtis vokiškai.

Puslaidininkių fizikos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, Vilniaus universiteto Teorinės fizikos katedros profesorius habil. dr. Kęstutis Pyragas mums paaiškins, kas yra tas Pyrago metodas, ir kaip taikomas tramdant chaosą. Tačiau tai įvyks ne šioje pokalbio dalyje, kadangi mūsų laukia dar daug parengiamojo darbo. Norint suprasti, kas yra tas chaosas ir kaip su juo kovoti, turime išsiaiškinti daug kitų dalykų. Tą ir darome antroje mūsų pašnekesio dalyje.

Nuo 2002 m. Vilniaus kooperacijos kolegijoje sėkmingai vykdoma Socrates/Erasmus programa. Pagal šią programą mūsų studentai mokėsi Belgijos, Škotijos, Portugalijos, Švedijos, Vokietijos, Ispanijos, Suomijos aukštosiose mokyklose, o šiais metais planuojama vykti į Ispaniją, Suomiją, Portugaliją ir Švediją. Pasiekti rezultatai džiugina Kolegijos dėstytojus ir vadovybę, nes sugrįžę studentai toliau sėkmingai tęsia studijas ir kitus skatina aktyviai dalyvauti tarptautiniuose projektuose.