Europos Sąjunga, Asmenybės, Atmintis, Mokslo reforma, Mokslo institucijose, Renginiai, Diskusijos, Paveldas, Pripažinimas, Sukaktys, Mokslo istorija, Problema, Mokslo takais, Menai, Mūsų kaimynai

Šis pašnekesys su Parmos universiteto Italijoje profesoriumi, kalbininku, Lietuvos mokslų akademijos užsienio nariu, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiku, Vilniaus universiteto habilituotu daktaru, Klaipėdos universiteto garbės daktaru, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ordino kavalieriumi Gvidu MIKELINIU (Guido Michelini) gali atrodyti gerokai netikėtas, nes apie tai, kas senųjų lietuvių kalbos paminklų tyrinėtojui svarbiausia, nekalbėsime.

Balandžio 21 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje įvyko iškilminga knygos apie garsų prieškario Lietuvos inteligentą Steponą Kairį „Saka-no ue-no Japonija“ pristatymo ir įteikimo ceremonija. Prieš renginį Japonijos ambasadorei Lietuvoje J.E. Miyoko Akashi ir knygos autorei žurnalistei Kumiko Hirano, jas lydėjusioms ambasados darbuotojoms Harukai Seto ir Kristinai Simonaitytei buvo surengta ekskursija po biblioteką.

2009 metų liepos 24–25 dienomis Klaipėdoje, „Old Port“ viešbutyje įvyko pirmoji Lietuvoje tarptautinė mokslinė konferencija „Jūrinio paveldo išsaugojimas: patirtys ir galimybės“. Ši konferencija – tai prasmingas Klaipėdos jūrų šventės įvadas, tarsi pirmapradės šventės prasmės priminimas, kuomet sąvokos „šventė“ ir „šventas“ buvo sutapatintos. Renginyje, kurį organizavo Lietuvos Jūrų muziejus, pranešimus skaitė ir svečiavosi atstovai iš Olandijos, Lenkijos, Švedijos, Vokietijos, Norvegijos, Lietuvos ir kt.

Vilniuje, ant namo Alberto Goštauto ir Jakšto gatvių sankirtoje, paminint gimimo 85 metines, atidengta atminimo lenta profesoriui Jonui Čeponiui (1926 04 02–2003 01 07). Profesorius buvo labai kuklus ir paprastas žmogus.

„Visuotinės Lietuvių enciklopedijos“ XVIII tomas skirtas žodžiams, prasidedantiems P raide. Nuo straipsnio garsiam olandų poetui Žanui Perkui iki pražvalgų tradicinei lietuvių vestuvių piršlybų daliai. Enciklopedijos Vyriausioji redakcija, kuriai vadovauja žinomas Lietuvos enciklopedininkas Antanas Račis, pasistengė, kad į šį tomą patektų daug informacijos, kurios anksčiau, sovietiniais metais leidžiamose enciklopedijose nė su žiburiu nerasi.

Lietuviškosios enciklopedijos idėjos gimimo 100-mečio metais, užbaigus keturtomę „Technikos enciklopediją“, apskritojo stalo diskusijoje dalyvavo ir kai kuriuos ateities sumanymus „Mokslo Lietuvos“ redakcijoje aptarė Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius, Lietuvos rektorių konferencijos prezidentas prof. habil. dr. Romualdas Ginevičius, VGTU pirmasis prorektorius, „Technikos enciklopedijos“ redaktorių tarybos pirmininkas prof. habil. dr. Edmundas Kazimieras Zavadskas, VGTU Aplinkos apsaugos katedros vedėjas prof. habil. dr. Pranas Baltrėnas, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Terminologijos pakomisės narys, VGTU Automatikos katedros prof. habil. dr. Algirdas Smilgevičius, Vilniaus universiteto prof. habil. dr. Juozas Vidmantis Vaitkus, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro direktorius Rimantas Kareckas ir Technikos enciklopedijos rengimo grupės vedėja Irena Valiulienė.

1924 03 03 Kretingos apskrities Endriejavo valsčiaus Auksorų kaimo ūkininkų Izabelės ir Antano Ruškių šeimoje gimė penktas vaikas. Pakrikštytas Antano vardu, pagrandukas, nuo mažens garsėjo žvitrumu ir išmonėmis. Ne veltui mažąjį vijurką kaimynai praminė „Ruškio šermuonėliu“. Tačiau beprasmiškoms šėlionėms nebuvo laiko. Dėl tėvelių, ypač motinos, rūpestingumo visi vaikai nuo mažens buvo pratinami prie darbo, mokomi visa širdimi mylėti Dievą ir Tėvynę.

Pažintinę kelionę „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“ kovo 23–31 d. surengė Lietuvos universitetų moterų asociacija (LUMA) ir XXVII knygos mėgėjų draugija kartu su Šveicarijos lietuvių bendruomene. Nuvykus į Ciurichą, kovo 26-ąją, Marios Lourdes bažnyčios salėje įvyko konferencija – „Laiko ženklai kultūros istorijoje“. Konferencija skirta Šveicarijos lietuvių knygos klubo dešimtmečiui, XXVII knygos mėgėjų draugijos 80-mečiui, o atskira konferencijos sesija buvo skirta Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės, tuo pačiu ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio šimtųjų mirties metinių, paminėjimui.

Iki šiol Jūratę Sučylaitę pažinojau kaip gydytoją psichiatrę ir talentingą rašytoją, lietuviškojo psichologinio romano, Julijono Lindės-Dobilo ir Vinco Mykolaičio-Putino kūrybos tradicijų tęsėją, poetę. Visada laukiau jos naujų knygų pasirodymo. Ir jos atsirasdavo viena po kitos: „Tebūnie žmogus“ (1990); „Žarijų duobė“ (1992); Šešėlių sparnai“ (1994); „Po pelenų dangum“ (1996); „Sumaištis“ (1998); „Visada dviese“ (1998); „Susitikimai su ragana“ (2002); lyrikos rinktinės „Užkalbėjimas“ (2000) ir „Atsilaikymas“ (2008).