Gvidas Mikelinis apie operos Lietuvoje ištakas, Valdovų rūmus ir Benitą Musolinį
Šis pašnekesys su Parmos universiteto Italijoje profesoriumi, kalbininku, Lietuvos mokslų akademijos užsienio nariu, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiku, Vilniaus universiteto habilituotu daktaru, Klaipėdos universiteto garbės daktaru, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ordino kavalieriumi Gvidu MIKELINIU (Guido Michelini) gali atrodyti gerokai netikėtas, nes apie tai, kas senųjų lietuvių kalbos paminklų tyrinėtojui svarbiausia, nekalbėsime. Kalbėsimės apie operą ir politiką, nelengvai suderinamus dalykus. Nebent padėtų Aristotelis, politiką apibrėžęs kaip meną valdyti valstybę. Kad opera, sujungusi žodį, muziką ir judesį, jau pagal savo prigimtį pretenduoja į menų sintezės vaidmenį, vargu ar kas galėtų užginčyti. Taigi jei kliausimės Aristoteliu, su Gvidu Mikeliniu kalbėsimės apie menus, tačiau ganėtinai skirtingas jų raiškos formas.
Postūmį pokalbiui suteikė Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai, išleidę knygą „Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose“. Knygoje publikuojami trijų XVII a. Vilniaus Žemutinės pilies teatre pastatytų operų libretai, jų vertimas į lietuvių kalbą, dr. Dainiaus Būrės komentaras „Dvaro vertybės Virdžilijaus Pučitelio (Virgilio Puccitelli) libretuose“ ir knygos sudarytojos habil. dr. Jūratės Trilupaitienės studija „Dramma per musica XVII a. pirmosios pusės Vilniuje“. Knyga visuomenei pristatyta Valdovų rūmų renginyje „Prie operos Lietuvoje ištakų“. Mintimis apie operos meną dalijosi knygos autoriai, vertėjas prof. habil. dr. Gvidas Mikelinis, muzikologai Laima Vilimienė ir prof. dr. Jonas Bruveris.
Tarpininko vaidmuo – ne antraeilis
Mokslo Lietuva. Gerbiamasis profesoriau Gvidai, esate klasikinės muzikos, ypač Volfgango Amadėjaus Mocarto gerbėjas. Šio pašnekesio išvakarėse dalyvavote Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai reikšmingame renginyje, skirtame Vilniaus Žemutinės pilies teatrui ir būtent tame teatre XVII a. statomiems operos spektakliams. Didžiai malonu, kad Lietuvos ryšiai su italų opera, italų muzika – tai ne vien mūsų šalių muzikinės kultūros istorija, bet ir ryškėjantys būsimo bendradarbiavimo ženklai. Jums taip pat tame bendradarbiavime gali tekti ne antraeilis vaidmuo. Koks tai galėtų būti vaidmuo?
Gvidas Mikelinis. Tarpininko vaidmuo. Jau gerą dešimtį metų bendradarbiauju su Lietuvos muziejais, iš pradžių su Lietuvos dailės muziejumi, o iš to užsimezgė ryšiai ir su Nacionaliniu muziejumi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai. Prasidėjus mūsų bendradarbiavimui prieš septynerius metus Lietuvos dailės muziejui pavyko išleisti Michele Bianchi (Alberto Vimina) knygą lietuvių ir italų kalba „Trumpas pasakojimas apie Lietuvos ir Lenkijos karą su Maskva XVII a. viduryje“. Kunigas Michele Bianchi XVII a. buvo Venecijos Respublikos diplomatas, o jo pasirašytoji slapyvardžiu Alberto Vimina knyga skirta aprašyti XVII a. vidurio Abiejų Tautų Respublikos karo su Maskvos Rusia eigą ir pasekmes. Knygoje rašoma apie neįtikėtiną Maskvos kariuomenės savivalę įsiveržus į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, baisius niokojimus ir išsivežtus prisiplėštus milžiniškus turtus ir kultūros vertybes. Knygoje pateikta vertingų žinių apie to meto Lietuvos ir Lenkijos valstybės visuomeninę sanklodą, valdymą ir kitus dalykus. Ligi šios knygos pasirodymo nei Lenkijos, nei Lietuvos mokslo apyvartoje tas veikalas tarsi ir neegzistavo. Man teko išversti tą knygą iš senosios italų kalbos, komentarus parašė prof. Antanas Tyla, o knygą sudarė dr. Vydas Dolinskas. Knygą pristatėme įvairiuose Italijos miestuose, ir nuo to meto prasidėjo mūsų tolesnis vaisingas bendradarbiavimas. 
Jau iš anksto žinojau, kad Valdovų rūmai rengiasi išleisti knygą „Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose“. Gavau užklausą, ar sutiksiu į italų kalbą išversti lietuviškąjį knygos tekstą. Ne tik sutikau išversti, bet ir buvau įtrauktas į redakcinį darbą. Kaip italas turėdamas po ranka Lietuvoje nežinomos kai kurios medžiagos, galėjau padaryti ir kai kuriuos nežymius pakeitimus naujosios knygos tekstuose.
ML. Prie XVII a. operos Lietuvoje ištakų dar sugrįšime, o prieš tai norėčiau paklausti, ką apskritai manote apie prieštaringai vertinamus atstatomus Valdovų rūmus Lietuvoje? Šį klausimą būtų galima susieti ir su Italija, nes Lietuvoje architektūros paminklų konservavimo ir restauravimo darbai ne vieną dešimtmetį buvo atliekami vadovaujantis 1964 m. priimtąja Venecijos chartija. Ja vadovaujantis 1967 m. buvo priimtas Lietuvos kultūros paminklų apsaugos įstatymas, kurio objektais tapo visi kultūros paminklai, turintys mokslinę, istorinę ir kultūrinę vertę. Tiesa, Valdovų rūmai atstatomi remiantis 2000 m. priimtąja Rygos chartija.
G. Mikelinis. Atsakyčiau štai kaip. Jeigu bet koks Lietuvos istorijos ir jos peripetijų nežinantis tėvynainis išgirstų apie už didelius pinigus atstatytus Valdovų rūmus Vilniuje, tai pasakytų, kad tai nesąmonė. Štai kad ir netoli Parmos Italijoje stovėjusi labai graži pilis, kuri komunų laikais buvo sugriauta, bet jos niekas nemano atstatyti, nes būtų netikslinga.
Tačiau Lietuvos Valdovų rūmai atstatomi pasiremiant visai kitais argumentais. 1799 m. Rusijos caras įsakė Lietuvos Valdovų rūmų griuvėsius nugriauti, siekdamas panaikinti svarbiausią Lietuvos valstybingumo ženklą, simbolį, ir galutinai ištrinti Lietuvos valstybę ne tik iš visų politinių Europos žemėlapių, bet ir iš žmonių atminties. Žvelgiant į istorinį kontekstą, tiesiog būtina buvo šiuos rūmus atstatyti, nes atstatoma tai, ką caras ir Vilniaus generolai gubernatoriai griovė.
Kai valdovas – operos fanas
ML. Lietuva atstatydama Valdovų rūmus atkuria savo istorinę savigarbą, bet daliai piliečių atrodo, kad šios savigarbos kaina – pernelyg didelė. Tuojau pradedama skaičiuoti, kiek tas valstybinis orumas ir tautinė savigarba turėtų kainuoti ir ar nepermokame.
G. Mikelinis. Pamėginkime pažvelgti ir kiek kitu kampu. Kalbėdami apie XVII a. pirmoje pusėje Vilniuje pastatytas pirmąsias operas, lietuviai prisimena italų kompozitorių Marką Skakį (Marco Scacchi, 1602 – 1685), karališkosios kapelos Vilniuje vadovą. Galimas dalykas, jis buvo ir pirmųjų LDK sostinėje Vilniuje pastatytų operų muzikos autorius. Dabar nuolat girdžiu: kaip būtų gerai, jei pavyktų užmegzti ryšius su Marko Skakio gimtuoju Galezės miesteliu Italijoje. Šiam kompozitoriui atminti Galezėje nuo 2001 m. kasmet vyksta muzikos festivaliai, atliekami paties M. Skakio ir to meto kitų italų kompozitorių kūriniai.
ML. Ką žinome apie Marko Skakio kūrybą ir veiklą?
G. Mikelinis. Žinome, kad Italijoje mokėsi pas kompozitorių ir vargonininką Džiovanį Frančesko Anerį (Giovanni Francesco Anerio). 1621 m. M. Skakis atvyko į Varšuvą, kur būsimojo karaliaus Vladislovo Vazos (1595–1648) dvare buvo smuikininkas. Vladislovą Vazą karūnavus Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vladislovu IV, M. Skakis 1633 m. paskiriamas karališkosios kapelos kapelmeisteriu. Kadangi Vladislovas vienintelis iš Vazų dinastijos ne tik dažnai lankėsi Vilniuje, bet ir rezidavo šiame mieste, tai su karaliumi keliavo ir jo muzikantai, aktoriai. Neatsitiktinai būtent Vilniuje buvo pastatytos pirmosios Lietuvoje itališkos operos. Kaip didelis operos ir spektaklių mėgėjas karalius asmeniškai aptardavo operos scenarijų ir partitūrą, dalyvaudavo repeticijose, domėjosi kostiumais, dekoracijomis, siųsdavo pasiuntinius į kitus kraštus samdytis artistų.
Žinoma, kad M. Skakis kūrė įvairių žanrų vokalinę ir instrumentinę muziką, polichorinius ir mišių kūrinius, madrigalus, motetus, dalyvaudavo įvairių spektaklių pastatymuose ir dvaro pramogoms skirtuose renginiuose. 1633 m. išleistas karaliui Vladislovui IV Vazai dedikuotas kompozitoriaus mišių rinkinys. Su M. Skakio vardu susiję ir pirmosios Vilniuje pastatytos itališkos operos. 1649 m. pablogėjus sveikatai M. Skakis grįžo į Italiją, rašė teorinius ir poleminius darbus, mokytojavo.
Tikriausiai Vilniui pavyks užmegzti ryšius ir su San Severino Markės miestu, kuriame gimė ir mirė pirmųjų Vilniuje pastatytų operų tekstų autorius Virdžilijus Pučitelis (Virgilio Puccitelli, miręs 1654 m.). Arba štai kad ir pirmasis Vilniuje dirbęs scenografas ir mašinerijos vadovas Agostinas Ločis (Agostino Locci), be kurio sceninių efektų ir „stebuklų“ sunku įsivaizduoti dramma per musica, t. y. ankstyvąją operą baroko epochoje.
Tai štai įsivaizduokime, kad Vilniuje publika rinksis į pirmą kartą šiame mieste 1636 m. rugsėjo 4 d. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose pastatytąją operą „Elenos pagrobimas“ („Il ratto di Helena“), kurios muziką veikiausiai parašė Marko Skakis, o gal ir keli kūrėjai, bet šis kompozitorius tikrai ją atliko su karališkąja kapela. Man sunku įsivaizduoti, kad ši opera būtų pastatyta Vilniaus operos ir baleto teatre, bet buvusios Žemutinės pilies teritorijoje atstatytuose Valdovų rūmuose, autentiškoje aplinkoje tai būtų nuostabu.
Tą patį galima pasakyti ir apie kitas XVII a. Vilniuje rodytas operas – „Andromeda“ („L’Andromeda“, 1644 m.) ir „Apviltoji Kirkė“ („Circe deluse“, 1648 m.). Neabejoju, kad šioje aplinkoje tie antram gyvenimui prikelti muzikiniai paminklai turėtų didelį pasisekimą, sukeltų ir platesnį tarptautinį atgarsį. Argi to nereikia Lietuvai?
ML. Kai kuriems tautiečiams vis dar tenka aiškinti elementarius dalykus.
G. Mikelinis. Lietuvoje gyvena nemažai mano pažįstamų ir giminaičių, kurie buvo visiškai abejingi Valdovų rūmų atstatymui, o kai kurie net ir priešiškai nusiteikę. Kartą turėjau svečių, ir, pasinaudojęs artima pažintimi su muziejaus direktoriumi Vydu Dolinsku, aš jo paprašiau mano svečiams parodyti atstatomus Valdovų rūmus. V. Dolinskas niekada neatsisako, aprodė rūmus, o sugrįžus namo man buvo įdomu išgirsti tų svečių komentarus. Jų nuomonė visiškai pasikeitė į priešingą: „Iš tikrųjų rūmus atstatyti buvo tikslinga, nes pavyko atkurti ne tik mūrus, bet visą juos supusią atmosferą“.
Esu tikras, kad daugybė žmonių skeptiškai nusiteikę šių rūmų atžvilgiu tik todėl, kad niekada Valdovų rūmų renginiuose nėra buvę, su jų atstatymu nesusipažinę, o sprendžia iš to, ką perskaito laikraščiuose. Suprantama, dalis skeptikų blogai vertina atstatomus rūmus ne dėl objektyvių, bet dėl politinių priežasčių.
Kas sieja lietuvius ir italus
ML. Pastebėta, kad skepticizmas – tai nacionalinė lietuvių sporto šaka. Mums būdinga ardytis dėl politinių simpatijų ir antipatijų, kartais partinė priklausomybė mums svarbiau už tiesą ir teisybę. Tuo skiriamės nuo Sokrato, kuris pasirinko cikutos nuodų taurę, bet neišdavė savo principų ir tiesos, kuriai visą gyvenimą buvo ištikimas.
G. Mikelinis. Išties, jei tik iniciatyva kyla ne iš bendraminčio ar bendrapartiečio, tai iniciatyva bloga ir išdedama į šuns dienas. Bet tai ne vien lietuvių, bet ir italų savybė – galiu užtikrinti. Manau, kad tai siejasi ne su tautos ypatybe, o su katalikų ideologija.
ML. Būtinai turite šį teiginį išplėtoti.
G. Mikelinis. Nesakau, kad tai neigiamas dalykas, aš net drįsčiau teigti jog kartu ir teigiamas. Senųjų tekstų tyrinėjimai man padėjo neblogai susipažinti su liuteroniškų kraštų kultūra, įpročiais, mąstymo būdu. Liuteroniškose šalyse Bažnyčia buvo tarsi valstybė, nes Bažnyčios vadovas paprastai būdavo ir valstybės „galva“. Prisiminkime Prūsijos kunigaikštį Albrechtą Brandenburgietį (1490–1568), kuris buvo svarbiausias Prūsijos kunigaikštystės religinis autoritetas. Kaip paskutinysis Vokiečių ordino didysis magistras 1525 m. jis paskelbė Vokiečių ordino valstybę pasaulietine Prūsijos kunigaikštyste, priėmė evangelikų liuteronų tikėjimą, o pats tapo Prūsijos kunigaikščiu. Visai panašiai buvo Anglijoje, kur valstybės ir Bažnyčios vadovas buvo viename asmenyje. Didžiosios Britanijos karalienė yra ir Anglikonų Bažnyčios “galva”.
Kitaip buvo katalikiškuose kraštuose – Italijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, kur tokio susitapatinimo nebuvo. Bažnyčia šiuose kraštuose dažnai eidavo sau, o valstybė – sau. Nuolat vykdavo tam tikra diskusija ir tekdavo ieškoti tam tikro sutarimo. Nieko panašaus nebuvo ir negalėjo būti stačiatikių Rusioje, vėliau Rusijoje, kur stačiatikių Bažnyčia privalėjo paklusti carui ir valstybės dominavimui. O katalikų kraštuose Bažnyčia niekada netarnavo nei didžiajam kunigaikščiui, nei karaliui, nes buvo lyg valstybė valstybėje, savo bažnytinę valdžią turėdama Romoje. Aišku, Bažnyčia bendradarbiavo su pasaulietine valdžia, kaip ir pastaroji nuolat ieškojo sąlyčio su dvasine valdžia.
Net ir vadinamojo socializmo laikais pagrindinis Katalikų Bažnyčios autoritetas sėdėjo juk ne Maskvoje, bet Vatikane, Romoje. Turėti tokio tarptautinio autoriteto ir centro paramą net ir sovietiniais laikais Lietuvai buvo svarbu. Katalikiškose šalyse todėl ir galėjo išsivystyti poleminė, diskusinė dvasia, kadangi nuo seno egzistavo tarsi du poliai – Valstybė ir Bažnyčia. Taip galėjo plėtotis ir pasireikšti daugiau skirtingų nuomonių, pozicijų, ką sunku įsivaizduoti liuteroniškuose kraštuose ir visiškai neįmanoma stačiatikių Rusijoje.
ML. Ar tai reiškia, kad ir mūsų pačioje valstybingumo sanklodoje ir tautų charakteryje esama diskusinio užtaiso, mūsų kraujas verda polemine ugnimi, mums būtina išsilieti diskusijose?
G. Mikelinis. Tokį bruožą pastebiu Lietuvoje, Lenkijoje, Italijoje, bet ne Vokietijoje, kur tokios polemikos daug mažiau.
ML. Vokietijoje didesnė autoriteto galia ir svoris?
G. Mikelinis. Aš tai siečiau su liuteroniškąja gyvenimo tradicija, nors Vokietijoje esama ir katalikų.
ML. LDK gyvavo bajoriškoji demokratijos samprata. Bajoriškosios „laisvės“ vedė į nuolatines diskusijas ir nesusikalbėjimą – diskusijas dėl diskusijų. Kiek ši bajoriškojo gyvenimo tradicija galėjo paveikti ir mūsų etninės tautos charakterį? O gal dingo be pėdsako?
G. Mikelinis. Man sunku atsakyti, nesu taip gerai susipažinęs su Lietuvos bajorų istorija.
ML. Kaip šiandien galėtume savo istoriniais privalumais – tikrais ar įsivaizduotais, pasinaudoti?
G. Mikelinis. Italijoje bent jau neigiamų tautos bruožų žaboti nepavyksta. Normalioje visuomenėje svarbu turėti įvairių nuomonių, sveiką opoziciją. Juk ir visai neseni istorijos pavyzdžiai ką mums rodo? Buvusioje Tarybų Sąjungoje demokratijos procesų didžiausi skatintojai ir entuziastai vis dėlto buvo lietuviai, bet ne estai ar latviai, juo labiau ne stačiatikiai rusai. Imperijos braškėjimas prasidėjo nuo Lietuvos ir iš istorijos paveldėta patirtis suvaidino savo vaidmenį.
ML. Jūs tą suvokėte pabendravęs ne vieną dešimtmetį su lietuviais, gal ir Jūsų žmona lietuvė Birutė čia suvaidino ne paskutinį vaidmenį? Bet dauguma italų tikriausiai net nesuprastų, apie kokius lietuvius dabar prakalbote?
G. Mikelinis. Suprastų, o nemaža dalis ir pritartų. Atstumas ir tautos dydis ne viską lemia.
Operetinė dučės diktatūra
ML. Lietuva istoriškai buvo svarbus katalikybės forpostas toliausiai į rytus nutolusioje Vidurio Europos dalyje. Geopolitiškai mąstantys europiečiai turėtų suvokti tokio forposto reikšmę.
G. Mikelinis. Nėra atsitiktinis dalykas, kad socialistinės sistemos Europoje griūtis prasidėjo nuo Lenkijos ir Lietuvos, iš kur prasidėdavo ir sukilimai prieš Rusijos carus. Lietuvių ir lenkų nesusitaikymas su išorės diktatu mums primena ir tam tikrus šių tautų ideologijos bruožus. Lietuva yra iš tų šalių, kurioje išorinė diktatūra neturėdavo didelių šansų ilgai išlikti.
ML. Kaip ir Italijoje?
G. Mikelinis. Italijoje buvo Benito Musolinio fašistinė diktatūra 1922–1943 m., bet aš tai pavadinčiau operetine diktatūra.
ML. Tai todėl, kad pokalbį pradėjome nuo teatro, tiksliau – operos? Tiesa, dokumentinėje kino kronikoje B. Musolinį išties matome kaip komišką operetės personažą, bet kiek tie vaizdai atitinka tikrovę?
G. Mikelinis. Iš literatūros apie itališką fašizmą žinau, kad dučės šalininkai prieš savo idėjinius priešus organizuodavo ekspedicijas, pagavę priešą versdavo gerti ricinos aliejų. Vokiečių naciai savo priešus paprasčiausiai be teatrinių efektų likviduodavo. Mano tėvas pasakojo, kad buvo pasirišęs raudoną kaklaraištį su raudonais rutuliukais, vienas fašistas priėjo, išsitraukė iš kišenės žirkles ir nukirpo kaklaraištį. Musolinio diktatūros sąlygomis Italijoje per 20 metų dėl politinių įsitikinimų žuvo apie 300 žmonių, o kiek žuvo nacistinėje Vokietijoje ar stalininėje Tarybų Sąjungoje? Nepalyginami mastai.
Tad nors fašistinis režimas Italijoje ir buvo, bet italų mentalitetas ir būdas toks, kad nieko rimto jie negalėjo padaryti. Italas įpratęs viską spręsti savo paties galva ir autoritetų nelabai paiso.
ML. Antrojo pasaulinio karo metais italų kareiviai tarnavo ir Vilniuje, bet rimtais kareiviais nelabai buvo laikomi. Remiuosi gyvenusiųjų karo metais Vilniuje prisiminimais.
G. Mikelinis. Iš istorijos žinau, kad karo metais nemažai italų karių buvo dislokuoti Ukrainos teritorijoje. Jeigu vietos partizanai nutverdavo vokietį karį, labai dažnai sušaudydavo, į nelaisvę neimdavo, bet to nebūdavo prieš italų karius. Visai kitos vertybės, nes ir italai elgėsi su priešais daug humaniškiau. Nemažai italų karių buvo paskelbti žuvusiais arba dingusiais be žinios, o tikrumoje būdavo pabėgę iš kariuomenės ir net sukūrę šeimas su vietos moterimis. Tokių meilės istorijų buvo ne viena. Buvo atvejų, kad kai kurie italai šitaip išspręsdavo savo šeimynines problemas. Mat pagal to meto Italijos įstatymus italai skirtis galėjo, bet neturėjo teisės antrą kartą tuoktis. Tik mirus sutuoktiniui buvo leidžiama antrą kartą kurti šeimą. Tik po 1974 m. referendumo ši įstatymo nuostata buvo pakeista. Todėl galima suprasti tuos jaunus italus, kurie nenusisekus šeimyniniam gyvenimui kitoje šalyje sukurdavo naują šeimą.
ML. Kaip tuo metu galiojusius įstatymus buvo galima suderinti su žmogaus teisėmis? O gal tokios sąvokos ir nebuvo?
G. Mikelinis. To meto Italijoje Katalikų Bažnyčia vykdė oficialios valstybės religijos funkcijas, o dabar Italijoje nėra oficialios valstybinės religijos. Atsimename, kad Italija buvo net patraukta į Europos žmogaus teisių (Strasbūro) teismą dėl vadinamosios „Kryžių bylos“. Strasbūro teismas 2009 m. priėmė sprendimą, kuriuo pritarė Italijos pilietės ieškiniui, jog kryžiaus simbolis Italijos mokyklose prieštarauja tėvų teisei auklėti savo vaikus be religijos. Kilo gan didelis triukšmas, diskusijos ir kitose Europos Sąjungos valstybėse. Vėliau Strasbūro teismo sprendimas buvo pakeistas tuo pagrindu, kad pasaulietiškumas ir valstybės neutralumas religijų atžvilgiu neturi būti suprastas ideologiškai, kaip būtinybė šalinti iš viešųjų erdvių religinius simbolius, nes tai jau kitas kraštutinumas – pasaulietinis fundamentalizmas. Sveikas pasaulietiškumas reiškia, jog nė viena religija nėra suvokiama kaip valstybinė ir privaloma visiems. Juk kryžiaus ženklas viešose erdvėse Italijoje išsivystė iš tam tikros kultūros ir visai nereiškia prievartos kitų religijų atstovams ir netikintiesiems.
Populizmas – diktatorių ginklas
ML. Sugrįžkime prie Musolinio asmenybės – kaip ją suvokia šiandieninis italas? Juk Musolinis siekė gaivinti italų istorinę savivoką, Italijai sugrąžinti Romos imperijos buvusią šlovę, kurios, girdi, verti tos imperijos palikuonys.
G. Mikelinis. XX a. Italija ir Romos imperija – tai visai skirtingi geopolitiniai dariniai. Italija galutinai susivienijo tik XIX a. antroje pusėje. Pradėjus byrėti Otomanų imperijai, Italija užgrobė ir pirmąsias kolonijas – Somalį ir Eritrėją, o 1911 m. prisijungė ir Libiją, kuri iki 1941 m. buvo Italijos kolonija.
1922 m. į valdžią Italijoje atėjo diktatorius Musolinis ir kaip visi diktatoriai darė vieną klaidą po kitos. 1929 m. Italiją užgriuvo didžiulė ekonominė krizė. Man tai gerai žinoma iš savo tėvų pasakojimų. Mano senelis buvo račius ir iki 1929 m. puikiai vertėsi. Prasidėjus krizei, senelio verslas žlugo, nes jokių užsakymų jis nesusilaukdavo. Tokio likimo žmonių Italijoje buvo labai daug. Žmonės buvo nepatenkinti, Musolinis ieškojo išeities ir 1935 m. nutarė pulti Etiopiją. Šia avantiūra dučė siekė italų dėmesį atitraukti nuo vidaus problemų. Tada Italijai ekonomines sankcijas paskelbė Didžioji Britanija, Prancūzija ir JAV. Musolinis atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje, faktiškai jam teko rinktis – arba sąjunga su A. Hitlerio valdoma Vokietija, arba su stalinine Tarybų Sąjunga. Dučė pasirinko į sąjungininkes nacistinę Vokietiją ir Japoniją. Tai buvo jo lemtinga klaida. 1940 m. Italija įstojo į Antrąjį pasaulinį karą ir tapo pralaimėjusiąja šalimi.
Musolinis kai ką spėjo padaryti ir teigiamo. XX a. trečio dešimtmečio pab. Italijoje buvo priimta Italijos švietimo ministro Džiovani Džentilės (Giovanni Gentile) inicijuota švietimo reforma, pagal kurią buvo įvestas privalomasis 5 klasių mokslas. Ligi reformos prastuomenės vaikai mokydavosi 1–2 metus. Daugelyje šiandieninių Italijos vadovėlių nerasime šio fakto, lygiai ir to fakto, kad iki Musolinio diktatūros į universitetus neįmanoma buvo patekti vargingesnių sluoksnių jaunuoliams. Diktatūros laikais ypač gabiems jaunuoliams buvo mokamos valstybės stipendijos, po truputį jiems pradėjo vertis universitetų durys. Italijoje fašistinis režimas didžia dalimi buvo populistinis, atvirai pataikaujant plačiosioms masėms. Man atrodo, kad A. Smetonos režimas buvo labiau autoritarinis ir vargu ar galėtų būti tiesmukai lyginamas su Musolinio režimu Italijoje.
ML. Ne visiems italams gali patikti, ką dabar sakote.
G. Mikelinis. Esu mokslininkas ir neturiu užsiimti populizmu, privalau kalbėti faktų kalba, analizuoti reiškinius. Nejaučiu simpatijos Musoliniui ir jo režimui. Tačiau bet kurio politinio režimo vertinimas yra sudėtingas dalykas, o mokslininkas neturėtų kliautis vien savo simpatijomis ar antipatijomis.
Operetinės diktatūros tragiškas finalas
ML. Kodėl Musolinis vis dėlto pasirinko sąjungą su nacistine Vokietija, o ne su Tarybų Sąjunga? Kuo Hitleris Musoliniui atrodė patrauklesnis partneris už Staliną?
G. Mikelinis. Nuo Musolinio politinės karjeros pradžios Hitleris buvo didelis jo gerbėjas, o Vokietijoje atėjęs į valdžią savo politinės veiklos modeliu pasirinko itališkojo fašizmo pradininką Musolinį. Pastarajam bent jau iš pradžių Hitleris didesnės pagarbos nekėlė, Stalinas atrodė solidesnis lyderis. Tačiau Musolinis ir Hitleris rėmė generolo Francisco Franko režimą (1939–1975) Ispanijoje, o Tarybų Sąjunga rėmė prieš Franką kovojusias internacionalines brigadas.
ML. Dar viena sąsaja riša Musolinį ir Hitlerį. Musoliniui kelrodė žvaigždė buvo Romos imperija, o Hitleriui protą kaitino Šventosios Romos imperijos, egzistavusios nuo 962 m. iki 1806 m. (t. y. Napoleono karų), didybė. Ši imperija Vokietijoje buvo net pradėta vadinti Pirmuoju Reichu, o hitlerinės Vokietijos (1933–1945) neoficialus pavadinimas – Trečiasis Reichas turėjo propaguoti mintį apie istorinės tradicijos tęstinumą. Panašūs idealai suartina, kas būdinga Hitlerio ir Musolinio atveju.
G. Mikelinis. Iš tiesų A. Hitleris siekė atkurti po Pirmojo pasaulinio karo prarastąjį Vokietijos vaidmenį ir prestižą Europoje. B. Musolinio siekiai tebuvo utopija, fantazijos, nieko bendro neturėjusios su realybe, nes po Pirmojo pasaulinio karo Italija nieko bendro neturėjo su senąja Romos imperija.
B. Musolinis buvo pasišovęs atstatyti senovėje Libijos turėtus ekonominius ryšius su Italija, mat ši šalis buvo Romos imperijos aruodas. Bėda ta, kad nuo Romos imperijos laikų Libijos dykuma smarkiai išsiplėtė, tad šiai šaliai tapti Italijos aruodu nebuvo jokios galimybės. B. Musoliniui mėginta aiškinti, kad Libijoje aptikti dideli naftos ištekliai, bet dučę domino ne nafta, bet kviečiai, kaip kad buvo Romos imperijos laikais. Visiško trumparegiškumo ir istorijos raidos nesuvokimo pavyzdys, nes istorijos rato atgal pasukti neįmanoma.
ML. Šiuo metu Libijoje vykstant pilietiniam karui Italijos svarbiausi interesai toje šalyje kaip tik susiję su tos šalies nafta ir gamtinėmis dujomis.
G. Mikelinis. B. Musolinio geopolitinės „įžvalgos“ buvo skirtos labiau Italijos vidiniam „vartojimui“, siekiant sutelkti tautą, nukreipti dėmesį nuo vidaus problemų. Antai vienas iš kolonijinių Italijos siekių Libijoje buvo skirtas gyventojų pertekliaus ir bedarbystės sumažinimui Italijoje. 1938 m. spalį į šiaurinę Libijos dalį Italija perkėlė 20 tūkst. kolonistų, 1939 m. – dar daugiau ir 1940 m. Libijoje jau buvo įkurdinta 110 tūkst. italų, kurie sudarė apie 12 proc. visų Libijos gyventojų. Jiems teko geriausios žemės, buvo skiriamos paskolos modernioms gyvenvietėms statyti. Tai buvo Italijos fašistų projektas kuriant Didžiąją Italiją (Grande Italia), imperiją, turėjusią apimti Korsiką, Nicą, Dalmatiją, Maltą, taip pat Italijos įtakoje buvusias šalis – Albaniją, Juodkalniją, Tuniso šiaurinę dalį ir šiaurės Libiją. Jeigu toks planas būtų įgyvendintas, Italija įgytų dominuojančią padėtį Viduržemio jūroje, kaip kad Romos imperijos laikais. Šiam planui įgyvendinti sutrukdė sąjungininkų pergalė Antrajame pasauliniame kare.
ML. Bet kokia išvada peršasi ir verčia nepamiršti visai nesenos XX a. istorijos: politinės ir socialinės utopijos, mažai ką bendro su realybe turinčios fantazijos politinių demagogų lūpose gali užvaldyti mases, ideologijai pajungti tautas ir atvesti ištisas valstybes ir pasaulį prie prarajos krašto. Juk būtent su tokia realybe, milijonų žmonių ir ištisų tautų tragedija žmonija ir susidūrė XX amžiuje.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
Operos mėgėjas karalius Vladislovas IV Vaza Piterio Pauliaus Rubenso drobėje
XVII amžiaus italų operos ištakoms Lietuvoje skirta ši meniškai parengta knyga
Parmos universiteto profesorius Gvidas Mikelinis (Guido Michelini)
Tokią atkurtosios Didžiosios Italijos imperiją savo neišsipildžiusiose vizijose matė diktatorius Benitas Musolinis
Vilniaus Žemutinės pilies teatre skambėjusią muziką atliko Nora Petročenko (sopranas) ir Vaiva Eidukaitytė-Storastienė (klavesinas)
Gedimino Zemlicko nuotraukos
