Jubiliejinės Kauno vardinės ir ankstyvoji Kauno istorija

Eugenijus Rūkas

Istorikas, diplomuotas gidas

2011-ieji Kaunui – vėl jubiliejiniai. Prieš 650 metų – 1361-iais – pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Kauno vardas. Tai Kauno vardinės, bet ne miesto pradžia. Kauno miestas įteisintas 1408 m., kai jam buvo suteikta Magdeburgo teisės / magdeburginės savivaldos privilegija. Pastaroji – jau miesto „gimimo metrikai“. Todėl 2008-iais minėjome Kauno miesto 600 metų jubiliejų. Taigi, Kauno vardas bemaž puse šimtmečio senesnis už patį miestą.

Laikotarpis tarp 1361–1408 m. tyrinėtojų jau įvardintas kaip ankstyvoji – ikimiestiškoji – Kauno istorija. 650-osios Kauno vardo metinės – tinkama proga apžvelgti minėtą laikotarpį, jo raidą papildyti naujų publikacijų medžiaga bei išvadomis.

Kaunas: nuo legendų ir metraščių iki mokslinės istoriografijos

XV a. „gimė“ legenda apie lietuvių kilmę iš romėnų. Ji pateko į XVI a. pirmoje pusėje surašytą Lietuvos metraštį / Bychovco kroniką. Joje skaitome, kad Romos kunigaikščio Palemono sūnus Kūnas Nemuno ir Nevėžio upių santakoje pastatė pilį ir ją pavadino savo vardu. Legendą papildęs, savo kronikoje kartojo Motiejus Stryjkovskis (1582 m.), Kūno pilį „perkėlęs“ prie Nemuno ir Neries santakos, ir nurodęs, kad ilgainiui pilį imta vadinti Kaunu. Legenda rėmėsi ir XVII a. istorikas, pirmosios Lietuvos istorijos autorius Albertas Kojelavičius, XIX a. – istorikai romantikai Simonas Daukantas ir Teodoras Narbutas. Pastarasis netgi nurodė konkrečią Kauno įkūrimo datą – 1030 metai.

Šią legendą, kaip neistorinį šaltinį, XIX a. pirmasis atmetė Vilniaus universiteto prof. Joachimas Lelevelis. Jos nenaudojo pirmųjų Kauno istorijos apybraižų autoriai Juozapas Macianskis (1817 ar 1819 m.), Mykolas Balinskis (1846), Konstantinas Gukovskis (1904), bet apie Kauno pradžią jie nieko konkretaus ir nepasakė. Tačiau 1930 m. išleistos knygos apie Kauną autorius Vytautas Bičiūnas Kūną pripažino istorine asmenybe, o 1030 metus – patikima Kauno įkūrimo data.

1931 m. švedų kalbininkas, Upsalos universiteto prof. Richardas Ekblomas iškėlė naują hipotezę, jog senasis Kaunas Kaniyu ar Kanynu vardu paminėtas arabų geografo ir kartografo Muchamado al-Idrisio veikale, žinomame „Rogerio knygos“ vardu, baigtame rašyti 1154 m. Tačiau al-Idrisio (gyvenusio ir dirbusio Sicilijoje) žinių apie Šiaurės ir Rytų Europą patikimumu stipriai abejojama, kadangi jo šaltiniu galėjo būti II a. gyvenusio Klaudijaus Ptolomėjaus darbai. Jeigu taip, tai ieškoti Kauno II a. būtų ne tik beprasmiška, bet ir juokinga. Jeigu al-Iidrisio žinios ir buvo vienalaikės, sieti minimus vietovardžius su Kaunu būtų galima tik turint kitų, papildomų rašytinių, kartografinių ar archeologinių šaltinių. Jie turėtų pagrįsti Kauno vietoje XII a. ar anksčiau buvus tokią reikšmingą gyvenvietę, apie kurią garsas būtų pasiekęs Siciliją. Tačiau tokių šaltinių nėra. Tiesa, Kauno piliavietėje rasti X–XII a. gyvenvietės pėdsakai. Tačiau pagal radinių kiekį, mažą jų įvairovę ir nedidelį plotą ji skiriama tik prie eilinių, trumpą laiką Vidurio Lietuvoje egzistavusių gyvenviečių. Todėl al-Idrisio minimų vietovardžių tapatinimas su Kaunu nėra pamatuotas ir gali egzistuoti tik kaip neįrodyta hipotezė.

1283 m., užvaldęs Nemuno žemupį, į Lietuvą pradėjo veržtis Vokiečių / kryžiuočių ordinas. Viena svarbiausių veržimosi krypčių buvo panemuniu aukštyn – į Lietuvos gilumą. XIV a. pirmoje pusėje (nepaisant didžiulių lietuvių pastangų) karo su kryžiuočiais veiksmų laukas nesulaikomai artėjo prie Nemuno ir Neries santakos. Tačiau nė vienas patikimas XIII–XIV a. pirmosios pusės istorijos šaltinis nei Kauno, nei jo pilies vardo tuomet nemini. Be kita ko, ir platūs archeologiniai Senamiesčio tyrinėjimai neduoda pagrindo teigti, kad XIV a. pirmojoje pusėje būtų bent kiek plačiau gyventa Nemuno ir Neries santakoje, jau nekalbant apie didesnės gyvenvietės ar miesto egzistavimą.

Tik 1361 m. Ordino heroldas Vygandas Marburgietis savo kronikoje įrašė, kad Ordino maršalas paskyrė žygį iš Įsruties į Kauną, tačiau kryžiuočiai nesugebėjo persikelti per Nemuną. Tais pačiais metais „aukštiesiems pareigūnams įsakius ir leidus [Ragainės komtūras] brolis Henrikas iš Šioningeno [išvyko] su prisiųstais jam meistrais išžvalgyti ir nustatyti Kauno pilies ir mūrų storumo, gilumo ir aukštumo [...] bei pranešti tų duomenų magistrui, nes ateinančią žiemą manė pulti Kauną“. Taigi akivaizdu, jog prie Nemuno ir Neries santakos tuomet stovėjo (buvo statoma) mūrinė pilis, kurios vardas buvo Kaunas.

Taigi, 1361 m. Kaunas pirmą kartą neabejotinai minimas amžininkų raštuose. Tai seniausia Kauno vardo užrašymo data, tiesiogiai susijusi su pirmosios pilies statyba.

Nuo pirmosios iki antrosios pilies: ankstyvoji Kauno istorija

Archeologinių piliavietės tyrinėjimų metu (1989–2000 m.) paaiškėjo, jog pirmoji Kauno pilis buvo pastatyta nedidelės gyvenvietės, egzistavusios X–XII a., vietoje. Gyvenvietė buvo apleista gerokai anksčiau nei pradėta statyti pilis.

Literatūroje išplitusi nuomonė, jog pirmoji Kauno pilis statyta XIII a. Tačiau toks ankstyvas jos datavimas jau laikomas nepagrįstu. Apskritai, realios galimybės bei sąlygos mūrinių pilių Lietuvoje statybai susidarė ne anksčiau kaip Gedimino valdymo pabaigoje, o būtinybė iškilo po 1348 m. kryžiuočiams pralaimėto Strėvos mūšio, kai tuometis Ordino žygis į Lietuvos gilumą tapo pirma realia grėsme LDK sostinei Vilniui.

Apibendrinus tyrimų medžiagą, konstatuojama, jog pirmoji Kauno pilis statyta XIV a. antrojoje pusėje – 1359–1362 m. (datuojama kartu su paruošiamaisiais darbais). Naujosios valstybinės tvirtovės funkcija buvo ginti vandens kelią Nerimi į Vilnių bei brastas ir perkėlas, buvusias Neryje netoli santakos su Nemunu. Pilies gynybinį kompleksą sudarė pilies sienos (vidinė trapecija), priešpilis (išorinė trapecija), du bokštai jo kampuose ir fosa (gynybinis griovys) iš rytų ir pietų pusės; vakarinėje ir šiaurės vakarų pusėje buvo natūralus Neries šlaitas. Kauno pilis buvo pirmoji iš keturių mūrinių kastelio (aptvarinio) tipo pilių, pastatytų LDK XIV a. (Medininkų, Lydos ir Krėvos pilys pastatytos apie 1370–1380 m.). Būtent pilies statybos metu Ordino kronikose pirmą kartą užfiksuotas Kauno vardas.

1362 m. kovo mėn. dar nebaigtą statyti pilį (nespėta pastatyti dar dviejų bokštų priešpilio kampuose) apgulė gausi, neeilinė Vokiečių ordino (ir kryžininkų iš Vakarų Europos šalių) kariuomenė. Jai vadovavo didysis magistras Winrichas von Kniprode, didysis komtūras Wolframas von Baldersheimas ir Ordino maršalas Henningas Schindekopfas. Žygyje į Kauną su savo būriais dalyvavo bene visa Ordino diduomenė – Elbingo, Christburgo, Balgos, Brandenburgo, Ragainės komtūrai, Sembos vaitas, vyskupas ir kt. Atvykti su kariuomene į Kauną liepta ir Livonijos krašto magistrui Arnoldui von Vitinghove. Po daugiau kaip mėnesį trukusių kovų pilis buvo paimta ir sugriauta. Žuvo apie 350 jos gynėjų, gynybai vadovavęs Kęstučio sūnus Vaidotas ir keliasdešimt lietuvių karių pateko į nelaisvę; sudeginta ryčiau pilies buvusi gyvenvietė (datuojama XIV a. viduriu). Lietuvai nepavyko apginti savo naujojo gynybos forposto, tuo tarpu kryžiuočių pergalė buvo išgarsinta visose Ordino ir Livonijos kronikose, pateko ir į Vokietijos kronikas.

Praradę pilį Nemuno ir Neries santakoje, lietuviai skubiai statė naują pilį Nemuno ir Nevėžio santakoje, Virgalės saloje. Statoma pilis gavo „Naujojo Kauno“ vardą. 1363 m. pavasarį Naująjį Kauną kryžiuočiai sudegino. Lietuvių atstatytą pilį kryžiuočiai sugriovė 1368 m. rudenį, tąkart žuvo 600 pilies gynėjų. Naująjį Kauną bandyta atstatyti ir 1369 m. pavasarį, tačiau jis vėl buvo sugriautas. Gegužės mėn. Virgalėje Ordinas pasistatė mūrinę Gotesverderio pilį. Rugsėjį ją užėmė lietuviai, bet nesugriovė, o šalia pasistatė dvi naujas pilis. Lapkričio mėn. kryžiuočiams vėl puolant, lietuviai pilis padegė ir susitelkė Gotesverderyje, tačiau neatsilaikė. Kovodami žuvo 54 kariai, 309 paimti į nelaisvę, kiti žuvo liepsnose.

1382 m. birželio mėn. Ordino kariuomenė, vedama maršalo Kuno von Hattensteino ir didžiojo komtūro Rüdigerio von Elnerio, sudegino didvyriškai ginamą medinę Eigulių pilį (stovėjusią Eigulių piliakalnyje, dabartiniame Žaliakalnyje), nužudė 40 jos gynėjų.

1384 m. gegužės mėn. prie Senojo Kauno atvyko Ordino kariuomenė, vedama didžiojo magistro Konrado Zöllnerio von Rotensteino. Su juo buvo ir kunigaikštis Vytautas (pabėgęs pas kryžiuočius 1382 m.). Kartu atvykę Ordino meistrai per keturias savaites Nemuno ir Neries santakos saloje sugebėjo pastatyti mūrinę Marienverderio pilį (patikėtą Vytautui) – galingiausią kryžiuočių pilį Lietuvos žemėse, išgarsintą visose Ordino kronikose. Bet tų pačių metų rudenį, Vytautui susitaikius su Jogaila, lietuviai Marienverderį sugriovė iki pamatų.

Aprašant pilies statybą, Johano Posilgės kronikoje paminėtas Kauno miestas, tačiau kitos Ordino kronikos miesto nemini. Apie jo egzistavimą XIV a. 8–9 dešimtmetyje neturima ir archeologinių duomenų.

Netrukus, 1385 m. rugpjūčio mėn. – naujas Ordino žygis į Lietuvą. Slėnyje prie Senojo Kauno kryžiuočiai pamatė „krašto sargyboje stovintį“ kunigaikštį Skirgailą su savo žmonėmis. Staigiai puldami kryžiuočiai užėmė ir sugriovė jo įrengtus įtvirtinimus, stovėjusius netoli piliavietės (pilies griuvėsių), matyt, upių santakos slėnyje.

1390 m. rugpjūčio pab. prie Senojo Kauno įvyko mūšis tarp kryžiuočių, vedamų Ordino maršalo Engelhardo Rabes ir Vytauto (antrą kartą pasitraukusio į Ordiną 1389 m.), jam talkinusių žemaičių ir Skirgailos kariuomenės. Mūšyje žuvo apie 100 Skirgailos karių, į nelaisvę paimti 3 rusų kunigaikščiai, 11 bajorų, paimta apie 200 pabalnotų žirgų. Nuo Kauno jungtinė kariuomenė patraukė į Vilnių.

1391 m. rugpjūtį Ordinas surengė naują didelį žygį į Vilnių. Jo metu didysis magistras Konradas von Wallenrode savo kariuomenės riteriams ir kviestiniams svečiams Senajame Kaune suruošė „neregėtai-negirdėtai“ turtingą „garbės stalą“. Netrukus puse mylios žemiau Senojo Kauno (ties dabart. Lampėdžiais) Ordino meistrai pastatė medinę Ritersverderio pilį, kurioje Vytautas įrengė savo rezidenciją. Joje kunigaikštis iškėlė savo sesers Ringailės ir Plocko titulinio vyskupo Henriko vestuves. 1392 m. vasarą, antrą kartą atsimesdamas nuo Ordino, Vytautas Ritersverderį sudegino. Ordino rankose liko tik Gotesverderis Virgalės saloje, kurį lietuviai užėmė 1402 m.

1398 m. su Ordinu pasirašyta Salyno taikos sutartis, tačiau 1401–1404 m. su juo vėl kariauta dėl Žemaitijos. Taigi, XIV a. antroje pusėje – XV a. prad. Kaunas ir jo apylinkės buvo nuolatinių karo veiksmų zona. Todėl galimybių atstatyti 1362 m. sugriautą Kauno pilį, matyt, nebuvo.

1401 m. pirmoje pusėje atstatytą, bet rugsėjį sudegintą Kauno pilį mini Torūnės analai ir Johano Posilgės kronika. Tačiau archeologinių tyrimų duomenys leidžia teigti, kad ant ilgai stūksojusių pirmosios pilies griuvėsių XIV a. pab. (po 1396 m.) tebuvo pastatyti apsauginiai medžio-molio įtvirtinimai, galbūt su mūriniu bokštu, kuriuos sunaikinti (artėjant didelei priešo kariuomenei) nebuvo sudėtinga. Piliavietės fosa, atrodo, nebuvo rekonstruota. Galėjo būti atstatytas tiltas per rytinę fosos dalį ir atkurta į rytus nuo pirmosios pilies buvusi gyvenvietė, sudeginta per 1362 m. pilies puolimą.

Atnaujinus kovas su Ordinu, 1401 m. apsauginiai įtvirtinimai buvo sudeginti. Aktyvūs karo veiksmai vyko iki 1403 m. Tais metais kryžiuočiai prie Kauno pasirodė paskutinį kartą. 1404 m. su Ordinu pasirašyta Racionžo taikos sutartis. Per kelerius taikingų santykių su Ordinu metus (1404–1409 m.) sudegintų įtvirtinimų vietoje pastatyta antroji Kauno pilis, dalinai pasiekusi mūsų dienas (didesnė pilies dalis nuplauta Neries). Ji minima 1409 m. lapkričio 27 d. Ragainės komtūro laiške Ordino magistrui: pilyje – 600 žmonių įgula, jai įsakyta priešintis tik nedidelėms priešo pajėgoms, o pasirodžius didelei kariuomenei, pilį liepta padegti ir pasitraukti į Trakus.

Taigi, pirmąją ir antrąją Kauno pilis skiria ne keli ar keliolika metų (literatūroje paplitusios interpretacijos), o keturi dešimtmečiai.

Po Racionžo taikos sudarymo Kaune atsirado palankios sąlygos kurtis pirkliams, amatininkams, upeiviams, vežikams ir kt. Tik reikėjo juos paskatinti. Todėl 1408 m. vasarį, lankydamasis Birštone, Vytautas paskelbė privilegiją, kuria Kauno bendruomenei suteikė magdeburginės savivaldos teisę. Valdovo privilegija reiškė ankstyvosios Kauno istorijos pabaigą ir kokybiškai naujos – miesto – istorijos pradžią.

Nuotraukose: 

Pirmoji Kauno pilis (1359–1362 m.). Rekonstrukcija. Vaizdas iš šiaurės. (Dail. V. Trečiokienė. In: Algirdas Žalnierius. Pirmoji Kauno pilis // Kauno istorijos metraštis. T. 3. – K., 2002, p. 32)

Antroji Kauno pilis (apie 1404–1409 m.) Senamiesčio panoramoje

Žvilgsnis į Kauno senamiestį nuo Aleksoto kalno. Gedimino Zemlicko nuotrauka