Paminėtos 1831-ųjų metų sukilimo 180-osios metinės
Tatjana SUPRUNOVIČ
2011 m. kovo 25 d. Signatarų namuose vyko 1831-ųjų metų sukilimo 180-ųjų metinių paminėjimas, kurį inicijavo Vilniaus Senamiesčio vidurinės mokyklos istorijos mokytojas, istorijos mokslų magistras bajoras Žilvinas Radavičius ir Jungtinių tautų organizacijos Lietuvos asociacijos direktorė bajoraitė Jūratė Landsbergytė.
Renginyje dalyvavo LR Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, aktorius Tomas Vaisieta, Emilijos Pliaterytės atminimo draugijos vicepirmininkas Linas Janulevičius, pianistas, kraštotyrininkas Andžej Pilecki, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narė, dailininkė Emilija Gaspariūnaitė-Taločkienė, Lietuvos rusų bajorų susirinkimo narės: vicepirmininkė, grafaitė Elizaveta Orlova, tarybos narė, Prancūzijos tarptautinio kompozitorių festivalio diplomantė Lidija Koroliova, Greta Fedorčenko (Zablockaja) – Respublikinio rusų poezijos konkurso laureatė, savo kūrybą pristačiusi Čekijoje, Lenkijoje, Rusijoje (Sankt-Peterburge). Prie šio renginio organizavimo prisidėjo Vilniaus Senamiesčio vidurinės mokyklos mokytojai Danutė Binkulienė, Ingrida Sosnovskienė, Ana Jarovskaja, Viktoras Isajevas su mokiniais, Valdovų rūmų paramos fondo valdybos narys Edmundas Kulikauskas, žurnalistė Halina Jodkialo, vertėja, publicistė Irena Tumavičiūtė, kiti garbingi svečiai, kuriuos draugiškai priėmė Signatarų namų vedėja Meilutė Peikštenienė, istorikės Sandra Germanavičiūtė bei Rasa Ivanauskienė.
Minėjimą sudarė dvi dalys – pirmojoje susipažinome su Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų Jono Basanavičiaus (1851–1927) , Petro Klimo (1891–1969) ir kt. biografijomis, pamatė daugybę įdomių eksponatų, nuotraukų, politikų asmeninių daiktų ir valstybės apdovanojimų, prisiminė kokiomis aplinkybėmis buvo siekiama laisvės. Antroji dalis buvo skirta maloniems pamąstymams, istorinius faktus įkomponuojant į savotišką kultūrinę erdvę.
Renginys buvo labai įdomus: jame nestigo nei istorinių faktų, nei gyvos lietuvių ir rusų kalbomis atliktos muzikos, poezijos, dramos... Nebuvo nuobodu, nes organizatoriai penktadienio popietę stengėsi neperkrauti svečių dokumentiniais faktais.
Savo įžanginėje kalboje Žilvinas Radavičius sakė, kad renginys Signatarų namuose buvo surengtas neatsitiktinai: siekta supažindinti žmones su Lietuvos nepriklausomybės kovomis 1918 ir 1831 metais, kad būtų galima palyginti kovotojų už laisvę strategiją. Esą tai praplečia istorijos žinias ir skatina pilietiškumą...
Prisiminė grafaitę Emiliją Pliaterytę (1806–1831), Antaną Gelgaudą (1792–1831) ir kitus sukilėlius.
Teigė, kad 1831 m. sukilimas prasidėjo 1830 m. lapkričio 29 d. Lenkijoje, nes tiek šios šalies, tiek Lietuvos šviesuomenę įtakojo tuometiniai politiniai įvykiai Europoje. Lenkijoje būta nepasitenkinimo 1815 m. konstitucijos ribojimu, Rusijos valdžios ketinimu panaudoti Lenkijos kariuomenę įsiveržimui į Belgiją ir Prancūziją, carizmo politika apskritai. Buvo siekiama atkurti Lietuvos–Lenkijos valstybę, kurią 1772, 1793 ir 1795 m. pasidalijo Prūsija, Austrija ir Rusija. 
Nepaisant carinės valdžios siekio žūtbūt užkirsti kelią sukilimui Lietuvoje, jis prasidėjo 1831 m. kovo 26 d. Raseinių apskrityje. Balandžio mėnesį sukilėliai užėmė didžiąją Lietuvos dalį, tačiau savo pozicijas prarado po nesėkmingų kovų dėl Vilniaus balandžio mėn. 17–24 d. ir kovų su gavusios pastiprinimą Rusijos kariuomene.
Sukilimo pasekmės Lietuvai buvo skaudžios, nes carinė valdžia 1832 m. uždarė Vilniaus universitetą, daugelis sukilėlių neteko dvarų ir buvo ištremti į Sibirą. Katalikų bažnyčia neteko dalies vienuolynų ir kito nekilnojamojo turto...
Jūratė Landsbergytė teigė, kad šis sukilimas skaudžiai palietė daugelį sukilėlių, kurie buvo priversti palikti Lietuvą. Ji fortepijonu atliko Frederiko Šopeno (1810–1849) „Mazurką“.
Sukilimo istorijos ir pilietiškumo temą toliau tęsė LR Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė. Pasak parlamentarės, mūsų tautos istorija – tai kovų už laisvę, už teisę būti savimi, gyventi savo žemėje, būti laisviems istorija. Ir XIX amžius paženklintas carinės Rusijos priespauda...
„Tada sukilimo mes nelaimėjome, nes pralaimėjome fiziškai daug stipresnei Rusijos kariuomenei, tačiau morališkai mes laikėmės ir tūkstančiai tada kovojusių lietuvių, kaip ir minėjo istorikas, buvo ištremti, emigravo, daug buvo nužudytų... Žvelgdama į beveik dviejų šimtmečių istoriją, noriu pastebėti, kad laisvės kovos visuomet vyksta dviem frontais: pirmasis frontas yra tiesioginiai susirėmimai, mūšiai, didžiulės netektys, kitas frontas yra ideologinis. Tada vyksta kova ideologinėje plotmėje“.
Numalšinus 1831-ųjų metų sukilimą, buvo vykdoma nutautinimo politika, skaudžiai smogusi Lietuvos kultūriniam gyvenimui: apribota bažnyčios veikla, siekta ištrinti iš žmonių žinojimo ir atminties Lietuvos vardą, tačiau būtent šiame kontekste mes atsilaikėme ir carinės Rusijos vykdyta nutautinimo politika davė priešingus rezultatus. XIX a. antroje pusėje subrendo dar vienas – 1863 m. sukilimas. Steigėsi slaptosios daraktorių mokyklėlės, Lietuvoje atsirado unikalus reiškinys – knygnešystė. Visiems šiems dalykams atsirasti reikėjo pilietiškumo, drąsos. Laisvės gynimas – tai didelis patriotizmo aktas. Tam reikalingas sąmoningas žmogaus apsisprendimas, tvirta pozicija neteisybės akivaizdoje. Šios savybės kovoje dėl laisvės dominavo ir 1918 m. bei vėlesnėse kovose. Sovietmečiu negalėjome laisvai kalbėti apie savo tautos laisvės kovas, nors turbūt ne vieno iš mūsų prosenelių šaknys glūdi tose istorinėse ištakose ir turbūt ne vieno giminaitis dalyvavo šiose laisvės kovose. Jų tarpe buvo ir vienas iš parlamentarės bočių iš tėvo pusės, kuris dalyvavo 1863 m. sukilime. Kitas iš mamos pusės buvo savanoriu 1918 m., o tėvelis Adolfas Ramanauskas Vanagas (1918–1957) buvo Lietuvos partizanų vadas.
Turime žinoti savo istoriją, nes kitaip mes negalėsime kurti ateities. Esame laisvi, kuriame nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, kaip tauta praėjome didžiulius išbandymus: patyrėme tremtis, lagerius, partizaninį karą. Buvo daug aukų. Jų tarpe Sausio 13-ąją didvyriškai už laisvę žuvę Lietuvos žmonės. Mes atsilaikėme, ir, kaip pasakyta šviesaus atminimo laisvės dainiaus Justino Marcinkevičiaus (1930–2011): „-Kiek rovė – neišrovė, kiek skynė – nenuskynė... Todėl, kad tu – šventovė, todėl, kad tu – Tėvynė !”
„Esame laisvi spręsti, pasirinkti, ir linkiu visiems nepamiršti šitų vertybių, idealų už kuriuos paaukota tiek daug gyvybių. Didžiuokimės savo tauta, istorija, pasirinktu laisvės keliu, kuriuo ištikimai ėjome, ir toliau ženkime stipriai laikydami laisvės vėliavą“, – sakė parlamentarė.
1831 m. sukilimo temą toliau tęsė Emilijos Pliaterytės atminimo draugijos vicepirmininkas Linas Janulevičius. Pranešėjas apibūdino šį sukilimą kaip svarbų laiptelį link Lietuvos valstybingumo: „Tai buvo ir romantiškas, ir pesimizmu persmelktas, ir herojiškas laikotarpis – tas XIX amžius. Rytuose dar buvo labai niūru, o Vakaruose jau buvo kilęs gaisras…“
Linas Janulevičius su pagarba prisiminė didžiuosius sukilėlius, tarp jų Emiliją Pliaterytę, šį sukilimą palaikiusius Vilniaus universiteto studentus, daugelio kurių likimai po susirėmimų su carinės Rusijos kariuomene ir sukilimo buvo tragiški.
Jūratė Landsbergytė fortepijonu atliko M. K. Oginskio (1765–1833) polonezą „Atsisveikinimas su Tėvyne“. Ypač įdomią kalbą pasakė aktorius Tomas Vaisieta. Panaudodamas vaidybos elementus jis padarė literatūrinę ekskursiją po Lietuvą…
“Mėgstat važinėt? Tai pradėsime nuo mūsų Mažosios Lietuvos, bet nuo didžiojo poeto! Kas pasakys kas yra didžiausias Mažosios Lietuvos ir visos Lietuvos poetas?” Kristijonas Donelaitis! Tai nuo jo ir pradėsim“. Aktorius perskaitė šio poeto poemos „Metai“ ištrauką, savotiškai nukeliaudamas į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, nes didžiojoje Lietuvoje poeto apdainuoti žmonės gyveno panašiai… Vėliau aktorius „nukeliavo“ į Suvalkiją. Perskaitė Marcelijaus Martinaičio (g. 1936 m.) eilėraštį „Tėvynei“, bei Salomėjos Nėries (1904–1945) eilėraščių ciklo „M. K. Čiurlionio paveikslų motyvais“ du eilėraščius – „Šaulys“ ir „Draugystė“.
Renginį praturtino Lietuvos rusų bajorų susirinkimo narių – Elizavetos Orlovos, Lidijos Koroliovos ir Gretos Fedorčenko (Zablockaja) pasirodymas. Grafaitė Elizaveta Orlova prancūziškai atliko „Grafienės ariją“ iš Piotro Čaikovskio operos „Pikų dama“, bei Editos Piaf (Edith Piaf) dainą „Non je ne regrette rien“.
Lidija Koroliova atliko savo kūrybos kūrinį „Mūsų Lietuva“, Greta Fedorčenko rusų kalba du romansus – „Prisiminimai“, „Ne, jis tavęs nemylėjo!“, du eilėraščius, skirtus Lietuvai – „Lietuvos tūkstantmetis“, „Lietuva“.
Ypač įdomiai pasisakė pianistas ir kraštotyrininkas Andžej Pilecki. Esą buvo daug Pliaterių, kurie dirbo Lietuvai ir, kaip ir daugelis pokario žmonių, jie patyrė sovietų genocidą. Jis asmeniškai palaikė ryšį su artimiausiais Emilijos Pliaterytės giminėmis. Savo ypač įdomų, informatyvų pasakojimą jis paįvairino pademonstruodamas puikius grojimo fortepijonu sugebėjimus.
Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narė, dailininkė ir poetė Emilija Gaspariūnaitė-Taločkienė pristatė savo su didinga Lietuvos praeitimi susietus meno kūrinius. Renginio pabaigoje Jūratė Landsbergytė atliko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1846–1914) kūrinį „Sukilėlių giesmė“, o Žilvinas Radavičius nuoširdžiai padėkojo dalyviams, svečiams ir visiems tiems, kas prisidėjo prie šio renginio organizavimo, kurio metu, pasak Gretos Fedorčenko, žmonės praturtėjo bei pailsėjo dvasiškai.
Nuotraukose:
Emilija Pliaterytė
1831 metų sukilimo Lietuvoje vieni iš vadovų (iš kairės į dešinę): Ezechielis Stanevičius, Mauricijus Prozoras (dailininkas Antanas Mackevičius)
Minėjimo dalyviai. Sėdi (iš dešinės): Žilvinas Radavičius, Elizaveta Orlova, Greta Fedorčenko, Lidija Koroliova. Stovi (iš kairės): Irena Tumavičiūtė, Ingrida Sosnovskienė, Ana Jarovskaja, Emilija Gaspariūnaitė-Taločkienė, Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, Tomas Vaisieta, Jūratė Landsbergytė, Marijonas Bieliauskas, Andžejus Pileckis
