Europos Sąjunga, Asmenybės, Atmintis, Mokslo reforma, Mokslo institucijose, Renginiai, Diskusijos, Paveldas, Pripažinimas, Sukaktys, Mokslo istorija, Problema, Mokslo takais, Menai, Mūsų kaimynai

Profesorės Marijos Gimbutienės „Baltai“ praeito amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje buvo tas palaimingas mūsų išeivijos mokslininkų postūmis, kuris slaviškai ir germaniškai istoriografijai iškėlė neapeinamą fenomeną – baltus ir jų kultūrą. Angliškai, vokiškai, itališkai ir portugališkai kalbanti proistorės tyrinėtojų bendrija priėmė profesorės M. Gimbutienės pasiūlytą, kaip vieną iš galimų, indoeuropiečių protėvynės sampratą, Europos tapsmo indoeuropietišką mechanizmą ir neolito pabaigą siekiančią baltų susidarymo logiką bei jų formavimosi šaltinius.

Jau pats vietovardis Šilokarčema, Šilutė kelia šilumos, jaukumo jausmus. Pusės tūkstantmečio jubiliejus – tai ne tik lietuvininkų-mažlietuvių, lietuvių, vokiečių, bet ir visos Lietuvos šventė. Mums, vilniečiams, gera būti tarp bičiulių – Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (dabar centras), „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ (MLE) darbuotojai daug metų kūrybingai bendrauja su Šilutės muziejaus, Frydricho Bajoraičio bibliotekos darbuotojais, kitais inteligentais, su Šilutės savivaldybe. MLE 4 tome išspausdintas ciklas straipsnių su gausiomis iliustracijomis apie Šilutę ir kraštą. Šilutei nemažai vietos skiriama ir „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“. MLE rengėjai enciklopedininkai nuoširdžiai sveikina visus šilutiškius su istorine švente!

Birželio 2 dieną Lenkų kultūros namuose Vilniuje buvo atidaryta paroda „Tiesa ir atminimas – Katynės tragedija“. Vilniečiai ją galės lankyti visą mėnesį. Parodą sudaro 3 dalys, kuriose apžvelgiama Lenkijos istorija nuo nepriklausomybės atgavimo, žlugus Rusijos imperijai, iki 1939 08 23 pasirašyto Ribentropo–Molotovo pakto. Stenduose eksponuojamos ir nuotraukos, kurios iliustruoja NKVD nusikaltimus prieš Lenkijos kariškius.

Gegužės 5–6 d. Vilniaus universitete vyko žymaus Lietuvos gamtininko, botaniko profesoriaus Stanislovo Bonifaco Jundzilo (1761–1847) gimimo 250-osioms metinėms skirta tarptautinė konferencija „Gamtos mokslai XIX a. pradžioje, jų raida ir sąsajos su šiandiena“. Šio mokslininko garbingai sukakčiai paminėti senosios Alma mater bibliotekos Baltojoje salėje buvo atidaryta turininga paroda.

Birželio 15 dieną Vilniaus pedagoginiame universitete (VPU) lietuvių kilmės tolimosios baltų praeities tyrinėtojai iš Venesuelos Jūratei Reginai Statkutei de Rosales buvo suteiktas garbės daktaro vardas (honoris causa).

Leidykla „Knygų kelias“ išleido ir birželio 16 d. Lietuvos mokslų akademijos mažojoje konferencijų salėje pristatė Jūratės Statkutės de Rosales knygą „Europos šaknys ir mes, lietuviai“.

Tomas Venclova nepateikia nei pavardžių, nei faktų. Jis kalba Aleksandro Slavino žodžiais. A. Slavinas (g. 1916) – kompartijos agento Jakovo Slavino vyresnysis sūnus. Tėvas Jakovas kilęs iš Mogiliovo gubernijos, motina – turtinga žydė, turėjusi Kaune kelis namus. Po revoliucijos ir Pirmojo pasaulinio karo 1919 m. Slavinai grįžo į Kauną ir rėmė pogrindyje veikusius komunistus. Aleksandrui buvo tik treji metai. Būdamas gimnazistas įsitraukė į nelegalų būrelį, įstojo į komjaunimą, aštuoniolikos (1934 m.) – į kompartiją, įkūrė pogrindinę spaustuvę. A. Slavinas užaugo nepriklausomoje Lietuvoje užkietėjusiu komunistu. Už antivalstybinę veiklą buvo suimtas du kartus, bet išsisuko.

 Iš Prahos per pačius karščius mus pasiekė skaudi žinia, kad po ilgos ir sunkios ligos šį pasaulį ankstų birželio šeštosios rytmetį paliko iškiliausia lietuvių literatūros vertėja į čekų kalbą, mūsų šalies istorijos, kultūros, literatūros propaguotoja Čekijos Respublikoje (ilgą laiką, iki 1993 m, Čekoslovakijoje), Lietuvos mylėtoja, visų ją pažinojusių Bičiulė Mgr. Alena Vlčková. Elenutė, kaip ne vienas ją švelniai vadino… 1996 m. liepos 2 dieną Lietuvos Respublikos Prezidento įsaku ji buvo apdovanota Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (Riterio Kryžiumi).

Gegužės 12-ąją Vilniuje, Žvėryne atidengtas paminklas žymiam poetui simbolistui, rusų poezijos sidabrinio amžiaus vienam iš žymiausių atstovų, Lietuvos ir lietuvių bičiuliui Konstantinui Balmontui (1867–1942). Vieta paminklui parinkta kaip reta vykusi – jaukios Latvių gatvės skverelis, kur čiulba paukščiai ir pakanka natūralios žalumos. Poetui, kuris taip nemėgo didelių miestų ir minios triukšmo, toks sąlytis su gamta turėtų patikti. Paklausti jo paties negalėsime, bet laimei poeto eilėraščiai mums atsako į daugybę klausimų, o kartais pasako ir gerokai daugiau negu įstengiame įdėti į klausimą.