MOKSLASplius.lt

Jūratės Statkutės de Rosales darbai skynė kelią į Nepriklausomybę

Eugenijus Jovaiša,
mokslų daktaras, profesorius
Lietuvos mokslų akademijos narys ekspertas, Lietuvos pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto dekanas

 



Profesorės Marijos Gimbutienės „Baltai“ praeito amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje buvo tas palaimingas mūsų išeivijos mokslininkų postūmis, kuris slaviškai ir germaniškai istoriografijai iškėlė neapeinamą fenomeną – baltus ir jų kultūrą. Angliškai, vokiškai, itališkai ir portugališkai kalbanti proistorės tyrinėtojų bendrija priėmė profesorės M. Gimbutienės pasiūlytą, kaip vieną iš galimų, indoeuropiečių protėvynės sampratą, Europos tapsmo indoeuropietišką mechanizmą ir neolito pabaigą siekiančią baltų susidarymo logiką bei jų formavimosi šaltinius. M. Gimbutienės autoritetas leido Lietuvos mokslininkams politizuotų seniausios slavų istorijos paieškų fone smarkiai pastūmėti baltų ir lietuvių etninės istorijos tyrimus, o jos įžvalgų veikiama proistorės mintis pasitiko Nepriklausomybės atstatymą. Pamenu 1988–1990-uosius metus, kai laisvės išsiilgę Lietuvos istorijos ir archeologijos draugijų kūrėjai pirmapradžiu uždaviniu kėlė naujų šaltinių paieškas ir seniau žinomų objektyvų tyrinėjimą.

Marijos Gimbutienės pradėtą baltų kultūros reikšmės Europos istorijoje įtvirtinimo darbą tęsia Jūratė Statkutė de Rosales, o jos „Europos šaknys“ – tai virtinė šaltinių ir naujai keliamų klausimų, kai, pasak autorės, „belieka iškelti pasiūlymą – jeigu jau yra pervedamas reikalas į patikrinimų departamentą, gal atėjo metas tikrinti viską? Užuot atsiklausius nuomonių, užrašytų praėjus daugeliui šimtmečių po įvykių, ar ne geriau yra užklausti tų, kurie gyveno įvykiams vykstant ar bent netrukus po jų?“. Ir kokius gi svarbiausius Europos įvykius užkliudo ši drąsi autorė? Esminiai iš jų – aisčių (vakarų baltų) indėlis formuojantis naujajai Europai, aisčių dalyvavimas kovose su Roma ir ypač aisčių indėlis kuriant naujosios Europos tautų politinį žemėlapį Romos imperijos griūtyje. Svarbi Europą kuriančioji jėga buvo gotai, kuriuos Jūratė Statkutė de Rosales tapatina su mums gerai žinomais gudais. Atsiras įvairių vertinimų ir nuomonių, tačiau viena yra tikra – Jūratės Statkutės de Rosales teiginiai randa patvirtinimą mūsų archeologijos medžiagoje. Aisčių kultūros istorija liudija gausų karinio elito palikimą aisčių žemėse, kuris ypač ženklus IV–VI amžių laidojimo paminkluose. Europos istorijos tyrinėtojams yra gerai žinomi aisčių karinio elito kapai net ir šiauriniame jų areale Plinkaigalio, Taurapilio, Vidgirių, Barzūnų, Paprūdžių, Žvilių, Vėluikių kapinynuose. Sembos aisčių areale jų gausybė. Karių elito kapai liudija specializuotą vietinę ginklų gamybą, juose gausu iš Tautų mūšių atsigabentų kalavijų, auksu dengtų papuošalų ir kitokių žygių po Europą daiktinių liudijimų.

Pirmųjų Nepriklausomybės metų entuziazmą užgožė dvidešimtmetė mūsų patirtis, kurioje atrandame kraštutinių baltų kultūros menkinimo ar net neigimo apraiškų. Yra sakančių, jog: „Įsivaizduojama praeityje buvus tai, ko per šimtą metų mokslas taip ir nerado – baltų civilizacijos, prilygstančios antikinėms civilizacijoms ar šalia šių esantiems keltų, germanų ar skitų pasauliams“. Matyt, šiandienos nacionalinėje Lietuvos valstybėje yra itin prasmingi Jūratės Statkutės de Rosales žodžiai: „Išbraukus tikruosius vardus, išnyko ir istorinė atmintis – mus konkrečiai minintys metraščiai ir istorijos dokumentai buvo suversti „išgalvotų“ ir „nepatikimų“ raštų šiukšlynan“.