Minint 1941-ųjų birželio sukilimo septyniasdešimtąsias metines
Pabaiga, pradžia Nr. 11
Valerija Vaitkevičiūtė
Tomas Venclova nepateikia nei pavardžių, nei faktų. Jis kalba Aleksandro Slavino žodžiais. A. Slavinas (g. 1916) – kompartijos agento Jakovo Slavino vyresnysis sūnus. Tėvas Jakovas kilęs iš Mogiliovo gubernijos, motina – turtinga žydė, turėjusi Kaune kelis namus. Po revoliucijos ir Pirmojo pasaulinio karo 1919 m. Slavinai grįžo į Kauną ir rėmė pogrindyje veikusius komunistus. Aleksandrui buvo tik treji metai. Būdamas gimnazistas įsitraukė į nelegalų būrelį, įstojo į komjaunimą, aštuoniolikos (1934 m.) – į kompartiją, įkūrė pogrindinę spaustuvę. A. Slavinas užaugo nepriklausomoje Lietuvoje užkietėjusiu komunistu. Už antivalstybinę veiklą buvo suimtas du kartus, bet išsisuko. 1940 m. tapo čekistu: liepos 7 d. A. Sniečkus jį paskyrė vienu iš „priešvalstybinių“ (Lietuvos respublikos) partijų ir veikėjų likvidatoriumi, jų turto konfiskavimo (pasipelnymo svetimu turtu) komisijos nariu – vieninteliu „vietiniu“ komunistu, nes kiti keturi tos komisijos nariai buvo atvykėliai rusai. A. Sniečkus jį paskyrė savo asmeniniu ryšininku ir net partijos patikėtiniu. A. Slavinas priiminėjo aukštus Kremliaus pareigūnus (pvz., L. Berijos pavaduotoją P. Merkulovą), verbavo čekistams agentus (be J. Slavino ir jo sūnų, toks agentas buvo ir dvarininko sūnus Genrikas Zimanas, buvęs laikraščio „Tiesa“ ir žurnalo „Komunistas“ vyriausiasis redaktorius), šantažavo gyventojus, juos suiminėjo, siuntė į tremtį. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, į frontą nėjo (kaip ir kiti enkagėbistai), bet persikėlė į Gruziją, Armėniją. Ten irgi dirbo čekistu. 1945 metais pasiprašė atgal į Lietuvą, kur vykdė nuoseklią antilietuvišką politiką. 1945–1947 metais vadovavo NKVD spec. grupei Vokietijoje. Persirengę anglų karininkų uniformomis čekistai klaidino atvykstančiuosius asmenis iš Lietuvos, grobė juos ir gabeno į Rytų Berlyną, o iš ten – į Sovietų Sąjungą. Taip jie pagrobė vokiečių gen. A. Justą, gen. P. Kubiliūną (abu buvo nužudyti), žurnalistą A. Valiukėną ir kt. (žr. „Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940–1998“, 242–243 p.).
Speciali operatyvinė čekistų grupė, vadovaujama A. Slavino (grupėje buvo ir jo brolis Julijus Slavinas) atvyko į Vokietiją įkandin atvykstančiųjų iš Lietuvos. Tarp lietuvių augę, Lietuvoje mokslus ėję Slavinai šmirinėjo tarp lietuvių DP (t. y. netekusiųjų vietos) stovyklose, registravo enkavėdistams reikalingus asmenis – taip rengėsi kai kuriuos iš jų pagrobti. Kartais jie vilkėdavo britų arba prancūzų karininkų uniformomis. Įvilioję į spąstus kokį atvykėlį iš Lietuvos, perduodavo sovietams. 1945 06 08 A. Slavino grupė pagrobė ir išdavė enkavėdistams VLIK’o narį, buvusį „Lietuvos aido“ korespondentą A. Valiukėną (jis buvo nuteistas 10 metų ir žuvo Sverdlovsko lageriuose). Prieš nacius veikusį rezistentą M. Valeiką (teismas jį nuteisė 10 metų kalėti) tardė pats A. Slavinas. Lietuvių sąjungos Vokietijoje sekretorę E. Ozelienę, iškraustęs su visu turtu iš Berlyno, ištrėmė į Sibirą, o turtą pasisavino. Gen. Petrą Kubiliūną į susitikimą išviliojo „patikimas patriotas“, ir Slavinai jį suėmė 1945 m. gruodį, o 1946 m. pradžioje išsiuntė į Maskvą, kur 1946 08 22 generolas buvo sušaudytas.
A. Slavinas Vokietijoje čekistų lėšomis leido laikraštį „Tėvynės balsas“. Vienas pirmųjų rašė straipsnius į JAV spaudą, pasirašinėdamas visokiais slapyvardžiais. Straipsniuose išvykusiuosius iš Lietuvos kaltino „karo nusikaltimais“. Dėl jį kompromituojančios medžiagos 1947 m. buvo atleistas. Nuo 1947 iki 1953 m. vadovavo repatriacijos skyriui prie Tarybų Lietuvos Ministrų Tarybos. 1952 01 24 rekomendavo LKP CK sekretoriui A. Sniečkui, kaip reikia kovoti su išeivija. 1973 m. šnipinėjimo tikslais įsidarbino švedų bendrovėje Maskvoje. 1987 metais emigravo į Vokietiją ir ten laikraštyje „Die Zeit“ 1993 m. išspausdino straipsnį apie 1941 m. birželio sukilimą, vadindamas jį inscenizuotu sukilimu. Jame teigė, kad lietuviai yra žydšaudžių tauta. 1993 m. emigravo į Izraelį, kur 1998 (?) metais mirė (detaliau žr. „Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940–1998“ (1999, 511–513 p.).
„Dabar jau yra išaiškėję, kad nacistinės okupacijos metais nė vieno lietuvio nebuvo atsakingame poste, kur buvo lemiamas žmonių naikinimas. Bendrai žydų likimas ir jų reikalai buvo išimtinai Reicho jurisdikcijoje. Nei tariamos savivaldos įstaigos (generaliniai tarėjai), nei visuomeninės organizacijos, nei policija neišleido potvarkių, skatinančių genocidą arba kviečiančių prisidėti prie jo veiksmų. Ir spaudoj, nors ji buvo okupantų kontrolėje, nepasirodė tos rūšies rašinių. <...> Pogrindinė spauda informavo lietuvių visuomenę apie žydų kančias ir kituose kraštuose.“ (D. Jasaitis „Nacionalsocialistinis ir komunistinis genocidas“ // Lietuvos katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai. Roma, 1969, t. 6, 384–386 p.).
Lietuvių laikyseną žydų atžvilgiu D. Jasaitis apibūdina taip: „Laike kelių šimtų metų bendro gyvenimo lietuviai nedarė žydams pogromų. Nepriklausoma Lietuva suteikė žydams visas teises, kokias turėjo patys lietuviai. Žydai turėjo savo reikalų ministerį. Turėjo savo tautinę bendruomenę, savo mokyklas, savo ješibotus (rabinų mokyklas. – V. V.), savo spaudą. Ilgus metus dominavo prekyboje ir laisvose profesijose. Pasaulinei finansinei krizei įvykus, Lietuvos vyriausybė ilgus metus nesuvaržė valiutos išvežimo, kuria operavo daugiausia žydai prekybininkai ir bankininkai. Kuomet nacinė Vokietija pradėjo persekioti žydus, tai Lietuvos vyriausybė įvairiais atvejais protestavo. Tokių protestų 1938 m. buvo pasiųsta trys <...>“ („Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940–1998“ (1999, 80–81 p.).
S. Vyzentalis (S. Wiesenthal) demaskuotas. Apie jį rašoma: „Naujas leidinys apie Simoną Vyzentalį, kurį laiką dirbusį naciams, vėliau tapusį jų medžiotoju“. Jo biografiją, išverstą į vokiečių kalbą, kritiškai vertina Hella Pick, Izraelio slaptosios tarnybos Mossad viršininkas Isser Hazel ir kt. („Savo tautos naikintojų ieškotojas“, 80 p.).
Žydai, kurie pataikavo komunistams ar juos palaikė, manė, kad komunistai jiems ne tokie pavojingi kaip naciai, Europoje jau pagarsėję holokaustu. Bet buvo ir kitokių, pvz., Bartninkų gydytojas Linskis, paimtas KGB-istų vertėjauti. Prieš pirmą trėmimą į Sibirą atėjo mums pasakyti, kad išvažiuotume, nes esame sąrašuose išvežti į Sibirą dėl A. Opackio (motinos brolio) ir tėvo – Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio, 1919 m. dalyvavusio kovose prieš bolševikus ties Daugpiliu (pats Linskis buvo įsisiuvęs į atlapą kalio cianido (didžiulio nuodo) ir sakydavo: „Vokiečiai manęs gyvo nepaims“). Išvažiavome į Kauną.
„Dramatiškose biografijose“ atseit remiantis Jono Griniaus (1902–1980) teiginiais apie Juozą Ambrazevičių-Brazaitį (1903–1974) stengiamasi jį sumenkinti: uždaras, niekas nežinojo, kiek jis turi brolių, buvo įstojęs į marijonų naujokyną ir kartu Lietuvos universitete studijavo teologiją; po metų perėjo į filosofijos skyrių studijuoti literatūrą, vienuoliu netapo, iš kitų niekuo neišsiskyrė, tėvai jo nerėmė, greblavo (neištardavo r), stipendijos negaudavo.
Kazimieras Jokantas, tuo metu vadovavęs dienraščiui „Lietuva“, priėmė jį redaktoriumi. Kai K. Jokantas neteko šių pareigų, ėjo „Aušros“ mergaičių gimnazijos direktoriaus pareigas ir į gimnaziją pasikvietė mokytojauti J. Ambrazevičių. Šis čia mokytojavo ir baigęs universitetą. Metus tobulinosi Bonos universitete. Prieš sovietų okupaciją mokytojaudamas parašė vadovėlius – 1930 m. „Literatūros teorija. Poetika“. Nutylėta, kad šio vadovėlio buvo išleisti keturi leidimai (4-tas – 1938). Be to, parašė „Visuotinės literatūros istoriją“ (1 d. su J. Griniumi (1931); 2 d. su J. Griniumi ir A. Vaičiulaičiu (1932), parašė apybraižų ir chrestomatiją (žr. „Dramatiškos biografijos“, 2007, 100–101 p.). Koks mokytojas šiandien sugebėtų parašyti „Literatūros teoriją. Poetiką“?
„Vis dėlto prieš sovietų okupaciją Ambrazevičius nebuvo plačiau žinomas politikas, jis labiau atsidėjo mokytojo ir literatūros tyrinėtojo darbui. Tad okupacijos metais į suimamų veikėjų sąrašus jis nepakliuvo. Tarp 1941 m. birželyje tremiamų žmonių buvo nemažai aktyvesnių mokytojų, bet ir šios grėsmės Ambrazevičius išvengė.
1941 m. pabaigoje, pačiam Ambrazevičiui, atrodo, aktyviai nedalyvaujant, brendo įvykiai, kurie netrukus jį iškėlė į Lietuvos politikos viršūnę“ („Dramatiškos biografijos“, 2007, 101 p.).
Nenurodant šaltinių, anoniminėje knygoje rašoma: „LAF platformos metmenyse ir kituose dokumentuose, daugiausia rengtuose K. Škirpos, greta patriotinių nuostatų buvo ir autoritarinių bei antižydiškų: reiškiamas nepasitikėjimas „seiminiu-demokratiniu ištižimu“ ir pasisakoma už „ryžtingus“ Italijos ir Vokietijos pavyzdžio autoritarinius modelius, o instrukcijose sukilėliams tiesiai nurodoma: „ <...> labai svarbu ta pačia proga atsikratyti žydų. Todėl reikia jiems sudaryti šalyje tokią slogią aplinką, kad nė vienas žydas nedrįstų net pagalvoti, jog naujojoje Lietuvoje jis gali turėti bent minimalias teises ir apskritai pragyvenimo galimybes. Tikslas – priversti visus žydus bėgti iš Lietuvos kartu su raudonaisiais ir rusais“ (Ten pat, 102 p.).
Jei K. Škirpa taip rėmė nacių politiką, tai kyla klausimas, kodėl Birželio sukilimo dienomis vokiečiai jo į Kauną neišleido, laikė namų arešte Berlyne?
J. P. Kedys knygoje „Terorizuojama ir naikinama Lietuva 1938–1991“ pateikia LAF‘o protokolus ir kitus dokumentus (120 p.): „ <...> nuo pat pradžių vokiečių valdžia darė kliūtis, įsteigė vokišką administracinį-civilfervaltungą, be teismo pradėjo naikinti tautines mažumas (išretinta mano. – V. V.). Dr. A. von Rentelno pareiškimas nurodė, kad laikinasis vyriausybės darbas yra baigtas ir kad yra jo sudaryta TARYBA. Ši padėtis, Laikinosios vyriausybės darbą padarė neįmanomą ir Laikinoji vyriausybė konstatuoja, kad jos veikimas yra sustabdomas prieš jos valią. Apie tai J. Ambrazevičius įteikė dr. von Rentelnui raštą 9 VIII 1941 m. ir pranešė K. Škirpai internuotam Berlyne“.
Dėl žydų žudymo knygoje „XX amžiaus slaptieji archyvai“ (2008, 67 p.) rašoma: „Vienas Lietuvos nacionalistų partijos vadų vėliau spėjo, kad žydų žudynes, kurios vyko gatvėje ties kapinėmis, suorganizavo būtent Jonas Dainauskas. O ir pats Dainauskas liudija, kad buvo Stahleckerio pamokytas žudyti žydus“.
2007 11 30 eilute televizoriaus ekrano apačioje buvo pranešta, kad Vokietijoje atidaryti milžiniški holokausto archyvai. Remiantis šiais archyvais galima būtų padėti tašką holokausto istorijoje.
Žydų tautos likimo „Galutinis sprendimas“ buvo padarytas 1942 01 20 slaptoje konferencijoje Berlyno priemiestyje.
„J. Brazaitis išleido JAV nemaža knygų, žinomiausia iš jų – „Vienų vieni“, <...> rašydamas apie Laikinąją vyriausybę jis nutylėjo kai kuriuos (kuriuos? – V. V.) jos veiklos momentus, palankius naciams (beje, K. Škirpa savo atsiminimų knygoje „Sukilimas“ tiesiog „apvalė“ LAF dokumentų tekstus. <...> JAV Atstovų rūmai pradėjo tirti jo, kaip Laikinosios vyriausybės vadovo, veiklą, įtardami žydų persekiojimu. Šie kaltinimai buvo paneigti, tačiau jau po J. Brazaičio mirties, (t. y. po 1974 m. lapkričio 28 d. – V. V.) („Dramatiškos biografijos“, 2007, 112–113 p.).
Negalima kaltinti visos žydų tautos dėl bendradarbiavimo su bolševikais, kaip ir negalima kaltinti visos lietuvių tautos žydų šaudymu. Paprastai tokiose akcijose dalyvauja tautų atplaišos. Apibrėždamas, kas yra žydšaudžiai, Arūnas Bubnys „Lietuvos aide“ 1993 07 09 išskyrė keturias kategorijas:
„1. Kriminalinis elementas. Šios padugnės ypač suaktyvėja suiručių ir tarpuvaldžio laikotarpiu. Didžioji šio tipo asmenų dalis tiesiogiai sukilime nedalyvavo, bet ėmė reikštis ir užimti aukštesnes pareigas, jie be sąžinės graužimo įsitraukė į žydų pogromus ir žudynes. Bent kiek išprusę ir turintys politinius įsitikinimus sukilimo dalyviai vengė dalyvauti specialiai antižydiškose akcijose.
2. Nuo bolševizmo nukentėję asmenys arba jų šeimų nariai. Suprantama, jog kai kurie NKVD kankinti ir kalinti žmonės aklai keršijo su bolševizmu susijusiems asmenims ir žydams.
3. Buvę sovietų valdžios pareigūnai ir šalininkai. <...> Efektyviausias būdas įsiteikti nacių valdžiai buvo žydų engimas ir žudymas.
4. <...> Stojantys į policijos batalionus vyrai manė, kad tai bus normali Lietuvos kariuomenė. Deja, kai kuriuos batalionus naciai panaudojo baudžiamosioms akcijoms“. Marijampolėje policininkai, atsisakę šaudyti žydus, patys buvo sušaudyti.
Reikia skirti žydų šaudymą nuo susišaudymo su žydais. Toks susišaudymas vyko Kaune Ožeškienės gatvėje: žydai šaudė iš sinagogos į patruliuojančius sukilėlius, šie atsišaudė gindamiesi. Toje pačioje sinagogoje 1994 m. pavasarį rasta lenta su 17-os žydų savanorių, kovojusių už Lietuvos išsivadavimą (nepriklausomybę) 1919–1921 metais ir kovose žuvusių pavardėmis. Tai rodo, kad žydai kartu su lietuviais guldė galvas už Lietuvos nepriklausomybę, nes jiems čia gyventi buvo gera, o 1941 birželį jau šaudė į sukilėlius, kovojančius už nepriklausomybę. Kas dėl to kaltas?
Be jau minėto S. Vyzentalio tendencingumo, žydai nuteikė prieš save kitų tautų atstovus, kai pradėjo ieškoti žydšaudžių po 45-erių metų nuo įvykusių žudynių: „Amerikos teismai nustatė, kad J. Demjanjukas, ukrainietis, „neteisėtai“ į Ameriką atvyko, o Izraelio aukščiausiasis teismas „rado“ kaltu už tai, kad jis buvo sargu kaceto (Hitlerio laikų koncentracijos lagerio. – V. V.) stovykloj ir žudė žydus. Izraelio teismas jį nubaudė mirties bausme. Pačių žydų gynėjai atrado dokumentus iš KGB archyvų, kad J. Demjanjukas toje stovykloje visai nebuvo ir negalėjo nieko žudyti, ir apeliacijos teismas vienbalsiai jį išteisino. Šis JAV ir Izraelio teismų gėdos ženklas liko visai teisingumo sistemai abiejų valstybių ir kartu sukėlė didelį antisemitizmą už apkaltinimą žydšaudžiais lietuvių, latvių, estų, ukrainiečių, vengrų ir kitų tautybių“. (J. P. Kedys „Terorizuojama ir naikinama Lietuva 1938–1991“, (1994, 243 p.).
Nepavydėtinas likimas ir Kazimiero Jokanto (1880–1942), koja kojon žengusio su J. Ambrazevičiumi. K. Jokantas – Lietuvos valstybės veikėjas, pedagogas, gydytojas, 1918–1920 m. Žiburio gimnazijos direktorius Marijampolėje. 1920–1927 metais buvo Seimo atstovas. 1925 02–1926 06 ir 1939 11–1940 06 – švietimo ministras, 1927–1939 m. Aušros mergaičių g-jos Kaune direktorius. Parašė Lotynų kalbos vadovėlį 1922, 1936 išleistas II dalies 3-čias leidimas, Lotyniškai lietuvišką žodyną 1936; II fotografuotinis leidimas pavadinimu Lotynų-lietuvių kalbų žodynas išleistas 1995. Autorius 1941 06 14 SSRS valdžios suimtas, ištremtas į Sverdlovsko sritį ir Altajaus kraštą. 1942 06 27 Ypatingojo pasitarimo nuteistas mirties bausme ir 1942 08 25 sušaudytas (žr. VL, 2005, t. VIII, 68 p.). Per paskutinį Seimo posėdį 1940 m. kovo 15 d. K. Jokantas, jau įsikūrus Lietuvoje sovietų karinėms bazėms, pasakė: – Jeigu taip, tai pagaliau imkim ir pasipriešinkim. (XX a. slaptieji archyvai, 2008, 28 p.).
Lietuvos laikinoji vyriausybė:
Ministras pirmininkas ir švietimo ministras Juozas Ambrazevičius
Viceministras Juozas Rainys
Vidaus reikalų ministras Jonas Šlepetys
Viceministras Juozas Narakas
Finansų ministras Jonas Matulionis
Viceministras Juozas Paknys
Pramonės ministras Adolfas Damušis
Viceministrai Jurgis Mikaila ir Aleksandras Vaitiekūnas
Vladas Grudzinskas
Prekybos ministras Pranas Vainauskas
Viceministras Pranas Padalis
Teisingumo ministras Mečislovas Mackevičius
Viceministrai Izidorius Kurklietis ir Povilas Šilas
Susisiekimo ministras Antanas Novickas
Viceministras Kazys Germantas
Žemės ūkio ministras Balys Vitkus
Viceministras J. Venclova
Komunalinio ūkio ministras Vytautas Žemkalnis
Viceministras Vladas Švipas
Soc. reikalų ministras Jonas Pajaujis
Viceministras Stasys Daukša
Sveikatos ministras Ksaveras Vencius
Viceministras Bronius Sideravičius
Inform. direktorius Jonas Senkus
Sukilimui vadovavo LAF’o štabas, kuriam priklausė dr. A. Damušis, P. Narutis, B. Stasiukaitis ir iš Vilniaus dr. P. Padalis. J. Kedys („Terorizuojama ir naikinama Lietuva 1938–1991“ (1994, 115 p.).
„Pati vyriausybė (Laikinoji – V. V.) turėjo tris pagrindinius tikslus: 1. pastatyti vokiečius prieš įvykusi faktą, kad Lietuva jau yra nepriklausoma ir tvarko visą kraštą, 2. galimai greičiau panaikinti įvestą Sovietinę tvarką ir 3. parodyti savo politikos pagrindus, liečiančius socialinį teisingumą, privatinės nuosavybės atstatymą ir asmenišką iniciatyvą, paremtą socialiniu teisingumu“. (Ten pat, 119–120 p.).
Sukilimas prasidėjo 1941 birželio 22 d., baigėsi 1941 birželio 28 d. „Negalutiniais duomenimis sukilime dalyvavo 16 000–20 000 sukilėlių, iš jų 600–650 žuvo“. (VLE 2007, XII t., 536 p.). Dabar duomenys patikslinti: Lietuvos 1941 birželio sukilimo 22–28 d. sukilėlių sąjungos tarybos pirm. Alfonsas Žaldokas apvažiavo visas apskritis ir archyvuose sutikrino duomenis, kurie pateikti knygoje „Mes kovojome ir žuvome, kad Lietuva būtų laisva“ (2008). Visoje Lietuvoje žuvo apie 2 000 sukilėlių, o sukilime dalyvavo 20 000–25 000.
Kauno senosiose kapinėse Vytauto pr. buvo palaidoti 162 sukilėliai. Jų kapai nufotografuoti 1942 m. Pateikiu jų kapų fragmento nuotrauką. Fotografuota 1942 m. pavasarį (žr. „Žuvome dėl Tėvynės“, 1995, 24 p.). Aš (V. V.) tada mokiausi Kauno Širdiečių mergaičių gimnazijoje. Gimnazistes į kapines atsivedė mokytoja sodinti begonijų. Fotografas paprašė visų pasitraukti, kad neužstotume kapų.
Prof. J. Ambrazevičiaus-Brazaičio žodis, pasakytas Kauno kapinėse paneigia T. Venclovos visus prasimanymus. Pateikiu visą kalbą:
„Brangūs kovotojai, tautinio darbo apsaugos talkininkai!
Prieš keletą dienų Lietuvių Aktyvistų fronto vardu buvote pašaukti į žūtbūtinę kovą – sukilimą – prieš žiauriausią mūsų tautos priešą ir valstybės naikintoją – Maskvą – Staliną – bolševikus.
Petys į petį susikibę kovojome. Apsaugojome Kauną, užtikrinome veikimą Kauno radijo stoties ir radijofono. Iš čia buvo pajudinta visa lietuvių tauta lemtingai kovoti. Nors ne iš Vilniaus, bet iš Kauno, geležinio vilko garsu prabilome į visą pasaulį: „Lietuva tėvynė mūsų! ...Lietuva yra laisva!...“
Ne tik prabilome, bet Jūs savo heroiška mirtimi atžymėjote, kad lietuvių tauta nori būti laisva. Mes, likę gyvieji, savo ir Jūsų tylinčiomis lūpomis kreipiamės į laisvos Lietuvos plotus įžygiuojančią Vokietijos kariuomenę, į jos Vadą, Adolfą Hitlerį ir visą pasaulį:
– Lietuva sukilimu numetė Maskvos uždėtą jungą-okupaciją!
– Lietuva turi savo Laikinąją Lietuvos Vyriausybę!
– Lietuva yra laisva ir nori būt laisva!
Jūs, brangūs broliai, savo kruvina auka po žiaurių bolševikinio teroro metų atkūrę Nepriklausomą Lietuvą, ilsėkitės ramybėje. Šiandien prieš Maskvą pakeltus ginklus mums atima, reikia grąžinti. Bet mes, gyvi likę, įsipareigojame budėti ir ginti savo krašto laisvę ir nepriklausomybę.
Amžinąjį atilsį suteik, Viešpatie, tiems, kuriuos, kovojančius už Lietuvos laisvę, pasišaukei pas save!“ (Pilypas Žukauskas, 1941 birželio 26 d., Kaunas).
Pilypo Naručio-Žukausko žodis Lietuvių Aktyvistų fronto vardu pasakytas Kauno kapinėse, laidojant sukilimo aukas. Čia buvo susirinkę L. L. Vyriausybės nariai, LAF štabas ir gausi Kauno visuomenė. L. L. Vyriausybės vardu kalbėjo prof. J. Brazaitis.
„1959 03 25 Kauno miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 285 nutarta centrines kapines perkelti į veikiančias kapines ir likviduojamų kapų teritoriją paversti miesto poilsio parku.
<...> Kartu buvo naikinamas tautos istorinis, karinis, kultūrinis paveldas. Dalis palaikų neperlaidota, antkapiai sunaikinti“ (Danutė Rūkienė „Žuvome dėl Tėvynės“, 1995, 34 p.). Tais pačiais 1958 metais buvo išniekinti 1941 birželio sukilimo aukų kapai – per juos nutiesti asfaltuoti takai.
1991 10 10 Kauno įmonės „Palikimas“ kartu su kitomis institucijomis organizuotame seminare (iš kurio, beje, išėjo visi politiniai kaliniai ir tremtiniai, pasakę, kad čia viskas kagėbistų rankose ir nieko nedaroma) dalyvavę įvairių sričių specialistai nutarė asfaltą nuplėšti, palaikų neperlaidoti, tik pastatyti kryžius. Tuo metu buvęs įmonės „Palikimas“ direktorius J. Voronavičius straipsnyje „1991–1994 metų darbai“ (Ten pat, 27 p.) rašo: „Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 04 06 potvarkiu Nr. 348 įmonė „Palikimas“ įpareigota buvusiose kapinėse atstatyti karinio paveldo objektus ir karių kapus“ (Ten pat, 27 p.). J. Voronavičius rašo, kad Kauno miesto Architektų tarybos 1994 10 12 posėdyje buvo pasiūlyta dalį takų palikti, o kitus perprojektuoti, bet nenurodo, kas dar dalyvavo tame posėdyje ir kieno balsas lėmė, kad takai, einantys per sukilėlių kaulus, nebūtų perprojektuoti (žr. Valerijos Vaitkevičiūtės straipsnį „Palikimo veikla. Dienovidis“, 1996 08 30, Nr. 32–33).
Prisiminkime gerb. istoriko E. Gudavičiaus taiklią mintį: „Birželio sukilimo ir rezistencijos istorinė atmosfera dar gyva tarp mūsų. Įamžinkime ją.“ Tą atmosferą ypač gerai jaučiame skaitydami žuvusiems sukilėliams skirtus eilėraščius:
„Gili plati duobė tarp antkapių ir kryžių, –
O esat jūs verti milžinkapio prie kelio,
Kad tiems, kurie Tėvynę ginti pasiryžę,
Per amžius žadintut kovos narsingą galią“.
Vincas Mykolaitis-Putinas, 1941 06 29.
„Jau Lietuvai švinta laisvužės gaisai –
Užgeso raudona žvaigždė...
Pirmus partizanus jau glaudžia kapai,
Ir gėlės jiems šnabžda „sudie“...
Bet ne! Jūs gyvensit tarp mūs amžinai:
Lietuviai jūs vardą minės.
Karta iš kartos – seni ir vaikai
Malda ir dainom palydės...“
Bronė Kuprytė, 1942 m.
„Rankas po kryžiumi iškėlus,
Širdim ir seno veido bruožais,
Dangun išlieja savo gėlą...
Lietuvė mater dolorosa...
Sūnus už mūsų laisvę krito
Žaliam miške prie didžio kelio,
Ir antrą jos sūnelį jauną
Prarijo alkanas birželis...“
Kastytis, 1942 m.
Nuotraukoje:
Sukilimo dalyvių antkapiniai kryžiai Kauno senosiose kapinėse (1942 m. pavasaris)
