Naujas reiškinys Lietuvos archeologijos istorijoje

Vladas Žulkus,
archeologas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos
mokslų akademijos narys ekspertas, Klaipėdos universiteto rektorius

2007 metų šv. Kalėdų išvakarėse Jūratei Statkutei de Rosales parašiau laišką. Paskata rašyti buvo jos nedidelė knygelė „Didžiosios apgavystės“, tais pačiais metais išleista Lietuvoje. Po to retkarčiais susirašome ir padiskutuojame. Perskaičiau jos „Goths and Balts“, išleistą Čikagoje. Keli bendravimo su p. Jūrate Statkute de Rosales metai nepakeitė mano požiūrio į jos darbus, tik dar labiau sustiprino įsitikinimą, kad turime naują reiškinį Lietuvos archeologijoje ir istorijoje.

Manau, kad autorės tyrimai yra savotiškas šokas Lietuvos istorikams. Deja, mes dar gyvename suspausti istorijos sampratos ir tradicijų, todėl nenuostabu, jog Statkutės de Rosales mintys nebus taip greitai suprastos ir priimtos Lietuvoje. Tokios idėjos labiau patinka archeologams, o autorės tyrimai tikrai atveria plačius kelius baltų kultūrai pažinti.

Archeologus autorės teiginiai skatina paieškoti galimų baltų kultūros pėdsakų Vyslos žemupio regione. Žymusis rusų archeologas V. V. Sedovas („Slaviane v drevnosti“, Moskva, 1994) šį regioną įjungia į vakarinių baltų formavimosi arealo dalį, paneigdamas „slavišką“ Pamario kultūros (kaip Lužitėnų kultūros tęsinio) prigimtį. Jei Vielbarko kultūroje rastume vakarų baltų kultūros elementų persvarą, galėtume ją laikyti „gudiška“ ir tai puikiai sutaptų su Statkutės de Rosales skelbiamais istoriniais duomenimis.

Dar negausūs Lietuvos archeologų tyrimai apie baltų dalyvavimą Tautų kraustymosi žygiuose patvirtina vakarinius baltus II–III a. po Kr. keliavus nuo Baltijos iki Juodosios jūros – į gotų apgyventas vietas. Tuos pačius migracijos kelius nurodo ir V. V. Sedovas. Dėl žmonių migracijos iš Vielbarko kultūros į pietus neabejoja ir lenkai. Tolimesni „gudų“ – gotų žygiai į Europos vakarus Lietuvos archeologams ir istorikams kol kas išlieka gilia paslaptimi.

Su kai kuriomis Jūratės Statkutės de Rosales mintimis galima ginčytis, tačiau pateikti šaltiniai ir faktai, kurių neįžiūrėjome anksčiau, mano nuomone, yra nepaprastai svarbūs mūsų priešistorei ir istorijai pažinti. Raginu kolegas archeologus, istorikus ir kalbininkus domėtis šiomis problemomis naujai. Manau, kad kai kurie Lietuvos archeologai ir istorikai apsidžiaugs gavę naujų idėjų tyrimams, tikiu, kad atsiras jaunų tyrinėtojų, kurie nepabijos leistis į naujas „avantiūriškas“ tyrimų sritis ir prisidės atkuriant mokslo pamirštus baltų istorijos epizodus