Lietuvoje pagerbta Jūratė Statkutė de Rosales

Birželio 15 dieną Vilniaus pedagoginiame universitete (VPU) lietuvių kilmės tolimosios baltų praeities tyrinėtojai iš Venesuelos Jūratei Reginai Statkutei de Rosales buvo suteiktas garbės daktaro vardas (honoris causa).

Leidykla „Knygų kelias“ išleido ir birželio 16 d. Lietuvos mokslų akademijos mažojoje konferencijų salėje pristatė Jūratės Statkutės de Rosales knygą „Europos šaknys ir mes, lietuviai“.

Toli gražu ne visi tyrinėtojai ir vertintojai vienodai palankiai priima autorės keliamas idėjas, atradimus ir mintis (o ar kitaip buvo su mūsų žymiąja archeologe, archeomitologijos pradininke Marija Gimbutiene?), tačiau vargu ar kas prieštaraus, kad tie mūsų tautietės darbai gali pasitarnauti visiems, kurie domisi baltų tautų priešistore ir nori giliau ją pažinti.

Šiame „Mokslo Lietuvos“ numeryje spausdiname glaustą Jūratės Statkutės de Rosales biografiją ir pradedame spausdinti jos knygos „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ 1 skyrių, pritaikydami jį laikraščio formatui (nuimtos nuorodos ir cituojami šaltiniai – visa tai skaitytojai ras šiomis dienomis pasirodžiusioje knygoje). Kartu pristatome archeologų – habilituoto mokslų daktaro, profesoriaus, Klaipėdos universiteto rektoriaus Vlado Žulkaus ir mokslų daktaro, Lietuvos pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto dekano, Lietuvos mokslo premijos laureato profesoriaus Eugenijaus Jovaišos mintis ir vertinimus. Kitame laikraščio numeryje pateiksime meno filosofo, habilituoto mokslų daktaro, profesoriaus Algirdo Gaižučio ir Lietuvos mokslų akademijos nario, habilituoto socialinių mokslų daktaro, profesoriaus Romualdo Grigo įžvalgas.

Dėkojame leidyklai „Knygų kelias“ (direktorius Petras Jonušas) už leidimą spausdinti ištrauką ir kitą medžiagą iš spausdinimui parengtos Jūratės Statkutės de Rosales knygos.

Glausta Jūratės Statkutės-Rosales biografija

Gimė 1929 m. rugsėjo 9 d. Kaune. 1934–1938 m. gyveno Paryžiuje, lankė pradžios mokyklą Victor Duruy licėjuje. Grįžusi į Lietuvą 1939–1944 m. mokėsi Aukštosios Fredos pradžios mokykloje ir „Aušros“ gimnazijoje. 1940 m. liepos 6 d. tėvas Jonas Statkus, buvęs Lietuvos saugumo departamento direktorius, drauge su Augustinu Povilaičiu ir gen. Kaziu Skuču buvo rusų sovietų okupacinės valdžios suimti ir išvežti į Maskvos Butyrkų kalėjimą, jo žūties laikas ir kapo vieta nežinomi iki šiol. Drauge su motina ir jaunesne seserimi buvo įtraukta į 1941 metų sovietų okupantų vykdomų masinių suėmimų ir trėmimų sąrašą. Trėmimo išvengti padėjo draugai, įspėję apie gresiantį pavojų – naktį atvykę šeimos išsivežti budeliai rado tuščią butą.

1944 m. su šeima pasitraukė į Vokietiją, Mėrsburgą. Pradėjo lankyti vokišką gimnaziją, bet buvo pašalinta, nes viešai atsisakė prisidėti prie gimnazistams privalomų nacių režimo palaikymo darbų.

1945–1950 m. gyveno Prancūzijoje, Paryžiuje. Studijavo prancūzų kalbą, įgijo senųjų kalbų ir lotynų kalbos pagrindus. Apsigynusi diplominį darbą, gavo prancūzų kalbos mokytojos diplomą.

Nuo 1950 m. gyvena Venesueloje, 1950–1952 m. dirbo „General Electric“ kompanijos administracijos archyvo viršininke. Vėliau dirbo „Aeropostal“ oro linijose. Lankė anglų kalbos studijas Kolumbijos universitete Niujorke, Ispanijos istorijos paskaitas Madride. 1958–1963 m. dirbo sekretore anglų-ispanų kalbomis Jungtinių Tautų atstovybėje Venesueloje. Moka senąją romanų, lotynų kalbas, kalba anglų, ispanų, prancūzų, vokiečių ir lietuvių kalbomis.

1960 m. ištekėjo už inžinieriaus Luiso Rosales’o, susilaukė penkių sūnų – Luiso, Jono, Šarūno, Rimo ir Sauliaus. Daug laiko skyrė istorijos studijoms ir tyrimams, aktyviai dalyvavo Venesuelos Lietuvių bendruomenės darbuose. Išrinkta į jos Centro valdybą, dvi kadencijas ėjo sekretorės pareigas ir trumpam laikui atgaivino šeštadieninę lietuvišką mokyklą.

1983–1985 m. buvo savaitinio politikos, ekonomikos ir kultūros žurnalo „Zeta“ redaktoriaus pavaduotoja, nuo 1985 m. – vyriausioji redaktorė. Tai didžiausio tiražo žurnalas Venesueloje.

Nuo 1944 m. Lietuvoje lankėsi tik du kartus: pirmą kartą, kai Sąjūdžiui reikėjo per žurnalistus prisistatyti pasauliui, ir antrą – kai atvyko į knygos „Didžiosios apgavystės“ pristatymą (2007).

Išleido knygas: „Baltų kalbų bruožai Iberų pusiasalyje“ (Čikaga, 1985, lietuvių k.); „Los Godos“ (Karakasas, 2 laidos – 1998, 1999, ispanų k.); „Los Godos“ (Barselona, 2 laidos, 2004, ispanų k.); „Goths and Balts“ (Čikaga, 2004, anglų k.); „Didžiosios apgavystės“ (Vilnius, 2007, lietuvių k.); „Senasis aisčių giminės metraštis“ (Kaunas, 2009, lietuvių k.).

Rengiama knyga „Europos šaknys“. Užbaigtą 12 skyrių knygą numatoma parengti iki 2014 m. ir leisti ispanų bei prancūzų kalbomis; „Lietuvių kalbos ir kultūros įtaka Kanto ir Levino palikime“, – rengia Valensijos universiteto knygų leidykla, knyga turėtų išeiti 2011 m. rudenį.

Svarbiausi apdovanojimai:
Orden Andrés Bello, Primera clase – aukščiausias Venesuelos ordinas už kultūros darbą; Orden diego de Losada, Primera klase – Karakaso miesto ordinas; „Metų asmenybė“ – Pietų Amerikos Iberų Amerikos žurnalistų organizacijos įvertinimas, 1989 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius, 1996 m. Lietuvos prezidento apdovanojimas.

„Europos šaknys ir mes, lietuviai“

Ištrauka iš Jūratės Statkutės de Rosales knygos

1 skyrius. Gudų kilmės vieta

Iš Rytų Europos pakilę gudai 410  metais užkariavo Romą ir per tris  šimtmečius palaipsniui įsikūrė Pietų  Prancūzijoje, Ispanijoje ir Italijoje. Jų  kultūrinis palikimas greičiausiai buvo  gana didelis, todėl stebina, kad tiek  maža yra žinoma apie ten paliktą jų  kalbos, papročių, santvarkos ir kultūros  įnašą.  XVIII–XIX amžiais, o ir pirmojoje  XX amžiaus pusėje daugelis tyrėjų (nuo  filologo Johano Ihrės (Johan Ihre) iki  vokiečių archeologo Gustavo Kosinos  (Gustav Kossinna) teigė, kad gudai yra  germanų tauta, kilusi iš Skandinavijos. 

Taip manę tyrėjai buvo garsios mokslo  asmenybės, tokios kaip Momsenas  (Mommsen), Liubkė (Lübke), Gecas  (Götz) ir kiti. Jie naudojo primityvius  tyrimo metodus ir vadovavosi nusistatymu,  kurio nereikėjo nei įrodyti,  nei svarstyti, nes buvo visų pripažinta,  kad gudai buvo kilę iš Skandinavijos,  vadinasi, jie buvo germanai.  Germanų rasės pranašumo teorija,  kurią iš dalies sukūrė Kosina  (Kossinna) ir kurią pasisavino nacionalsocialistai,  žlugo Berlyno bunkerio  griuvėsiuose. Trečiajam reichui dingus,  keletą dešimtmečių niekas nebekalbėjo  apie gudus.  Gudų tema vėl susilaukė dėmesio  maždaug nuo 1980 metų.
Tuomet buvo  mestasi nuo vieno kraštutinumo prie  kito – kas anksčiau buvo „gryna arijų  rasė“, dabar pasidarė „multietniškumo“  pavyzdys.  Šiuo metu Hervigas Volframas, Peteris  Hiteris, Patrikas Eimoris (Herwig  Wolfram, Peter Heather, Patrick Amory)  ir jų pasekėjai naudoja tikslius akademinius  metodus ir internetu tiria  senovės raštų originalus, atšviestus  senus lapus. Minėti autoriai yra parašę  rimtų veikalų, kuriuose nemažai dokumentinės  medžiagos. Jie tebesilaiko  įpročio gudus vadinti germanais, bet,  turėdami daug medžiagos, neatitinkančios  jų teorijos, neatitikimus bando  aiškinti kalbėdami apie gudų „multietniškumą“. 

Pirmieji šaltiniai 

Iš visų mums žinomų dokumentų,  nurodančių gudų  kilmės vietą, seniausias buvo  parašytas 551 metais. Tai Bizantijoj  lotynų kalba parašyta  gudų tautos istorija, pavadinta  „Apie gudų kilmę ir darbus“  („De origine actibusque Getarum“).  Jos autorius save vadina Jordanu.  Knygos pradžioje autorius aiškina,  kad jam teko sutrumpinti dvylika tomų  gudų istorijos, kurią ostgotų (ostrogudų)  karalius Teodorikas padiktavo  Romos senatoriui Kasiodorui. 

Teodorikas Didysis, gimęs 454 metais  Dakijoj ir 526 metais miręs Ravenoje,  493 metais užkariavo Italiją ir ten įkūrė galingą ostgotų (ostrogudų) valstybę.  Jis buvo žinomas kaip išsimokslinęs  valdovas. Jo amžininkas Enodijus  (Ennodius) savo sąvade „Panegyricus“  mėgdavo priminti karaliaus graikišką  išsilavinimą: „educavit te in gremio  civilitatis Graecia praesaga ventur.“ Kai  kurie karaliaus priešai šaipydamiesi  teigė, kad jis esąs beraštis ir pasirašydavęs  dokumentus su specialia lentele,  kurioje buvo išpjauti tarpai rašikliui  braukti.2 Jei priimtume už tiesą abi versijas,  galėtume prieiti prie išvados, kad  karalius pažinojo graikiškas raides („in  gremio civilitatis Graecia“) ir jam svetimos  buvo lotyniškos raidės. Vaikystėje  jis kaip įkaitas buvo išsiųstas į Bizantiją,  kur buvo dėstoma graikų kalba. 

Kasiodoras, kuriam karalius diktavo  gudų istoriją, buvo Romos senatorius,  vardu M. A. Kasiodoras (Magnus  Aurelius Cassiodorus). Manoma, kad  jis gimė maždaug 485 metais ir žinoma,  kad mirė 580 metais. Ostrogudo  Teodoriko valdymo Italijoje laikais Kasiodoras  buvo vienas iš karaliui artimų  intelektualų ir 507–511 metais tvarkė karaliaus korespondenciją. Žlugus Italijoje  ostrogudų karalystei, atrodo, kad  Kasiodoras arba kurį laiką slapstėsi  Italijoje, arba trumpam buvo pabėgęs  į Konstantinopolį. Grįžęs į Italiją,  įsteigė Vivariumo vienuolyną, kuriame  vienuoliai perrašinėjo manuskriptus.  Kalbėkime dabar apie Jordaną.  Apie jį žinome tiktai tiek, kad svarbiausias  jo veikalas – gudų istorija,  sutrumpintai vadinama „Getika“, buvo  parašytas 551 metais, ir kad jis pats  sakėsi esąs gudų kilmės. Knygos pradžioje  jis aiškina, kad ją rašo prikalbėtas  savo draugo Kastalijo ir kad bando  sutraukti Kasiodoro rašytą istoriją,  kurią jis pats turėjo savo rankose tik  tris dienas.  Taigi jau nuo pirmų Jordano žodžių  susiduriame su savotiška mįsle.  Kadangi autorius mini savo gudišką  kilmę, jis jau turėjo būti susipažinęs  su savo tautos istorija, nes kaip kitaip  jis būtų galėjęs iš atminties sutraukti  Kasiodoro 12 tomų veikalą, turėjęs jį  savo rankose vos tris dienas? 

Ypatingos aplinkybės, kuriomis  Jordanas parašė tą gudų istoriją, buvo  nuodugniai aptartos Amerikos filologų  draugijos pirmininko Džeimso O’Donelo  (James O’Donnell) monografijoje  „The Aims of Jordanes“ ir prieita prie  išvados, kad Jordanas buvo sąžiningas  istorikas. O’Donelo išvados patvirtina  tai, ką ir kiti istorikai nuo seno įtaria, –  Kasiodoras jautėsi esąs pavojuje dėl  savo buvusio bendradarbiavimo su  tuomet neseniai mirusiu Teodoriku  ir greičiausiai jis pats sunaikino savo  veikalą, parašytą tuomet, kai jis tarnavo  karaliui. Jordanas trumpam galėjo gauti  tekstą, kurį jam paskolino Kasiodoro  tarnas, greičiausiai be autoriaus žinios.  Galėtume dar pridėti, kad yra neįmanoma  perrašyti tokią plačią istoriją  iš atminties, jeigu iš tiesų ji turėta tik  tris dienas, nebent Jordanas jau anksčiau  žinojo bent dalį tos praeities. Jis  pats mini kai kuriuos kitus šaltinius ir  ypač, atrodo, laikosi istoriko Ablabijaus,  svarbios gudų istorijos autoriaus,  kurio raštai yra dingę, bet Jordano  laikais tai buvo palyginti neseniai parašytas  veikalas.  Jordano „Getikos“ iki mūsų laikų  išliko gana daug nuorašų. Seniausi iš  jų yra: 1) vadinamoji Heidelbergensis  kopija, surasta Heidelberge ir datuojama  VIII amžiumi, ir 2) Palerme rasta  Panormitanus kopija, irgi arba VIII  amžiaus pabaigos, arba IX amžiaus  pradžios. Jos skiriasi kalbos stiliumi,  viena kita smulkmena, bet jų turinys  yra tas pats.  Heidelbergo kopiją po to, kai ją  palygino su kitais, vėlesniais, nuorašais,  paskelbė vokiečių lotynistas Teodoras  Momsenas (Theodor Mommsen,  1817–1903). Tos kopijos viduramžių  laikų lotynų kalba yra prasta. Vienas  Heidelbergo teksto nuorašas,  iš dalies pataisius lotynų  kalbą, buvo išverstas  į anglų kalbą ir neseniai  lotynisto Theedrich Yeat  rūpesčiu paskelbtas internete. 

Iš tikrųjų į vokiečių,  anglų ir prancūzų kalbas  buvo versta iš Momseno paskelbto  Heidelbergo teksto.  1880 metais per įvykusį Momseno  namo gaisrą kai kurie manuskriptai,  naudoti Momseno versijai,  vadinamai Heidelbergensis, ir pats  manuskriptas H sudegė, kiti, drauge  gulėję, išliko gerokai apdegę. Tačiau  žala nebuvo didelė, nes tuo metu jau buvo padarytas visas manuskripto  H nuorašas.  Kitas seniausias žinomas Jordano  istorijos nuorašas yra vadinamasis  Panormitanus, rastas 1929 metais. Jį  išnagrinėjo italai F. Giunta ir A. Grilonė  (A. Grillone) (1991), o tą tekstą į ispanų  kalbą išvertė profesorius S. Martinas  (José María Sinchez Martín) (2001).  Abu mokslininkai ir pats vertėjas giria  gryną klasikinę Jordano teksto lotynų  kalbą.  Taigi vadinamoji Heidelbergensis  (H) kopija yra ta, kurią išskaitė ir  1882 metais savo didžiuliame veikale  „Monumenta Germaniae Historicae“  paskelbė vokiečių lotynistas T. Momsenas  (Theodor Mommsen, 1817–1903),  1902 metų Nobelio premijos laureatas.  Šios kopijos tekstą į vokiečių kalbą  išvertė lotynistas Vilhelmas Martensas  (Wilhelm Martens) 1884 metais.  Vėliau vertimas buvo pakartotas 1912  ir 1986 metų laidose. Į anglų kalbą  išvertė Š. Ch. Merovas (Charles Christopher  Mierow), o jį išleido Princetono  universitetas 1915 metais, bet faktas,  kad angliškasis vertimas pakartoja  klaidas, kurias padarė Martensas savo  vokiškajame vertime, verčia suabejoti  jo tikslumu, palyginus su lotynišku  originalu. {...}  „Yra Šiaurės Okeane didelė sala,  vardu Skandza, citrinos medžio lapo  pavidalo, lenktais šonais, toli ištįsusi  į ilgį. Apie ją kalba ir Pomponijus  Mela, kad ji yra Kodano įlankoje, kurios  krantus skalauja Okeanas. Ji yra  priešais Vyslos žiotis, kuri išteka iš  Sarmatijos kalnų, ir priešais Skandzą,  atskirdama Germaniją nuo Skitijos,  trimis šakomis įteka į Šiaurės Okeaną.“
 
Vertėjas Martensas daro tris vertimo  klaidas. 
1. Kalbėdamas apie salą Skandza,  praleidžia, kad sala „pati į save baigiasi“  („per longum ducta concludens se“),  t. y. nutyli svarbiausią ir būdingiausią  salos bruožą – kad ji baigiasi taip, kaip  prasidėjo. 
2. Vertėjas iškreipia žodžio fronte  prasmę (lot. fronte, abl. sng. – „priekiu“,  o ne „priešais“). Sala, esanti Vyslos  žiočių priekinėje pusėje, vertėjo yra  perkelta į priešingą jūros pusę. 
3. Vertėjas praleidžia žodžius „in  conspectu“, nurodančius, kad sala matosi  iš tos vietos, kurioje Vysla trimis  vagomis įteka į jūrą. 

Štai kaip iš tikrųjų parašė Jordanas,  jei jį verstume pažodžiui:  „… Šiaurės vandenyne yra didelė  sala, vadinama Skandza, citrinos  medžio lapo pavidalo, lenktais šonais,  po ilgo išsitęsimo užsibaigianti ant  savęs. Apie ją kalba ir Pomponijus  Mela, kad ji yra jūros įlankoje, vadinamoje  Kodanu, kurios krantus skalauja  vandenynas, jos priekyje yra Vyslos  upė, kuri išteka iš Sarmatijos kalnų,  ten, kur matosi Skandza, ji įteka trimis  šakomis į Šiaurės vandenyną ir atskiria  Germaniją nuo Skitijos.“  Iš tiesų ten, kur Vysla įteka trimis  vagomis į Gdansko įlanką, rytų pusėje  matosi prasidedanti ilga sala, kuri juosia  krantą, įsijungia į dabartinio Kaliningrado  iškyšulį, grįžta į ilgos salos  pavidalą ir taip, kaip prasidėjo, taip ir  baigiasi prie Klaipėdos.

Ši geografinė  sandara, neturinti jai panašios visoje  Europoje, iš tiesų pareikalavo vaizdingo  aprašymo, kurį autorius įveikė, nurodydamas,  kad sala „į save užsibaigia.“  Jordanas mus „įstato“ į vietoves,  kurios jau nuo paleolito ir mezolíto  laikų buvo apgyventos Narvos kultūros  probaltiškų genčių9, vėlesniais laikais  baltų, ką patvirtina ir archeologiniai  radiniai, ir toponimija, rodanti ten  buvusį nepertraukiamą baltų genčių  buvimą. 
Jordano knygoje aprašomų gudų  visi vietovardžiai yra baltiški.  Iki mūsų dienų tik dvi baltų kalbos  – lietuvių ir latvių – išliko gyvos.  Žodis Scandia (tarti Skandija) išlaikė  lietuvių kalboje neabejotiną potvynių  skalaujamo kranto prasmę. To žodžio  formas galima rasti „Dabartinės lietuvių  kalbos žodyne“ (www.lkz.lt):  skandenė, skandynė ir skendena. Atitinkantis  lietuviškas veiksmažodis yra  skandinti. 

Lietuvių kalboje du žodžiai yra  sinonimai, nurodantys panėrimą po  vandeniu: skandinti ir nerti. Abu veiksmažodžiai  sudaro savo daiktavardžius,  nurodančius pajūrius su potvyniais.  Salą, kurią Jordanas vadina Scandia,  dabartiniais laikais lietuviai vadina  Nerija, abu žodžiai yra sinonimai. Lietuvių  kultūros tyrinėtojas Algirdas  Patackas neseniai laiške autorei pastebėjo  abiejų žodžių panašią darybą:  dabartinėje lietuvių kalboje yra žodis  nerčia (smėlio juosta prie vandens), o  senuose Ispanijos raštuose žodis Scandia  dažnai yra rašomas Scancia. 

Sekdami ir toliau vietinių šaltinių  pateiktą informaciją, pažiūrėkime, ką  sako istorikas Motiejus Pretorijus, gimęs  1625 metais Klaipėdoje, t. y. ten,  kur yra vadinamosios Skandijos „sala“.  Jo knygoje „Orbis Gothicus“ (1688)  yra skyrius, pavadintas „De nomine  Scandiae derivatione“. Tarp kitų paaiškinimų  M. Pretorijus nurodo, kad  pavadinimas Scandia yra kilęs iš veiksmažodžio  skandinu, jį teisingai verčia į  lot. submergere ir prideda, kad žodžiu  scanzia senieji žmonės vadina Baltijos  jūros pakraščius: „...in designanda  Scanzia, quam ex potiori argumento  in nostris designandam censeomaris  Baltici oris.“12 

M. Pretorijus rašė lotyniškai, buvo  kilęs iš tos „skandijos“ ir tenka juo patikėti,  kad taip buvo vadinami Baltijos  jūros krantai. Tie krantai daugiausia  yra žemi ir smėlėti, potvyniai ten užlieja  platesnę kranto juostą negu kitose  Europos vietovėse, kas ir pateisina  pavadinimą.  Senose vakarinių baltų žemėse,  upelio Liva pakrantėje, yra vietovė  Skandava. Lenkai šį vietovės pavadinimą  rašo Skandawa, vokiečiai jį pavertė  Skandau. Toje vietovėje archeologai  aptiko žalvario amžiaus vakarinių baltų  reikmenų ir romėnų II ir III a. po Kr.  monetų. Vietovės pavadinimas patvirtina  baltišką žodžio skandava kilmę.  Dėl Skandinavijos. Archeologinis  žalvario amžiaus Europos žemėlapis,  kurį sudarė Senosios Europos kuratorė  Kalifornijos universitete Marija Gimbutienė  (1921–1994), rodo baltų tuometinį  buvimą ištisai visame Baltijos pajūryje  nuo Odros (Oderio) žiočių iki pietų  Suomijos imtinai. Nenuostabu, kad jie  paliko savo kalbos pavadinimą jūros  krantui apibūdinti ten, kur atplaukdavo  ar gyveno. Baltų gamybos segių archeologiniai  radiniai Skanijos provincijoje  Švedijoje rodo, kad tokio susisiekimo  būta. Beje, Skanija yra ta Švedijos provincija,  kurios krantai yra žemi.   

Bus daugiau 

Nuotraukose:

Leidyklos „Knygų kelias“ parengtos ir išleistos J. Statkutės de Rosales naujosios knygos viršelis