Europos Sąjunga, Asmenybės, Atmintis, Mokslo reforma, Mokslo institucijose, Renginiai, Diskusijos, Paveldas, Pripažinimas, Sukaktys, Mokslo istorija, Problema, Mokslo takais, Menai, Mūsų kaimynai

Skaičiuojame 21-uosius Lietuvos valstybingumo, septintuosius – buvimo Europos Sąjungoje metus. Sienos jau atsivėrusios ir, atrodytų, nėra jokių kliūčių visų sričių specialistams laisvai judėti po pasaulį, semtis žinių ar kelti kvalifikaciją. Pagal tarpvalstybinius susitarimus, Lietuvos mokslininkai ir tyrėjai gali plėtoti savo mokslinę veiklą daugiau kaip 20-je šalių. Paradoksalu, tačiau mūsų šalies akademinė bendruomenė – viena iš pasyviausių.

Apie Asociacijos „Slėnis Nemunas“ Komunikavimo ir technologijų perdavimo centro darbus ir rūpesčius kalbamės su centro vadove Irena VEDEIKIENE.

Pažymime Jurgio Ambroziejaus Pabrėžos (1771 01 15–1849 10 30) – botanikos (augalų terminologijos), farmakognozijos mokslo pradininko bei liaudies medicinos žinovo Lietuvoje – gimimo 240 metų sukaktį.
J. Pabrėžos tėvai, Jonas Pabrėža ir Rožė Baužinskaitė, gyvenę Vėčių kaime, Lenkimų apylinkėje, Skuodo rajone, buvo valstiečiai, turėję bajorų teises. Sūnus Jurgis, gimęs 1771 metais sausio 15 dieną, mokėsi Lenkimų pradžios mokykloje, o 1785 metais įstojo į Kretingos gimnaziją ir gyveno Kretingos pranciškonų bendrabutyje. 1791 metais baigė gimnaziją aukso medaliu ir po metų įstojo į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Vyriausiąją mokyklą, dabartinį Vilniaus universitetą. Ten dvejus metus mokėsi medicinos. Išklausė ir kitų dalykų paskaitas: istorijos, botanikos, chemijos, fizikos, geografijos, bet ypač pamėgo gamtos ir medicinos mokslus.

1991 metais pradėjęs dirbti Gamtos mokslų fakultete (Vilniaus universitete), kiekvieną antradienį vykusiuose posėdžiuose pažinau žmogų, kuris tuojau pat mane patraukė. Priežastį supratau gerokai vėliau, po to kai mudu su Vytautu Dvarecku (1928 09 20– 2005 07 10) tapome artimais bendražygiais ir draugais.

2011 m. kovo 15 d. Lietuvos Technikos bibliotekoje surengta mokslinių darbų paroda „Ukrainos Mokslų Akademijos akademikas Aleksijus Bogoliubovas ir Lietuva“, skirta jo 100-osioms gimimo metinėms.

Gruodžio 23-iąją, Kūčių išvakarėse, Lietuvių kalbos institute prisiminimų renginiu ir paroda paminėtos kalbininko Kazio Ulvydo (1910 08 14 – 1996 03 16) šimtosios gimimo metinės. Dalyvavo gerokas būrys Lietuvos kalbininkų, daugelis iš jų buvo Kazio Ulvydo bendradarbiai, kiti, jaunesnieji, jo paskaitų klausėsi Vilniaus universitete (sunku patikėti, kad buvo ir Kauno universitete 1942–1949 m. K. Ulvydo skaitytų paskaitų dalyvių).

Netikėtai, nelauktai į mūsų rankas pateko Klaipėdos universiteto Edukologijos katedros docentės Aušrinės Zulumskytės poezijos knyga „Laiko lelijos“. Tai jau trečioji knyga, priglobusi jaunos mokslininkės kasdienos lyrinius apmąstymus.

Atrinkti Lietuvos mokinių darbai į Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurso nacionalinį baigiamąjį etapą, vyksiantį balandžio mėnesį. Tarp geriausių dvidešimt devynių darbų – „Dekoravimo popierius iš grybų“, „Mobiliųjų telefonų elektromagnetinės spinduliuotės sumažinimas tekstilinių medžiagų pagalba“, „Ketmano apraiškos V. Krėvės dramoje „Skirgaila“, „Dėmesio perkėlimo sąsajos su mokymusi ir veiksniai, turintys įtakos dėmesio koncentracijai“.

Jau kadai esu gavęs mielą vertingą dovaną – knygąw (sudarytoja Dalia Striogaitė, Vilnius, Versus aureus, 2011, 336 p.). Tačiau tik dabar atėjo eilė su ja supažindinti visuomenę. Vadovaukimės išmintingo žmogaus pasakymu: geriau vėliau, negu niekad. Leidinys toks vertingas, jog ir po kelių mėnesių pasirodęs atsiliepimas nebus pavėlavęs.

Pastaruoju metu „Mokslo Lietuvos“ laikraštyje spausdinama nemažai Valerijos Vaitkevičiūtės kalbos straipsnių, kuriuose taisoma pluoštai įvairių kalbos klaidų, tarties ir kirčiavimo dalykų. Laikraščio dėmesys kalbos reikalams pagirtinas, tačiau šios autorės skelbiniuose tarp įprastinių ir jau daugeliui gerai žinomų taisymų yra ir abejotinų, subjektyvių siūlymų, nepagrįstų kaltinimų jai neįtikusiems kalbininkams ar teiginių, paminančių pagarbą mirusių kolegų atminimui. Tai gerokai klaidina visuomenę, ypač radijo ir televizijos kalbos redaktorius, pranešėjus, filmų garsintojus, aktorius, žeidžia nepelnytai puolamus žmones.