Penkeri metai be garbiojo profesoriaus

Doc. dr. Evaldas Vylius Navys

Pirmoji pažintis

1991 metais pradėjęs dirbti Gamtos mokslų fakultete (Vilniaus universitete), kiekvieną antradienį vykusiuose posėdžiuose pažinau žmogų, kuris tuojau pat mane patraukė. Priežastį supratau gerokai vėliau, po to kai mudu su Vytautu Dvarecku (1928 09 20– 2005 07 10) tapome artimais bendražygiais ir draugais.

Neslėpsiu, mus vienijo abiejų dzūkiška prigimtis ir domėjimasis geografijos ir augalinio rūbo vieningumu. Gerbiamam Vytautui pasakiau, jog man nekyla abejonių, kad miškas – tai geografinis reiškinys. Deja, miškų fakultete (Žemės universitete) Kaune, nors tai suprato dauguma studentų, tačiau Maskvos programose, kurių buvo besąlygiškai privalu laikytis, geografijos kurso nebuvo. Į mišką buvo žvelgiama kaip į pramonei ir statyboms reikalingą medienos šaltinį. Pasigyriau, kad turiu dar studijų metais įsigijęs pirmą (1958), o pradėjęs gamybinį darbą ir antrą (1963) tomus Lietuvos fizinės geografijos ir mėgėjiškai esu šiek tiek susipažinęs su prof. A. Basalyko geografiniu šalies rajonavimu, kuris pateiktas antrame tome. Kuklusis profesorius pasakė, kad tai yra labai daug, ir pasiūlė bendradarbiauti. Apsidžiaugiau pažvelgęs profesoriui į akis ir sutikęs labai labai šiltą, geranorišką žvilgsnį.

Bendradarbiavimas teikė didelį malonumą

Profesoriaus talentas pasireiškė gebėjime paprastai aiškinti pačius sudėtingiausius geografinės raidos ir struktūros reiškinius. Vis tik be vieno tarptautinio žodžio „morfogenezė“ mano ypatingai gerbiamas kolega nei gyvoje kalboje, nei raštuose neapsieidavo. Lietuviškai tai reikštų paleogeografinės reljefo ir augalijos struktūros raidos vieningumą. Į kiekvieno asmens nuomonę profesorius atidžiai įsiklausydavo. Sutikdavau profesorių įvairiose sostinės vietose bendraujantį su studentais. Patyręs pedagogas visuomet mane pristatydavo ir suteikdavo žodį augalijos ir reljefo morfogenezei duotoje vietovėje pagrįsti.

Bendrus mokslinius straipsnius ir pranešimus rengdavome taip: jis pateikdavo savosios dalies rankraštį, po to aš papildydavau ir pertvarkydavau iki mokslinio darbo lygmens. Prieš pateikdamas spaudai arba konferencijos moksliniam komitetui parodydavau gerbiamam bendraautoriui, kuris visuomet atidžiai perskaitydavo ir pritardavo, nors jo pateiktas rankraštis būdavo su mano intarpais ir paredaguotas. Profesorius Vytautas buvo tikras mokslininkas – niekada nekopijavo ir „negaudė“ kitų minčių. Teiginius formuluodavome vietose patys ir tik po to juos pagrįsdavome kitų mokslininkų darbais. Šviesios atminties mokslininkas niekada nesėsdavo rašyti mokslinio straipsnio ar pranešimo prieš tai, nors ir dešimtą kartą, neapsilankęs vietoje. Keliavome labai labai daug. Skersai išilgai išvaikščiojome Varėnos miškų urėdijos miškus, kol radome atsakymą į klausimą: „kodėl tuose pateoliniuose smėliuose, vienodai drėkinamose lygumose vienur auga našūs mėlyniniai šilai, kitur – vos IV bonitetinės klasės kerpiniai pušynai?“. Atidengėme net iki 15 m gylyje esančio vandeniui nelaidaus sluoksnio reikšmę paviršinio dirvožemio struktūrai ir drėkinimui bei sumedėjusios augalijos ardų, pomiškio ir trako vešlumui. Ištyrėme Vilnios upės baseiną, Vilniaus-Varšuvos- Berlyno senojo slėnio atkarpą Pietų Lietuvoje, pasitelkę geografijos daktarą Ričardą Skorupską – žvyro karjerų tyrimo pagrindu paskelbėme darbą apie miško bendrijų priklausomumą nuo limnoglacialinių nuosėdų sluoksniuotumo ir kt. Ištyrus Trakų-Vievio kelyje esančius želdynus, pastebėjome, kad kraštinių darinių kalvų viršukalvėse medžiai nepalyginamai vešlesni, nei nuolaidžiuose slėniuose. Paaiškėjo, kad ledynų tirpsmo vanduo kalvas paliko nenuplautas todėl, kad jų struktūroje vyravo moreniniai moliai ir priemoliai, o į tarpukalves buvęs suplautas judrus paviršinis smėlis ir žvyras.

Profesoriaus iniciatyva labai detaliai, net kelis kartus, tyrinėjome labai įvairuojančios litologinės sudėties Vilniaus miesto ir priemiesčių dirvožemio ir cokolių struktūrą, geografinį Europos centrą, šiluose įkurtą Europos parką. Bet, deja, sukauptos žinios liko nesusistemintos ir nepaskelbtos.

Įžymusis profesorius – Lietuvos dendrologų draugijos valdybos narys

Vienos išvykos metu nedrąsiai užsiminiau profesoriui, kad šalyje yra aktyviai veikianti Dendrologų draugija. Jis tuo labai susidomėjo ir pareiškė norą bendradarbiauti. Taip staiga išsipildė mano sena svajonė. Jau pirmoje išvykoje dendrologai, sulaikę kvėpavimą, gaudė profesoriaus žodžius apie spontaniškai susiformavusių miško bendrijų rūšinės sudėties ir boniteto sąsajas su geomorfologinio rajono ypatybėmis. Įspūdį didino nepakartojamas profesoriaus kiekvienos Lietuvos vietovės geografinis pažinimas ir išankstinės prognozės, kokią sumedėjusią augaliją aptiksime. Įdomiausia būdavo tai, kad prognozės visuomet išsipildydavo. Ilgainiui, planuojant išvykas, kolegos klausdavo, ar profesorius Dvareckas dalyvaus. Teigiamai atsakius į išvykas susirinkdavo sausakimšas autobusas šalies mokslo ir gamybos žymūnų. Pagarbą geografijos didžiūnui įkvėpė jo keliamas siūlymas bendrauti ir bendradarbiauti. Po metų vykusiuose Draugijos rinkimuose įžymiajam mokslininkui buvo parodytas labai aukštas bendraminčių pasitikėjimas – garbusis Vytautas vienbalsiai buvo išrinktas dendrologų draugijos valdybos nariu. Čia pridursime, kad pasitikėjimą prelegentas pateisino – visuomet buvo dendrologams rūpimų klausimų sprendėju, neatsižvelgdamas į pasekmes savo karjerai, aktyviai reiškėsi Kauno botanikos sodo gynėjų pusėje.

Todėl suprantamas kolegų susirūpinimas ir susijaudinimas dėl 2005 07 10 netikėtai skaudžios netekties. Netilo klausimai apie paskutiniąsias profesoriaus V. Dvarecko dienas, jo mirties priežastį. Aiškinau apie paties profesoriaus diagnozuotą mirtiną ligą, jo paskutiniąsias gyvenimo dienas Santariškių ligoninėje.

Negyjanti žaizda širdyje

Laikas negydo žaizdos dėl draugo netekties mano širdyje. Penkerius gyvenimo metus profesorius Vytautas Dvareckas buvo neatskiriama mano veiklos ir, apskritai, gyvenimo dalis. Laiko tėkmė negali išdildyti atminties apie nuostabų, tyros sielos, kilnios dvasios, taurų bendramintį. Mintyse iškyla regimybė trumpo mūsų vizito pas tėvų sodyboje, Puvočių kaime, Varėnos šilų apsuptyje gyvenusį jo brolį – rūpestingą sodietį, jo žodžius apie užsienyje besimokiusią ir Lietuvoje gyvenusią dukrelę, jo augintinę, mirusios dukters dukrelę (jam – anūkę) ir invalide tapusią žmoną. Daugumos jų susirūpinusius veidus teko matyti Santariškių ligoninės palatoje. Abu išgyvenome dėl mūsų artimo draugo, profesoriaus Petro Bluzmano mirties (mirė 2000 03 28). Beveik po 1,5 metų išėjo anapilin kitas labai man artimas kolega, profesorius Kazimieras Ėringis (mirė 2006 11 21).

Per penkerius artimo bendravimo metus iš Žmogaus – mokslininko lūpų neteko išgirsti nė vieno nepagarbaus žodžio apie fakulteto ir katedros bendradarbius ir kitus asmenis. Garbusis Vytautas buvo pirmasis ir vienintelis dzūkas ramaus, anaiptol ne įprastinio karštakošiško būdo, kurio aš niekaip negaliu savyje įveikti. Jis buvo nepaprasto gerumo, gerbiamas studentų ir mylimas bendradarbių. Toks ir išliko visų jį pažinojusių širdyse. Negaliu neprisiminti profesoriaus, atsitiktinai sužinojusio apie man padarytą koronarų šuntavimo operaciją ir atskubėjusio į palatą bei visomis išgalėmis besistengusio pakelti man nuotaiką.

Prisiminimų neslopino, tačiau mane guodė tik artimi ryšiai su tuo metu tebegyvenusiais profesoriais, minėtuoju Kaziu Ėringiu bei šiuo metu artimai bendraujančiais docentais Laimučiu Januškevičiumi ir Romualdu Šimkūnu, bei profesoriumi Jonu Galvydžiu.

Draugijos pirmininkas doc. dr. Laimutis Januškevičius apdovanoja profesorių Vytautą Dvarecką ir dėkoja už aktyvią valdybos nario veiklą (2002)

Geografijos mokslo korifėjai (antras iš kairės profesorius Vytautas Dvareckas) ant Punios piliakalnio prie Nemuno (Alytaus rajone 2003)