Farmakognozijos ištakos Lietuvoje

Prof. dr (HP) Ona Ragažinskienė
Vytauto Didžiojo universiteto Kauno
botanikos sodo Vaistinių augalų
mokslo sektoriaus vedėja

Doc. dr. Tauras Mekas
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto
Lietuvos medicinos ir farmacijos
istorijos muziejaus direktorius

Jurgis Ambroziejus Pabrėža

Pažymime Jurgio Ambroziejaus Pabrėžos (1771 01 15–1849 10 30) – botanikos (augalų terminologijos), farmakognozijos mokslo pradininko bei liaudies medicinos žinovo Lietuvoje – gimimo 240 metų sukaktį.

J. Pabrėžos tėvai, Jonas Pabrėža ir Rožė Baužinskaitė, gyvenę Vėčių kaime, Lenkimų apylinkėje, Skuodo rajone, buvo valstiečiai, turėję bajorų teises. Sūnus Jurgis, gimęs 1771 metais sausio 15 dieną, mokėsi Lenkimų pradžios mokykloje, o 1785 metais įstojo į Kretingos gimnaziją ir gyveno Kretingos pranciškonų bendrabutyje. 1791 metais baigė gimnaziją aukso medaliu ir po metų įstojo į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Vyriausiąją mokyklą, dabartinį Vilniaus universitetą. Ten dvejus metus mokėsi medicinos. Išklausė ir kitų dalykų paskaitas: istorijos, botanikos, chemijos, fizikos, geografijos, bet ypač pamėgo gamtos ir medicinos mokslus.

J. Pabrėža botanikos paskaitas klausė pas profesorių R. Špicnagelį, kuris būdamas gydytojas, plačiau pasakodavo apie vaistinius augalus ir orientavo klausytojus taikomajai botanikai, tačiau augalų pažinimo neįsisavino ir vėliau, savarankiškai dirbdamas Žemaitijoje, daug vargo augalus apibūdindamas be vadovo, neturėdamas specialios literatūros.

Tuo metu kilo T. Kosciuškos vadovaujamas sukilimas. Jo numalšinimą lydėjo žiaurios represijos ir sutrikimai kultūriniame gyvenime, kurie sutrukdė J. Pabrėžai baigti studijas Vilniaus universitete.

Kunigas, vienuolis, pamokslininkas

1794 metais jis paliko Vilnių ir rugpjūčio 1 dieną įstojo į Varnių kunigų seminariją. 1796 metais ją baigė, po to trejus metus dirbo vikaru Šiluvoje, o 1798 metais buvo paskirtas klebonu Raudėnuose. Tačiau klebonavo tik dvejus metus, paskui vėl buvo paskirtas vikaru Tveruose, Plungėje. Gyveno jis labai kukliai, tiesiog asketiškai. Keldavosi trečią-ketvirtą valandą ryto, daug skaitydavo, rašydavo pamokslus, lankydavo ligonius. Valgė tik du kartus per dieną, vengė bet kokių pramogų, prastai vilkėjo, nedalyvavo pokyliuose, negėrė svaigiųjų gėrimų, nelošė kortomis.

Vikaro pareigos atimdavo daug laiko ir sveikatos. J. Pabrėža kreipėsi į Kartenos kleboną Nagurskį, prašydamas pereiti į altariją. Klebonas sutiko priimti su sąlyga, jei jis savo lėšomis įsirengs butą. Nuo 1807 metų J. Pabrėža – Kartenos altaristas. Čia jis galėjo atsidėti mokslui.

Lietuvos gamtininkas ir induočių augalų herbaro sudarytojas

1816 metais J. Pabrėža, ieškodamas dar ramesnės vietos darbui, įstojo į Kretingos pranciškonų vienuolyną. Jis buvo paskirtas vienuolyno vadovaujamos vidurinės mokyklos mokytoju ir kapelionu. Čia dėstė lotynų kalbą, gamtos mokslus ir geografiją. Su dideliu pomėgiu perteikdavo mokiniams botanikos žinias, vesdavo juos į ekskursijas po miškus, pelkes ir pievas, rodydavo jiems įvairius augalus ir kartu rinko herbarą (surinko apie 800 rūšių). Be to, vienuolyne buvo įrengęs įvairių gėlių ir naudingųjų augalų sodelį. Sėklų gaudavo iš Vilniaus universiteto botanikos sodo. Mokiniams padedant, pats tą sodelį ir prižiūrėdavo. Mokytoju dirbo iki 1821 metų.

Surinkęs daug medžiagos apie Žemaitijos augaliją, J. Pabrėža 1843 metais parašė stambiausią (1 040 puslapių) botanikos veikalą „Tauslius auguminis, kuriame talpinas augimės, lig šiol rastosios taip mūsiškės, kaip nekurios svetšalės...“. Tai buvo sunkus darbas, nes pats kūrė botaninę terminologiją lietuvių kalba ir parinko tinkamus augalų vardus. Jis rašė žemaičių tarme, naudodamas lenkišką abėcėlę ir savą rašybą: augalų vardai jame pateikti lotyniškai, žemaitiškai, o kai kurių – prūsiškai ir latviškai. Veikalas iliustruotas 229 paveikslais, kurie sudėti į 17 lentelių.

Lietuviško veikalo pratarmėje autorius rašo: „Didis geidimas prisislaugyti žemaičiams pažadino mane ant parašymo to veikalo žemaitiškoj kalboj“. Veikalui išleisti buvo paskirta 1 000 olandiškų muštinių, tačiau, pablogėjus autoriaus sveikatai, jis Lietuvoje nebuvo išspausdintas. Tik 1900 metais A. Miluko rūpesčiu buvo padarytas to rankraščio nuorašas ir jo dalis išleista JAV „Dirvos“ bendrovės lėšomis. Veikalas pavadintas „Botanika arba taislius auguminis“, tai yra botanika arba augalų sistema. Šis J. Pabrėžos darbas vertingas dviem požiūriais: pirmasis botaninės terminologijos šaltinis ir pirmasis Lietuvos floros rinkinys. Spaudoje išleistas augalų morfologijos ir botanikos žodynas, o sistematinis augalų aprašymas, kuriame yra duomenų apie atskirų augalų augavietes Žemaitijoje, liko rankraštyje.

Pirmojo lietuviškojo geografijos vadovėlio autorius

J. Pabrėža parašė pasaulio geografijos vadovėlį, skirtą vidurinei mokyklai, kuriame plačiau aprašytos Europos valstybės, o apie kitus žemynus žinių mažiau.

J. Pabrėža rūpinosi ir rašė daugiausia žmonių buitiniais reikalais. Jo rankraščiuose didelę dalį užima medicinos tematika, bet yra pamokymų ir tapybos, baldų dažymo, meniško knygų įrišimo klausimais. Didžiausios pagarbos tarp savo krašto žmonių J. Pabrėža yra sulaukęs kaip liaudies medicinos žinovas, veltui teikęs pagalbą skausmus kenčiantiems vargdieniams.

Farmakognostas ir liaudies medicinos žinovas

J. Pabrėžai nepavyko baigti studijų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiojoje mokykloje (Vilniaus Universitete), tačiau joje įgytos gamtos mokslų ir medicinos teorinės žinios bei praktiniai įgūdžiai, grįžus į Žemaitiją, padėjo savarankiškai studijuoti šiuos mokslus ir taikyti juos praktikoje.

Dirbdamas savarankiškai ir su didžiuliu užsispyrimu J. Pabrėža ne tik įsisavino teorines botanikos žinias, bet ir praktiškai išmoko pažinti augalus, juos apibūdinti. Jis surinko ir aprašė Žemaitijos vaistinius augalus, sudarė jų herbarą. Iš herbaro ir rodydamas gyvus augalus jis mokė pažinti vaistinius augalus ir aiškino, kaip juos vartoti nuo įvairių ligų.

Turėdamas tvirtą botanikos žinių pagrindą J. Pabrėža skaitė daug farmakognozijos, medicinos veikalų ir ne tik patardavo, bet ir pats gydė žmones. Įgijęs žinių, J. Pabrėža pradėjo rašyti knygas – pirmiausia medicinos klausimais, išvertė iš rusų kalbos brošiūrą: „Spasabs, kaip reik apsieiti su ligoniais, kur nėra daktarų – taipojaus kaip sarginti ligonis, kuomi gydyti, kokius aniems duoti valgymus ir gėrimus ligos metu ir aniems gyjant“. Rašė ir lenkų kalba.

1814 metais, vadovaudamasis Krokuvos mokslų akademijos profesoriaus S. Sirenijaus veikalu, jis parašė stambų 246 puslapių veikalą „Skutki Lekarskie Niektórych Roślin i Sposób używania Tychże Roślin w rożnych Chorobach, wyjęte z Dziela Symona Syreniusza Doktor: Akad. Krak. Przez Xiędza Jérzego Pabreża Altarysty Korcianskego. Roku 1814. w Korcianach“ („Kai kurių augalų gydantieji ypatumai, tų augalų panaudojimo įvairių ligų atvejais būdai, kunigo Jurgio Pabrėžos, Kartenos altaristos, parinkti iš Simono Sirenijaus, Krokuvos Akademijos daktaro veikalo, 1814 m. Kartenoje“). Jame aprašyti 234 vaistiniai augalai ir nurodyta, kokią vaistinę augalinę žaliavą ir kaip naudoti vaistų gamybai.

Veikale J. Pabrėža aprašo Lietuvoje gausiai augančius vaistinius augalus ir jų vaistingąsias savybes. Apie šį savo darbą jis taip pasisako: „Visus sudėtingus ar komplikuotus S. Sirenijaus veikalo straipsnius (atskirus preparatus ar dėl daugybės ingredientų preparate) praleidau, nes tai per sunku liaudžiai pagaminti“. Veikalo pradžioje alfabeto tvarka pateikiamas vaistinių augalų aprašas lotynų ir lenkų kalbomis bei žemaitiškai. J. Pabrėžai buvo sunku parinkti vaistiniams augalams bei jų žaliavai žemaitiškus vardus, nes botanikos terminijos lietuvių kalba tada dar nebuvo. Kai kuriems augalams bei jų žaliavai vardus sukūrė pats J. Pabrėža.

Šiame veikale alfabeto tvarka pateiktas daugiau kaip 900 ligų sąrašas, kuris autoriaus vadinamas „Rejestru“, o taip pat nurodoma vartotina vaistinė augalinė žaliava ir pateikiamas receptas bei vaistinio preparato gamybos technologija. Ši medžiaga išdėstyta sistemingai, suprantamai ir populiariai.

J. Pabrėža šiame veikale ne tik apibendrino tų laikų medicinos žinias, bet įnešė ir naujovių. Pratarmėje jis pažymi, kad S. Sirenijaus veikale augalų aprašymai yra pasenę, todėl, kad nekiltų neaiškumų apibūdinant vaistinius augalus, pats juos grupuoja, vadovaudamasis K. Linėjaus (Carl von Linnaeus, 1707–1778) nauja augalų klasifikacija pagal žiedų struktūrą ir binarinę augalų nomenklatūrą.

J. Pabrėžos netenkino ir tų laikų medicinos žinios. Stebėdamas gydomus ligonius, jis išsiaiškino, kad tuo metu rekomenduojamos vaistinių preparatų dozės dažnai būdavo per didelės, todėl jis rašo: „Turiu perspėti, kad kai kurios vaistų dozės, išrašytos iš S. Sirenijaus veikalo, yra per didelės“. J. Pabrėža rekomenduoja skirtingas vaistinių preparatų dozes ir nurodo, kad jo veikale nurodytos vaistinių preparatų dozės tinka 20–50 metų amžiaus asmenims, o jaunesniems ir vyresniems asmenims šios dozės turi būti mažinamos proporcingai žmogaus amžiui“. J. Pabrėža pataria ligonius gydyti atsargiai ir rūpestingai.

J. Pabrėža, rinkdamas vaistinius augalus ir iš jų žaliavos gamindamas vaistinius preparatus, pastebėjo, kad pirmiausia reikia žinoti vaistinės augalinės žaliavos gydomąjį poveikį, o tik po to tinkamai pagamintus vaistinius preparatus tiksliai dozuoti ligoniams ligos gydymui. J. Pabrėža nurodo neapsiriboti tik jo veikalu, bet ragina skaityti ir kitų specialistų darbus.

J. Pabrėža, būdamas nepaprastai gabus, daug skaitė, studijavo ir persirašė ištisus kai kurių autorių veikalus. Savo darbus jis skyrė skurstančiai liaudžiai. Vienas iš jo darbų – „Namų vaistinėlė“.

J. Pabrėža medicinos veikaluose rastus nežinomus terminus susirašė alfabeto tvarka, juos iššifravo ir plačiai paaiškino – taip atsirado J. Pabrėžos farmakognozijos, farmacijos, medicinos terminų žodynas „Sunkiausių žodžių paaiškinimas“.

J. Pabrėža skaitė naujausius medicinos veikalus, darė iš jų išrašus, ypač nagrinėjo receptus, į kurių sudėtį įeidavo cheminės medžiagos, įteisintos to meto medicinoje. J. Pabrėža vartojo sierą niežams gydyti, blakėms naikinti, salietrą karščiavimo atvejais, jo rankraščių paraštėse gausu receptų, kuriuose minimi ir kiti chemikalai.

J. Pabrėža ragino vaistus gamintis patiems: „Vaistai iš vaistinės gauti yra geri, bet dar geresni namie pasigaminti“.

Savo patarimus J. Pabrėža parašė veikale „Namų vaistinė“, kuriame buvo daugiausiai paprastų vaistų rinkiniai. Jo nuomone, vaistinė augalinė žaliava vaistiniams preparatams gali būti laikoma namuose, įsigyjama vaistinėse ir parduotuvėse.

Šiame veikale nurodomos dažniau pasitaikančios ligos ir būdai joms gydyti bei vaistų receptai. J. Pabrėža išvertė stambų Danieliaus Kruko, „materialisto iš Vroclovo“, kaip rašoma vertimo metrikoje, 1781 m. veikalą „Trumpa išbandymų medikamentų specifikacija“. Jame išvardijamos įvairios ligos ir nurodoma, kokius vaistus ir kaip vartoti. Šis veikalas tuo laikotarpiu atitiko farmakologijos vadovėlį.

Vadovaudamasis Kristupo Kliuko 1728 m. veikalu „Sąrašas augalų, reikalingų žmonėms“, J. Pabrėža parengė darbą, kuriame patariama, kaip pataisyti sveikatą. Veikale pateikiami daržuose auginamų ir laisvai gamtoje augančių vaistinių augalų aprašymai.

Veikalo tekstas iliustruotas J. Pabrėžos nupieštais augalų paveikslais. Nurodoma, kada rinkti vaistinę augalinę žaliavą, kaip ją džiovinti ir išdžiovinus laikyti. Taip pat nurodoma, kaip gaminti vaistinių augalinių preparatų formas: etanolines ištraukas (tinktūras), esencijas, spiritus, ekstraktus, pleistrus, kataplazmus, aliejus, linimentus, paruošti vonias, distiliuoti degtinę.

J. Pabrėža istoriniu požiūriu įtikinančiai apibūdina aprašomuosius vaistus. Jo veikale „Apie sveikatą“ pateikiama daug praktiškų patarimų ir receptų. Vienas tokių patarimų yra apie tai, kaip ilgam sveikatą užgrūdinti.

J. Pabrėža buvo ne tik gydytojas praktikas, liaudies gydytojas, bet ir teoretikas, pirmiausia – terminologas. Aprašydamas įvairias ligas, jų gydymo būdus ar žmogaus anatomiją, jis savo veikaluose pateikdavo žemaičių liaudies ar savo paties sukurtus medicinos terminus. Rašydamas savo veikalus, labai sielojosi, kad neturi žemaičių/ lietuvių gramatikos, todėl rašė žemaičių šnekamąja kalba. Savo veikaluose jis pateikia kai kurių žinių iš žemaičių tarmės ortografijos.

J. Pabrėža mokėjo lietuvių, lotynų, graikų, lenkų, rusų, vokiečių, baltarusių kalbas. Jis užsirašinėjo visa, kas jį domino, ir dėl to jo raštai liečia daugelį mokslo ir buities sričių.

Pažymėtina, kad J. Pabrėža daugumą savo veikalų rašė lenkų kalba, tačiau gerai jos nemokėjo. Klaidų pasitaiko ne tik jo darbų tekstuose, bet ir tituliniame lape.

Jis buvo gerbiamas kaip mokslininkas, kviečiamas į svečius, mėgo vertingus priežodžius, reikšmingas patarles. Vaistininkų ir gydytojų buvo nemėgstamas, nes buvo savamokslis, savo darbais ir patarimais mažino jų pelną.

Poetas

J. Pabrėža mintis reiškė ir poezijos forma. Jo eilėraštis „Pypkelė“ 1890 metais išspausdintas JAV lietuvių laikraštyje „Vienybė Lietuvninkų“. Vėliau keli jo eilėraščiai buvo paskelbti moksliniame žurnale „Tauta ir žodis“ (VII t., Kaunas, 1931 m.) bei du eilėraščiai – „Lietuvių literatūros istorijos chrestomatijoje“, išleistoje 1957 m. Vilniuje.

Atliktais darbais artimas S. Daukantui

Savo indėliu bundančios Lietuvos kultūrai J. Pabrėža artimas S. Daukantui. Skirtumas tas, kad S. Daukantas, gyvendamas ir dirbdamas Petrapilyje, daugumą savo raštų sugebėjo išspausdinti, o J. Pabrėža, gyvendamas nuošaliame Lietuvos rajone, neturėjo galimybės spaudoje paskelbti savo vertingų darbų. Jis garsėjo kaip geras mokytojas ir pamokslininkas, gyvu žodžiu švietęs žemaičių liaudį.

Buvo patriotas, pasišventęs savo krašto kultūrai ir gerovei – už tai mes Jį gerbiame ir gerbs būsimosios kartos.

Paveikslėlis su J. Pabrėžos kapo Kretingoje vaizdu ir aprašu (1936 m.). Tokius paveikslėlius tarpukaryje buvo mėgta dovanoti pažįstamiems, jais būdavo žymimos maldaknygės

J. Pabrėžos rankraščio, kuriame ptariamos žemaitiškų botaninių pavadinimų subtilybės, faksimilė