Žvilgsnis į lietuviškų terminų kūrimą

Doc. Algimantas Nakas
Julius Norkevičius

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Humanitarinių mokslų katedra gimtosios kalbos mylėtojams, bendradarbiams, kolegoms, bičiuliams surengė nedidelę šventę – Algirdo Ažubalio, Dianos Builienės, Rolandos Kazlauskaitės-Markelienės monografijos „Valstybinė kalba Lietuvos kariuomenėje (1918–1940)“ sutiktuves. Džiaugiamės, kad tai ne pirmoji (ir tikimės, kad ne paskutinė) akademijos minėto padalinio edukologinės krypties monografija. Prieš metus iškilmingai pasitiktos monografijos: A. Ažubalio, R. Kazlauskaitės-Markelienės, A. Petrauskaitės, B. Puzinavičiaus „Karo pedagogika Lietuvoje (1918–1940 m.)“ ir A. Ažubalio, R. Kazlauskaitės-Markelienės, V. Žilėnienės „Karinis rengimas Lietuvos mokykloje (1929–1940 m.)“.

Neseniai išleistos monografijos pavadinimas pasako, apie ką joje kalbama. Pasirinktą temą autoriai pradeda aptarti nuo trumpos apžvalgos, kai jau XIX a. lietuvių nacionalinio atgimimo pradžioje buvo susirūpinta gimtosios kalbos reikalais. Nuošalyje neliko ir lietuviškos karybos terminai. Jų istorinis žvilgsnis taip pat krypsta į 1917 metus, kai Rusijoje pradėjo organizuotis atskiri lietuviški kariniai daliniai. Pirmiausia bandyta sulietuvinti pėstininkų, kulkosvaidininkų, vežėjų vartojamus terminus. Cituojamas rastas 1918 metų įsakymas, kad tie pirmieji žingsniai buvo nelengvi. Tačiau labiau susipratę, patriotiškai nusiteikę kariai, karininkai nenuleido rankų ir siekė užsibrėžto tikslo, nes svajojo apie būsimą nepriklausomą Lietuvą, kuriai bus reikalingi savi, lietuviški karybos terminai. Autoriai ne tik papasakoja apie atskirą Vytauto Didžiojo Sibiro lietuvių batalioną, daugiausiai nuveikusį lietuvinant karybos terminiją – nepamirštamas ir šio dalinio tragiškas likimas 1919 m. Čerepanovo geležinkelio stotyje.

Tai tik trumpa įžanga. Pagrindinis dėmesys skiriamas lietuviškos karybos terminijos kūrimui atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir stiprėjant kariuomenei. Autoriai išsamiai pasakoja konkrečius šio darbo atvejus, pateikia pavyzdžius, kaip buvo keičiami anksčiau galioję terminai. Išsamiai apžvelgia karinę (ir ne tik ją) periodinę spaudą, kurioje aktyviai aptarinėjami karybos terminijos klausimai, spausdinami vartotini terminai, jų diegimo praktikoje rekomendacijos. Ir ne tik kariams. Niekam nebuvo paslaptis reikalavimas karininkams, kurie buvo mokęsi nelietuviškose bendrojo lavinimo ir karinėse mokyklose, – privalėjo pakankamai išmokti lietuvių kalbą, Lietuvos istoriją, geografiją arba palikti tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Tie patys reikalavimai buvo taikomi ir ne lietuvių tautybės karininkams.

Autoriai analizuoja ir ypač daug aptariamu klausimu padirbėjusius bei šią veiklą organizavusius mjr. P. Rusecką, plk. ltn. J. M. Laurinaitį, plk. J. Šarakauską. Apskritai monografijoje aptartos 73 asmenų, aktyviausiai dirbusių kuriant lietuvišką karybos terminiją bei ją įdiegiant į praktiką, biografijos. Taip pat pastebėta, jog net 49 terminijos kūrėjai nukentėjo nuo tarybinių okupantų.

Autoriai, rašydami monografiją, pasinaudojo 109 knygomis, periodiniuose leidiniuose išspausdintais straipsniais. Taip pat įvairiomis enciklopedijomis, biografiniais žinynais bei išstudijavo 52 bylų archyvinius dokumentus.