Kazio ir Gabrielės Varnelių dovana Lietuvai

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse, kovo 10-ąją, Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidaryta paroda „Kazio ir Gabrielės Varnelių dovana“. Eksponuojami senieji žemėlapiai ir retos knygos iš dailininko ir kolekcininko profesoriaus Kazio VARNELIO (1917–2010) rinkinių – visa tai, ko kasdien negalime pamatyti Kazio Varnelio namuose-muziejuje.

Apie parodą ir Kazio Varnelio asmenybę kalbamės su Lietuvos nacionalinio muziejaus direktore Birute KULNYTE, 2009 m. Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureate. Nuo 1973 m. dirbanti muziejuje (iki 1992 m. Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejus), nuo 1992 m. jam vadovaujanti, B. Kulnytė plėtoja daktaro J. Basanavičiaus skelbtą Tautos muziejaus idėją. Jos vadovaujamas muziejus tapo kultūros centru, kuriame leidžiamos vertingos knygos iš muziejaus rinkinių, vyksta konferencijos, parodos, nuolat papildomi muziejaus rinkiniai.

Nusižiūrėjo kaip auką

Mokslo Lietuva. Gerbiamoji ponia Birute, Jūsų santykis su profesoriumi Kaziu Varneliu turėjo būti ypatingas. 1998 m. K. Varneliui su žmona Gabriele sugrįžus į Lietuvą su visa savo kūryba, turtinga kolekcija ir biblioteka, Jums kartu juk ir teko kurti unikalų Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinį – Kazio Varnelio namus-muziejų. Kokia Jūsų atmintyje išliks Kazio Varnelio asmenybė?

Birutė Kulnytė. Visada juokdavausi, kad profesorius Kazys Varnelis mane nusižiūrėjo kaip „auką“. Kai K. Varnelis su žmona Gabriele 1998 m. iš Amerikos grįžo į Lietuvą, visai natūralu, kad K. Varnelis kaip dailininkas mielai bendravo su dailininkų bendruomene, kuri jam taip pat skyrė didelį dėmesį. Dar prieš jam pargrįžtant, 1993 m. Vilniaus dailės akademija Kaziui Varneliui suteikė garbės daktaro laipsnį. Ilgai kolekcijai ieškota patalpų. Akademija jį sutiko kaip savą, labai stengėsi, kad profesorius vieną kartą ryžtųsi pakilti iš savo sodybos Villa Virginia Stokbridge (Masačiusetso valstijoje) ir su visa biblioteka, kolekcija ir savo sukurtais kūriniais persikeltų į Lietuvą.

ML. Atidarant parodą „Kazio ir Gabrielės Varnelių dovana“ Jūs prie mikrofono pakvietėte Vilniaus dailės akademijos prorektorių prof. Arvydą Šaltenį, kuris papasakojo, kaip pačioje nepriklausomybės pradžioje jiedviem su prof. Adomu Butrimu pavyko aplankyti Varnelių sodybą JAV ir įrodyti dailininkui, kad jis laukiamas Lietuvoje, o jo kūriniams, kolekcijai ir bibliotekai bus skirtos šių rinkinių vertos patalpos, bus įkurtas muziejus.

B. Kulnytė. Pažinodama profesorių galiu patikinti, kad jam buvo labai nelengva su visais savo kūriniais pakilti iš įprastos vietos ir leistis į savotišką nežinomybę, tegu ir mylimą tėvynę. Kaip Lietuvos patriotai, abu su žmona seniai buvo apsisprendę, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jie sugrįš, tačiau profesoriui, kaip kolekcininkui, pakilti iš vietos, manau, buvo be galo sunku. Jis buvo šimtu procentų perfekcionistas, to siekęs visuose savo darbuose. Jis skaudžiai reagavo į bet kokį nesklandumą, nesėkmę ar iš įprasto gyvenimo ritmo išderinantį įvykį. Pamėginkime įsivaizduoti, ką reiškia tokiam žmogui, perkopusiam per septynias dešimtis metų, pakuoti savo kūrinius, kolekciją ir unikalios bibliotekos vertybes.

Su šia profesoriaus charakterio ypatybe man tekdavo susidurti ne kartą. Jeigu tekdavo ką nors iš jo kūrinių ar kolekcijos fotografuoti, tai Varneliui būdavo įvykis, su didžiausia baime ryždavosi savo vertybę pajudinti iš vietos, o juk dar reikėdavo vežti į mūsų muziejaus fotolaboratoriją, kur „karaliauja“ Kęstutis Stoškus. Aš raminau profesorių, kad gerai supakuosime, nuvešime, nufotografuosime ir laimingai grįšime. Tekdavo man pačiai su K. Varneliu važiuoti, net kalbos nebuvo, kad dar kam nors kitam būtų patikėjęs tą sudėtingą procedūrą.

Laimei, kad tokį pat perfekcionistą mes turime muziejuje – tai mūsų fotografas, fotomenininkas Kęstutis Stoškus. Kai pirmą kartą su profesoriumi atvažiavome į Stoškaus valdas, profesorius buvo labai nustebęs, kad mūsų fotoateljė ne kur nors muziejaus rūsyje, patalpos švarios ir tvarkingos, o pats fotografas – taip pat perfekcionistas. Tačiau kaip tikras žemaitis tik bene po savaitės man pasakė: „Na, bet jūs gerą fotografą ir vietą tam darbui turite, ne taip kur nors dulkėtame pusrūsy...“.

 

Nebūti žirniu prie kelio

ML. Pagal užmanymą K. Varnelio muziejus turėjo gyvuoti Vilniaus dailės akademijos sudėtyje, kaip kad Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerija „Židinys“. Kaip nutiko, kad tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus padaliniu?

B. Kulnytė. Bėgant metams, profesorius vis dažniau prasitardavo, kad Dailės akademija visų pirma yra mokslo ir studijų įstaiga. Mudu su profesoriumi buvome pažįstami nuo gerokai ankstesnių laikų, pabendraudavome, bet niekada nekalbėjome apie kolekcijos perdavimą, neturėjau siekio, kad jo sukurti namai-muziejus būtinai priklausytų Nacionaliniam muziejui. Juolab, kad Vilniaus dailės akademija, kiek girdėdavau, galvojo apie savo muziejų.

Profesoriui viskas buvo svarbu iki subtilybių – tikras kolekcininkas. Vieną kartą K. Varnelis pasakė: „Žinai, Birute, kai išeisiu į kitą pasaulį, nenoriu, kad muziejus būtų žirnis prie kelio“. Labai gerai jį supratau. Daugelį metų matau, kaip į muziejų ateina studentai atlikti įvairių užduočių ir matau, kad jie ne visada suvokia, kaip elgtis su retu, unikaliu eksponatu. Studentui tai dažnai tik vienas iš daugelio daiktų.

ML. Kitų kraštų muziejai kuria istorinių eksponatų kopijas, muliažus, kai kuriuos leidžia lankytojams liesti, jeigu toks nenumaldomas žmonių troškimas. Kaip Jūs vertinate muliažus muziejuje, kokios šiuo atžvilgiu nuomonės buvo K. Varnelis?

B. Kulnytė. Praėjusią vasarą gavau įdomų priekaištą: kam ekspozicijoje kabiname Trakų vaivadijos vėliavos kopiją? Muziejuje saugome originalą, bet eksponuojame kopiją, nes originalui eksponuoti neturime sąlygų. Tai neatgaminamas tautos turtas, kurį nudėvėti kaip kasdienį daiktą ar kitaip pradaigoti labai lengva. Jeigu lankytojų prieiga prie vertingiausių eksponatų būtų visiškai atvira, ranka pasiekiama, tai tų retųjų eksponatų labai greitai nebeturėtume. Dabar apskritai gimsta keistos mados. Pavyzdžiui, padaroma portreto kopija ir eksponuojama kaip XVI–XVII amžiaus kūrinys, net nenurodant, kad tai kopija ir iš kur. Manau, tam ir turėtų tarnauti virtuali erdvė, o ne muziejaus salė. Muziejaus eksponatų kopijos edukaciniais tikslais visada pasiteisina. Su profesoriumi apie tai galvojome identiškai. Laikui bėgant, sutarėme, kad Kazio Varnelio namai-muziejus taps Lietuvos nacionalinio muziejaus filialu. Kaip kolekcininko lietuvio, turėjusio palikti tėvynę jai netenkant nepriklausomybės, gyvenusio svetur ir kaupusio kolekciją Lietuvai, namai. Šiandien galima džiaugtis, kad visa tai įvyko sklandžiai, nesipykstant, pritariant šviesiajai namų dvasiai – racionaliajai Gabrielei.

ML. Ar nesikirsdavo Jūsų ir profesoriaus požiūris kad ir į muziejaus paskirtį, ekspozicijų organizavimą? Juk atvyko tarsi iš kito pasaulio.

B. Kulnytė. Muziejuose dabar išgyvename labai savotišką laiką: norima, kad čia vyktų įvairiausi renginiai, sklistų dainos, nebūtų apsieinama be iškilmių ir įvairių priėmimų. Girdi, užsienyje būtent taip dirba muziejai. Esama labai įvairių muziejų. Jei eksponuojami seni baldai, tam tikros epochos interjerai, tai dar nereiškia, kad tai šaliai tai išskirtinės vertės nacionalinės vertybės. Tiesiog interjeras skirtas atitinkamo lygio priėmimams ar kitiems renginiams. Tačiau niekur nepamatysime, kad ten būtų išdėliotos XVI a. knygos, žemėlapiai ar panašios vertybės. Ten, kur eksponuojamos vertybės, masiniai renginiai nevyksta. Nesu už ,,numirusią“ muziejų aplinką, bet kaip ir daugelis, pritrūkstame auksinio vidurio jausmo. Mūsų požiūriai daug kur sutapo, man regis, tai ir nulėmė, kad profesorius mus pasirinko kaip „auką“.

Mintimis visada buvo su Lietuva

ML. Ar lengva buvo priprasti prie K. Varnelio ekspozicinių reikalavimų, veikiausiai pakankamai savotiškų ir netikėtų? Tikriausiai ne visada buvo lengva susitaikyti su epochų, meno stilių, geografijos koordinačių ekspozicijoje savotišku, „varnelišku“ išdėstymu? Dailininko valia bendrauja, kalbasi skirtingos epochos, ir įdomiausia, kad randa bendrą meno kalbą.

B. Kulnytė. Kai K. Varnelis nutarė, kad savo kūrinius ir rinkinius nori dovanoti Lietuvos nacionaliniam muziejui, kalbėjomės apie mūsų muziejaus istorinį profilį. Priėjome prie išvados, kad formuojant kolekciją, jis stengėsi, kad nors vienas to kūrėjo darbas būtų Lietuvoje. Reiškia, mąstė kaip pedagogas ir švietėjas. Ne visą to ar kito menininko kūrybą siekė kolekcionuoti, bet galvodamas apie vieno ir kito laikotarpio kultūrinį peizažą. Žinojo, kad turime nemenką žemėlapių, retų spaudinių kolekciją. Čia vėlgi mūsų interesai sutapo.

ML. K. Varnelis visą laiką galvojo apie Lietuvą, mintyse buvo su Lietuva. Pirmiausia savo gimtajai šaliai, o ne sau surinko vieną unikaliausių kolekcijų, kokią šiandien turime Lietuvoje. Garbingai įvykdė misiją, kurią pats sau ir iškėlė.

B. Kulnytė. K. Varnelis buvo didžiausias litvomanas, kokį man yra tekę sutikti. Kai jo sveikata šlubuodavo, ūpas būdavo nekoks, leisdavau sau pajuokauti, sakydama: „Bet profesoriau, esame juk didžiausi litvomanai, negalime pasiduoti“. Varnelis iškart pralinksmėdavo: „Tu žinai, Biručiuk – taip, taip“.

Ir modernume išliko lietuviškas

ML. Kas Varnelio gyvenime padarė jam didžiausią įspūdį, suformavo jo gyvenimiškas nuostatas? Pati tautinio atgimimo epocha, nepriklausomos Lietuvos valstybės jaunimui suteikti sparnai, Kauno Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute jam dėsčiusio Stasio Ušinsko, o gal liaudies meno dirbinius rinkti paskatinusio Pauliaus Galaunės įtaka?

B. Kulnytė. Man regis, kad Pirmosios respublikos laikais iki Antrojo pasaulinio karo išaugusi jaunoji karta buvo itin patriotiškai nusiteikusi ir to patriotiškumo neišbarstė net ir gyvendama priverstinėje emigracijoje. Pasitobulinę, pabuvę, pasimokę užsienyje, išliko saviti ir lietuviški. Vadinasi, mūsų kūrėjai buvo įgiję tvirtus savos kultūros pažinimo pagrindus. Savo kūrinių forma lietuviai menininkai modernėjo, bet kūrybos turiniu išliko savimi.

ML. Įdomu, kad net gyvendami svetur nesusižavėjo svetimais dievais, netapo kosmopolitais.

B. Kulnytė. Žmogus, išaugęs normalioje aplinkoje, turi pagrindus, ir natūraliai visa, kas nauja, priima per savo patirtį. Juokinga, kai pradedama aiškinti, kad nacionalizmas – tai labai blogai. Jeigu žmogus visai be pamatų, tai niekad nesupras ir kito žmogaus pamatų. Susikalbės ir vienas kitą supras tik pagrindus turintys žmonės.

K. Varnelis Vienos dailės akademijoje studijavo 1943–1945 m., vadinasi, kai jam buvo 26–28 metai. Buvo jau susiformavęs jaunas žmogus, patyręs Stasio Ušinsko įtaką, padirbėjęs Lietuvos bažnyčiose. Nuo 1949 m. gyvendamas Čikagoje K. Varnelis įsteigė bažnytinio meno dirbtuves, kūrė bažnyčių interjerus. 1967 m. pradėjo dėstyti Čikagos miesto koledže, kur jam buvo suteiktas (1973 m.) profesoriaus vardas. Tuo metu susiformavo Varnelio originalus tapybos braižas, vienijantis konstruktyvizmą, minimalizmą ir optinę dailę. Tapo modernaus meno atstovu, realizmas tapyboje jam jau buvo svetimas.

Kai rengėme jo kūrinių knygą, K. Varnelis net pyktelėjo, kam įdėjome kai kuriuos jo ankstyvuosius darbus. Nusiraminęs vėl: „Galėjome kitaip padaryti, bet išėjo ne taip ir blogai“. O dėl diplominio darbo „Lietuva“ raminome: „Profesoriau, bet Jūs visada mylėjote Lietuvą“.

ML. Tačiau net ir oparto – optinio meno darbuose, kur griežtos linijos kelia mirgėjimo, savotiško miražo iliuziją, galima pajusti visai nelauktą sąsają su žemaitiškų audinių ornamentais, tiesa, visai kitoje erdvėje. Vargu, ar šią sąsają gali pajausti ir suvokti užsieniečio akis, nepratusi, neprijaukinta prie lietuviškų tautinių drabužių ornamentikos.

B. Kulnytė. Kitatautis vertintojas ir negali to pajausti, nes neturi tų pamatų, kuriuos mums yra padovanojęs lietuvių liaudies menas. Tad net būdamas modernus, savo kūryboje K. Varnelis išsaugojo ir lietuviškumo.

ML. Tie skirtumai tik rodo sugebėjimus pasiekti meninio įtaigumo ir įvairovės net to paties ar panašaus meninio stiliaus darbuose.

B. Kulnytė. Gyventi kitame pasaulyje ir išlaikyti ryšį su savąja kultūra – tai įsimintinas reiškinys, vertas tyrinėtojų dėmesio.

 

Nepasotinamas noras veržtis į pasaulio erdves

ML. Kartais anapus Atlanto gyvenusių mūsų dailininkų ir kitų sričių menininkų darbuose net daugiau lietuviškumo, negu kai kurių visą gyvenimą Lietuvoje gyvenusių dailininkų ar architektų darbuose, kurie dažnai visomis išgalėmis siekė susitapatinti su užsienio architektūra ar daile.

B. Kulnytė. Mūsų tautos dirbtinis izoliavimas nuo išorinio pasaulio per 50 metų padarė nepaprastai didelę žalą. Pagalvoju, kad net ir dabartinę mūsų žmonių laisvanorišką emigraciją iš dalies sukėlė tas buvęs nenatūralus atribojimas nuo pasaulio. Tiesiog stebėtinas noras veržtis į plačias pasaulio erdves, ir kuo žmogus mažiau išsilavinęs, tuo daugiau skrajoja.

ML. Pavėluotas kadais atimtų pojūčių susigrąžinimas, noras pasijusti „amerikonais“, pabuvėliais svetimose erdvėse. Svetimų kraštų mitologizavimas, tarsi savajame jau nieko rišančio su gimtine nebelieka.

B. Kulnytė. Iš profesoriaus buvo galima pasimokyti kai kurių gyvenimo nuostatų. Kad ir labai santūraus, taupaus gyvenimo būdo – tada gali būti ir labiau nepriklausomas. Būtent žmogaus ir tautos nepriklausomybę k. Varnelis labai vertino. Dėl šių principų mes labai sutarėme.

ML. Būdama labai reikli ir principinga supratote ir vertinote taip pat ir profesoriaus principus.

B. Kulnytė. Vertinau ir gerbiau profesoriaus norą būti savarankišku. Pats K. Varnelis buvo labai reiklus, su betvarke ar net maža netvarka nesusitaikydavo. Jo muziejuje buvo jo tvarka, o kito žmogaus tvarką reikia gerbti, jeigu matai, kad tvarka yra.

Žemaitijos giluminės jėgos užtaisas

ML. Kazys Varnelis užsispyrusiai kūrė savąjį pasaulį – iš menų, senų žemėlapių ir knygų. Panašiai kitas žemaitis – Vilius Orvydas savąjį pasaulį statė iš akmens ir kūrybinio chaoso. Tie pasauliai būdami visai skirtingi kartu yra nepaprastai jaukūs ir keistu būdu atspindi mūsų savitą baltiškąją prigimtį.

B. Kulnytė. Menotyrininkas Jurgis Baltrušaitis, rašydamas apie liaudies meną, gražiai įvardijo Žemaitiją, kaip Žemutinę Lietuvą. Išties labai savita mūsų tautos dalis ir šitai reiškėsi nuo seniausių laikų. Kaip ir visa Lietuva, Žemaitija vis mažėjo. Juk net 1920 m. liepos 12-osios sutarties su Sovietų Rusija žemėlapis mums primena, kad per praėjusius 90 metų nuo sutarties pasirašymo Lietuva sumažėjo dar trečdaliu. Panašūs dalykai vyko ir su Žemaitija, bet ligi šiol ji išsaugojo didžiulės giluminės jėgos užtaisą. Tai iš pamatų einanti jėga. Net nutautėjimo akivaizdoje XVIII a. pabaigoje Žemaitija buvo ne vaivadija, o seniūnija, turėjusi vaivadijos juridinį statusą. Tas prisirišimas prie savasties, jos laikymasis bet kokiomis aplinkybėmis piktindavo kaimynus. Kad ir toks vertinimas, atsispindėjęs žinomame kaimynų posakyje: jeigu gyvatė įgels žemaitį, tai mirs gyvatė...

Gaila, kad pasinaudojus tais tvirtais pamatais, Žemaitijoje buvo mestasi į vienadienį politikavimą, perspektyvos neturinčius dalykus.

ML. Ko negalėtume pasakyti apie „litvomaną“ K. Varnelį, kuris Žemaitijos tvirtybę suvokė kaip Lietuvos savitumo dalį.

B. Kulnytė. Manau, kad jam apibūdinti labai tinka šis žodis, atsiradęs XIX a. antroje pusėje su lietuvių nacionalinio atgimimo laiku – sunkus ir labai gražus Lietuvos gyvavimo laikotarpis. Manau, kad tas žodis turėtų rasti vietą ir mūsų laikais. Gal kai kas į tą žodį įdėdavo ir tam tikrą savo susierzinimą, bet tie litvomanai juk ir buvo svarbiausi lietuvių tautinio atgimimo asmenys.

Nebranginamos vertybės prarandamos

ML. Paroda „Kazio ir Gabrielės Varnelių dovana“ lankytojus panardina į senųjų Europos žemėlapių pasaulį. Kodėl nuo senųjų žemėlapių pakvietėte į šį susitikimą su iškiliu kolekcininku?

B. Kulnytė. Norėjome paviešinti jo lituanistinę kolekciją, o žemėlapiai muziejuose tarsi mažai ir matomi, nes saugomi paprastai saugyklose. Kartu norėjome, kad ši paroda prisidėtų ir prie geresnio Kazio Varnelio namų-muziejaus lankymo. Kadangi profesorius buvo užkietėjęs nepriklausomybininkas, Kovo 11-osios išvakarėse jo žemėlapių parodą ir atidarėme. Juk 1990 m. kovo 11-oji, kai buvo atstatyta nepriklausoma Lietuvos valstybė, ir suteikė galimybę Kaziui ir Gabrielei Varneliams su visais savo rinkiniais ir kūriniais grįžti į Lietuvą.

ML. Kokiomis sąlygomis savo kūrybos ir kolekcijos rinkinius K. Varnelis paliko Lietuvai?

B. Kulnytė. Sąlyga ir įpareigojimas buvo vienas: kad kolekcija nebūtų išskaidyta ir būtų eksponuojama Kazio Varnelio namuose-muziejuje.

ML. Tuose žemėlapiuose matome tikrąją Lietuvą, kuri gyvavo įvairiais istorijos tarpsniais ne tik LDK žmonių, bet ir kitų tautų savimonėje, taip pat ir kitų šalių žemėlapiuose. Tos tautos turėjo reikalų, palaikė politinius, diplomatinius, prekybinius santykius būtent su tokia Lietuva.

B. Kulnytė. Didžioji dalis tų žemėlapių sukurti Vokietijoje, Švedijoje, Olandijoje ir Italijoje.

Šiemet Lietuvos nacionalinis muziejus pakartotinai išleido atlasą „Lietuva žemėlapiuose“*. Jame pasukame iš mums artimesnių kraštų Italijos link, nes tos šalies kartografai taip pat matė Lietuvą. Dalis K. Varnelio kartografijos paminklų taip pat pateko į tą atlasą.

Mūsų muziejui kartais pavyksta šiek tiek diktuoti kai kurias madas: po parodos „Senoji Vilniaus fotografija“, seniesiems atvirukams skirtos parodos visuomenėje kilo nauja susidomėjimo tomis vertybėmis banga. Tas pats ir su žemėlapiais. Pirmasis leidinys „Lietuva žemėlapiuose“ bemat ištirpo, labai smarkiai paskatino kolekcininkų dėmesį seniems žemėlapiams. Dar prabėgs kiek laiko ir tie senieji žemėlapiai mums turėtų tapti veiksminga mokomąja priemone, kuri nuolat primintų, kad jeigu nebrangini to, ką turi, tai labai lengvai gali prarasti. Privalome išmokti branginti, ką turime.

ML. Prarasdami save prarandame ir savo valstybės teritoriją, taip pat ir pačią valstybę. Turime istorijos pamoką.

B. Kulnytė. Manau, kad apie tai primins Lietuvos nacionaliniame muziejuje pristatoma profesoriaus Kazio Varnelio kolekcija.　

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

 

 

---

Nuotraukose:

 

Kazys Varnelis savo kabinete

Kazimieras Semenavičius, „Didysis artilerijos menas“, Amsterdamas, 1650 m.

Lietuvos žemėlapis, parengė P. Keere, iš G. Mercatoriaus Atlas Minor, Amsterdamas, 1630–1673 m.

Gabrielė ir Kazys Varneliai apie savo muziejaus-namų ekspoziciją pasakoja Sodininkystės ir daržininkystės instituto direktoriui dr. Česlovui Bobinui, „Lapteviečių“ brolijos valdybos nariui dr. Jonui Puodžiui ir gydytojai Marijai Puodžiuvienei

Motiejus Kazimieras Sarbievijus, „Lyrika“, Antverpenas, 1632 m. Titulinį puslapį iliustravo Peteris Paulius Rubensas